ketvirtadienis, balandžio 25, 2019

JUODAAKĖS SUZANOS – Julia Heaberlin

Tesi, paauglė, kurią dar gyvą suranda „palaidotą“ po žemėmis ir geltonomis gėlėmis ant „kapo“, vidury laukų... O kas baisiausia, Tesi nebuvo vienintelė auka; tyrėjai netrunka išsiaiškinti, jog kape buvo bent trys kūnai. Suaugusi Tesa jaučiasi ne visiškai užtikrinta savo parodymais prieš dvidešimt metų, kai teisme liudijo prieš žmogų, kuris ją pakišo po žemėmis. Tačiau metai bėga, o Tesa vis labiau abejoja pati savimi, nesupranta, kas darė įtaką tam, kad galbūt visiškai nekaltas žmogus buvo nuteistas mirties bausme... O kur dar juodaakės suzanos, kurias kažkas nuolat sodina jai po langais? Ir nutrūkę ryšiai su geriausia vaikystės drauge Lidija... Tesa turi kelias savaites išgelbėti galbūt nekaltą gyvybę.
Kiek matydavau visur šią knygą, tikrai nemaniau, jog tai trileris. Detektyvas. Vadinkim kaip norim, bet man labiau čia trileris – ištisi puslapiai įtampos, spėlionių, nežinios. Vietomis buvo labai įdomu – ypač užkabino pradžia. O tada pradėjo aiškėti kai kurie niuansai apie vienus ar kitus veikėjus ir pusę knygos esmės aš nujaučiau dar nė neįpusėjus trileriui. Bet kuriuo atveju, su kiekvienu skyriumi atsiskleidė vis daugiau ir daugiau... tad ir spėlionių daugėjo. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Dallasas ir šiaip visas Teksasas man kelia labai nostalgiškus prisiminimus, tai vietomis skaičiau ir šypsojausi (suprantu, kad trileris, bet buvo ir smagiai parašytų vietų) – tiek apie maisto skrudinimą, tiek apie porcijų dydžius, tiek apie nepakeliamą karštį. Man visad labai įdomu, kai knygos veiksmas vyksta ten, kur yra tekę pabūvoti, ypač jei tai ne tik Paryžius ar Londonas, o kažkas rečiau minimo prozoje.
Kalbant apie pačią situaciją – žiauru, nesuvokiama protu, liūdna. Visas neigiamas emocijas sudėjus į vieną maišą, ko gero vis tiek neapibūdinsime kaip vis tik turėjo jaustis pagrindinė romano veikėja. Juk visas gyvenimas sugriautas, pasitikėjimas žmonėmis sumažėjęs, nuolatinė paranoja dėl visko ir visų... niekada gyvenime net priešui nelinkėčiau tokių dalykų, kokius teko patirti penkiolikmetei...
Kas buvo įdomu – medicininiai terminai ir pasakojimai apie DNR, apie kaulus, apie žmogaus organizmą. Man viskas pasirodė vietoje ir laiku, skaitytojo neapkrovė, tačiau visai neprastai išaiškino kaip viskas yra tiriama.
Kaip trileris, ši knyga man daug emocijų nesukėlė. Veikėjai nebuvo labai ypatingi, o knyga nepasirodė itin žiauri, pagalvojus apie siužeto aplinkybes. Gerai parašyta, nors kai kurias vietas būčiau metusi lauk – pasirodė visiškai nereikalingi kai kurie pokalbiai, ypač romantinė dalis. Bet bendras įspūdis geras, norintiems lėto ir karščiu alsuojančio kūrinio – čiupkit drąsiai.
Norint įsigyti:



antradienis, balandžio 23, 2019

VILNIAUS ISTORIJOS - Sonata Šulcė


Apie tai, ko tikriausiai nežinojote apie Vilnių
Mokykloje  nekenčiau istorijos pamokų. Nuo penktos iki gal 8 klasės turėjau mokytoją, kuris kažką pasakodavo, kai jam „užplaukdavo“, o šiaip visi veikėm kas ką norėjom. O vėliau gavau mokytoją, kuri, nors ir puikiai išmanė dalyką, deja, dėstė baisiai nuobodžiai... taigi tokių šaunių pedagogų dėka aš praradau norą domėtis istorija, ir beveik viskas, ką žinau ar suvokiu apie pasaulį, yra daugiausia mano smegenis pasiekę grožinės literatūros dėka. Tad kai išgirdau kalbant Sonatą Šulcę, man nesukilo jokios mintys. Nesudomino. Knygos užsimaniau kai internete pradėjau matyti gerus atsiliepimus apie jos istorijų rinkinį.
ATR, XVIII amžius. Vilnius. Gaisrai, ligos, beteisės moterys, viską valdantys vyrai. Tamsuma, kai visos Europos fonas jau Apšvietos eroje... bažnyčios statomos, dega, vėl perstatomos, begalės ambicijų priveda prie ne visada logiškų pasirinkimų ar sprendimų, o konkurencija tarp aukštesnio rango žmonių kyla. Seimas ir tais laikais turėjo cirkininkų, ne vien mums taip sekasi.
Ir vis tik Lietuviai kaip visada į viską reaguoja pavėluotai – religija yra viskas, kam ta matematika ar filosofija? Europoje tuo metu vyksta dideli ir svarbūs atradimai, be matematikos neįsivaizduojamas joks universitetas. O čia žmonės turi kovoti, kad būtų leidžiama dėstyti vieną ar kitą dalyką. Bet vis tik religija davė gero – miestas epizodiškai klestėjo, o būtent vienuolių įsteigti organai ir vykdė visas edukacines programas. Ir galiausiai net pasidavė pasaulietiškam požiūriui.
Nenoriu labai gadinti malonumo ar plėstis, tad trumpai:
Labai patiko istorijos apie moteris. Nors įspraustos į rėmus, jos sugebėdavo tose ribose sužydėti, vis tiek pasiekti savo. Dar labiau patiko pasakojimas apie dailininką Simoną Čechavičių – jei atvirai, apie jį nė nebuvau girdėjusi, o istoriją perskaičiau su malonumu. Taip gražiai Sonata parašė, ūch. Patiko, kad knygoje buvo nuotraukų – nei per daug, nei per mažai.
Kas galėjo būti, bet nebuvo? Šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų apie tuos žmones – koks likimas ištiko vieną ar kitą, ar buvo vedę, kokios buvo jį žmonos (nes neneikime, moterys vyrams įtaką darė visais laikais, ir didžiulę). Ir dar vienas dalykas, supaprastinimas skaitytojui, galėjo būti knygos pabaigoje arba pradžioje – žemėlapis. Su sužymėtais objektais, apie kuriuos kalbama visose istorijose. Būtų labai paprasta – atsiverti, praleki pirštais ir gali lengviau įsivaizduoti kas buvo matoma pro vieną ar kitą langą.

O šiaip, bravo. Jei jau aš skaičiau istorinę knygą, ir skaičiau greitai, nes nesigavo padėti šalin, jau yra gerai.


AUŠVICO TATUIRUOTOJAS - Heather Morris


Leilas žydas. Aušvico koncentracijos stovykla. Visiškai normalus jo gyvenimas staiga apsiverčia kai tik jis patenka į gyvulinį vagoną su tūkstančiais kitų žmonių. O traukinys iš Slovakijos juda nežinion, tačiau visi junta, jog ne gera kryptimi... atvykęs į stovyklą Leilas netrunka susirasti draugų, stebi, mato, pastebi, naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis, kurios gali padėti jam išgyventi. Staiga jo ir taip labai nestabilų pasaulį supurto Gita. Vos tik ištatuiravęs numerius ant jos riešo jis supranta – jį pakirto meilė. Nesustabdoma, lygiai tokia pati, kokie nestabdomi yra vokiečių traukiniai, vežantys žmones į mirties stovyklą Aušvice.

Tokios temos mane išsunkia. Kaip citriną. Juntu, kaip rašytojo idėjos, sąmonė, sakiniai mane spaudžia, persuka tarp pirštų taip, kad visas minkštimas subliukšta, citrinos ląstalės susitraiško, išbėga syvai, sėklytės išbyra, graužia pirštus... tada tas rūgšties graužimas persiduoda visam kūnui – norisi nusipurtyti ir rėkti – garsiai rėkti – kodėl? Kodėl žmogus kitam žmogui gali būti budelis. Kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės. Kodėl kažkas įduoda ginklą į rankas ir sako – daryk ką nori ir kam nori.

Esu jautri. Perskaičiusi šią knygą sriūbavau bene valandą kol neatvažiavo draugė, jau atrodė, nebesigraudinsiu, bet... ir vėl. Ir vis nedingsta iš minčių. Iš širdies. Ir netikiu, kad dings.

„Jis be perstojo girdi, kaip užtrenkiamos ir užšaunamos durys, užtrenkiamos ir užšaunamos.“

Galiu pasakoti ir pasakoti apie tokias knygas, kalbėti nuo...iki. Ar ši knyga kažkuo stebuklinga? Literatūriškai – gal ne. Tačiau Leilas Sokolovas buvo tikras žmogus. Kaip ir kiti šimtai tūkstančių, kurie oran iškilo per krematoriumo kaminus. Būtent Leilas autorei papasakojo savo kančios ir meilės, gyvenimo ir išgyvenimo istoriją. Jau ant knygos viršelio nurodyta, kad viskas baigiasi laimingai. Bet laimingai baigiasi jiems. O kiti? Šiame romane ne kartą ir ne du buvo pasakyta, kad jei išgelbėsi vieną gyvybę, išgelbėsi pasaulį. Sunku su tuo sutikti, o dar sunkiau nesutikti. Skaitant mintyse vis galvojau – jei neduokdie, man tektų atsidurti tokioje situacijoje, norėčiau sugebėti suktis taip, kaip sukosi Leilas. Ar bent jau bandyti elgtis panašiai. Kita mintis buvo mane pačią erzinanti -  vis lyginau su Philippe Claudel knyga „Brodekas“. Ir nežinau, ar atsiras knyga holokausto tema, kuri man nurungs ją. Nors ten veiksmas nė nevyko Aušvice.

Atsisėdau, atsiverčiau, perskaičiau. Tiesiog. Neįtikėtina, ką gali žiaurus žmogus, kuriam atrištos rankos ir suteikiama laisvė elgtis kaip nori. Bet kas daug labiau stebina – tai, ką gali meilė.





šeštadienis, balandžio 20, 2019

KASDIENĖ MALONĖ – William Kent Krueger


Septintojo dešimtmečio pradžia, mažas miestukas didelėje Minesotos valstijoje. Kunigo šeimoje auga dukra Arielė ir Frenkas ir Džeikas – du broliai, kurie bastosi laukais miškais ir staiga aptinka klajūno lavoną, o šalia jo, įtartinas žmogus, kraustantis negyvėlio kišenes. Miestelyje mirtys apsireiškia ne vieną kartą, ta vasara tarsi užkeikta... niekas nebesupranta kas vyksta – brolių tėvas, kunigas Natanas tikisi viską sustyguoti Dievo žodžių pagalbą, policija veikia nesuprantamai... kol staiga pačio kunigo šeimą ištinka baisi nelaimė ir viskas pradeda byrėti į šipulius.
Tai knyga, kuri balansavo tarp 4 ir 8 balų dešimtbalėje sistemoje, o galiausiai gavo šešetą. 8 būtų gavusi, jei nebūtų tiek kalbama apie Dievą. Suprantu, kad kunigo šeima, kad Dievas jiems svarbu, kad melstis reikia. Bet... man kai kuriose situacijose jau bloga darėsi. Aš suprantu, kad su netektimis ar siaubingais dalykais visi taikstosi kitaip – vieni susišaus dozę, kiti stikliuką, tada dar vieną stikliuką susipils gerklėn. Ir tas meldimasis man čia lygiai toks pats viską paslepiantis glaistas, kai jis nepadeda, bet apsimetam, kad yra priešingai. Pykti yra normalu, sielvartauti, verkti. Tai yra tiesiog... žmogiška.
„Dar kartą paminėsi man Dievą, ir aš tave paliksiu, prisiekiu, taip ir padarysiu.“ – tokius žodžius 317psl. ištaria Ruta savo vyrui, kunigui Natanui. Panašus buvo ir mano požiūris. Atsibodo. Ar tu religingas, ar ne, bet buvo per daug.
Ko gero labiausiai patikęs dalykas visoje knygoje – brolių santykiai. Vyresnis brolis – drąsesnis. Mažesnis – tylesnis, dėl mikčiojimo mažai kalba. Tačiau viską stebi, mato, analizuoja, o vėliau kaip drėbteli tiesą ar tiesiog labai svarbią įžvalgą. Nuotabus santykis tarp jų. Skaičiau ir žavėjausi tuo, kaip mažasis brolis klausė didžiojo, ir apskritai, kaip jie nesipyko, o tiesiog vienas už kitą kovojo. Bet iš tiesų tebuvo vaikai – tokie, kuriais lengvai manupuliuojama, kurie lengvai iškvočiami... tokie vaikai, kurie iki galo nesuvokia vieno ar kito žodžio svorio ar vertės. Bet vaikai yra vaikai, jie dar tik mokosi, deja, suaugę, kai kurie, toks jausmas, kad pamiršta apie žmogiškumą vos tik gauna galimybę įsigyti gėrimus legaliai.
Kalbant apie knygą plačiau – labai patiko. Pati istorija tikrai gražiai parašyta, begalės nuostabių epitetų, kur skaitai ir stebiesi, kiek fantazijos turi autorius. Buvo ir logiška, net labai, pabaiga. Ar nuspėjama? Ne. Aš tik paskutiniuose 50psl. pradėjau numanyti, kad viskas gali būti vienaip ar kitaip. Dar labai norėčiau pakunkuliuoti dėl stereotipų ir rasizmo ir to nusistatymo, kad va, jei juodaodis, žydas, indėnas, kitokios religijos ar dar kažkuom kitoks – tai būtent jis bus ir kaltas. Bet nenoriu labai plėstis, nes sugadinsiu kitiems skaitymą ir išduosiu istorijos kulminaciją. Nors tikrai turėčiau ką pasakyti viena ar kita tema... Tik valio autoriui, kad nepadarė taip, už ką būčiau labai blogai prakalbusi apie knygą.