trečiadienis, kovo 20, 2019

KITAIS METAIS HAVANOJE - Chanel Cleeton


Kai pamačiau, jog Baltos lankos išleis šią knygą, labai nudžiugau. Juk dar pernai mačiau ją šmėžuojant Reese Witherspoon knygų klube, o atsiliepimai buvo itin geri. Ir tiek iš aprašymo, tiek ir viršelio nusprendžiau, kad bus lengva meilės istorija su tam tikrais prieskoniais, kokius gali rasti tik socialistinėje Kuboje. Vis tik man ši knyga pasirodė gerokai sudėtingesnė, nei kad maniau ją būsiant...
Migrantų šeimoje augusi Marisolė vykdo paskutinį mylimos močiutės prašymą – keliauja į jos šeimos gimtąją Kubą, kad išbarstytų pelenus. Atvykus į pasakojimais ir istorijomis apipintą šalį, Marisolė pamato, kad viskas yra taip pat, kad kraupūs močiutės Elisos pasakojimai gyvi ir jog ten dar vis alsuoja diktatūra. Žmonės neturi nieko, negali nieko, tačiau myli savo šalį ir dar vis tikisi, jog kažkas pasikeis... Marisolė neria į praeities paieškas, susipažįsta ir užmezga šiltus santykius su močiutės jaunystės draugės anūku ir ieško vietos, kurioje galėtų vėjais paleisti senelės pelenus...
Batista. Castro. Pavardės, kurias dabar jau tik perskaitome istorijos vadovėliuose ar išgirstame iš seniau gyvenusių žmonių. Ir mums atrodo, kad tai praeitis, kad Kuba gyva, alsuojanti šokio ritmu ar girdima skimbčiojant romo pilnoms taurėms... deja, realybė yra kitokia. Mūsų tėvai ar seneliai tikrai supras, apie ką kalbama šiame romane, jei gyvenai sovietmečiu, taip pat teko stovėti eilėse, viską pirktis išduodamais talonais; savo neturi nieko. Juk kolūkiai, ir šiaip, reikia dalintis. Tik vis tiek peršasi mintis, kadaise užrašyta puikiojo Orwello „Visi lygūs, tik vieni yra lygesni už kitus“. Ir būtent taip ir ŠIANDIEN, dabar, šią minutę yra Kuboje. Tu gali dirbti šokolado fabrike, bet jo niekada nevalgyti. Tu gali valdyti mažą restoranėlį namuose, tačiau visas maistas bus skirtas turistams, o ne šeimai...
Batistos ar Castro pavardės yra neminėtinos, kaip koks Voldemorto vardas, žmonės pasibrauko smakrą, norėdami parodyti, jog kalba apie Castro... nes vardą ištarti yra per sunku, per skaudu, o galų gale ir baisu, nes visi vieni kitus išdavinėja, seka, šnipinėja. Ir nors abu diktatoriai po velėna, niekas Kuboje nesikeičia, žmonės vis tiek kenčia. Skaudu skaityti apie tokius dalykus. Negimiau nei sovietmečiu, nemačiau ir to Kubos vargo, kurį ten kenčia žmonės diena iš dienos. Ir dėkui likimui už tai.
Romanas būtų lengvas, jei ne istorinis kontekstas. Tikrai būtų. Ir viskas paprasta, skaudu, liūdna, bet paprasta. Meilė, pasiaukojimas, dėl šeimos, dėl meilės, dėl šalies, kurioje tave greičiau nužudys, nei leis tau būti laimingu...
Skaičiau ir galvojau: kodėl jūs nebėgat? Aš bėgčiau. Kodėl jūs nekovojat? Bet tai lyg ir prieštarauja viena kitai, tos mintys. Taip ir kubiečiai, atsidurę tarp tų ugnių... ir vis tiek negali nesižavėti veikėjais. Ypač moterimis, kurios karčias ašaras nurija, atsistoja ir eina toliau.
Gražios meilės istorijos. Tragiškos aplinkybės. Įtaigūs veikėjai. Sakau atvirai – graudinausi bent penkis kartus, o paskutinius porą skyrių skaičiau įsikabinus į servetėlę ir sunkiai įžiūrėjau raides per ašaras. Aš kartais per daug jautri žmonių skausmui. Jų kankinimams. Neteisybei, kuri juos ištinka. Bet knyga man patiko kur kas labiau, nei kad tikėjausi imdama į rankas. Tie, kas mėgsta istorinius romanus su meilės žiupsneliu, tikrai nenusivilsite, nes tos istorijos čia buvo labai daug... ir tai buvo svarbiausia romano dalis, kertinis akmuo.




pirmadienis, kovo 18, 2019

LAIKINAI JŪSŲ - Antanas Šileika


Lietuvos istorija manęs niekada ypatingai nedomino. Gal, kad niekas niekada nesudomino? Gal todėl, kad turėti istorijos mokytojai arba nemokė, arba mokė labai sausai ir neįdomiai? O čia, žmogus, rašytojas, Antanas Šileika, gyvena Kanadoje ir kapstosi po Lietuvos praeitį ir puikiai rašo apie tarpukario Lietuvos intrigas. Per knygų mugę teko proga trumpai su Šileika šnektelti, jis paliko man parašą knygoje ir labai šilto žmogaus įspūdį... tad kaip nepulsi pažindintis su knyga?
Justas Adamonis grįžta į Lietuvą ir po įtempto kontržvalgybos agento darbo carui ir tikisi ramybės: įsikurti Kaune, dirbti ir nebesivelti į jokius slaptųjų agentų reikalus. Tik likimas jam paruošęs kitokių staigmenų, o kur dar iš vaikystės vos menama pusseserė Lilė, kuri su ameriekičiu vyru netikėtai atvyksta į laikinąją sostinę. Staiga prasideda vis pavojingesni darbai, o seniai matyta giminaitė Lilė Adamoniui pradeda reikšti vis daugiau...
Daug veiksmo. Daug intrigų, paslapčių, sutapimų. Atvirai sakant, gal net pirmas tokio tipo romanas, kurį teko skaityti. Rašymo stilius man priminė tiek tą pačią Treinio knygą „Dziedas“, tiek šiaip lietuvių klasikus, bet buvo tikrai įdomu. Vietomis buvo galima šį tą nuspėti, tačiau tikrai ne viską. O man įprastai tas nuspėjamumas ir staigmenos, pateikiamos rašytojo, ir nulemia knygos bendrą įspūdį. Tai šis romanas nuspėjamas nebuvo. Bet ir nebuvo kažkokio „bum“ pabaigoje. Nežinojau, kaip baigsis, nenumaniau, bet gal, sakykime, jaučiau. Įtariau.
Pirmus kelis skyrius skaičiau nekvėpuodama, greitai užkabino, net nepajaučiau kaip „surijau“ 50psl. ir jėga prisiverčiau eiti miegoti. Deja, ties viduriu pasidarė nuobodoka. Bet bendras įspūdis tikrai neblogas, džiaugiuosi, jog skaičiau, nors tiek viršelis, tiek pavadinimas labai baidė ir netraukė. Jau seniai knygų nebesirenku pagal viršelį, galų gale, jei taip būtų, būčiau begalės nuostabių knygų niekada į rankas nepaėmusi.
Patiko tai, kad rašyta remiantis tikrų asmenybių veikla ir šiaip pagal šiokius tokius istorinius faktus . Ir atmosfera perteikta gerai, tik susidarė įspūdis, kad visi labai jau daug gėrė tam Kaune tarpukary. Kaip jau rašiau goodreads, keturios žvaigsždės iš penkių šiek tiek per dosnu, o trys per mažai.



ketvirtadienis, kovo 14, 2019

APŠVIESTOJI - Tara Westover

Tara gyvena mormonų survivalistų šeimoje. Despotas tėvas visus vaikus verčia dirbti rūšiuojant metalo laužą, niekas neina į mokyklą, neturi asmens dokumentų, nevaikšto pas gydytojus, nebendrauja beveik su niekuo už jų kiemo ribų. Pasaulyje jie yra niekas, patys net nežino, kurią dieną kuris gimęs. Mama dirba pribuvėja, tėvas kasa bunkerius ir yra įsitikinęs, jog artėja pasaulio pabaiga. Visi vaikai auga su iškreipta pasaulėžiūra, tačiau Tara nuolat sau mintyse kelia įvairius klausimus ir vieną dieną įsigija algebros vadovėlį, kuris, sakyčiau, pakeičia jai gyvenimą...
Žinau, kad išsiplėsiu kalbėdama apie šią knygą. Ir labai norėčiau daug kalbėti apie religiją, bet to nedarysiu iš pagarbos autorei. Pasižiūrėjus vieną interviu supratau jos perspektyvą – net ji pati nieku gyvu nenorėjo parodyti, jog mormonų religija yra kažkuo bloga. Bet mintyse sukasi begalės kitų dalykų. Pavyzdžiui – izuoliuotos mormonų gyvenvietės, kuriose tokių atvejų, apie kokius ji kalba, apstu. Kur vyras ar brolis gali skriausti, kankinti mažesnius už save šeimos narius. Toks jausmas, kad ta izoliacija ir slaptumas atsiranda vien tam, kad būtų lengviau tokius dalykus užglaistyti. Ir aš nekalbu tik apie mormonus, yra be galo daug kitokių bendruomenių, kuriose vyksta baisūs dalykai, atskirtis, žmonės , ypač bejėgiai vaikai neturi pasirinkimo, nesimoko, tad nežino, jog gali būti kitaip. Kur moteris yra „žemiau plintuso“ (nežinau iš kur ši frazė, bet ji čia taip tinka...), kur ta patriarchija taip skaudžiai kerta visiems aplinkiniams.
Kažkada skaičiau romaną apie amišų bendruomenę. Situacija panaši, valdymas panašus. Tik skaitant apie tokias bendruomenes man visada kyla klausimas, kodėl žmonės tą pasirenka, kai pasaulis taip tobulėja? Kodėl norima atitrūkti nuo medicinos, skiepų, mokslų ar patogumų ir gyventi kaip senais laikais? Ne veltui vyko evoliucija ir mes vaikštome stačiomis. Ne veltui žmonės paaukoja savo gyvenimus, sveikatą ir visus išteklius, kartais net praranda sveiką protą, kad sukurtų kažką, kas padės, kažką, kas palengvins gyvenimą. Tad kodėl, po velnių, atsiranda tokių, kurie įsikanda vienos tiesos, jos nepaleidžia ir kankina artimus sau žmones? Juk jei manai, kad skiepai blogai – nesiskiepyk. Bet nerizikuok savo vaiko gyvybe. Jei manai, kad Dievas visus išgelbės, neišimk visų saugos diržų iš mašinos, neva „angelai neskris lėčiau nei mes“. Jei kažkas patiria didelę trauma, nesitikėk, kad Dievai sustabdys smegenų kraujavimą... ir daug daug panašių situacijų, kai tas tikėjimas, paranoja, įsitikinimai verčia kitus kankintis! Ir žinau, jog kalbant apie Taros tėvą veikė ir kiti veiksniai, nelabai noriu atskleisti, bet vis tiek, kodėl niekas nieko nesakė? Kodėl niekas nesikreipė aukščiau? Juk užtektų paskambinti 911. Atsakymas – baimė. Aš kitokio nerandu.
Tėvo personažas man buvo kaip ta piktžolė, rauni, atrodo, o dar labiau bujoja. Visą knygą tikėjausi, kad jis nusibaigs, tačiau kartu bijojau, kad pribaigs ir kai kuriuos šeimos narius kartu. Bet viskas susidėliojo ne taip, kaip būčiau norėjusi.
Ir baisiausia dalis, smegenų plovimas. Amžinas, nesustabdomas, ir kas blogiausia, veiksmingas kaip jokia kita priemonė. Tik tam tikrų atsitiktinumų dėka Tara nusprendžia pasipriešinti tėvui, sužino, kad egzistuoja visai kitoks pasaulis už jų kiemo. Įgauna išsilavinimą, apie kokį daugelis tik pasvajotų. Tarsi įrodydama sau ir kitiems, kad „aš galiu, aš stipri“. Evoliucionuojant Taros asmenybei, jai bręstant, nusprendžiant eiti savo pasirinktu keliu, negalėjau nesigraudinti. Pradžia man buvo tokia sunki, emociškai jaučiausi sugniuždyta, nenorėjau į rankas imti knygos dėl ten aprašomos neteisybės ir žiaurumo.
Žinau, jog šiuo metu ši knyga yra labai visų skaitoma. Apie ją daug kalbama. Tarsi fenomenas. Bet juk taip ir yra. Labai nedaug kas pasiryžta pasipriešinti patiems artimiausiems žmonėms ir ta istorija pasidalinti su pasauliu. Pagarba ir padėka autorei už tai. Už motyvaciją, jog net ir tamsiausiam kelyje galima surasti takelį, kur bus ta lemputė, tas įkvėpimas, ta šviesa, idėja. Ir apsišviesti.


antradienis, kovo 12, 2019

JUODOJI NUOTAKA – Laura Anderson


Kara gauna laikiną darbą vienoje apleistoje pilyje Airijos kalnuose – ji pasamdoma sukataloguoti pilies biblioteką. Iš meilės knygoms ji pasišokinėdama atvyksta ir tikisi rasti ypatingą Evano Čeiso romaną apie Juodąją nuotaką, kuri yra apipinta legendomis ir padavimais... dabartiniai Galagerių palikuonys planuoja pilį atiduoti valstybės paveldo fondui... atvykus Karai ir atsinaujinus policijos tyrimui dėl praeityje įvykusių žmogžudysčių pilyje kyla įtampa ir paslaptys pradeda kilti į paviršių kartu su ja...
Kokia keista buvo mano išankstinė nuomonė apie šią knygą  - viršelis kaip kokių santų barbarų ar šiaip muilo operų, o aprašyme minima sena pilis, vaiduokliai, paslaptys... tik nuėjusi į Sofoklio knygynėlį ir paplepėjusi su merginomis vis tik nutariau, kas bus – tas. Bet kažkaip laukiau laukiau to baisumo, ir nesulaukiau... nors įtampa jutosi nuo pačių pirmų puslapių iki pat pabaigos.
Praeitais metais skaičiau „Rebeką“, kadaise seniai seniai „Džeinę Eir“ ir „Vėtrų kalną“ – būtent visus šiuos kūrinius man ir priminė „Juodoji nuotaka“, labai aiškiai galima pamatyti iš kur autorė sėmėsi įkvėpimo. Nuo pačios romano pradžios lydžiausi dėl visos aprašomos meilės knygoms. Kai Kara glostinėjo knygas, kai jas katalogavo... mintyse įsivaizdavau tą įspūdingą biblioteką ir labai stipriai jai pavydėjau.
Kas patiko? Patiko stiprūs veikėjai. Nebuvo kažkokių verkšlenimų per daug, arba neatkreipiau dėmesio. Jeigu blogas veikėjas, blogas ir buvo iš dūšios. Buvo romantikos, bet ir ana nebuvo itin saldžiai pavaizduota, nes pagrindinė veikėja Kara visai smagiai erzino simpatiją ir laidė juokelius, nebijojo būti sarkastiška. Gal, sakyčiau, buvo šiuolaikiškesnė moteris, bendravimas buvo laisvesnis, nei kad matome panašiuose klasikos kūriniuose. O šiaip daug daugiau visko patiko, nei nepatiko. Jautėsi toks lengvas kokteilis, kai ta mistika susipina su realybe, praeitis su dabartimi, nemažai įtampos – sutemus arbatos darytis keliavau jau susijungusi visas įmanomas šviesas namuose... bet mane įtikino. Vien todėl, kad nebuvo kažkokių itin mistiškų ir egzorcistiškų reiškinių. Viskas švelniai ir aiškiai susidėliojo.
Labai daug ką nuspėjau, bet kažkaip negadino malonumo, greitai vertėsi puslapiai ir norėjosi sužinoti kas ten bus toliau... manau, kad tai toks gotikinis romanas, kurį galima imti ir atostogoms. Nemažai įtampos, nemažai veikėjų, keli skirtingi laikmečiai, detektyvo elementai... visko daug ir viskas išsisprendžia iki galo, tačiau mąstyti labai daug nereikia.