pirmadienis, rugsėjo 17, 2018

TABAKININKAS - Robert Seethaler

Mano pirma pažintis su „Man Booker“ premijos finalininku Robert Seethaler. Šiame romane pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakares. Apie jauną vaikiną Francą, kuris yra priverstas palikti mažą Austrijos miestuką, savo mamytę, ir vykti į Vieną. Francas Vienoje įsidarbina tabako parduotuvėlėje ir netrukus įvyksta du dalykai: Francas įsimyli jauną čekę su įspūdinga švarple ir susirandą naują draugą – žydą Zigmundą Freudą. Taip taip, tą patį Freudą.

Galiu pasakyti tik viena – man patinka skaityti geras knygas. Aš vengiu į rankas imti tas, kurių vertinimas žemesnis nei vidutiniškas. Gal aš klystu, gal kartais ir rasčiau kažką tobulo sau, kas nepatiko minioms, bet... man visai gaila laiko. Aš kliaujuosi kitų žmonių rekomendacijomis, ir tikrai labai retai kada lieku nusivylusi. Paskutiniu metu pastebėjau, kad Baltų lankų fėja man vis pasiūlo knygas, kurios man tikrai patinka (apie Brodeką dar vis galvoju, nors jau ne dvi ir ne tris knygas po jo perskaičiau) ir vėl pataikė beveik į dešimtuką. Ach, „Tabakininkas“. Ant viršelio sakoma, kad poetiška. Nesutikčiau, esu gerokai poetiškesnių skaičiusi. Bet ne tame esmė. Romanas puikus. Tikrai. Aš visada stebiuosi kaip galima tokią gerą istoriją sudėti į tiek mažai puslapių (šiuo atveju tikrai mažai) ir paversti ją įtaigia.

Siužetas tikrai nėra kažkuo labai ypatingas. Bet geram įspūdžiui sukurti autoriui pakako visai kitų dalykų. Skaitant vis pagalvodavau, ar Freudas ir realybėje buvo toks šmaikštus? Į klausimus atsakinėjo klausimais (na, bet čia daugumos filosofų ar psichoanalitikų „problema“)  - nepaprastai ironiškai, nesvarbu, apie liūdnus ar linksmus dalykus Francas su juo kalbėjosi.

 " - Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų?
          -  Atvirai pasakius, kažin.
          -  Tai kam tada visos tos knygos?
          -  Kartais ir aš savęs klausiu."

Aš tikrai suprantu, kad romanas apie karo išvakares, apie žydų genocidą, apie baimę, lūkesčius, tikėjimą ir visus kitus svarbius dalykus, bet ech... kaip aš vis tik būčiau norėjusi daugiau tų pokalbių tarp Freudo ir Franco! Jų vis atrodė nepakankamai.

Taip pat įdomus dalykas, kad apie Francą nebuvo suteikta daug informacijos, bet skaitant romaną galima pamatyti, kad jis linkęs analizuoti, kad jo įžvalgos teisingos, ir kad pats Freudas juo stebėjosi, tik niekada to garsiai nepasakė. O galų gale, juk ar būtų svarbus mokslininkas bendravęs su kažkokiu piemeniu, jei jam nebūtų buvę įdomu? Ir visa sapnų užsirašymo dalis, kurios nenoriu atskleisti, bet man labai patiko. Perskaičiusi knygą puoliau skaityti apie Freudo likimą ir kaip ten jam viskas susiklostė. Vėl jaučiuosi išmokusi ir sužinojusi kiek daugiau nei per kelias psichologijos paskaitas aukštojoje.

Kartojuosi, bet knyga puiki. Ir meilės, ir karo, ir rimtų temų, ir skaudžių likimų; kažkaip sudėjo daug visko per tuos porą šimtų puslapių ir palietė mano širdį. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad ir jums knyga patiks.

Knygą už puikią kainą įsigysite tiesiai iš Baltų lankų puslapio :)



sekmadienis, rugsėjo 16, 2018

MES SUKURTI BŪTI LAIMINGI - Veronique Olmi


Prancūzai man visada atrodė keisti. Ir snobiški. Ir jie bendrauja kitaip. Ir jų filmai bei literatūra skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Ar tai blogai? Tikrai, kad ne.

Siuzana pameta galvą dėl Seržo. Jis dar labiau. Viskas paprasta, kaip du kart du. Tik kad Seržas turi gerokai jaunesnę žmoną, du vaikus, o žmona jį taip myli, kad dėl jo padarytų bet ką. Siuzanos vyras jai kelia mažai emocijų, yra patogus.

Žinot, vis tik aistra yra labai sudėtingas reiškinys. Ji išjungia racionalumą, logiką, įjungia emocijas, kvailus sprendimus ir palieka neblogus prisiminimus. Apie pasėkmes nekalbu, čia jau kita tema. Šita istorija tik tai ir įrodo. Žmonės susipažįsta, vienas kitam atsiveria (kas baisiausia, kai pamąstau, kodėl vyrai pasipasakoti savo žmonai negali, o turi būtinai eiti ieškoti peties išsiverkti kitur?), mano, kad myli, aukoja santuokas, santykius su vaikais... aistra. Ji dėl visko kalta. Ir ar knygoje vykstantys dalykai turi kažką bendro su laime? Nemanau. Čia kaip ir knygoje „Subtilumas“ to subtilumo reikėjo su žiburiu ieškoti.

Arba situacija – vaikas šeimoje mato smurtą. Nesvarbu, fizinį ar psichologinį. Galbūt jam baisu, galbūt švelnius jausmus su laiku pakeičia neapykanta, tačiau susiformuoja tam tikras modelis galvoje. Beveik viską mes atsinešame iš savo šeimos. Tad reikia nebijoti mokytis, norėti keistis į gera, nebijoti tikrai mylėti ir pasitikėti vieni kitais.

Analizuojamas kaltės jausmas, vaikystės skauduliai. Maža knygutė, bet nemažai visko aprėpianti. O šiaip, keista knyga. Ne blogąja prasme, tokia, tiesiog, kitokia. Apie uždraustus santykius. Apie tai, kaip jie mezgasi, kodėl; panarstomos ir gilesnės tos neištikimybės priežastys. Nežinau, ir abejoju, ar po kelių mėnesių atpasakosiu siužetą, bet skaitėsi maloniai.

Knygą įsigyti galite baltoslankos.lt




šeštadienis, rugsėjo 15, 2018

ANGLAI KELEIVIAI - Matthew Kneale


bėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog tai buvo viena iš įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu. Geriausia? Ne. Įdomiausia – taip. Kodėl? Nes joje daug visko. Intelektualaus, įdomiai išdėstyto, priverčiančio susimąstyti, su savimi padiskutuoti, apsvarstyti, galų gale abejoti, tikrinti faktus, skaityti plačiau... tokios knygos man ir patinka. Buvau pasiilgusi romano su stipriu istoriniu užnugariu.

Net ant knygos viršelio paminima, kad istoriją pasakoja dvidešimt skirtingų personažų. O tai, pasakysiu atvirai, mane išgąsdino. Bet, žinokit, be reikalo. Tradiciškai buvau susiruošusi „konspektuotis“, tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad to neprireiks. Autorius meistriškai pateikia informaciją.

Devynioliktasis amžius. Iš Anglijos į Tasmaniją pajuda burlaivis su neįtikėtina ekspedicija – kontrabandininku kapitonu, rojaus sodo ieškančiu pastoriumi, gamtininku, aborigenų kaulų ieškančiu gydytoju ir ne ką mažiau įdomia įgula. Kita romano pusė – prieš kelis dešimtmečius Tasmanijos saloje vykstantis vietinių čiabuvių „auklėjimas“ ir genčių kovos. Tikriausiai toks būtų pats trumpiausias šio didelės apimties romano apibūdinimas.

Aš visada sakau, kad esu ypač nusiteikusi prieš žmonių skirstymą. Pagal rasę, religiją, odos spalvą, profesiją, luomą (?); bet kurias kitas priežastis. Priskyrus žmogų vienai ar kitai grupei, niekad negali būti tikras, ar tas grupės apibrėžimas tinka ir jam. Lygiai taip pat negali apie žmogų susidaryti nuomonės, žinodamas, kuriai grupei jis priklauso.

Literatūrinis nuotykis. Štai kas yra ši knyga. Tragedija persipina su komedija. Jūra susilieja su salomis. Gyvenimas laive tampa svarbesnis už tą gyvenimą, kurį paliko krante. Vienos tiesos – svarbesnės už kitas. Veikėjai pritrenkė savo įsitikinimais. Labiausiai – pastorius, išsiruošęs į ekspediciją tam, jog Tasmanijoje rastų rojaus sodą. Atleiskit, atskleisiu tai, kad būtent jis buvo tas veikėjas, kuriuo nuolat šlykštėjausi labiausiai. Tamsus, neišprusęs, nelankstus ir nuolat visais besinaudojantis ir mokantis tik imti, o ne duoti. Tarsi religija jam suteiktų tokias jėgas ir galias, kurių nesuteikia niekam kitam. Nieko daugiau nematė be savo tiesų, arogantiškas, piktas, negatyvus.

Skaudu skaityti, kaip gerais norais paremta ekspedicija virsta ego matavimusi ir šlykščiausių žmonių savybių paroda. Ir dėl to – skaudžios pasekmės. Nepaisant neigiamų dalykų, buvo įdomu daugiau sužinoti apie Australijos aukso karštinę, ir tai, kaip žmonės jai lengvai pasiduodavo.

Kita siužetinė linija mane domino kur kas labiau – Tasmanijos čiabuviai. Jų gyvenimas, papročiai, kultūra ir... jų genocidas. Atvykę anglai elgėsi beveik taip pat, kaip buvo elgiamasi su Amerikos indėnais. O gal ir blogiau... čiabuviai buvo paversti vergais, išnaudojami. Tikrai nesinori daug ko pasakoti – o ir išsiplėst galiu lengvai iki kelių lapų, tačiau skaityti lengva nebuvo. Atneša krikščionybę, neleidžia kalbėti savo kalba, prikabina nauju vardus, bando jiems primesti savo taisykles ir nuostatas. Atėję į JŲ žemę. Taip neteisinga. Niekada nebuvo ir nebus. Ir dar kalba, kad čia jiems daroma geras darbas. Manoma, kad jie yra mažiau išsilavinę; na gerai – nemoka rašyti ar skaityti. Bet juk komunikacija neapsiriboja vien raštu. Nesupranta Biblijos ar Dievo sąvokų ir įsakymų – bet juk jie šimtus metų gyveno ir išgyveno patys – matyt – turi kokius dievus ar tikėjimą ir patys. Skaičiau ir ėmė siutas. Kodėl ta krikščionybė ir jos „išlaisvinimas“, „geri motyvai“ išnaikina ištisas tautas ar gentis? Nesąžininga taip, ateiti ir į svečius ir diktuoti savo taisykles, o galiausiai namų šeimininkus išvaryti. Arba tai, kaip gentys buvo geranoriškos, nenorėjo nieko pulti, tačiau priverstos gintis liko kalčiausios.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie genocido problemas... Tasmanija, Amerika, Ruanda, žydai... taip eini per šimtmečius, ir vis tas pats, tik geografiškai per žemynus išmėtyta... bet visiškai tos pačios baisybės vyksta ir galo nematyt...

Puikus romanas. Mokslas prieš religiją. Rasizmas. Mirtis ir pagarba jai. Gentys, čiabuviai, kelionės laivu... mokėjimas būti ir išlikti žmogumi. Daug čia visko. Tikrai daug. Bet esu nuoširdžiai nustebinta to, koks turtingas pasakojimas ir kiek daug jaučiuosi sužinojusi. Tikrai rekomenduoju. Į šią kelionę verta leistis, tikrai tikrai.



penktadienis, rugsėjo 14, 2018

VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng

Ar jums yra buvę taip, kad skaitydami pajaučiat šiurpuliukus nuo kalbos grožio ir to, kaip sudėlioti sakiniai? Net jei pasakojama apie skausmingus dalykus, ar jus veikia tiesiog paties teksto grožis, žodžių parinkimas, panaudotos stilistinės priemonės? Ta visa bendra visuma, kuomet tekstas iš paprastos istorijos virsta į brandžią, tvirtai suaustą ir subtilią tuo pačiu metu...

Jun Ling – kinė, vienintelė išgyvenusi vienoje iš japonų darbo stovyklų, atvyksta į Malają pas japoniškų sodų meistrą Aritomo. Ji pasiryžusi išsiprašyti to, kad jis jai sukurtų tikrą japonišką sodą jos sesers atminimui. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Jun Ling nekenčia japonų, o ir už krūmelių sodinimo ir medžių genėjimo slepiasi gerokai daugiau, nei galėtume numanyti...

Visa istorija pasakojama dviem skirtingais laikotarpiais – praeityje, kai tik Jun Ling atvyko pas Aritomo, ir vėliau, kai po daugelio metų teisėjavimo ji išeina į pensiją ir grįžta į Vakaro Miglų sodą...

Jau esu ne kartą minėjusi, kaip man patinka knygos apie menininkus. Ir visai nesvarbu, ar tai dailininkas, ar tapytojas ar sodų kūrėjas, kaip kad šiuo atveju. Viskas apie jo meną papasakota subtiliai, o kadangi kalbama per gamtos prizmę, buvo sunku nesižavėti ir ilgesniais aprašymais ar filosofinėmis diskusijomis. Galiu užtikrintai pasakyti, jog Aritomo buvo pats įdomiausias veikėjas šioje istorijoje. Jis man priminė mano sūnėną, kuris yra ne kartą sakęs, kad jei neturi nieko protingo pasakyti, geriau patylėk. Toks man pasirodė ir garsusis sodų meistras. Personažas įtaigus ir vis priverčiantis spėlioti – kodėl, kaip, su kuo?

Įtikinamai papasakota istorija. Ir verkiau, ir šiaip graudinausi, praplėčiau istorijos žinias, nors japonų žiaurumas ganėtinai garsus ir po daugelio metų... buvo bent pora vietų, kur jau buvo net sunku skaityti, bet vis tik prisiverčiau, nes tai tik sustiprino įspūdį.

„Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities.“

Ar galima nekęsti ir neatleisti tau nieko nepadariusiems žmonėms, vien todėl, kad jų tautiečiai tau sugriovė gyvenimą? Kaip su tuo pykčiu, nesibaigiančia neapykanta gyventi? Kaip judėti toliau... kaip atiduoti pagarbą, kai tave verčia tą daryti, ir kaip išmokti gerbti savo priešą? O galbūt jis nėra priešas? Gal tiesiog nepažįsti žmogaus?

Begalės klausimų ir tik keli atsakymai. Užrištomis akimis Jun Ling keliavo į mirties stovyklą, užrištomis, ar bent jau užmerktomis galima jausmingai nukeliauti per šio romano puslapius... kad stipriau išjausti, suprasti, iš nuspręsti, kada jau verta paleisti.