NEREGIMIEJI – Roy Jacobsen

Vis tik man pakankamai sunku kalbėti apie šią knygą... toks sunkumas širdyje ir slogutis paliko perskaičius. Nei graudintis čia nebuvo dėl ko, nei nervintis, bet kažkas šioje knygoje vis tik yra, kad pradedi abejoti net ir savo gyvenimo pasirinkimais ją perskaičius.

Mažytėje Bariojos saloje gyvena nedidelė šeima, tokia pat pavarde, koks ir salos pavadinimas. Martinas ir jo du suaugę vaikai – Hansas su žmona ir duktė Barbra. Ir žinoma, unikalioji Hanso ir Marijos dukrytė Ingrida. Niekas saloje nėra šiaip sau, viskas yra apgalvota iki smulkmenų, o šeima gyvena atskirta nuo viso pasaulio ir tiesiog... gyvena. Visas pasakojimas tuo ir paremtas – ramus, lėtas tempas mus plukdo jų gyvenimo srovėmis tolyn...

Visa knyga parašyta tokiu lėtu, šiaurietišku tempu, kai skaitai, ir slenki per tekstą, tačiau pats tekstas toks gražus, toks vaizdingas, kad tiesiog mėgaujiesi, kramtai, užkabina visus receptorius ir tik po kelių minučių gali nuryt... Bariojos salos gyventojams už viską svarbiausia yra jūra – jų maitintoja ir kankintoja viename, ir horizontas, kuris jiems suteikia laisvę ir matymą. Tik tas matymas, sakyčiau, neapsiriboja ta riba, ties kuria dangus su žeme liečiasi, viskas kiek giliau.

Panašiai jaučiausi skaitydama vos porą knygų per savo gyvenimą – „Vogti arklius“ ir „Dinos knyga“ – tas įspūdis ir jausmas, kurį sukelia ši knyga, yra nenusakomas ir neaprašomas. Tiesiog... veiksmo maža, didžioji jo dalis vyksta veikėjų galvose, yra išreiškiama nežymiais judesiais, žvilgsniais ir simboliais.

Vėl mintyse kėliau sau klausimus: kodėl? Kodėl jūs taip įsikabinę tos salos, kaip ir veikėjai knygoje „Pakrantės medžiai“ savo namų...  juk audros ir jūra viską suniokoja, o jūs kaip užstrigusi plokštelė... vėl viską atstatinėjat, iki kitos audros, net ir puikiai žinodami, kad ji bus. Ir visi katastrofiški kontrastai – vasara ir žiema, diena ir naktis, šilta ir šalta, jaunas ir senas. Viskas taip įtaigu, žmogiška ir tikra. Ir vis tiek liūdna, ypač pabaigus knygą, nes jos pabaigoje atsiradę veikėjų pamąstymai draskė man širdį.

Sunku parašyti kažką geriau ar gražiau, nei tą padarė autorius, parašydamas šį romaną, tad paliksiu jums malonumą ir nebekapstysiu... o ir negalėčiau, nes tarp tų mažų detalių, viską niokojančių vėjų, negailestingų audrų ir nepaprastai stiprių moterų portretų slypi tiek daug gyvybės ir noro svajoti.

GALI BĖGTI – Steve Mosby

Dar vienas trileris. Ir vis stebiuosi, kaip aš tiek daug metų jų neimdavau į rankas. Gal nejutau skirtumo tarp trilerio ir detektyvo, kurie man mintyse buvo asimiliavęsi? Nežinau, ko gero. Nes detektyvai iki šiol nėra mano mėgstamas žanras, nors visokių CSI seniau nevengdavau. Ko gero, skonis su laiku keičiasi, nieko keisto.

Detektyvas Vilis terneris su įdomia partnere atsiduria įvykių centre – lemtingo sutapimo dėka atrandama daugiau nei dešimt „užkonservuotų“ moterų palaikų, o netrukus paaiškėja, kad jos visos, ko gero, Raudonosios upės žudiko aukos. Paskutinė maniako auka išgyvena, tačiau sužalojimai ir išsekimas tokio lygio, kad tyrimui pagalbos nesulaukę, Vilis su partnere imasi tyrimo patys: kiekvienas dėl savų priežasčių, Vilis, kankinamas praeities šešėlių, kurie jį itin stipriai sieja su šia byla, o kolegė tai mato kaip gerą karjeros galimybę.

Pakankamai standartinis trileris, bet buvo keli dalykai, kurie man buvo įdomūs ir patiko – pasakojimas iš skirtingų perspektyvų, o ypač, iš žudiko-organizatoriaus, tyrėjų. Patiko, kad Vilis vadovavosi tuo „šeštuoju jausmu“ tirdamas bylas – tiesiog jautė, kuria kryptimi judėti. Toks nestandartinis tyrėjas, kuris ne reglamentais ir protokolais vadovaujasi, o jausmais ir nuojautomis. Kažkaip man šie dalykai netrukdė, nes nebuvo tokių situacijų, kur neįtikino. O gal ta nuojauta pačios gyvenime dažnai pasitvirtina, dėl to ir lengva patikėti?

Dar patiko pati esmė, idėja, žudymo motyvai ir visas to organizavimas. Žinau, skambu kaip sociopatė, bet tai knygą darė tik įdomesne: smulkmenos prie smulkmenų ir visai gyva mozaika susidėliojo. Reikalaujantis atidumo žudikas, ir tai, kad mes visą laiką žinome kas jis, ir net pakankamai greit sužinome ir motyvus. Viskas taip išversta į kitą pusę. Beeeet, manęs neįtikino atskleidimas, pati kulminacija. Kai minėjau detales, tai pati pagrindinė detalė mane ir suglumino – kaip? Ką? Kodėl?

Poilsiui tinkamas trileris, net ir tų kūnų aprašymų ar žudymo metodų čia nedaug ir kraupių detalių nerasite. Knyga visomis prasmėmis panaši į „Mergina rūke“ ir man ana pasirodė stipresnė.

VESTUVIŲ SVEČIAS - Zara Stoneley

Man vėl reikėjo pailsinti smegenis. Ir kartais tam rasti knygas nėra lengva - vienos gali netikėtai nustebinti, kai aprašymas ir viršelis rėkte rėkia, kad čia viskas labai paprasta, o skaitant paaiškėja, kad yra niuansų, kurie būna slogūs ar sudėtingi. O būna knygų, kur tikiesi lengvo skaitinio, ir gauni labai labai lengvą. Ši knyga man pasirodė puikiai tinkama atostogoms, nelabai intelektuali, bet smegenims pravėdinti tiko puikiai.

Samanta išsiskiria po ilgos draugystės, tačiau jai verkiant reikia partnerio į vestuves, nes per ilgą liežuvį visiems prikarksėjo, kad jau susirado naują vyruką ir su juo pasirodys vestuvėse. Deja, realybė yra kitokia - Samanta jaučiasi stora ir nelaiminga, tad su draugų pagalba ji pasisamdo aktorių - žavų šunis mylintį vyrą Džeiką.

Visiškai nuspėjamas romanas, bet kartu tuo visai ir žavus - skaitai ir krizeni iš jos prisigalvojimų, nes, kaip skaitytojas, iškart jauti, kad viskas čia gerai baigsis. Kitaip tiesiog negali būti.

Labai patiko visi juokeliai, bet tik kol buvo subtilūs ir skaniai pateikti. Keistokai pasirodė moters šaipymasis iš kitos nėščios moters, nes ji laukiasi ir atrodo stora. Aš suprantu, kad čia buvo neapykanta dėl išdavystės, bet vis tiek. Moteriai šaipytis iš kitos moters? Kad ir kokia bjauri ji bebūtų, nėštumas nėra tas dalykas, dėl kurio galima taip šaipytis.

Patiko chemija tarp Džeiko ir Samantos. Jų juokeliai, net ir nešvankūs - tiesiog jutosi, kad jiems gera.

Džeikas pasirodė tobulas vyras. Ypač dėl motyvacijos. Nuolat stūmė ir skatino Samantą daryti vieną ar kitą dalyką, buvo įdomu visa tai pergyventi kartu su jais, matyti, kaip Samanta tiesiog pražysta. Tokie santykiai ir turėtų būti, aš manau, kur žmonės vienas kitą besąlygiškai palaiko ir padeda judėti į priekį.

Visiškas pliažinis skaitinys, net mąstyti nereikės. Bus ir iš ko pasijuokti, ir iš ko pasipiktinti, ir romantikos, ir gražių draugysčių.

Ačiū BALTO leidybos namai už knygą.

PASKUTINĖ MALONĖ – Elizabeth H. Winthrop

Aš jau seniai laukiau tokios knygos, kurią skaityčiau ir kartu negalėčiau skaityti. Kuri užimtų kvapą didesnį laiką. Kuri priverstų susimąstyti apie daug dalykų, kurie yra susiję su žmogiškumu, tolerancija, pagarba. Tokia knyga mane susirado.

Vilis sėdi vienutėje ir žvelgia į paskutinį saulėlydį savo gyvenime. Vos po kelių valandų jam bus įvykdyta mirties bausmė už išprievartavimą. Mergina netrukus po įvykio nusišauna, tad juodaodžio jaunuolio gyvenimas pasmerktas, jis neturi jokių šansų. Pasinaudoję keistomis aplinkybėmis Vilį jie nuteisia mirti.

Baltaodės merginos vardas Greisė, kaip puikiai parinktas vardas, iš anglų kalbos išvertus, būtent ir reiškiantis malonę... Ir kiek čia simbolių, pradedant vardais... Baigiant paros metu. O gal aš čia ieškau to, ko neturėčiau? Bet abejoju.

Jau pirmuose puslapiuose galima suprasti kas yra kas - niekas neatskleista tiesmukai, viskas slypi detalėse. Supranti, kad būtent Vilo tėvas važiuoja su asilėnu ir gabena akmenį. Supranti, kad saldainių kaulijantys vaikai yra juodaodžiai. O kas baisiausia, viskas vyksta ne taip ir seniai, o tas rasizmas toks stiprus. Taip norima susidoroti. Nors puikiai supranti, kad niekas nieko neprievartavo, o jauni žmonės buvo tiesiog įsimylėję.

Viso romano metu kuriama stipri įtampa. Tokia stipri, kad gali girdėti tą šiugždančią minią, kad gali matyti tą saulėlydį. Gal net gali užuosti veikėjų abejonės ir jų apmąstymuose atrasti dar daugiau, nei perskaitai juoda ant balto... Autorė ir vėl pasitelkia vaikus ir jų paprastus klausimus, atskleisdama tas skaudžias tiesas ir papasakodama apie dideles problemas, kurios yra analizuojamos ir narstomos po kaulelį šiame romane. O moterų maištas prieš savo vyrus – skaičiau ir žavėjausi – toks nebylus, ir kartu, toks reikšmingas ir garsus.

Apie romano pabaigą galėčiau kalbėti visą naktį. Buvau per daug sukrėsta, kad galėčiau verkti. Stojau ties kiekvienu skyreliu ir dariau pertraukas, kad nepamirščiau kvėpuoti. Knyga nedidelės apimties, tačiau net ir norėdamas jos neperskaitysi greitai - per daug kerta per emocijas. Per daug nežmogiškos neteisybės. 

Stipriai. Netoli nuo realybės atitrūkęs pasakojimas atskleidė tikras problemas. Juk tokiose situacijose buvo atsidūrę tikri žmonės. Su tikrais jausmais ir tikrais kūnais. Dar viena knyga šiemet, kuri keliaus į dešimtuką. Sakiau ne kartą – esu itin jautri žmogaus skausmui ir diskriminacijai, o ši knyga sujudino visko vidujai pakankamai. 

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/paskutine-malone