REKOMENDACIJOS: knygos apie STIPRIAS MOTERIS

Kadangi žurnale ŽMONĖS aną savaitę buvo mano knygų penketukas apie stiprias moteris, nutariau, kad tą penketą reikia gerokai labiau papildyti ir, žinoma, pakomentuoti.

Taip jau susidėliojo aplinkybės, kad nelabai turėjau iš ko rinktis, nes ne visos knygas, kurias norėčiau paminėti, turi knygynas, kuriam penketuką ruošiau. O visas knygas, kurias ketinu paminėti – skaičiau ir rekomenduoju (nematau prasmės kalbėti apie tas, kurių neskaičiau ir niekada to nedarau) dėl įvairių priežasčių: kad rastumėte įkvepimo, stiprybės; kad pamatytumėte, kaip kiti išsikapsto – vadinas, galite ir jūs.

Galbūt kuri nors knyga bus jums vietoje veidrodžio, atrasite daug savęs. O gal jus tiesiog pasieks tie jums taip ŠIANDIEN reikalingi keli procentai motyvacijos. Gal ne visos veikėjos šiose knygose yra tipinės, ne visos teigiamos, tačiau tam tikra prasme man jos pasirodė itin stiprios. Taigi, mano sąrašiukas su knygomis apie STIPRIAS MOTERIS:

ANYTA – Sally Hepworth

KIRKĖ – Madeline Miller

EIME SU MANIMI – Karma Brown

NIEKADA NESUSTOK – Christina Rickardsson

BALTOJI CHRIZANTEMA – Mary Lynn Bracht

LAIŠKAI, KURIŲ NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė

APŠVIESTOJI – Tara Westover

STEBUKLAS – Emma Donoghue 

VIEŠNIA IŠ ŠIAURĖS – Antanas Vienuolis

VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng

RAUDONA UŽRAŠŲ KNYGELĖ – Sofia Lundberg

LAUKINĖ – Cheryl Strayed

ŠALTASIS KALNAS – Charles Frazier

NAMŲ FRONTAS – Kristin Hannah

ŽIEMOS SODAS – Kristin Hannah

LAKŠTINGALA – Kristin Hannah

MES DEDAME TAŠKĄ – Colleen Hoover

ANA, HANA IR JOHANA – Mariane Fredriksson

MAŽOSIOS MOTERYS – Loisa May Alcott

ANGELŲ KŪRĖJOS – Jessica Gregson

VALYMAS – Sofi Oksanen

AMO SŪPUOKLĖS – Herta Muller

PASKUTINĖS APEIGOS – Hannah Kent

DINOS KNYGA – Herbjorg Wassmo

Bet jei atvirai... Sąrašas galėtų būti kelissyk ilgesnis!

Jei norite pasidalinti savo atradimais - mielai kviečiu. Jei norite sąrašo su rekomendacijomis kokia kita tema - drąsiai rašykite komentaruose. Bus pačiai įdomu pamąstyti ir pasidėlioti.

Ką iš jų skaitėte? Patiko?

EKSTAZĖ - Mary Sharratt

Visų pirma, nuostabus knygos viršelis. Vos pamačius, galvoje išsyk tik Klimto pavardė. Ir neklydau, net neskaičiusi aprašymo supratau – knyga bus apie bohemišką aplinką. O jau ne kartą ir ne du esu minėjusi – knygos apie menininkus man beprotiškai patinka: jie yra intensyviau jaučiantys, giliau viską įžvelgiantys ir staigiau neriantys į visokias avantiūras žmonės, tad apie tokias asmenybes juk įdomiau skaityti, nei apie kaimo jurgius. O ir jų meilės istorijos būna aistringos, bet dažniau tragiškos... Bent jau dažniausiai.

Romanas, įvilktas į nuostabų viršelį, pasakoja apie vienos moters istoriją: nuo jaunų dienų kompozitorė ir dainų kūrėja Alma Maler vyrus guldė ant menčių. Visi menininkai suko apie ją ratus kaip valerijono apsiuostę katinai ir jauna moteris pati sunkiai galėjo atsilaikyti. Tai su Klimtu sienas ramstė, tai su garsiais architektais ar kompozitoriais... kol staiga, kurianti ir gyvenanti tikrą, išgyvenimų kupiną gyvenimą moteris sutinka Gustavą Malerį – itin talentingą ir gal net kiek maniakišką kompozitorių ir kūrėją, kaip pati Alma sakė, genijų. Tada moters gyvenimas apsiverčia – devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūra. Moteris yra niekas. Gustavas Maleris tuoktis sutinka su sąlyga, kad Alma atsisakys kūrybos...

Aš suprantu anų laikų problemas. Man viskas aišku ir suvokiama. Ir moterų gaila, ypač itin talentingų, tokių kaip Alma – kiek tiesos šiame romane? Nežinia. Bet kad didelė dalis, žinome tikrai, nemažai faktų galima patikrinti. Bet šioje knygoje viskas buvo nuolat perspaudžiama: kai galima švelniai ir gražiai paminėti, kad moteris negali ir neturi turėti nieko, buvo apsčiai frazių, nuo kurių mane pykino skaitant (ne tiesiogine ta žodžio prasme, bet viskas viduje kunkuliavo). Be citatų čia niekaip:

„Popietes moteris leisdavo su dukrele ir gėrėdavosi jos piešiniais. Penkiametė Gukė vis dar nekaltai tikėjo, kad pasaulyje kažkam rūpi mergaičių talentai.“

„Nuleidusi akis, kaip kukliai moteriai dera, ji iš paskutiniųjų stengėsi neatrodyti aukštesnė už sutuoktinį.“

Šioji mane supykdė. Jau tiesiogine ta žodžio prasme:

„Dardančiame traukinyje prie vyro prisiglaudusios Almos pilvas jau buvo toks milžiniškas, kad beveik darėsi gėda rodytis viešumoje.“

Moteris laukiasi vaiko. Nauja gyvybė. Šeimos tęstinumas. Jie susituokę, suaugę žmonės, apie kokią gėdą galima kalbėti, kai kalbame apie nėštumą??? Ir visa knyga kupina tokių „perliukų“ – čia moteris kalta dėl persileidimo, čia nemoka rūpintis vaikais, čia nemoka gaminti, viskas buvo nuolat pabrėžiama. Visoje knygoje. Begales kartų – o knyga didelės apimties – 540psl.

Moters pasiaukojimas dėl vyro. Talento paaukojimas dėl ko? Dėl meilės? Dėl tobulos santuokos? Nenoriu ir čia plėstis, bet skaudėjo skaitant. Ir vis pagalvojau – po velnių, juk moterims teko visa tai iš tiesų iškęsti. Ne pirma knyga, kuri mane taip supykdo, ir tikrai žinau, jog ne paskutinė.

Labai trukdė knygoje esantys pasikartojimai. Ir tas tempimas... norėjosi, kad būtų daugiau kokybės, o ne kiekybės. Bet galiu pasakyti viena – kadangi knyga sukėlė tiek daug emocijų ir minčių (nesvarbu, kad labiau neigiamų) – tai nėra blogas ženklas. Privers susimąstyti bet kurį racionaliai ir adekvačiai mąstantį, net ir skiriant tai, jog istorija pasakoja apie tai, kas vyko prieš daugiau nei šimtmetį.

Tai yra romanas apie tai, kaip neapsimokėjo gimti moterimi, ypač jei buvai talentinga – vyrai iš pavydo tave puls, žlugdys, atims sveiką protą, kad tik patys pademonstruotų savuosius „talentus“. Ar tikrai jie ten talentus, o ne kažką kita matavosi, čia jau kitas klausimas.

Ir citata iš knygos kulminacijos, kuri labai gerai apibendrina visą romaną. Visą neįtikėtinai ištęstą, užkliuvo-šarka-už-tvoros-ir-vėl-iš-pradžios romaną...

„Kas, jeigu nėra blogų moterų? – klausinėjo ji savęs. Kas, jei skaistybė ir susitepimas, ištikimybė ir paleistuvavimas, madonų ir kekšių etiketės tėra nuodai, skirti sveiką moterį paversti veblenančia griuvena pakrikusiais nervais? Vyrai nustato taisykles, o mes jas laužome, kad neprarastume sveiko proto.“

https://www.knygos.lt/lt/knygos/ekstaze/

ŽMONĖS. KAIP MES VISKĄ SU*IKOM - Tom Phillips

Dar viena knyga, dar viena apžvalga – šįkart negrožinė literatūra, kuri šiaip nėra dažnas reiškinys mano gyvenime. Mane sugundė pati idėja, ir tai, kad lyg ir labai negatyvios temos čia buvo apžvelgtos su tiek ironijos, sarkazmo ir smagių pašmaikštavimų, kad buvo malonu skaityti. Manau, kad tai ideali knyga žmonėms, kurie su malonumu žiūri Auksinį protą ir panašias laidas – čia apsčiai visokių faktų ir intriguojančių istorijų apie mūsų pasaulio antiherojus ir šiaip visokius idiotus. Ne visada man čia skaniai skaitėsi žodžiai „sušiko, sukniso...“ ir pan. – bet. Jie čia tiko, nes kaip kitaip tu kalbėsi apie žmones, kurie sugalvojo nukreipti upių vagas ir taip išnaikinti visą milžinišką jūrą-ežerą???

Sužinojau dalykų, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjusi, apie kai kuriuos gavau daugiau informacijos. Knyga labai šmaikščiai parašyta, kartais skaičiau ir šypsojausi, nors tuo pačiu suvokiau, kad na nėra čia dėl ko šypsotis – vyksta baisūs dalykai. Bet ar tai naujiena? Kad mūsų vandenynai užteršti, kad miršta gyvūnai, niekas tikrai nesusimąstome, kai į kišenes grūdamės dar ir dar plastikinių maišelių, nes prieš keliasdešimt metų tikrai negalėjome išgyventi be jų, riešutų nevalgėme, nes kur juos susidėti? Bananų pirkimas be maišo, kaip tai išvis įmanoma? Juk vargšas bananas drėgnas, suteps į plastiką suvyniotą arba vakuumuotą agurką, kurį vis tiek plausime.

Labai patiko knygos pradžioje rašyti dalykai apie įsitikinimus, bandos jausmą ir sutapimus bei visuomenės sukurtus modelius. Skaičiau, linkčiojau galva ir pykau. Arba tai, kad atrodo, jog lėktuvu skristi yra nesaugu – žinoma, kai krenta lėktuvas, žūva (dažniausiai) visi juo skridę, tai būna didelis skaičius žmonių, o kad automobilių avarijose žūva šimtus kartų daugiau žmonių... media labiau išpučia burbulą nukritus lėktuvui (kas yra baisu ir tragiška), nei eiliniam idiotui įsirėžus į stulpą. Tik tokių idiotų pasaulyje per dieną būna tūkstančiai. Pernai lėktuvų katastrofose žuvo apie 500 žmonių PASAULYJE. Automobilių avarijose žūva gerokai per MILIJONĄ (kažkur 1,3, tiesą sakant) žmonių kasmet. Įdomu, ar ne?

Buvo labai įdomu skaityti apie gyvūnus. Ir juokinga, ir graudu. Kol žmogus nepradeda visur kištis, viskas būna gerai. O po to...

Ir dar daug visko gero ir įdomaus yra šioje knygoje. Nelabai patiko dalis apie politiką, pasirodė sausesnė, ir istorinė dalis apie Hitlerį ar Čingischaną nebuvo itin įdomios, bet visa kita – ūch kaip virino kraują. Taip net baisiai vis pagalvodavau: nu kodėl jie turėjo gimti???

Įdomi knyga, informacija pateikta kitaip, jos nemažai, ne viską atsiminsiu, bet tie svarbiausi dalykai, tikrai nuguls atmintyje. Tik privertė susimąstyti, kodėl idiotams dažniausiai yra suteikiama tiek galios?

http://www.baltoslankos.lt/knygos/mokslas/zmones-kaip-mes-viska-suikom-glausta-musu-nesekmiu-istorija

ŠNABŽDĖTOJAS - Alex North

Viena iš tų knygų, kuri mane sugebėjo nustebinti ne vieną kartą. Ne tik dėl to, kad čia nebuvo siaubo romanas, kuriame kažkas iš spintų kaišioja pirštus ir tamsoje šviečia akys. Čia baimės buvo kiek kitokios, neapčiuopiamos, o dėl to buvo dar baisiau skaityti.

Rašytojas Tomas po žmonos mirties atvyksta į naują vietą ir nusiperka keistai atrodantį namą, tačiau visai netrukus jo sūnelis Džeikas pradeda kalbėti keistus dalykus apie berniuką grindyse, nuolat atrodo, kad vaikas su kažkuo kalbasi... Piešia keistus piešinius, girdi garsus... O miestelyje prasideda sujudimas vos tik dingsta mažas berniukas. Ar tai vėl Šnabždėtojo auka, ar tik sutapimas? Viskas pradeda aiškėti detalė po detalės ir darosi vis kraupiau...

Jei man lengvai skaitosi, aš knygą įprastai perskaitau per dvi, tris dienas. Šios knygos negalėjau skaityti. Skaitau, viskas atrodo neblogai, ir vėl kokia akimirka ar maža detalė, dėl kurios suprantu bijosianti naktį nueiti atsigerti... Vienu metu atsisukau net į savo šešėlį ir turėjau įsitikinti, kad ten tik aš. Tad šia knyga negalėjau mėgautis vakarais prieš miegą. Turiu nusipirkusi dešimtis Kingo knygų ir perskaičiusi šią knygą visas jo knygas sudėjau į dėžę ir užklijavau. Esu bailė.

O šis trileris buvo kupinas įtampos, nenuspėjamas (na kai kurie dalykai buvo nuspėjami, bet tai netrukdė, nes juk buvo aiškūs nuo knygos vidurio) ir gerai išvystytas. Ne tik detektyvų darbas, bet ir žudiko perspektyva tik pagilina įspūdį ir priverčia skaitytoją krūpčioti kiekvieną kartą, kai nusileidžia saulė...

Patiko ir kai kurie psichologiniai niuansai: santykis su vaiku po mamos mirties. Vyro savijauta po netekties, auklėjimo ypatumai ir problemos. Kaip trileris, ši knyga palietė gerokai daugiau, nei tikėjausi. Ir atomazga aiški, tai knygai prideda daug pliusų.

https://www.sofoklis.lt/snabzdetojas