šeštadienis, liepos 13, 2019

EIME SU MANIMI – Karma Brown

Kai ant knygos viršelio pamačiau, kad gali būti kažkas panašaus į „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ Pasakotą istoriją (knygos neskaičiau, filmą žiūrėjau dešimtis kartų), iškart supratau, kad noriu ją skaityti. Juk kelionės gydo, gydo kaip niekas kitas, nes jų metų sutinki tuos, kuriuos labiausiai reikia sutikti tą akimirką, nes pamatai būtent tuos vaizdus, kuriuos tau lemta pamatyti...  ir atsiduri situacijose, kurios dažnai priverčia į viską pažvelgti atviromis akimis.

Tigana su Geibu yra laimingi. Netrukus į jų gyvenimus turi pasibelsti vaikelis, jie džiaugiasi vienas kitu ir mėgaujasi gyvenimu. Iki to vieno lemtingo vakaro, kai viską dengia plikledis – Geibas nesuvaldo automobilio ir viskas pasidaro juoda juoda... Tigana atsibunda – vaikelio nebėra, o santykiai byra, nes kaltės jausmas ir kaltinimai yra pagrindinis jos variklis gyventi toliau, o Geibas stengiasi iš paskutiniųjų sulipdyti tai, kas dužo avarijos metu...

Nepaprastai skaudi knyga. Verkiau ir pradžioje, ir pabaigoje, ir užvertus paskutinį puslapį rašiau sesei, kad bliausiu dvi valandas... neįtikėtai stiprios moters istorija – išgyventi, atsistoti ant kojų, kai žemė slysta iš po kojų, tu netenki vaiko ir žinai, kad daugiau jų neturėsi... ir tas vyro palaikymas, kai jis dėl tavęs stengiasi, o tau taip skauda, ir tu viską išlieji ant jo. O jis taip stengiasi, taip stengiasi, kad dar sunkiau apie viską skaityti.

Dar prieš susituokiant Tigana su Geibu sumąsto, kad mes į stiklainį lapelius su idėjomis ateičiai, tad po tragiškos avarijos praėjus kuriam laikui jie nutaria išsitraukti tris – išvyka į Tailandą, kad pamatytų piešiančius dramblius, maisto gaminimo pamokos Italijoje ir kiti nuotykiai Havajuose. Siužetas nėra naujas ar prieš tai niekur negirdėtas (jau minėjau, kur), bet kaip jau sakiau – kelionės gydo, tad buvau tikra, kad jie pasveiks. Kad sulipdys santykius, kad viskas galiausiai bus gerai. Bet skaitant skaudėjo kartu su Tigana, tačiau tuo pačiu vis norėjau ją imti ir purtyti – kad kelkis, gyvenimas bėga prieš akis, pora skyrelių toliau, vėl ją supratau.

Tai buvo atgaiva. Ši knyga buvo tokia netikėta, ir taip giliai mane palietė. Ir čia nėra nei juoda, nei balta – pabaiga mane pribaigė. Aš nesitikėjau, likau šokiruota. Visomis prasmėmis, ir stebiuosi, kaip nepastebėjau tam tikrų dalykų, detalių, kurios man tik paskui sukrito į vietas, kai jau pabaigiau knygą...

Tokia kupina gyvenimo, vilties, netikėtumų, ašarų, juoko, juoko pro ašaras ir atvirkščiai, nuostabių patirčių ir tikrumo. Kitaip šios knygos neapibūdinsi. Ir pati stebiuosi, bet jos net banalia nepavadinsi, nes viskas čia gerai, romantiška, tačiau labai skaudi istorija su keliais krisleliais vilties ir pamoka, kad kartais reikia tiesiog sugebėti paleisti...

Na va, parašiau visa tai, ir vėl verkiu...

https://www.svajoniuknygos.lt/karma-brown-eime-su-manimi


POPIERINĖS SIENOS – Shari Lapena

Dar vienas trileris – ir žinote ką, neatspėjau. Įtarinėjau visus visos knygos metu, ir vis tiek lemiamu metu sustojau, apibėgau visus įtartus veikėjus ir... likau nustebusi. Čia jau bėgu įvykiams už akių, bet man trileris išsyk tampa geresniu, kai neatspėju kas viską organizavo ir juodus darbelius dirbo. O paskutiniu metu taip nutinka labai retai.

Ana ir Markas išeina į draugų namus kaimynystėje, o lovelėje palieka miegančią pusės metų dukrytę Korą. Tėvai pasiima monitorių ir kas pusvalandį eina tikrinti ar viskas gerai. Po kelių patikrinimų Ana dukrelės lovelėje neberanda. Iškviesta policija, tad tėvai netrukus tampa pagrindiniais įtariamaisiais.

Visų pirma, tai esminis dalykas, dėl kurio beveik norisi pasakyti, kad taip tiems tėvams čia ir reikėjo – kaip galima palikti vieną mažą leliuką ir išeiti baliavoti, nes kaimynai nemėgsta vaikų? Tai va šioji dalis, kurios (ne)logiškumas paaiškėja vėliau, mane pribaigė ir man yra nesuvokiama. Aš dar suprantu, kad tu neturi išeities ir vaiką kelioms minutėms palieki nes, nežinau... vaikas karščiuoja, o tau reik sulakstyt į vaistinę vaistų ir neturi kas tą padarytų... dar suprantu. Bet išeit vakaroti su draugais, ir vaiką palikti. Čia jau virš visko.

Bet iš esmės, įtampa laikėsi visą trilerį: įtarinėjau visus; o visi veikėjai buvo ne šiaip sau – vienas paranoikas arba labai geras aktorius, kitas su psichologinėmis problemomis ir silpnos psichikos, buvo ir šantažo, ir sultingų detalių, kurios maišė visiems kortas, ir slaptų santykių – na ko tik šiame trileryje nebuvo. Ir viskas tik padėjo skaitytojui dar labiau klaidžioti patamsiais nesuprantant, kas čia vis tik vyksta ir bus. Ir tai man patiko, neleido knygos padėti šalin.

Jei atvirai – po poros atsiliepimų mūsų padangėje jaučiau, kad knyga bus vos vidutinė, maniau, bus dar vienas iš tų trilerių, kur perskaitai su malonumu, tačiau po kelių dienų nieko nebepameni (tokių pasitaikė vos keli, bet buvo) – ir ką, žinokite, klydau. Skaičiau visų pirma su malonumu, visada buvo kažkokia detalė ar mozaikos dalis numesta, kurią reikėjo susirinkti ir neštis iki kažkurio skyriaus, kad įklijuoti ir keliauti toliau. Ir tas man ir tiko – kad visą knygą vyko veiksmas ir kažkas nuolat paaiškėdavo. Ir dar tai, kad pabaigoje nustebau, čia jau išvis didelis privalumas trileriui. Žinokite, kam trileriai patinka, su malonumu perskaitysite ir šį. Bent jau man taip buvo.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/popierines-sienos




pirmadienis, liepos 08, 2019

NIEKADA NESUSTOK – Christina Rickardsson

Christiana gimė ir iki septynerių metų augo Brazilijoje. Atrodytų, nieko čia ypatingo? Christiana su mama gyveno urvuose, lūšnynuose, gatvėse; joms teko susidurti su tokiais baisumais, apie kuriuos nė vienas iš mūsų be kriminalų skilties daugiau niekur nepamatysime ir neišgirsime. Ir staiga Christiana tampa Christina – atsiduria kitoje pasaulio pusėje kartu su broliuku ir nauja mama, nauju tėčiu. Jai tenka prisitaikyti ir susitaikyti. Suaugusi Christina nusprendžia grįžti į tas vietas, kuriose buvo Christiana; pabandyti sužinoti kuo daugiau apie savo praeitį.

„Nepaisydama skurdo ir vargo, mano mama norėjo ir sugebėjo mylėti. Jau buvo svarbu auklėti mane, mokyti gerumo, o ne tik rūpintis, kad išgyvenčiau.“

Nežinau ar nustebinsiu pasakydama, kad tai yra tikra istorija, tikri išgyvenimai, tikros patirys – knygos autorė aprašė skaudžias ir neįtikėtino sunkumo patirtis, kai skaitai, ir vos gali patikėti, skaitai, ašaros pačios rieda. Stebiesi žmonių pasirinkimais ignoruoti kitą, žmonių apatija ir nenoru matyti, kas vyksta tau po nosimi. Kai skaičiau šią knygą, kai kurie dalykai mane net siutino – ypač paskutinės scenos iš vaikų namų – kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma nuspręsti už vaikus ir jų tikrą motiną, ir juos vienus nuo kitų atplėšti? Nes šioje vietoje viskas buvo panašu į Taros Westover istoriją, pasakotą knygoje „Apšviestoji“ – nežinau kodėl, bet man tai vis iškildavo galvoje ir mintyse, kai skaičiau. Tik kad Christiana buvo mylima, ja buvo rūpinamasi tiek, kiek tik mama išgalėjo. Ir ne, nemanau, kad joks vaikas turi augti tokiomis sąlygomis, kokiomis augo Christiana su broliuku. Bet vis tik?  

„Neskaičiuojant draugų vaikų namuose, žmonės, kuriems aš rūpėjau, buvo arba mirę, arba išstumti iš mano gyvenimo.“

Dar nebuvo lengva skaityti apie Christinos, jau suaugusios moters baimes. Kaip ji bijojo grįžti į San Paulą, pamatyti visas vietas, kuriose praleido ryškią vaikystę, abejojo, kas nutiks su jos prisiminimais. O labiausiai mane ir žavėjo ir glumino jos požiūris į motiną – nei kruopelės neapykantos, tik meilė, beribė, tokia pati, kokią ji, būdama vaikas gaudavo iš jos. O gal mes kaip vaikai kitaip formuojame prisiminimus? Gal turime kažkokį filtrą, kuris palieka tik geras akimirkas? 

Bet juk ne, iš visko, ką pasakojo Christina, man mintyse įsirėžė daug skirtingų ir baisių dalykų. Tiek ginklai, tiek bėgimas, nuolatinis bėgimas nuo visų, kas jauti, sukels tau skausmą. Ir visos tos situacijos, kai savo akimis matai, kaip užsibaigia geriausios draugės gyvenimas, o pati tiesiog... bėgi. Bėgi taip greitai, kad net nustoji kvėpuoti...

„Kartais sutinki žmonių, su kuriais praleidi tik trumpą laiką. Sunkiausia susitaikyti su tuo ir eiti toliau. Bet galbūt kartais privalai padaryti būtent tai – susitaikyti, kad ryšys tarp žmonių yra paskola, o kai jo nelieka, turi džiaugtis, kad turėjai garbės būti su tuo žmogumi, kad gavai tiek daug, o iš tavęs nereikalavo duoti.“

Christina buvo išgelbėta nuo skurdo ir gyvenimo gatvėse, priimta į mylinčią šeimą. Tik gyvenime viskas taip neteisinga ir laikina... skaičiau, liejau ašaras ir dar pagalvojau, kaip apie tokią knygą galima sakyti kažką labai blogo? Kritikuoti žmogaus pasirinkimus, jo motyvus, norą išgyventi? Galų gale, ji pati ne vieną kartą per visus memuarus minėjo, kad gailisi dalykų, kuriuos padarė, kad sapnuoja, kad kankinasi. Aš manau, pati nešasi pakankamai sunkų ir aštriai jai širdį kapojantį akmenį, kad dar skaitytojai iš šios istorijos pasisemtų ne gerumą, motyvaciją, norą gyventi ir tiesiog apkabintų artimą dažniau.




sekmadienis, liepos 07, 2019

TOBULI GYVENIMAI LIEPSNOJA SKAISČIAU – Celeste Ng

Man visada labai sunku kalbėti apie knygas, kurios man nesukelia minčių ir nieko daug nesinori apie jas pasakyti. Pasidaro taip nuoširdžiai gaila ir to, kad kažkam knyga labai patiko, ir liūdna, nes rašytojas stengėsi, tikėjo savo idėja, rašė, liejo širdį. Nes Goodreads knyga buvo išrinkta kaip geriausia prieš porą metų. O man va kažkaip... Nulis emocijų... Ir pati taip norėjau ją skaityti. Taip džiaugiausi gavusi knygą į rankas. Net neskubėjau jos skaityti, maniau, pasimėgausiu po to, kai jau pajausiu, kad va, noriu, reikia.
Šeiker Haitsas - tobulas miestelis. Jame viskas suplanuota iki smulkmenų - iki kiek centimetrų turi būti pjaunama žolė, kokiomis spalvomis dažomi namai. Vaikų lankoma mokykla yra geriausia valstijoje, darbuotojai žino savo darbus, pareigas ir viskas veikia lyg tobulai suderintas laikrodis. Tačiau miestelio gyvenimas sukirba vos tik į Elenos Ričardson nuomojamą namą atsikrausto vieniša motina Mija su dukra Perla, kuri netrunka susidraugauti su Elenos sūnumi Mudžiu. Staiga paaiškėja, kad Miją atveda senos paslaptys, tačiau, paslapčių turi visi, net ir gyvenantys tobuloje visuomenėje.
„Taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas.“
Man labai patiko utopinė romano idėja. Paprastai skaitau distopijas, tad čia buvo šis tas kitokio - tobulai sukonstruota visuomenė, tobuli žmonės, tobulos šeimos. Bet ar tikrai?
Antroje knygos dalyje prasidėjo nemažai kapstymosi ten, kur nereikia kapstytis, ir drabstymosi purvais, kur jo galėjo nebūt. Bet juk visi mėgstame dramą, kas nemėgsta? Skaičiau, ir tokia Santa Barbara virė tame Šeiker Haitse!
Bet vienas siužeto vingis man vis tik patiko - Mijos praeitis ir jos labai sudėtingi pasirinkimai. Kas buvo konkrečiai, nenoriu pasakoti. Bet esu tikra, kad daugelis motinų būtų pasielgusios panašiai. Ir šioji dalis man suteikė vilties visoje šioje istorijoje. Nes liūdna, kai manai, kad taisyklės padės gyventi tobulą gyvenimą. Nėra viskas tik juoda ar balta. Visos taisyklės turi išimčių. Ir ši knyga tą tik patvirtina.
Aš labai tikiuosi, kad knyga daugiau kam patiks, nei nepatiks, nes parašyta ji gerai.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tobuli-gyvenimai-liepsnoja-skaisciau