antradienis, gegužės 21, 2019

LAIŠKAI, KURIŲ TU NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė

Vis tik šiomis dienomis aš susiduriu su tuo, kad knygos pačios mane susiranda. Skirtingais būdais, dėl skirtingų priežasčių. Živilės Galdikienės knygą ėmiau iš bibliotekos ir skaičiau, nes jau prieš beveik mėnesį žinojau, jog moderuosiu susitikimą su autore. Ar knyga mane domino? Nelabai. Viršelis neviliojo, o kažkaip kai nevilioja viršelis, neskaitai apie ką knygą ir nepasidomi. Tikėjausi labai moteriškos ir gal kiek naivios meilės istorijos, nors pavadinimas man išsyk išdavė apie ką bus knyga. Ar bent kai kuriuos mažus niuansus.
Dabartiniai laikai. Paula gyvena ne visai stabilioje santuokoje, yra jau įkopusi į ketvirtą dešimtį ir vis bando susilaukti vaikelio, tačiau nėštumai vienas po kito nutrūksta. Santykiai su vyru geryn nesirita, tad galiausiai ji pasiryžta pasisakyti mamai apie savo vargus. Po pokalbio su mama nepraėjus kelioms dienoms Paula gauna siuntinuką su laiškais. Pradėjusi juos skaityti ji supranta, kad laiškai rašyti jos prosenelės Katrinos ir pasakoja apie jos gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir vėliau... Paula atveria duris į įdomiais istoriniais įvykiais apipintą savo šeimos istoriją...
Kai per susitikimą su rašytoja sakiau, kad čia pasakojama apie keturių moterų likimus, netrukau pasitaisyti, kad kalbama apie daugiau moterų. Ir tikrai taip yra. Jos visos susipynusios vienokiais ar kitokiais ryšiais. Ir tie moterų likimai itin jautrūs, skaudūs, tačiau visur vis žybteli tas krislelis šviesos, kibirkštėlė, gerumas... taip juoda juoda juoda, ir vėl švysteli kas nors, dėl ko šypsaisi ar net balsu susijuoki skaitant.
Knygoje aptariama daug problemų. Sakydama daug – nejuokauju. Persileidimai ir moters savijauta. Alkoholizmas šeimoje. Brokuota moteris; vyrų nekalbėjimas ir „būk vyras“, „neverk kaip boba“ situacijos. Viskas priešpastatoma, itin jautru ir priverčia susimąstyti. Daug kalbama ir apie pagalbą, jos paieškas, senus stereotipus. Ir tai, kad „skaudėti turi tyliai...“. galėčiau vardinti ir vardinti, net nustebau skaitydama, kiek daug visko autorė čia sudėjo. Galbūt jutau tokį... šiek tiek neigiamą požiūrį į vyrus, bet vėl – šiame romane moterys tikrai ėjo per ugnį ir vandenį, tad ko gi galima tikėtis? Kad pagirs vyrą, kuris prageria pinigus ir nepareina namo?
Kas labiausiai žavėjo? Moterų stiprybė. Iš kur ji visa ten buvo, ir dar tokiais kiekiais, man protu nesuvokiama. Nepaisant to, kad karas, nepriteklius, liurbiai vyrai – vis tiek moterys liko itin stiprios ir tikros herojės. Ir dar negalėjau atsistebėti autorės gebėjimu atskirti tuos laikotarpius – stilistika ir žodynas kardinaliai skyrėsi, buvo labai įdomu skaityti ir lengva įsijausti. Daug sutapimų, kurie buvo knygoje ne veltui... net ir tų pačių simbolių radau.
Nesistebiu, kodėl ši knyga dar vis dešimtukuose. Daug moterų čia atranda save, savo mamas, gali pasisemti stiprybės. Tad už mus, moteris, kad visada būtume tokios stiprios.
#47


trečiadienis, gegužės 15, 2019

PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman


Kaip menas gali išgelbėti pasmerktas sielas

Jaunutė žydaitė Lenka susipažįsta su nauja mokslo drauge ir nuvyksta į jos šeimos namus šabui. Daug laiko neprireikia tam, jog Lenkai pakirstų kojas kai prieš akis išnyra draugės brolis Jozefas. 
Jauni ir naivūs žmonės įsimyli. Staigiai, stipriai ir neatšaukiamai, tad prasidedant vokiečių invazijai jauna pora nutaria susituokti. Aplinkybės susidėlioja nepalankiai visiems, nes Jozefas palieka Europą, o Lenka su šeima lieka Čekijoje. Tačiau, neilgam, nes likimas jos šeimai paruošęs skaudžių išbandymų. Prieš išsiskiriant jauni įsimylėjeliai pasižada vienas kitam vėl susitikti... ir susitinka. Po šešiasdešimties metų...

„Tikėjau tais žodžiais kaip vienintele tiesa. Įsakymu, kurį buvau pasiryžusi išrėžti akmeny.“
Kas čia buvo kitaip, nei kituose romanuose, pasakojančiuose apie šituos baisumus? Ogi daug kas. Pirma, tai veikėjai nebuvo skubiai gabenami į Aušvicą, kuris buvo paverstas naikinimo mašina, o į eksperimentinę tvirtovę Terezyne. Tai buvo miestukas, kaimukas, kuriame visi sugrūsti žydai gyveno palyginti laisvai (Su kuo lyginam? Su Aušvicu ir kitomis koncentracijos stovyklomis.) – galėjo statyti, kurti, gyventi. Tačiau vis tiek baimėje, nes bet kurią dieną galėjo gauti pranešimą, jog jų jau laukia Aušvice pakurta krosnis ar „jauki“ dūjų pilnutėlė kamera...

Kitoks buvo ir pats pasakojimas – pirmoje knygos dalyje viską išsamiai pasakojo Lenka, o Jozefas į viską žvelgė per emocijų ir jausmų prizmę. Viskas buvo perpildyta meilės, aistros, naujų potyrių, kuomet iš Lenkos pusės viskas buvo praktiška ir racionalu. Antroje knygos dalyje jie tartum susikeitė vietomis. Racionalioji Lenka virto emocionalia moterimi, o Jozefas analizavo savo gyvenimo sprendimus ir juos bandė logiškai paaiškinti ar net pasiteisinti.

„Juk tie, kuriuos mylime, lanko mus sapnuose, o tie, kurie kankina, visada pasirodo dar neužmigus.“
Knygoje labai svarbiu smuiku grojo menas. Ne veltui pasirenku tokią metaforą, nes ir smuikų, ir tapybos, ir piešimo ar vaidybos šiame romane bus labai daug. Nenoriu atskleisti aplinkybių, bet jos logiškos, norint likti žmogumi, darysi viską, ką gali tuo metu padaryti...
Skaitant knygą mane ištiko viena akimirka, kai nuo teksto grožio ir tikrumo per kūną perėjo šiurpuliai. Ten buvo kalbama tiesiog apie meilę, bet man tas šiurpas suvaikščiojo kūnu ir pirmyn, ir atgal. Linkiu, kad ir jums taip nutiktų skaitant.

Dvasinga, jautri. Jei neverksit ją skaitydami, labai nustebsiu. Aš paskutinius trisdešimt puslapių vos perskaičiau, nes per ašaras nieko nebemačiau. Ir nieko ten jau tokio ypatingo ar negirdėto nevyko. Toks pats antisemitizmas, tokia pati diskriminacija, pavirtusi į holokaustą, aušvicus, birkenau ir terezynus... tačiau kažkas knygoje vis tik buvo. Tam tikros smulkmenos. Detalės. Negalėjau nustoti kūkčioti ir tada staiga... labai staiga... nustojau. Ir pabaigiau skaityti knygą iki galo. Stipru, ypač žinant tai, jog knyga paremta tikrų žmonių pasakojimais ir išgyvenimais.


Norintiems įsigyti: bit.ly/2HgMvsI




ŠIAURĖ IR PIETŪS - Elizabeth Gaskell


Kontrastų kupinas romanas, atskleidžiantis niūrią pramonės revoliucijos pusę

Vaje, kaip netikėta. Gavusi knygą iš leidyklos pamačiau ant viršelio „Jausmų klasika“ – mintyse sukosi visi įmanomi meilės romanai, kuriuos yra tekę skaityti, jei kalbama apie klasiką. Čiauškutė, Džeinė Eir, Vėtrų kalnas... tai kažko panašaus ir tikėjausi. Bet kaip aš klydau! Buvo labai gerai, ir nei vieno bučinio, įsivaizduojat?
Elizabeth Gaskell visą siužetą įvelka į pramonės revoliucijos laikotarpį Anglijoje. Jaunutė mergina Margareta gyvena su tėvu pastoriumi ir motina šalies pietuose, kol tėvas staiga nusprendžia, kad… nebenori būti pastoriumi ir visa šeima netrunka išvykti į šalies šiaurę – kur garsai, kvapai, suodžiai ir fabrikai pakeičia ramų šeimos gyvenimą. Vienos iš kompanijų savininkas netrukus įsilieja į Heilų šeimą – Torntonas pradeda jausti šį tą daugiau pastoriaus (gerai jau gerai, buvusio pastoriaus) dukteriai Margaretai…
Romanas didelės apimties. Penki šimtai puslapių tikrai mažomis tiek raidėmis, tiek siauromis paraštėmis. Užtrukau. Bet tai tikrai nereiškia, kad man nepatiko, tiesiog kaip jau minėjau – tikėjausi daugiau alpinėjimų nuo meilės, o ne ligų, sukeltų nuo sunkaus darbo ir sveikatai žalingos aplinkos.
Visų pirma, veikėjai. Jei romanas būtų rašytas šiuolaikinės rašytojos – Margareta būtų feministė, o Torntonas užkietėjęs darboholikas senbernis. Labai gerai sukurti veikėjų portretai – skaitai ir tarsi matai jų veido minas ir dėl kandžių replikų žybsinčias akis. Gražiai parašyta, tiesiog turtingas tekstas, puikus vertėjos parinktas žodynas. Nežinau kodėl, bet nebuvo labai lengva skaityti, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Reikėjo jaudintis dėl kiekvieno veikėjo, juos palaikyti, nes gyvenimas nebuvo lengvas.
Autorė dažniausiai ir rašė apie skaudžias ir sunkias temas, apie žemesnio socialinio sluoksnio žmones, o šiame romane buvo pasirinkta streikuojantys fabrikų darbuotojai ir konfliktas tarp jų bei jų darbdavių. Toks kontrastų romanas – žmogiška, tačiau užsispyrusi Margareta ir despotas savo pavaldiniams, tačiau be proto geras žmogus artimiesiems Torntonas; valdžia ir pavaldiniai, šiaurė ir prietūs, švara ir smalkės, turtas ir skurdas… galėčiau tęsti, nes kontrastų čia buvo ir daugiau.
Įdomu buvo tai, kad čia buvo visko daug – ir veiksmo, ir mirčių, ir netekčių, ir draugysčių, priešų, melų ir paslapčių, dramos, šeimos santykių peripetijų. Daug sluoksnių, viskas pinta perpinta tarpusavy. Ir taip keista, kad apie šią autorė veik nekalbama, kaip apie Austen, Bronte seseris ar kitus klasikus. Ypač, kai paliečiamos tokios temos, kurios yra be galo aktualios šiandien – darbuotojų teisės, moterų teisės, lygybė, mokslas. Parašyta prieš beveik 170 metų, o aktualu kaip niekad.
Tai nėra lengvas kūrinys, apie fabrikus čia gal net daugiau, nei apie meiles, bet tikrai vertas dėmesio. Pamąstymui, naujoms žinioms, akiračio praplėtimui. Jei į rankas patektų kitas šios autorės romanas, tikrai imčiau ir skaityčiau, vien dėl gražiai parašyto teksto ir svarbių žinučių, kurias Gaskell puikiai ištransliavo šiuo romanu.

Norint įsigyti: bit.ly/2YpOrEO



MAMOS PASLAPTIS - Clare Swatman


Visai ramų gyvenimą gyvena dvi seserys Keitė ir Džordžė. Mama jas augina viena, tačiau nuo pat paaauglystės jos junta, kad ta kiek per didelė apsauga yra ne iš piršto laužta. Keitė laimingai susituokusi, gyvena su vyru, keliauja po pasaulį, turi vaikų. Džordžė turi antrą pusę, nėra nė kojos iš šalies iškėlusi ir vieną dieną nutaria, kad jai reikėtų kažką daugiau nuveikti gyvenime. Deja, mama jau sena, ją kankina demencija ir iš jos nieko nepavyksta išpešti, tad ji nutaria, jog visko imsis į savas rankas – netrukus Džordžė pradeda kratą mamos namuose ieškodama savo gimimo liudijimo, tačiau... randa tik sesers. Jai netrukus kyla daug klausimų ir įtarimų.
Užbėgsiu įvykiams už akių ir paminėsiu, jog gyvenant Jungtinėje Karalystėje pasas nėra privalomas, žmonės nugyvena visaverčius gyvenimus ir be jo, net vietiniams skrydžiams pilnai pakanka vairuotojo teisių ar kitokio dokumento, tad nesiklaidinkite, paso neturėjimas čia nėra staigmena ar stebuklas. Bet va gimimo liudijimas, čia jau kita istorija...
„Niekada daugiau neišleisiu savo mergaičių iš akių. Geriau nei bet kas kitas žinau, kas gali atsitikti, jei taip padarai.“
Čia yra citata, kurioje telpa visas knygos siužetas, apie kurį nenoriu per daug kalbėti. Kaip ir sugadinčiau malonumą, kaip ir nelabai – knyga labai, LABAI nuspėjama. Skaičiau ir toks jausmas, kad žinojau, kas įvyks, kodėl įvyks ir kokios bus to veiksmo pasekmės kiekviename žingsnyje ir keliavau kartu su veikėjomis.
Istorija pasakojama dviejomis linijomis – Džordžės ir vėliau mamos pasakojimas, kuris man pasirodė gerokai įdomesnis. Ir vėliau atsirado dar vienas, tik jau neatskleisiu kas ir kaip, bet patikėkit, pastabesnis skaitytojas greitai supras kame čia šuo pakastas. Tik vis tiek autorė net ir pastabiąją mane apgavo – pabaigoje jau tikėjausi, kad bus vienaip, tačiau autorė pasirinko gražią įvykių versija ir paliko skaitytojui galimybę patikėti tikra meile ir santykiais, kuriuose neapgaudinėjama.
Skaityti vis tiek buvo emociškai skaudu ir sunku. Pati vaikų dar neturiu, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip jautėsi viena ar kita šio romano veikėja, bet tai nepalengvino mano „moralinių pagirių“ pabaigus knygą. Patiko aprašomi seserų santykiai ir tai, kaip jos viena kitos laikėsi. Kartu pykau dėl viso romane tvyrančio pykčio ir kaltės jausmo, kuris buvo persisunkęs kiaurai puslapius.
Jei skaitėte knygą „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ ir jums patiko, patiks ir šioji. Panaši tema, širdį draskantis siužetas, daug vietos apmąstymams. Bet gal tiek ir liks... pagalvosiu apie tas kelias akimirkas, kai nepamatai, užsimerki, apsisuki ir bum... viskas griūna. Lūžta. Dingsta tarsi miražas stipriau sumirksėjus.