antradienis, gruodžio 18, 2018

MĖNULIO SESUO – Lucinda Riley


Jeigu tikitės objektyvumo, tai galiu iškart įspėti – čia jo nebus. Pastaruoju metu skaitau gana sudėtingą literatūrą, į rankas buvo pakliuvusios net ir gana mokslinės knygos („Šeštasis išnykimas“, „Gyvenimas be pabaigos“). Ir vis rečiau skaitau ką nors iš Riley repertuaro. Ar Moyes. Ar panašiai. O kartais taip norisi mergaitiškai pasvajoti, paverkti, pasigraudenti... ir minėdama visas šias emocijas tikrai nesakau, kad Riley knygos prastos ar tuščios. Ne ne. Jei giriu knygą, tai tikrai nereiškia, kad ji yra kažkuo geresnė už kitas. Kartais tiesiog knygos priklauso tam tikrai kategorijai – yra trileriai, yra fantastika, yra biografijos... na, labai skirtingi žanrai. O Lucinda rašo tą vadinamą chick-lit. Mergaitišką literatūrą. Sakysit, nėra jokios išliekamosios vertės? Oj, klystat...

Pirmoje dalyje sužinome, kad seserys, visos įvaikintos tėvo Atlanto, yra surankiotos iš įvairių pasaulio vietų. Maja po tėvo Atlanto mirties netrunka sužinoti, kad jos šaknys slypi Rio de Žaneire, Alė vyksta į Norvegiją... Star savo šeimą atranda Anglijoje, kuomet Kelė vyksta į tolimąją Australiją... na o mėnulio seseriai Tigei tenka Ispanija.

Kuomet įdomiausia buvo skaityti apie Kelę, ji man pasirodė artimiausia – meniška siela, jautri, nuoširdi, įsimintina, tai Mėnulio sesuo Tigė buvo visiška jos priešingybė. Dvasinga, mylinti gyvūnus. Na, jei atvirai, su ja radau mažiausiai bendro. BET. Yra nemažas BET. Vieta, kurioje Tigė atranda savo šeimą. Kaip jau minėjau, Ispanijoje, Granadoje, pačių Alhambros rūmų pašonėje. Kas sekėte, ar sekate mano keliones, puikiai žinote, kaip aš myliu Ispaniją ir kiek daug laiko ten praleidau. Ir kiek daug miestų ir miestelių joje esu aplankiusi. Bet nepaisant visų mano nuotykių, Granada vis dar yra mano mylimiausių lankytų miestų trejetuke, tad tik galit įsivaizduoti, kaip man buvo įdomu skaityti šią dalį. Tarsi visi prisiminimai atgimtų...

Man atrodo normalu, kad vienas personažas kartais patinka labiau nei kiti – juk taip pat ir gyvenime visi sutikti žmonės netampa draugais. Ir dėl to niekas nėra blogesnis ar geresnis už kitus. O Kandela man pasirodė ypač egocentriška ir baisi kaip asmenybė. Talentinga, neneigsiu, tačiau kaip žmogus – nehumaniška ir be suvokimo, kad žmonės, bendravimas, šeima ir meilė yra svarbiau už viską. Empatijos ieškoti reikėjo ilgai, ir kaži, ar ją ten rasite.

Knyga kaip visada aprėpia daug – skirtingus žemynus, laikotarpius, labai neįprastus šiandienai veikėjus bei jų pasirinkimus. Tai pagalvokime, jei jų pasirinkimai atrodo keisti šiandien, tai kaip stipriai tai turėjo iškristi iš konteksto tuomet! Kaip keistai ir tragiškai turėjo atrodyti moteris, kuri palieka vaiką ir pasirenka karjerą? Net ir dabar juk tokios yra smerkiamos, net aš esu panašios nuomonės, kad visko turėti negali, o vaikai turi jaustis mylimi. Gal todėl Kandelos ir nemėgau beveik visą romaną, ji mane erzino, pykdė ir graudino ne vieną kartą.

Visą romaną labai džiaugiausi dėl Tigės atradimų, jaučiau, kad taip ir lemta. Žavėjausi jos nuojautomis ir tuo dvasingumu, apie kurį buvo vis pabrėžiama praeitose dalyse. Prieš skaitydama bei žinodama, kad Tigė labai myli gyvūnus, labai bijojau, kad tik knygoje nebūtų labai daug kalbama apie katiniukus ir šuniukus ir kažkaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad nebuvo. Užtat paslaptingasis gyvūnas įnešė daug šurmulio, paslapties, o pagalvojus, gal net buvo šio to simbolis?

Knygą skaityti buvo labai įdomu – daug sužinojau apie Ispaniją, romus, Andalūziją ir jų kultūrą. Žavėjo ir flamenko tradicijos bei istorijos perkėlimas į pietų Ameriką. Kam patinka Riley – net neabejoju, ši knyga sužavės. Bent jau man asmeniškai Kelės istorija patiko kiek labiau, bet šiai jaučiu daug daugiau sentimentų.



sekmadienis, gruodžio 16, 2018

BEVEIDĖS AUKOS – Stefan Ahnhem


Šikart viskas gavosi labai įdomiai. Mane labai viliojusios knygos, kurias paskutinius kartus parsinešiau, aikčioti neprivertė. Bet tos, kurios domino, tačiau buvau nusiteikusi: kas bus, tas – pritrenkė. Taip nutiko su šiuo detektyvu.
Fabianas Riskas nutaria gelbėti šeimą – iš itin aktyvaus detektyvo darbo Stokholme nutaria grįžti į savo gimtąjį miestelį, kur, tikėtina, bus ramesnis darbas, mažiau įtampos, pagerės santykiai su žmona. O tam, kad būtų mažiau streso atsikrausčius, Riskas planuoja ir kelias savaites paatostogauti, tačiau žinot, kaip sako, kažkas planuoja, o kažkas... vos atvykus ant Risko durų slenksčio išdygsta jo viršininkė. Miesteyje įvykdyta kraupi žmogžudystė – nužudytas mokyklos dailidė. O baisiausia tai, kad prie jo rasta klasės nuotrauka su užbrauktu nužudytojo veidu. Blogiausia tai, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir Riskas...
Šios knygos kertinis akmuo – patyčios. Patikėkit, romano siužeto tai neatskleis, kas žudikas (-ai) – neišduos, tačiau aš vis tiek noriu apie tai bent jau užsiminti, nors ir pačiai labai sunku. Fabianas, aiškindamasis kas žiauriai nužudė jo buvusį moksladraugį, prisimena ir tai, kodėl kažkas galėtų norėti nužudytojo mirties. Radus antrą lavoną, Risko nuojauta tik pasitvirtina. Atrodo, viskas logiška – praėjus daug metų po mokyklos baigimo, kažkas tebejaučia nuoskaudą ir nusprendžia atkeršyti. Skaitai, ir tuo įtiki, nes susiduri su daugiau veikėjų, kurie mokėsi toje pačioje klasėje, kas kelis skyrelius yra tarsi dienoraštis, kuriame vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias... na viskas tiesiog gula į savo vietas puslapis po puslapio... o ir visi prisiminimai, kuriuos skaitant buvo šlykštu, skaudu, sunku – jei būtų filmas, prisidengčiau akis ir nežiūrėčiau...
Tačiau neapsigaukite, nes romanas jus apgaus ne kartą ir ne du – autorius puikiai susukęs siužetą. Kelis kartus net aiktelėjau, kad oj, aš jau maniau, kad čia viskas aišku. O pasirodo, autorius vėl visus apgavo.
Kuomet šiek tiek bijojau tų 600 puslapių apimties, o pradžia pasirodė kiek ištęsta, tai persilaužus per pirmąjį trečdalį romano jau nebesugebėjau jo padėti šalin. Jaučiausi, tarsi žiūrėčiau puikų serialą – serija po serijos, o kiekviena jų baigdavosi vis didesniu klaustuku. Paskutinius šimtą puslapių skaičiau labai susijaudinusi, širdis spurdėjo, labai norėjau, kad viskas gerai pasibaigtų, kad nenukentėtų daugiau žmonių, kad laimėtų teisybė. O epilogas tiesiog pribaigė. Likau išsižiojusi tiesiogine ta žodžio prasme. Šiemet perskaičiau gal apie dešimt detektyvų – trilerių. Šis be jokių išimčių buvo pats geriausias.



šeštadienis, gruodžio 15, 2018

LIEPSNOJANČIOS SMEGENYS. Mano beprotybės mėnuo – Susannah Cahalan

Viskas būna gerai, iki kol nebebūna. Iki tos dienos, kai nebesijauti gerai – tik nesupranti kodėl. Savijauta tokia, tarsi tavo kūnas nebėra tavo kūnas. Staiga nebevaldai savo jo dalių, pradedi kalbėti bet ką, pats to sąmoningai nesuvokdamas. Kai tau atrodo, kad visi tave stebi, seka, apgaudinėja – tave tiesiog apima paranoja... kai gydytojai yra pasimetę, patys tarpusavy nesutaria ar net lažinasi dėl tavo diagnozės, o galiausiai pasiūlo lengviausią variantą – psichiatrinė. Būtent tokie dalykai dėjosi vos 24 metų Susannah Cahalan gyvenime.

Kadangi tai nėra visiškai grožinė literatūra, o labiau publicistika, apžvelgsiu per pliusus ir minusus, nes taip ir man bus paprasčiau, ir jums, jei planuojate skaityti, nes tokiu būdu atskleisiu mažiau siužeto:

+ Visų pirma, tai labai patiko, jog viskas parašyta iš autorės perspektyvos. Bet dėl to memuarai nėra šimtu procentų tikslūs – na kaip galima tikėti žmogumi, kurio smegenys buvo pažeistos, o jis pats netiki savimi ir savo prisiminimais?
+ Puikiai panaudota ir medžiaga iš tėvų dienoraščių ar vaizdo įrašų tam, kad aprašyti sunkiausius epizodus.
+ Patiko tai, kad visa knyga tarsi padalinta į tris dalis – Susannah prieš rimtai susergant – pats blogiausias etapas/atkrytis/beprotybės mėnuo ir trečia dalis po visko; nemanau, kad gadinu malonumą, nes jei viskas būtų baigęsi blogai, tikriausiai nebūtų memuarų, ar ne? Bet net ir žinant, kad Susannah buvo viena iš nedaugelio, kuriems pavyko išsikapstyti, knygą buvo nepaprastai įdomu skaityti.
+ Viskas gana išsamiai paaiškinta. Žurnalistinis išsilavinimas ir patirtis autorei čia tikrai pagelbėjo. Bet kuriuo atveju, man geriau suprasti knygą padėjo metų metus žiūrimas Grey‘s Anatomy, iš ten atsiminiau daugelį terminų ar procedūrų, tad skaityti buvo paprasčiau ir įdomiau. Bet...

- Kai sakau, kad didelė dalis terminologijos ir procedūrų paaiškinta, nemaža dalis ir palikta skaitytojui susižvejoti pačiam. Ar susiieškoti. Kartais trūko tų pačių išnašų puslapio apačioje ar knygos pabaigoje.
- Dar kartais nervino ir tai, kad buvo daug pasikartojimų. Aš suprantu, kad čia buvo tarsi medicininis detektyvas, kad viskas buvo aiškinamasi, detalės peržvelgiamos ne kartą ir ne du, tačiau kai kurios situacijos jau pradėjo varginti.

Vis tik negaliu palikti emocinės šios knygos dalies ramybėje.
Jei pagalvojus, man ko gero skaudžiau buvo skaityti apie jos šeimą. Apie tėvą, kuris viską ypač sunkiai išgyveno. Apie mamą, kuri buvo užsidėjusi tam tikrą kaukę. O geriausia dalis buvo jos vaikinas. Juk be galo jauni žmonės, o jis jos nepaliko. Kai visi galvojo, kad ji tiesiog išprotėjo. Kai gydytojai niekaip nerado priežasties, kodėl tokia jauna mergina gęsta tiesiog akyse... jis liko šalia, niekur nebėgo. Ir be vaikino žavėjausi visa šeima, kuri, nors ir šiaip išdraskyta (tėvai išsiskyrę) tačiau susivienijo dėl Susannah kaip niekad.  Ir taip skaudu, kai pagalvoji, kad haliucinacijas pameni geriau ir ryškiau, nei tai, kas vyko iš tiesų. Siaubinga gyventi su liga, kurios diagnozės nė nežinai.

Jei blogai jaučiatės ir juntat, kad kažkas ne taip, eikit pas gydytojus. Užkniskit juos, lįskit į akis tol, kol pradės dirbti savo darbą. Visi nusipelnome gyventi.


                                                                                             

trečiadienis, gruodžio 12, 2018

PAKRANTĖS MEDŽIAI – Karen White


Ar žinote, ką reiškia, kai už 250km nuo jūsų siautėja uraganas, ir jei kartais sugalvotų pakeisti kryptį, jus pasiektų per šiek tiek daugiau nei valandą. Sinoptikai to nežada, bet ar visada gamta prognozuojama? Kai pernai Hiustone siautėjo uraganas Harvis, būtent tuo metu buvau Austine, kur tuo metu siautė neišpasakyto stiprumo audra – prisimenu, kaip važiavau į pasimatymą, o visur aplink išvartyti medžiai ir nulaužtos šakos...

Kadangi su drauge gyvenome keturioliktame aukšte – bijojome atsidaryti balkono duris, o pagalvojus apie tai, kad reiktų skristi lėktuvu, nupurtydavo. Tiesą pasakius, skristi turėjome. O kai internete tikrinantis oro uostų situaciją, pamatėme, jog pusė Teksaso skrydžių atšaukta - meldėmės, kad uraganas nepasiektų to lygio, jog ir mūsiškis patektų į tą atšauktųjų sąrašą. Dieną prieš mums išskrendant į Salt Lake City – uraganas Harvis susilpnėjo ir pavirto tropine audra. Šis uraganas pagal padarytą žalą yra lyginamas su Katrina. Būtent apie Katrinos paliktus pėdsakus yra šis romanas.

Džulija gyvena gana ramų gyvenimą New York‘e su drauge Monika. Monika staiga miršta ir palieka Džulijai daugiau klausimų nei atsakymų kartu su keistu moters portretu, savo sūnumi Bo bei namo raktais, kuris yra toli nuo Didžiojo obuolio – Luizianoje, prie Meksikos įlankos įsikūrusiame Naujajame Orleane. Džulija susirenka daiktus ir išvažiuoja ieškoti Monikos senelės bei aiškintis situacijos. Atvykus paaiškėja, kad ne tik Džulija turi savo demonų, tačiau visas miestas dar vis atsigaudinėja po Katrinos, prasiautusios prieš penkerius metus, o namas, kurio raktus ji turi, ne tik kad jai priklauso tik pusiau, bet ir yra visiškai sugriautas... po daug svarstymų, Džulija nusprendžia namą, su Monikos brolio pagalba, atstatyti.

Aš visada galvodavau, kodėl vis tik žmonės gyvena tuose regionuose, kur nuolat tyko pavojai. 1969 – uraganas Kamilė, 2005 – Katrina, 2017 – Harvis... arba jei keliausime šiauriau – tornadai. Vakarinė pakrantė – žemės drebėjimai. Kodėl žmonės ten lieka? Kodėl nesikrauna daiktų ir nekeliauja kažkur, kur netyko visiškai neprognozuojami pavojai? O labiausiai stebina ne tai, kodėl jie nebėga, bet kodėl praūžus Kamilei, viską vėl atstatinėja, lyg nieko nebūtų buvę, o tada smogia Katrina, ir vėl viską atstatinėja. Toks tarsi užburtas ratas... nežinau, ar ryžčiausi po tragedijos vėl viską pradėti iš naujo... toks jausmas, kad norėtųsi dingti kuo toliau. Pagalvojus iš kitos pusės – galbūt žmonės dėl to ir nepalieka tų vietų, nes visi yra suvienyti tos nelaimės. Visi tarsi geriau vieni kitus supranta, tad visiems kartu lengviau gyventi ir stotis ant kojų kartu.

Be pamąstymų apie uraganus, man vis tik patiko ir tai, kaip viskas buvo susukta autorės – visos šeimos paslaptys, kaltės jausmas ir žaidimas juo... santykiai tarp brolių, santykiai tarp seserų... ir tos pačios meilės čia netrūko. Buvo visko, pakankamai sluoksnių, kad mane prikaustytų ir nepaleistų. Romanas nemažos apimties, tad jei skaitytojas užtruks ilgiau, manau būtų sudėtinga atsiminti kas ten kaip ir su kuo... vardų daug, viskas dviem skirtingais laikotarpiais ir net ne visai dviem, gal dar ir daugiau, tikrai painu. O šiaip atradimas, nes kaip jau daug kartų minėjau, labai myliu Lucindą Riley, tai man pasirodė labai panašu, tik geriau – kalba literatūriškesnė, gražiau išreikštos mintys. Tikrai puiki pažintis ir tiesiog nekantrauju perskaityti ir kitas autorės knygas.