Pati autorė nesupranta, kuo ši knyga taip visus pavergė. Kai perskaičiau, irgi nesupratau. Dabar, kai praėjo pora dienų, ateina šioks toks suvokimas, kad ko gero tuo tikrumu. Ir humaniškumu. Ir empatija. Tokiais trimis dalykais, kurių mūsų visuomenėje šiek tiek trūksta. Ne visur, ne visiems, bet tikrai trūksta. Jau senokai norėjau ją perskaityti, pagaliau gavau iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir su džiaugsmu kibau.
Eleonora Olifant – dvidešimt devynerių metų moteris, dienomis slepiasi biure, kad tik nereikėtų su niekuo bendrauti. Savaitgaliais parsineša du butelius degtinės, sėdi namuose prie televizoriaus ir geria. Ji neturi draugų, neturi nieko, su kuo galėtų pakalbėti, išskyrus trečiadienius, kuomet jai paskambina mama... visiškai netikėtų sutapimų virtinė Eleonorai padeda susibendrauti su Reimondu, kolega iš darbo.
Eleonorai dėl socialinės atskirties trūksta bendravimo įgūdžių, nes jų ji neturi progos ugdytis, o gal niekad ir neturėjo. Kaip bloga turi būti žmogui, kuris nemoka palaikyti nė paprasčiausio pokalbio? Kaip sunku turėtų būti nesuvokti kur yra ta riba, ką galima pasakyti ir ko ne? O kas, jei apie tokią ribą nė pats nenutuoki?
Kokia sunki toji būtis, kai tau kyla tokios mintys, kad skaičiau ir graudinausi... kuomet Eleonora gyvenime buvo nežmoniškai tiesmuka, tai kartais pagalvodavo visai humaniškai ir protingai. Tas stebino, tarsi jai būtų užtrauktuku užtraukta burna ir kažkas neleistų jai pasakyti tų normalių, visuomenei priimtinų dalykų arba tiesiog atsiskleisti jos žmogiškąjai pusei. O tas jos tiesmukumas vis tik buvo perliukas visame romane. Ji nuolat pasakydavo arba pagalvodavo kažką, apie ką mes susimąstome, tačiau vargu ar drįstume pasakyti tai garsiai. O skaitant būdavo tokia atgaiva! Valio, Gail Honeymoon tą supranta ir tuos žodžius įdėjo knygos veikėjai į galvą ar lūpas. Juokiausi pro ašaras ne vieną ir ne du kartus.
Ir ta vienatvė... kaip buvo liūdna. Pati norėjau ateiti prie Eleonoros ir pasakyti – “negerk, negriauk savo gyvenimo, aš būsiu tavo draugė”. Mes niekada negalime matyti, kas slypi žmogaus viduje. Mes lygiai taip pat negalime pulti klausinėti žmonių, kurie neprisileidžia. Bet mes galime bent pabandyti, nes kartais gali pavykti, o rezultatai nustebinti ir sugriauti visus susikurtus stereotipus.
“Viena ranka suėmiau kitą, pamėginau įsivaizduoti, koks jausmas, kai tave laiko už rankos. Yra akimirkų, kai manydavau, jog nuo vienatvės galiu mirti.”
Šioje knygoje detalės yra gerokai svarbesnės nei pats siužetas, kuris nėra kažkuo ypatingas, įdėmiai skaitant tam tikrus atsakymus galime rasti visai greitai. Bet čia viskas paslėpta smulkmenose, metaforose, aplinkos aprašymuose...
Kai pradžioje romano Eleonoros Olifant nemėgau, tai pabaigoje jau maniau, kad ji nuostabi. Savita. Išskirtinė, bet nuostabi. Džiaugiuosi atradusi knygą su tokia veikėja, kurios nepamiršiu ilgai. Puiki knyga, priminė man daug dalykų, ypač apie tuos, kurie yra svarbiausi mūsų gyvenimuose.
