VIENO GYVENIMO ISTORIJA - Guy de Maupassant

Ši knyga dėžėse gulėjo jau labai ilgai... vis matydavau, pagalvodavau, jog metas pažinčiai su Mopasanu, bet kažkodėl nepasiimdavau. Kadangi šiemet sau pasižadėjau kas mėnesį perskaityti po vieną klasikos kūrinį, taigi, antroji #klasika2019 knyga tapo pirmasis Mopasano romanas.

Žana, jaunutė mergina, pabaigia vienuolyno mokyklą ir tėvo įsakymu grįžta namo. Nemačiusi normalaus gyvenimo, Žana svajoja apie meilę, kurią idealizuoja. Viskas įvyksta labai greitai - tarsi iš dangaus nukritęs jaunuolis veda Žaną ir jie patraukia į povestuvinę kelionę į Korsiką. Jau tuomet tampa aišku, kad tas idealus vyras galbūt vis tik turi trūkumų...

Ir vėl, ir vėl... parašytas prieš pusantro šimto metų, o toks pats aktualus ir šiandien. Atrodytų, galėtų daug kas jau būti kitaip, bet kažkodėl moterys dar vis bijo garsiai pasakyti, kai jas skriaudžia vyrai. Joms dar vis sunku pačioms sau pripažinti, kad niekas negimė turėdamas kankintis. Ir tikrai skaudu, kad tada aprašytos problemos tebeegzistuoja ir dabar.

Nedidelės apimties knygutė mane sužavėjo. Siutino manyje esančią adekvačią ir racionalią moterį, tačiau leido mėgautis nepaprastai gražiai parašytu tekstu. Vis tik pradedu jausti silpnybę seniesiems prancūzų autoriams. Palyginus su dabartinėmis istorijomis apie meilę, čia net dialogai kitokie. Žinoma, kad tais laikais žmonės kitaip ir bendravo, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kaip parašyta, tai ko gero net nėra ko lyginti. Turtinga kalba.

Mes stebimės, kad žmonės kovoja už save, savo teises. Vadinamosios mažumos. Bet juk kažkada sufražistės kovojo už Mūsų ateitį. Ir tada viskas neatrodė normalu. Žmogus yra žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, odos spalvos, lyties, rasės, religijos. Nors tu ką. Net pačiai keista, kad perskaičiusi kaip ir meilės romaną kalbu apie tokius dalykus... bet kad išnervino tas požiūris, kad jis tavo vyras ir gali su tavimi daryti ką nori.

Pabumbėjau.

Maupassant plunksna neblogai pasikapsto po santykių peripetijas. Jei reikėtų rinktis ar skaityti šiuolaikinį meilės romaną, ar tokį, rinkčiausi šį.

DIENŲ PIRAMIDĖS – Daina Opolskaitė

Jei ne Tyto alba, labai mažai tikėtina, jog šią knygą apskritai būčiau paėmusi į rankas. Vienintelės novelės, kurias buvau skaičiusi gyvenime – Romualdo Granausko, ir prieš daug daug metų... bet įspūdis likęs iki šiol... kai paklausiau Dainos Opolskaitės konferencijoje, kurioje lankiausi rudenį, išsyk supratau, kad knyga mane domins. Trumpas istorijas mažomis dozėmis aš mėgstu, tad tikėjau, jog ir novelės man patiks...

O kad patiko, tai silpnai pasakyta! Visų pirma, iš literatūrinės pusės – man nesuvokiama, kaip galima tekstą supinti, suausti ir sudėlioti taip, kad būtų šitaip vaizdinga. Skaitant noveles vis apimdavo jausmas, kad matau pati, kad tuoj užuosiu ar išgirsiu autorės aprašomus dalykus...

“Ten vanduo kvepia saule, o drėgmė skverbiasi net į mažiausias odos poras, plaukų šaknis ir saldžia migla nugula ant lūpų. Ten akmenys apvalūs ir glotnūs, balti ir visi kaip vienas, o smėlis toks baltas ir

švelnus kaip jūros puta.” p.124

Beje, čiupau pačia pirmą akyse pasirodžiusią vietą iš knygos, tiesiog atsiverčiau, perbėgau akimis puslapį ir nurašiau. Daug pasako, nes tokių vietų per visas noveles buvo dešimtys. Skaitai, ir matai, skaitai, ir mėgaujiesi...

Visos novelės gana skirtingos – apie tėvų santykius, kitos apie moralę, trečios apie ribas ir kaip jas galima peržengti dėl itin neįprastų priežasčių... dar kitos tarsi tikrina žmonių tikėjimą vieni kitais. Temų daug. Apie tai, kas tikra, brangu, svarbu. Ir tokie mistikos elementai... vietomis skaitydama Dainos kūrybą prisimindavau neseniai skaitytą knygą “Tai, ko netekome ugnyje”, nes to minimalaus makabriškumo buvo ir čia. Ne taip žiauriai, subtiliau, o galų gale, reikėjo išskaityti tarp eilučių.

Jei nenorite skaityti visos knygos, tik kelias noveles (o jei atvirai, jos visos vertos dėmesio), aš ypač rekomenduočiau šias:

Grotos

Karūnos

Stebuklingas žmogus

Madlena ir aš

Prieblandos valanda

Tikrai nuoširdžiai – patiko. Yra apie ką pamąstyti po kiekvienos istorijos... ypač perskaičius pirmąsias dvi gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką gal penkias minutes, net nesinorėjo iškart pulti skaityti kitų. Mažomis porcijomis, gal net po porą dienai.

PLAK, ŠIRDIE – Amelie Nothomb

Šią knygą man taip pat pasiūlė „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Šeimos santykiai mane visada domina, tad neatsisakiau. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad jūs žinotumėte.

Mari yra gražiausia mergina mokykloje, ir tą žino. Ją visi gerbia ir myli. Netrukus jaunutė mergina pastoja, susituokia ir pagimdo dukrelę. Vos pamačius, jog dukrelė reto grožio, jauna moteris pradeda jai pavydėti... šeimoje gimsta dar pora vaikų, tačiau situacija, rodos, tik blogėja...

Skaitant labai erzino pats stilius, kuriuo knyga buvo parašyta ir visi pasikartojimai – taip ir net sau buvau jau besakanti – na gana, gana, jau supratau, čia pavydas, tačiau vėliau viskas sugulė į stalčiukus, tokia ir buvo autorės mintis, pavydas čia buvo visko ašis, viskas apie jį ir sukosi. Viskas vyko greitai, Mari dukra Diana netruko užaugti. Ir čia man iškart pasidarė aišku, kad tai situacija, apie kurią kažkada jau kalbėjau – kad nebūtinai, jei tu, kaip vaikas būsi nemylimas ir skriaudžiamas, pats pulsi taip elgtis, kai turėsi savo vaikų. Priešingai, norėsi jiems padėti, mylėsi.

Tai jau kelinta knyga iš eilės, kai istorijoje narstomi dukters ir mamos santykiai ir man tai netrukdo. Skirtingos mamos, skirtingos situacijos, skiriasi ir perspektyvos. Ir vėl eilinį kartą įsitikinu, kad be reikalo bijojau labai mažos apimties knygų. Galima. Įmanoma į pusantro šimto puslapių sudėti visą širdį ir perteikti skaitytojui esmę.

Pykau ant Mari visą romaną. Nesupratau. Ir iki šiol nesuvokiu. Kaip? Kodėl? Kodėl pavydas gali taip užtemdyti protą ir širdį paversti į ledo luitą, kurio neištirpdo niekas? Kaip galima turėti vaikus ir juos taip skirstyti, vienam viskas, kitam nieko... baisiausia, kad šioje knygoje pasakojami dalykai mane gąsdino – svarbiau pinigai, sėkmė, dėmesys ir pripažinimas – šeima ir mylimi žmonės palikti kažkur... tarsi, niekur jie nedings... o tada... viskas įvyksta taip, kad kažin ar galėtų būti kitaip...

Ši nedidelė knygutė sujaukia mintis, sukrečia, priverčia suvokti daug dalykų, o svarbiausia, kad žinau, jog mane tėvai tikrai myli, aš juos irgi ir galiu tiesiog jaustis laiminga, kad yra būtent šitaip. 

SUGRĄŽINTOJI – Donatela di Pietrantonio

Tai štai – prisipažįstu – esu visiška ištiželė ir mane ši knyga sugraudino ir sukėlė daug emocijų. Paskutiniu metu dažnai tokios knygos man patenka į rankas, prieš skaitydama būnu pasiskaičiusi atsiliepimų ir galvoju, kad verksiu... ir ne. Slogutis apima, ir tiek. O šioji tikrai graudi ir skaudi. Net esu tikra, kad patiks mano mamai (kas mane ilgiau sekat, jau žinot, vis pasibėdavoju, kad kas mane sužavi – mama netrunka numesti, tai va, mamyt, galėsi skaityt).

Trylikametė mergaitė iš savo tetos ir dėdės namų staiga netikėtai grąžinama mamai, kuri ją paliko dar kūdikį. Kuomet ji augo mylima, jai nieko netrūko, buvo rūpinamasi, kad ji tik galėtų mokytis ir būtų sveika, viskas apsiverčia. Jai visiškai naujuose namuose šilumos nerasta: mama jai abejinga, tėvo nebūna namie, o jei ir būna, nekalba. O kur dar trys broliai ir sesutė, su kuria jos dalinasi lova, o mažoji naktimis miega baloje... nuolat trūksta maisto, šilto vandens, švarių rūbų.

Tai tiesiog romanas apie gyvenimą. Su visokių rūšių prieskoniais, kaip ir priklauso Itališkam kūriniui. Ir jame visko yra daug – ir tos keistos, nerangios paaugliškos meilės ar simpatijų, kai mergaitė dar visiškai vaikas ir netgi tas jausmas pilvo apačioje ją trikdo ir ji nesuvokia kodėl ir kaip... ir nebūtų veiksmas Italijoje, jei nebūtų kalbama gana daug apie maistą, jo ruošimą – man visai patiko, nors to maisto šioje istorijoje ir nebuvo itin daug...

Visą knygą nepaprastai žavėjo sesučių vienybė. Skaičiau, kėlė šypseną, buvo jauku ir gera. Nes argi tu įprastai taip greitai susidraugauji su nauju žmogumi, įsileidi jį į savo širdį ir lovą? O čia, tiesiog vaikai labai gera skaityti apie tuos tvirtus santykius.

Aš labai norėčiau paanalizuoti veikėjų veiksmus. Ir pasipiktinti, bet to nedarysiu, nes atskleisiu jums romano esmę, o malonumo gadinti aš nenoriu. Tik galiu viena pasakyti – vaikai yra didelis sprendimas. Nesvarbu, kokiu būdu jie atsiranda jūsų namuose, šeimose, širdyse. Negalima jų mėtyti vėtyti kaip papuola. Man ši knyga priminė senuosius kūrinius – tokius kaip „Čiauškutė“, „Viešnia iš šiaurės“, „Džeinė Eir“ – tik šiek tiek trumpesnė, gal labiau koncentruota istorija, tačiau tas našlaitės santykis su aplinka atskleistas čia buvo ne ką prasčiau.