SKAUSMAS - Zeruya Shalev

Irisė gyvena su vyru, turi du suaugusius vaikus ir skausmą. Nepakeliamą, niekur nedingstantį skausmą. Prieš dešimt metų Irisė pateko į teroro išpuolį – iki šių dienų jos kūnas surinktas iš dalelių ir suveržtas varžteliais... prie viso to skausmo prisideda atsakomybės reikalaujantis darbas valdant mokyklą, vyras, kuriam labiau rūpi šachmatai nei šeima, dukra, kuri eina neaiškiais keliais. O kaip vyšnia ant torto, atsiranda sena Irisės vaikystės meilė Eitanas, staiga vieną skausmą pakeičia kitas...

Sulaukiau pastabų, kad per mažai giliai kapsčiau po „Meilės gyvenimą“ – analizuoju ir kalbu tiek, kiek man atrodo tinkama; tiek, kiek manau galinti atskleisti negadinant kitam, būsimam, skaitytojui malonumo. Jei išanalizuosiu iki smulkmenų, kitam nebebus reikalo skaityti, o čia ne teksto suvokimas mokykloje.

Ar čia daug religijos, metaforų, alegorijų? Tikrai taip. Juk kalbame apie Izraelį. Jų šventieji raštai buvo nuolat cituojami, minimi. Knygoje stebino tas požiūris, kad arba viena, arba kita. Nebus taip, kad galėtų dalykai vienas kitą papildyti. Ir šitas požiūris skaitytoją gali nuvaryti į depresiją.

Buvo ir situacija kuomet kilo mintis: Zeruya Shalev kartais rašo apie tai, ką mes kartais visi pagalvojame, tačiau garsiai niekada to nepasakytume. Tiesiog mintis, kuri galbūt yra logiškai paaiškinama, suprantama, tačiau amorali, neteisinga... kad ir ta akimirka, kai įvykus nelaimei, Irisė susirūpina, ar Eitanui viskas gerai, o nė nepagalvoja apie savo vyrą ir vaikus. Bet čia tik vienas iš pavyzdžių. Galima pagalvoti apie situacijas, kuomet mamos labai pavargsta ir mintyse trenkia vaiką, išeina pro duris, viską palieka... galima pagalvoti apie paprastesnius dalykus, kai turi vyrą, jį myli, tačiau pamąstai, kad va – anas visai nieko... visiems būna. Tik niekas apie tai nekalba.

Knygoje tokie žmogiški dalykai apkalbami... tie kaltinimai: kas būtų, jeigu būtų, dėl teroro akto... ir nesibaigiantys klausimai su tuo kaltinimo atspalviu...

Ir tikriausiai įdomiausia dalis pasirodė motinos ir dukters santykiai. Tas viena kitos gelbėjimas, ir kaip viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Taip įtaigu, skaičiau, puslapius verste verčiau... galėčiau ir išsiplėsti, bet to nedarysiu.

„Skausmas“ man daug labiau patiko nei „Meilės gyvenimas“. Šioji irgi slogi, bet man pasirodė gerokai stipresnė, išbaigta, o niekas iš veikėjų neerzino.

Ačiū Leidykla Sofoklis už knygą.

Jei norite įsigyti:
bit.ly/2GhrpbO

KOL NEPRIKLAUSĖME JUMS - Lisa Wingate

TADA: Rilė gyvena valtyje su tėvais, kuriuos vadina vardais ir trimis sesutėmis ir broliuku. Kadangi mamos gimdymas komplikuojasi ir dvynių paleisti į pasaulį ji išvyksta į ligoninę, vaikai lieka vieni namuose – laive. Netrukus prisistato policininkai ir visus vaikus pasiima, prižadėdami, jog nuveš juos tiesiai į ligoninę pas mamą ir tėtį. Vaikai netrunka suprasti, kad viskas yra kiek kitaip. DABAR: garbaus politiko šeimoje užaugusi Eiverė staiga susipažįsta su keista senole ir po šio susitikimo pradeda skleistis kraupios šeimos paslaptys...

Dar viena knyga, kuriai buvo labai aukštai iškelta kartelė. Goodreads apdovanojimai, bendras vertinimas labai aukštas, istorija iš aprašymo intriguoja: kuomet Europoje vyksta karas, Memfyje ir aplink vyksta ne ką tragiškesni dalykai. Džordžija Tan yra įsukusi tokio stiprumo tinklą, kad nepavyksta išsprūsti niekam. Ji, pasitelkusi teisėsaugos ir politikų pagalbą grobia vaikus. Apsimeta socialiniais darbuotojais, policija, ir grobia vaikus neįtikėtinais mastais ir aplinkybėmis. Baisiausia, kad vaikus grobia ir organizuotai iš ligoninių – gimus vaikui tėvams yra pasakoma, kad vaikas neišgyveno, pasinaudojama jų silpnumu ir susirenkami parašai, neva jie atsisako vaiko. Vaikui pakeičiami ar sukuriami vardai ir jie patenka į ponios Merfi valdomus „vaikų namus“. Jokios higienos, jokios priežiūros, tik gąsdinimai, grasinimai, kartais kankinimai ir mirtys. Manote atskleidžiu knygos siužetą? Oj ne, pasakoju apie realybėje vykusius dalykus. Kas buvo daroma su vaikais? Jie buvo parduodami pasiturinčioms šeimoms. Parduodami. Kaip prekė, pagal skelbimą laikraštyje.

Jei tik kas paremta tikrais faktais, skaitysiu su didžiuliu malonumu. Ir dar vėliau skaitysiu plačiau, pasidomėsiu. Taigi, Džordžija Tan buvo tikras asmuo, tikras monstras, autorė net vardo nekeitė. Rilė ir jos šeima, kita vertus, išgalvoti personažai, tačiau tikrai ne mažiau tikri. Įdomiausia, Džordžija Tan niekada nestojo prieš teisingumą ir neatsakė už savo nusikaltimus.

Sunku buvo skaityti vietomis, aš tokia ištižusi esu, mane greitai galima sugraudinti, ypač kai skriaudžiami vaikai. Niekuo dėti vaikai. Žinoma, labai stėbėjausi, kad jie nesipriešino, iki kol pamačiau, kas gali nutikti, jei pasipriešins. Liūdna, labai net, kažkaip slogumas toks nepalieka perskaičius.

O dabar apie tai, ko nesupratau. Kam išvis buvo reikalinga ta Eiverės linija? Tas šokinėjimas per du laikus? Pirmus šimtą puslapių išvis nesupratau kam skaičiau, nes ten apie tėvo politiką ir jų giminę ir šiaip tokius visiškai nereikšmingus dalykus, apie kuriuos vėliau nė nebuvo užsiminta. Svarbiausia buvo Rilė su savo sesėmis ir broliu bei „vaikų namai“ – mano labai subjektyvi nuomonė, nes visa kita... suprantu, kad parodo „kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip“, bet vis tiek... gerą, stiprią istoriją tarsi „praskiedė“ kažkokiais šių laikų politiniais žaidimėliais ir šeimos problemomis. Ir pabaigoje tam tikri dalykai, taip neaiškiai. Skaičiau ir mąsčiau, ir knygą varčiau pirmyn atgal, kol sukrito kortos į vietas.

Geras romanas, nes sužinai be galo daug visko naujo. Nes prieš gaunant šią knygą net neįsivaizdavau, kad tokie dalykai vyko, kad ne tik vergus pardavinėjo kadaise... įkeliu nuorodą į trumpą dokumentinį klipuką, jei sudomins, tikrai turėtų patikti ir pats romanas. Neįprasta tema, kitokia ir istorija.

O man dabar širdelę spaudžia...

PRIJAUKINTI VĖJAI – Aušra Matulaitytė

Net nežinau kaip čia parašius ir labai neatvirauti, na bet aš mėgstu. Gal vis tik šiek tiek sau leisiu.

Jauna mergina Alba pavargsta nuo rutinos, supranta, kad reikia gyventi šia diena, nusiperka lėktuvo bilietą ir išvyksta į vieną iš Kanarų salų – Lansarotę. Ten netrunka nuvargti nuo darbo ir užmezgti begalės pažinčių, o netrukus ir visokios simpatijos atsiranda.

Romanas poilsiui apie vasaros romaną. O kadangi viskas labai romantiška: bangos, skanus maistas, žydras dangus ir skaidrus vanduo, žvaigždės naktį ir rūpestis vienas kitu, tai skaityti smagu ir įdomu.  Kruopelės sūrumo ir kartumo. Paprastai tariant, jei niekada neteko atsisveikinti su žmogumi oro uoste ar pakeliui į jį, kai išsiskiri po labai romantiškai praleistų vakarų ir naktų ir dienų, šis romanas nerezonuos, arba tiesiog paliks labai paprastą ir lengvą šleifą. Kita vertus, jei teko sėdint lėktuve lieti ašaras (atvirauju, atleiskit) ir po to savaičių savaitėmis kompiutery peržiūrinėti nuotraukas ir vis pasriūbčioti, tai romanas pasirodys itin artimas ir dar gal net sugraudins.

Nepatiko autorės teisinimas, kuomet buvo priekabiaujama prie moterų. Tiksliau, vienose vietose kritikuojama, o kitose „tokie jau tie ispanai“. Taip ir likau nesupratus, ar čia gerai, ar blogai, kad priekabiauja. Juokauju, žinoma, nors tema nejuokinga.

O labai patiko (ir sugraudino, net Aušrai rašiau) vieta apie kavinės lankytojus. Jei taip buvo realiai, tai tiesiog žaviuosi ir negaliu nesišypsoti prisiminusi beveik visų atvejų: tiek pagalbos senukams, tiek maudynių, tiek nuoširdžių šypsenų ir pokalbių...

Paprasta vasariška istorija, įsimeti į paplūdimio terbą ir nusineši po palme – kol įdegi pilvą, žiū, pusę perskaitai, dar apsiverti kartą, kad pėdos baltos neliktų, žiūrėk ir pabaiga.

KELEIVIS – Ulrich Alexander Boschwitz

Ši knyga mano namuose buvo jau nuo knygų mugės, o tik dabar pasiėmiau į rankas. Kodėl taip ilgai laukiau? Nežinau. Bet visų pirma, ne apie siužetą, o apie pačią knygą. Knygą Boschwitz‘as rašė būdamas labai jaunas, karo įkaršty, o rankraštis buvo išsaugotas kone per stebuklą. Knygą išleido keliomis kalbomis (tik ne vokiečių) dar karo metais ir tik lemtingų sutapimų dėka šis kūrinys, tarsi dokumentas, liudijantis visus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, vėl išvydo dienos šviesą dabar.

Otas Zilbermanas gyvena ramų gyvenimą su žmona, kuria verslą, ir viskas teka sava vaga iki pogromų nakties 1938 metais, kai Berlyno (ir ne tik) gatvėse žydai tarsi nušluojami nuo žemės paviršiaus, nunaikinamas jų turtas, griaunami jų namai... Otas netenka visko, jo žmona, kuri yra arijų kilmės, sėkmingai pabėga, o jam tenka suktis iš padėties.

Otas įstringa. Kaip pelė rate. Ir važinėja traukiniais po Vokietiją, ir man kažkodėl priminė vaikystės žaislą, kurį visi susidėliodavom, įdėdavom baterijas ir paleisdavom, o tas traukinukas čiū čiū vis ratu ratu važiuodavo ir galo nematyt. Kažkas pultelį paspaudžia, sustabdo, vėl paleidžia ir taip be galo be krašto, kol nusėda baterija ir traukinys tiesiog nebevažiuoja...

Liūdna, skaudi, į smulkmenas ir detales nukreipta istorija. Reikia stebėti kartu su Otu. Kartu šnipinėti, kartu bėgti, kartu slėptis. Ir kartu klausti: kas aš? Kodėl man taip? Kodėl aš, o ne tu? Tokie žmogiški klausimai, tokie paprasti, bet jie ir buvo šios knygos esmė. Ta stapi tikrovė, susipynusi su sapnais, su vaizdais pro traukinio langą...

Vienas dalykas, vis tik, man nedavė ramybės skaitant. Juk yra stereotipai apie žmones. Visi žinome, koks vienas pagrindinių stereotipų yra apie žydus – kad jie godūs, skūpūs. Skaudžiausia, kad šis romanas tą tik patvirtino... o skaityti dėl to lengviau netapo, tik norėjosi rėkti, kad, Otai, paleisk, palik, gyvybė svarbiau. O, bet, tačiau...

Labai gražiai parašyta knyga. Itin lengvai skaitosi, nors kalbama apie labai skaudžius dalykus. Toks dokumentas, įrodymas, patirtis; viskas įtikina, nes veikėjai spalvingi, vieni geri, kiti nelabai. Vieni teisingi, kiti net per daug teisingi. Kaip ir gyvenime, tai būtent todėl šia istorija patikėti yra labai lengva.