GYVENIMAS BE PABAIGOS – Frederic Beigbeder

Norite gyventi kelis šimtus metų ar net amžinai? Tai va, ne tik jūs to norite. Beigbederis irgi to užsimanė. Dukrelei paklausus ar mes visi mirsime, autorius pabijojo jai atskleisti tiesą. Tad pamelavo, tačiau kartu ir pasiryžo surasti tą alchemikų ieškomą išminties akmenį... tą gyvybės eliksyrą, tą genetinę mutaciją ar stebuklingą tabletę... ir, žinoma, apie tai parašė knygą.

Žinau, kad būtent šio autoriaus dėka mes visi galvojame, kad meilė trunka trejus metus. Aš pati asmeniškai tos knygos nesu skaičiusi, o dabar net visai gailiuosi. Tokių cinikų, koks yra Beigbederis, dar reikėtų su žiburiu paieškoti. Bet kad aš sarkazmą, ironiją ir juodą humorą mėgstu, man visi pašmaikštavimai apie mirtį nuostabos nekelia; sakyčiau – patinka net labiau nei lėkštoki juokeliai apie blondines ar studenčiokus... skaityti buvo atgaiva.

„Vieno negaliu suprasti: kad vairuotum automobilį, turi išlaikyti teises, o kad pradėtum naują gyvybę – nieko. Kiekvienas mulkis gali tapti tėvu.“

Autorius taip viską dėsto, kad vieną minutę susimąstai, kad jis, atsiprašant, debilas. Kitą jau vėl galvoji, koks nepaprastai jautrus žmogus, kaip myli savo vaikus... po kelių pastraipų ir vėl – idiotų idiotas. Taip ir skaičiau visą knygą. Juokiuosi – mąstau – graudinuosi – vėl juokiuosi.

Bet vis tik, pagalvokime. Žmogaus kūnas yra sukurtas (Darvinas, Dievas... evoliucija, genai... rinkitės belenkurį variantą, jums spręsti, sąrašą galim papildyti bet kada) gyventi maždaug 120 metų. Tą tyrė ir ištyrė mokslininkai. Kažkodėl tik labai maža šios planetos gyventojų dalis pasiekia ir tą pačią 90 metų ribą, o ką jau kalbėti apie visus 120. Ir vis tik aš pagalvoju, kad uždavus tą patį klausimą 25 metų žmogui, ir  85, tikėtina, kad sulauktume visiškai skirtingų atsakymų. Pagalvojus – va, užaugi, užaugini vaikus, anūkūs, dar ir kitos kartos vaikus prie altoriaus palydi... bet vėlgi aš manau, kad tas noras ar nenoras priklauso nuo to, kaip tu nugyvenai tuos savo metus... na, jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau gyventi dar 100 metų – tikrai nesutikčiau. Kartais gana yra gana. 

Daug minčių kyla perskaičius tokią knygą. Rašymo stilius žavus, bet tikrai reikia būti kažkiek pasikausčius ir mokėti daugiau nei lietuvių kalbą; bent minimaliai domėtis mokslo naujienomis ar globalinėmis problemomis apskritai.

MANO SESERS PASLAPTYS – Emily Giffin

Visų pirma, tai nėra bloga knyga. Tiesiog – netobula knyga apie netobulus žmones. Ir apie tai, kai kartais likimas pridaro dalykų, sumaizgo tokių mazgų, kurių geriau būtų nė nebuvę. Jei žmonėms lemta įsimylėti – lai įsimyli... nereikia, kad taip skaudžiai susidėliotų situacija, atsirastų kaltės jausmas, kažkas apsiimtų daryti kažką, ko nė nenori, tik vedami to kaltės jausmo. Skaitydama šį romaną nesupratau daugumos veikėjų sprendimų. Man buvo keista, nuolat stebėjausi. Bet tai tikrai nereiškia, kad tie sprendimai buvo blogi – kas Gretai Brigitai atrodo nenormalu – Justinai gal atrodys idealu. Logiška. Bet vėlgi... tiek dalykų man čia atrodė nereikalinga...

Istorija apie dvi seses – Mereditė, gyvena su vyru ir dukrele, abejoja savo santuoka. Džozė – pradinukų mokytoja, trokšta vaikų, tačiau yra vieniša, gyvena su geriausiu draugu ir vykdo spermos donoro paieškas. Seserų santykiai įtempti. Ypač kai priartėja penkioliktosios jų brolio Danieliaus mirties metinės, situacija dar paaštrėja.

Kaip ir patiko tai, kad šioje knygoje paliesta labai daug temų. Artimo mirtis, meilė draugams, santuokos reikšmė ir svarba, vaikų gimdymas ir auginimas, karjeros pasirinkimai, praeities įtaka dabarčiai... tai šie dalykai nėra blogi, tik viskas kartojosi, galiausiai jau pradėjo erzinti. Ir kai kurie iš jų buvo aptarti taip labai paviršutiniškai. Labiau būčiau norėjusi gal arba mažiau tų siužeto vingių, arba, kad jie būtų „pakapstyti“ giliau. Vietomis juokiausi, pabaigoje net ašarą nubraukiau, nors pabaiga man labai nepatiko. Manęs neįtikino Džozė, kuri pasirinko tokius variantus, kad iš tiesų skaičiau aukštai pakėlusi antakius ir mintyse savęs klausiau „kas per velnias?“, bet vėl, suprantu, kad veikėja, personažas, o jei būtų tikras žmogus, „į dūšią“ neįlįsčiau... bet tikrai manau, kad tai buvo būtent autorės darbas – atskleisti veikėjo psichiką tiek, kad sprendimai būtų gana aiškūs, būtų tikslios priežastys ar konktretūs pretekstai viskam, kas romane vyksta.

Knygoje daug kartų keliamas klausimas ar gali būti laimingas santuokoje, kur vienas myli labiau; kur žmonės būna vienas su kitu dėl vaikų, nors nebėra aistros, nėra tų kibirkščių, bendrumo jausmo... kai gyveni kaip bendrabuty, tik dar vietoj to, kad dalintumeis gėlių laistymu ir šiukšlių išnešimu – augini vaiką... ši dalis man tikrai buvo įdomi. Bet ir vėl, pagalvoju apie save, apie paskutinių savaičių sprendimus savo pačios gyvenime ir suprantu, kad nepritariu Mereditei. Neverta savo laimės aukoti dėl to, kad neva vaikai augtų su abiem tėvais, nors matys juos abu nelaimingus... arba kad neverta būti žmogum vien tik vardan to, kad būti...

Skaudi knyga, skaudžios pasekmės, kai kaltinimais drabstomasi dešimtmečiais, arba žmonės vieni kitus prikritikuoja tiek, kad paskui viskas būna slepiama... reikia kalbėtis. Ir tiek. Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti.

KELYJE. 100000 ŽINGSNIŲ SU KUNIGU ALGIRDU TOLIATU. – Lina Ever

Išėjo Lina Ever su kunigu ir fotografu pasivaikščioti. Ir pasikalbėti. Ir žinot, skaičiau ir mėgavausi. Nors pradžioje buvau taip skeptiškai nusiteikusi – begalinių kalbų apie dievą nepakenčiu, Linos Ever, kaip rašytojos, irgi nemėgstu. Bet kai sudalyvavau leidyklos „Tyto alba“ metinėje konferencijoje prieš porą mėnesių, iškart supratau, kad šią knygą skaityti aš noriu.

Visų pirmą – norėjau susipažinti su Toliatu – nors realybėje net buvau prie jo pripuolusi nusifotografuoti, ir tada visai nereikšminga asmenukė dabar man daug vertingesnė, kai perskaičiau šią knygą. Ir skaityti norėjau, nes pati šiemet ėjau – kitu keliu, kitoje šalyje, su kitais žmonėmis ir ne 5, o 40 dienų. Ir ne šimtą, o aštuonis šimtus kilometrų. Bet pati puikiai žinau tą trijų dienų lūžį (pamenu, kaip sesei rašiau žinutę, kad viskas, nebegaliu, kad bijau, kad teks stoti ir grįžti namo) pamenu tas susikaupusias emocijas, kurias galiausiai paleidi eidamas... kai verki, keikiesi, pyksti ant pakeleivių ir savęs. Tačiau vis tiek eini.

Pasakysiu paprastai, nėr ko čia vynioti į vatą – jei nebūčiau ėjusi šv. Jokūbo šiemet, sakyčiau, kad knyga šiaip sau. Tikrai, gi tokia graži gamta – aprašymų mažoka, nors gelbėja Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Bet man knyga nepaprastai patiko. Skaičiau ir aikčiojau. Visa tai, ką patyriau pati, čia dar paaiškino kunigas. Paprastai, pasaulietiškai, nekišdamas žodžių „tikėjimas“, „dievas“, „biblija“ ar kito liturginio žargono  kiekvieną kartą prasidedant gilesniam ir tikresniam pokalbiui. Graudinausi ir sutikau su labai daug jo paaiškinimų. Buvo ir liūdna, ir šypsojausi, ir linksėjau galva sutikdama.

Labiausiai patiko jų dialogai apie motyvaciją, vienas kito palaikymą ir draugus, atleidimą ir paleidimą. Kunigas nepaprastai gerai paaiškino tai, kodėl reikia eiti išpažinties. Nesakau, kad eisiu, tikrai ne, nes aš ir į bažnyčią nevaikštau. Bet paaiškinimas man labai patiko ir aš jam pritariu. Logiškas, paprastas ir gal net būtų pakeitęs kai kuriuos dalykus mano gyvenime, jei tokį būčiau išgirdusi prieš penkiolika metų.

Nesvarbu, ar aš tikinti, ar ne. Nesvarbu ar toks bus ir kitas skaitytojas. Bet aš vis tik manau, kad šioje knygoje sudėta labai daug gerumo. Tikrumo. Nuoširdumo. Atskleistos baimės, apkalbėtos, paleistos... kalbėta apie nemalonias situacijas – ne tik kaip jų išvengti, bet ir kaip jose išgyventi... galėčiau pavyzdžius vardinti ir vardinti... bet nesinori kažkam sugadinti skaitymo malonumo, o to malonumo skaitant tikrai bus. Man knyga labai patiko, mane teigiamai paveikė, jaučiuosi laimingesnė. Dabar reikia sumąstyti kaip įkalbėti ją perskaityti sūnėną, nes žinau, kad jei jau skaitys, ateis ir pasidžiaugs pabaigęs...

IŠNARPLIOTI OLIVERĮ – Liz Nugent

Būna situacijos, kai turi draugą, laikai jį draugu, jis tave taip pat. Tada žmogus paslysta, padaro ką nors blogo, visuomenė jį pasmerkia. Ir tie patys draugai puola sakyti, kad va, aš taip ir žinojau, jaučiau, kad su juo kažkas negerai. Po velnių, kas per nesąmonė. Tai kodėl metų metais bendravai? Nieko tu vis tik nejautei. Jei jauti, kad žmogus negeras, prie jo tiesiog neprisiriši. Ir tiek.

Oliveris daug metų gyvena su žmona Elis. Elis tyli, rami, darbšti – jie susipažįsta jam parašius pirmąja savo knygą vaikams, o jai tapus tos knygos iliustratore. Visi labai nustemba, nes buvusios Oliverio partnerės buvo gerokai charizmatiškesnės ir ryškesnės. Po daugelio metų santuokos Oliveris staiga neištveria – trenkia Elis.

Romane ieškomos Oliverio veiksmų priežastys - istorija mus nukelia į skirtingus laikotarpius, pasakojama iš skirtingų žmonių perspektyvos, atskleidžiama Oliverio praeitis – nuo labai skaudžios situacijos šeimoje, arba tiesiog tokios nebuvimo, kas tik dar kartą įrodo, kad sūnus privalo bendrauti su tėvu, o ne būti atstumtas. Iki jo jaunystės, kuomet su mergina ir draugais leidosi į avantiūras ir tuomet atrodę nedideli dalykai pakeitė kitų žmonių likimus amžiams...

Pradžioje daug ko nesupratau – kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, nors tekste vis būdavo mažos detalės, tarsi užuominos į tai, kas dar laukia skaitytojo. Bet vėlgi save raminau, kad čia blogiau jau būti negali. Na, švelniai tariant, nors kai kuriuos dalykus nuspėjau (atvirai, bandžiau savo spėliones gesinti, nes atrodė per žiauru), romano atomazga vis tiek pritrenkė. Viskas taip supinta, kad och...

Galiu pasakyt tik tiek – labai atidžiai skaitant – daug kas paaiškės gana greitai, bet matot, aš save laikau geru žmogumi ir man buvo sunku patikėti, kad tokie monstrai egzistuoja.

Tai nėra knyga apie blogą žmogų – greičiau tai psichologinis portetas – piešiamas iš daug skirtingų kampų, leidžiantis prieiti prie žmogaus ir suprasti, kodėl jo siela tokia tamsi. Ir žinot, romano pradžioje maniau, kad Oliverį pateisinsiu, bet ne. Jei tavo praeitis buvo tamsi, niūri, liūdna – aš kaip tik įsisvaizduoju, kad savo ateitį kurtum tik taip, kad nieko daugiau neskaudintum, nes pats visa tai perėjai ir turėtum suprasti, kad taip negerai, pasirinkti lengvesnį ir nesąžiningą kelią yra blogai. Neribotai naudotis kitų gerumu nėra normalu.

Tikėjausi labai lengvos knygos, o jei nebūčiau skaičiusi „Mes dedame tašką“, sakyčiau, kad knyga labai netikėta, o istorija niekur prieš tai negirdėta... nors, tikrai labai patiko. Emociškai labai stipriai nepaveikė, bet buvo įdomu skaityti ir nekantravau versti puslapius.