trečiadienis, gruodžio 12, 2018

PAKRANTĖS MEDŽIAI – Karen White


Ar žinote, ką reiškia, kai už 250km nuo jūsų siautėja uraganas, ir jei kartais sugalvotų pakeisti kryptį, jus pasiektų per šiek tiek daugiau nei valandą. Sinoptikai to nežada, bet ar visada gamta prognozuojama? Kai pernai Hiustone siautėjo uraganas Harvis, būtent tuo metu buvau Austine, kur tuo metu siautė neišpasakyto stiprumo audra – prisimenu, kaip važiavau į pasimatymą, o visur aplink išvartyti medžiai ir nulaužtos šakos...

Kadangi su drauge gyvenome keturioliktame aukšte – bijojome atsidaryti balkono duris, o pagalvojus apie tai, kad reiktų skristi lėktuvu, nupurtydavo. Tiesą pasakius, skristi turėjome. O kai internete tikrinantis oro uostų situaciją, pamatėme, jog pusė Teksaso skrydžių atšaukta - meldėmės, kad uraganas nepasiektų to lygio, jog ir mūsiškis patektų į tą atšauktųjų sąrašą. Dieną prieš mums išskrendant į Salt Lake City – uraganas Harvis susilpnėjo ir pavirto tropine audra. Šis uraganas pagal padarytą žalą yra lyginamas su Katrina. Būtent apie Katrinos paliktus pėdsakus yra šis romanas.

Džulija gyvena gana ramų gyvenimą New York‘e su drauge Monika. Monika staiga miršta ir palieka Džulijai daugiau klausimų nei atsakymų kartu su keistu moters portretu, savo sūnumi Bo bei namo raktais, kuris yra toli nuo Didžiojo obuolio – Luizianoje, prie Meksikos įlankos įsikūrusiame Naujajame Orleane. Džulija susirenka daiktus ir išvažiuoja ieškoti Monikos senelės bei aiškintis situacijos. Atvykus paaiškėja, kad ne tik Džulija turi savo demonų, tačiau visas miestas dar vis atsigaudinėja po Katrinos, prasiautusios prieš penkerius metus, o namas, kurio raktus ji turi, ne tik kad jai priklauso tik pusiau, bet ir yra visiškai sugriautas... po daug svarstymų, Džulija nusprendžia namą, su Monikos brolio pagalba, atstatyti.

Aš visada galvodavau, kodėl vis tik žmonės gyvena tuose regionuose, kur nuolat tyko pavojai. 1969 – uraganas Kamilė, 2005 – Katrina, 2017 – Harvis... arba jei keliausime šiauriau – tornadai. Vakarinė pakrantė – žemės drebėjimai. Kodėl žmonės ten lieka? Kodėl nesikrauna daiktų ir nekeliauja kažkur, kur netyko visiškai neprognozuojami pavojai? O labiausiai stebina ne tai, kodėl jie nebėga, bet kodėl praūžus Kamilei, viską vėl atstatinėja, lyg nieko nebūtų buvę, o tada smogia Katrina, ir vėl viską atstatinėja. Toks tarsi užburtas ratas... nežinau, ar ryžčiausi po tragedijos vėl viską pradėti iš naujo... toks jausmas, kad norėtųsi dingti kuo toliau. Pagalvojus iš kitos pusės – galbūt žmonės dėl to ir nepalieka tų vietų, nes visi yra suvienyti tos nelaimės. Visi tarsi geriau vieni kitus supranta, tad visiems kartu lengviau gyventi ir stotis ant kojų kartu.

Be pamąstymų apie uraganus, man vis tik patiko ir tai, kaip viskas buvo susukta autorės – visos šeimos paslaptys, kaltės jausmas ir žaidimas juo... santykiai tarp brolių, santykiai tarp seserų... ir tos pačios meilės čia netrūko. Buvo visko, pakankamai sluoksnių, kad mane prikaustytų ir nepaleistų. Romanas nemažos apimties, tad jei skaitytojas užtruks ilgiau, manau būtų sudėtinga atsiminti kas ten kaip ir su kuo... vardų daug, viskas dviem skirtingais laikotarpiais ir net ne visai dviem, gal dar ir daugiau, tikrai painu. O šiaip atradimas, nes kaip jau daug kartų minėjau, labai myliu Lucindą Riley, tai man pasirodė labai panašu, tik geriau – kalba literatūriškesnė, gražiau išreikštos mintys. Tikrai puiki pažintis ir tiesiog nekantrauju perskaityti ir kitas autorės knygas.



pirmadienis, gruodžio 10, 2018

STEBUKLAS – Emma Donoghue


Kai gavau paskutinius knygų lauknešėlius, labai spirgėjau dėl kai kurių iš jų. „Stebuklas“ tikrai nebuvo viena iš tų spirgėjimo priežasčių. Vos pradėjusi skaityti, supratau, kad knyga savo tamsumu ir nestandartiniu siužetu itin primena dvi jau neseniai skaitytas knygas, tačiau mane įtraukė... o įtraukė taip, jog vakare pradėjus, negalėjau jos padėti į šoną iki keturių ryto, kol neišsiaiškinau, kame ten šuo buvo pakastas. Intrigą Emma Donoghue išlaikė gal net geriau nei knygoje „Kambarys“.

Devynioliktojo amžiaus vidurys. Į centrinę Airiją atkeliauja jauna slaugė Libė. Ir atkeliauja ne be priežasties – iš pačios Anglijos ir iš po Florence Nightingale skverno ją išsikviečia tirti neįprasto atvejo: jau keturis mėnesius vienuolikmetė Ana nevalgo. Neima nė kąsnio į burną. Ypač religinga jos šeima ir aplinkui esantys kunigai nusprendžia sušaukti komitetą, mergaitę stebėti. Tam ir pasitelkiama į pagalbą Libė ir viena vienuolė. Skaitydama pati vis spėliojau, kaip čia viskas yra iš tikrųjų. Žinau, kad žmogaus kūnas gali daug. Bet pagal jokius fiziologinius rodiklius tikrai neišgyventų keturių mėnesių vien su trimis šaukšteliais vandens per dieną, tad skaitydama buvau lygiai taip pat skeptiškai nusiteikusi, kaip ir Libė.

Eilinį kartą atsivertusi tokio tipo knygą baisėjausi. Baisėjausi gyvenimo sąlygomis, baisėjausi žmonių tamsumu, baisėjausi kova tarp mokslo ir religijos... o labiausiai gąsdino bažnyčios įtaka viskam. Labai baugino tas visų pasitikėjimas „daktaru“, kuris nieko nedaro. Baugino tai, kad visi matė, absoliučiai visi, ir suprato... tik viskam, kas buvo daroma ar nedaroma čia buvo daug gilesni motyvai ir priežastys.

Romano atomazga mane pritrenkė. Gal kažko panašaus giliai pasąmonėje ir tikėjausi... jaučiau. Bet tai tikrai nepalengvino to sunkumo širdyje... jei man reikėtų rinktis tarp mirusių ir gyvųjų garbės, manau nė nekiltų klausimas...

Puiki istorija. Labai džiaugiausi pabaiga, nors ji gal ir nėra visiškai teisinga, bet aš džiaugiausi. Gerbiu pagrindinę veikėją Libę, žavėjausi ja nuo pat romano pradžios. Jaučiuosi labai maloniai nustebusi ir tikrai galiu pasakyti, jog ši knyga pateks į mano geriausių knygų dešimtuką, kurias skaičiau šiemet. Paguodė tai, kad ši istorija netikra. Nepaguodė – tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du...

Patiks tiems, kam patiko:



antradienis, gruodžio 04, 2018

MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN – Rachel Joyce

Jūs tik pažiūrėkite į viršelį. Turiu kaip maža mergytė pasidžiaugti šiomis zefyrinimės pastelėmis, prieš pradėdama kalbėti apie patį romaną. Aaaa, kaip puiku, kad Baltos Lankos leidimui pasirinko būtent šio viršelio variantą. Fantastika.
Jei kas nors man duotų knygą apie kompozitorius ir sakytų – va, skaityk – ko gero į žmogų pasižiūrėčiau keistu žvilgsniu. Nors man visada būna įdomus menininkų gyvenimas (nes būna pakankamai intriguojantis), dažniausiai tam renkuosi dailininkus ar kitokio plauko kūrėjus nei muzikantus. Nežinau kodėl, gal todėl, kad muzika neužima didelės vietos mano gyvenime? O, pati tą ko gero pirmą kartą sau pasakiau! Nepaisant to, knyga sužavėjo. Bet apie viską nuo pradžių.
1988 metai. Neįvardintame Anglijos mieste Frankas verčiasi plokštelių prekyba Vienybės gatvėje. Šalia jo muzikinės parduotuvėlės įsikūręs tatuiruočių salonas, laidotuvių paslaugos, suvenyrų parduotuvėle, valdoma buvusio kunigo bei kepykla. Pasakoju vien tam, kad įsivaizduotumėt, kokia fauna veikia romane. Absoliučiai fantastiški veikėjai! Staiga vieną dieną prie Franko parduovės lango nualpsta Ilzė Brauchman. Jos niekas nepažįsta, o ir mergina nėra labai kalbi... po kelių keistų susitikimų Ilzė paprašo Franko, kad jis jai papasakotų apie muziką... ir tada istorija pasidaro ypač įdomi.
Vienybės gatvė, puikus gatvės pavadinimas, esu visiškai tikra, autorės parinktas neatsitiktinai. Labiausiai stebino Franko gebėjimas parinkti žmonėms plokšteles. Ir toks aklumas šalia esantiems... ir ta jo baimė išlipti iš komforto zonos... dabar, kai pagalvoju, daug daugiau čia visko buvo, nei iš pat pradžių man pasirodė. Ne tik formavosi Ilzės bei Franko santykiai, bet ir buvo išbandoma visos Vienybės gavės vienybė; taip pat išmėginama ir Franko valia ir užsispyrimas.
“- Kartą išgirdęs “Beata viscera”, daugiau niekada nepamirši. Tai tik vieno žmogaus balsas, bet atrodo, tarsi būtum atsisėdęs paukščiui ant nugaros. Vos tik užgieda, tu jau skrendi. Pakyla aukštyn ir sminga žemyn, o paskui taip aukštai kyla, jog virsti taškeliu danguje. Tačiau užsimerkęs ir garsiai įsiklausęs, visą laiką jautiesi saugus. Tik pasiklausęs “Beata viscera” supratau, kad žmonės gali būti labai gražūs. Kas kartą pamačiusi paukštį, apie tai pagalvosi.”
Paklausykit, būtinai su ausinėmis, kaip rekomendavo Frankas, kad girdėtumėt lietų... net nemėgstu tokios muzikos, o kažkodėl šios negaliu atsiklausyt... kūrinys, parašytas prieš 800 metų. O taip pat gražiai skamba ir šiandien...
Labai graži knyga. Tikriausiai paprastas apibūdinimas čia tiks labiausiai. Graži knyga apie paprastus žmones, su savo skauduliais, savo bagažu, bet gyvenančius toliau muzikos pagalba. Pabaiga mane suerzino, nesakau, kad nesidžiaugiau dėl holivudinių posūkių, tačiau vis tiek suerzino... Nusiteikit saldžiai pabaigai, kuri gal ne visai man derinosi prie likusio siužeto... bet...
Patiks kam patiko:
Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru


penktadienis, lapkričio 30, 2018

SPĖK, KAS? – Chris McGeorge

Pamenu, prieš kelis mėnesius džiūgavau atradusi, jog man visai patinka trileriai. Šis gal labiau detektyvinio pobūdžio, ko aš nemėgstu, tačiau pati idėja mane sudomino. Perskaičius anotaciją jau žinojau, kad knygos noriu.
Visiškai netikėtai viešbučio kambaryje atsibunda šeši žmonės ir atranda, kad jie visiškai izoliuoti; be to, vonioje lavonas. Televizijos ekrane pasirodęs arkliažmogis juos perspėja, kad žudikas yra tarp jų, ir kad pagrindinis veikėjas Morganas Šepardas turi tris valandas išsiaiškinti, kas tą padarė. Kitu atveju, padariniai bus tragiški. Netrukus Morganas pradeda aiškintis, ima aiškėti keisti dalykai...
Romano pliusai:
Įtampa. Bent iki trijų šimtų puslapių jutau įtampą; taip ir turėtų būt skaitant gerą trilerį. 
Gerai sukurti veikėjai. Visi savotiški, labai skirtingi, o dėl to buvo tik įdomiau skaityti. Visi su savo demonais.
Netikėti siužeto posūkiai. Na, kai jau galvoji, kad viskas, o pasidaro dar keisčiau arba įdomiau. Tokių akimirkų buvo ne viena ir ne dvi. Tas labai patiko.
Tai, kad autorius apgavo visus. Žmones kambaryje, žmones už kambario ribų... visus. Skaitytojus įskaitant. Gal pastabesnis žmogus ir suprastų, kame čia esmė, bet viskas buvo sudėliota tikrai stipriai.

Minusas:
Pasakysiu paprastai – manęs neįtikino žudiko pretekstai ir motyvai. Negaliu daugiau nieko sakyti, nes atskleisiu visą esmę, bet nors ir viskas į stalčiukus susidėliojo logiškai, bet realiai, aaaaaaaa, kokiu psichu turi būti, kad sugalvot tokį „žaidimą“???

Aš visad mėgstu apie knygą pasakyti ką nors daugiau, pakapstyti giliau, bet čia toks romanas, kai kalbėdama apie jį galiu tik sugadinti kažkam malonumą. Skaitykit atidžiai, bandykit spėliot ir pasidalinkit savo spėjimais. Kam patiko filmai „Pjūklas“, ši knyga tikrai labai patiks, nė neabejoju. Ačiū Leidykla "Tyto alba".