penktadienis, spalio 18, 2019

SUMELUOTAS GYVENIMAS — Kimberly Belle

Airisė ir Vilas myli vienas kitą besąlygiškai. Nors susituokę jau septynerius metus, toliau kuria savo gyvenimus ir mąsto apie ateitį, planuoja vaikelius. Vyras turi skristi į Orlande vykstančią konferenciją, tačiau paaiškėja, jog tuo lėktuvu jis neskrido. Nelaimei, lėktuvas, kuriuo jis skrido priešinga kryptimi, dabar sudužęs kukurūzų laukuose ir Airisė lieka vienu viena. Su begale paslapčių, dėl ko ji ima abejoti, ar išvis pažinojo savo vyrą.
Svajonių knygos mane stebina paskutiniu metu. Gana to, kad jų „Marcipano valandos“ būna itin jaukūs romanai, tai jie paima ir dar išleidžia trilerį. Netikėta, ką?
Įtampą jutau visos knygos metu. Ją šiek tiek gadino tie seilėjimosi intarpai, kai jau beveik nenatūraliai atrodė. Iš kitos pusės, juk nesu laidojusi vyro (tfu tfu tfu), tai kaip aš galiu nustatyti kiek emocijų rodyti? Na ir santuoka! Na ir prioritetai, norai ir pagarba. Fantastiškai tragiškas žmonių savanaudiškumas! Skaičiau ir negalėjau patikėti.
Ar nuspėjama? Vietomis taip. Kartais jau pagalvodavau, kad ir čia aišku, ir čia žinau kas bus. Ir tikrai nemažai nuspėjau, numaniau, arba tiesiog pamačiau, nes kai jau daug skaitai, pastebi visokias smulkmenas greičiau. Bet kas keisčiausia, atsiplėšti buvo sunku, padėti į šoną nesinorėjo, reikėjo sužinoti kaip viskas pasibaigs ir ar mano spėjimai pasitvirtins.
Be to, mane veža kai knygose yra kokia viena akimirka ar sakinys, ar skyrius, kuris viską apverčia aukštyn kojomis. Arba supurto. Arba taip nustebina, kad net aikteli. Arba viskas kartu. Tai va šio romano siūlau nevartyti, paskutinių puslapių neskaityti ir nesmalsauti.
Apgauta nebuvau, bet nustebino ne kartą ir ne du. O kartais to ir gana, kad knyga pasiliktų galvoje ir apie ją dar ilgai galvotum.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



sekmadienis, spalio 13, 2019

TIKĖKIMĖS GERIAUSIO — Carolina Setterwall

Ar galima nustatyti, kiek iš tiesų žmogus turi, gali ar privalo gedėti? Gana to, kad jau ponia Ross yra gedulą suskirsčiusi į penkias stadijas, tarsi nebyliai įpareigoja visas jas ir išjausti. O jei nesigauna? O kas, jei neigimo fazė, rodos, niekad nesibaigs???
Jauna moteris kuria ateitį, planus, myli. Karolina gyvena su Akseliu, jie abu augina vos kelių mėnesių sūnelį, tačiau vieną dieną Karolinos gyvenimas išslysta iš po kojų - rytą ji randa savo jauną vyrą lovoje nebegyvą.
Aš ieškojau nors krislo optimizmo šioje knygoje. Vis tikėjausi, kad pasibaigs tie juodi zebro dryžiai ir spalva pasikeis bent į pilką. Aš labai jaudinausi dėl Karolinos. Kartu su ja, rodos, vėl pergyvenau jos netektį. Skaitai, tarsi kas į kumštį širdį ima ir spaudžia, kol skausmas tampa nebepakeliamu, ir vėl atleidžia... Ir taip visą knygą, spaudinėjo kažkas mano emocijas lyg streso kamuoliuką...
Bet aš vis tiek ieškojau čia optimizmo. Kai supratau, jog Karolina atsidūrė tokioje pat situacijoje, į kokią buvo įstačiusi Akselį, man jos nė nebuvo gaila. Sutikau su jos skaudžiais žodžiais, kad ji kalta, tik ji kalta, kalta...
Mažai šviesos. Daug savigraužos. Labai lėtas kopimas per visas gedulo stadijas. Perskaičius šią knygą gal kiek geriau supratau, kam reikalingos laidotuvės ir ilgas atsisveikinimas su mirusiais, ypač tais, kurie miršta netikėtai.
Tamsu. Liūdna. Nežinau, ar esu skaičiusi kažką tokio liūdno. Varančio neviltin. Karolina itin jautriai ir gražiai išrašė savo skausmą. Tik tiek. Kiek iš to naudos bus skaitytojui? Čia jau kitas klausimas. Ir istorijos, bent jau tos istorijos, kuri yra užrašyta, pabaiga man sudaužė širdį. Supratau Karolinos pasirinkimus, tačiau likau truputėlį liūdnesnė ir nelaimingesnė dėl to, kokia buvo atomazga.
Jei patys neseniai išgyvenote netektį ar esate itin empatiški, jautriai į viską reaguojate, neimkite šios knygos į rankas. Palaukite kol para apsivers ir dienos ims ilgėti. Tai itin kokybiškos literatūros dozė, tačiau tokia, nuo kurios gali pats įkristi į depresiją.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tikekimes-geriausio


penktadienis, spalio 11, 2019

RI DŽINĖ – Shin Kyung-sook

Vaikystėje skaitydavau japonų pasakas, o vėliau mane žavėjo istorijos apie Tolimuosius rytus – jų kultūra, žmonės, maistas, apranga... dar tada viskas atrodė taip tolima ir nepasiekiama. Kai tik išvydau „Ri Džinė“ knygos viršelį, ne iš karto supratau, kad tai bus knygos „Prašau, pasirūpink mama“ autorės kitas kūrinys, bet buvo aišku, kad skaityti noriu. Juk ir ana knyga man labai patiko.
„Kai kuriose akyse įrašytas likimas.“
Istorija mus nukelia beveik dviem šimtmečiais į praeitį, kuomet Korėja dar nebuvo padalinta į dvi dalis ir buvo geriau žinoma kaip Čosono karalystė, valdoma Čosonų dinastijos. Pagrindinė romano veikėja –rūmų šokėja Ri Džinė, jauna mergina, kuri gyvena po karalienės sparneliu ir jos ateitis aiški – jei jau priklausai karališkiesiems rūmams, priklausysi jiems amžinai. Ri Džinės istorija pasakojama priešokiais nuo pat jos vaikystės, iki to laiko, kai į rūmus atvyksta prancūzų pasiuntinys ir ją įsimyli. Netrukus įvyksta neįmanoma – Ri Džinei leidžiama palikti rūmus ir susituokti su Kolenu de Plansi, tad abu netrukus palieka karalystę ir išvyksta į kitą pasaulio galą... ilgesys kankina Ri Džinę, tad ji galiausiai iš Prancūzijos grįžta į Korėją. O ten viskas pasikeitę ir sudėtingiau, nei buvo prieš tai.
„Žmogaus tokia prigimtis, kad, būdamas prieš balutę, ieško upelio, stabtelėjęs prieš upelį – didėlės upės, atsidūręs priešais upę žvalgosi jūros.“
Šioje knygoje įvyksta tiek daug visko, kad net nežinia, nuo ko pradėti. Knygoje sutalpinta begalės temų, problemų, kai kas labai siutino, kai kas liūdino, vietomis šypsojausi... daugiasluoksnė knyga, seniai tokios neskaičiau, kai suteikiamos galimybės susipažinti su šalies istorija, kultūra ir dar susinervinti kaskart pagalvojus, kad galbūt dalis šios istorijos iš tiesų nutiko. Jei autorė sugebėjo parašyti tokį romaną įkvėpta vos pusantro puslapio informacijos apie Čosono karalystę, manau, buvo atliktas didžiulis darbas. Kiek čia grynos tiesos, kitas klausimas, bet juk ir ne tame esmė. Svarbiausia, kad jai tikrai pavyko sukurti įtikinamą istoriją apie labai stiprią moterį, kuri galbūt tokiomis, o gal dar sudėtingesnėmis aplinkybėmis iš tiesų šoko rūmuose, valgė kriaušes ir vėliau vertė svarbią korėjiečių literatūrą bei ilgėjosi namų...
„Žmogus jau toks yra: nuolat prieštarauja pats sau, reikalaudamas ko nors didelėmis pėdomis palikti mažus pėdsakus.“
Čia apstu visko: meilės, politinių žaidimų, religinio persekiojimo, poetiškumo, moteriškumo; daug pasiaukojimo atvejų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantami, ypač mūsų kultūroje, tačiau vėliau viskas paaiškėja. Knygoje radau daug citatų, kurias braukiausi pieštuku, poetiškai pateiktų minčių, dėl ko knyga įgauna daugiau vertės. Ir tikrai manau, kad ir šį kartą vertėjas (Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas) atliko darbą puikiai.
Šiame romane mane žavėjo begalės dalykų: žmonių noras padėti, neišsemiami klodai gerumo, žmogiškumo. Kang Jono personažas buvo tas, dėl kurio ne vieną kartą ir graudinausi, ir šypsojausi, ir verkiau. O jei atvirai, tai gana liūdna knyga, istorija vargina emociškai tiek skaitytoją, tiek vargo ir pagrindinė jos veikėja. Bet man vis tik patiko, buvau pasiilgusi tokio romano.
„Stengtis neturėti jokių vilčių daug sunkiau, negu turėti bent kokią viltį.“
Dėkoju už puikų romaną BALTO leidybos namai!
Rekomenduoju visiems, kam patiko tokios knygos kaip:
„Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“ – Lisa See
„ Imperatorė Orchidėja“ ir „Paskutinė imperatorė“ – Anchee Min
„Geišos išpažintis“ – Arthur Golden
„Malonumų rūmai“ – Amy Tan
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



MŪSŲ SIELOS NAKTYJE – Kent Haruf

Baltos lankos turi stebuklingų galių ir aptinka mažos apimties perliukus: buvo Seethaleris, buvo Swift, o dabar Harufo knyga. Lyg ir vieno prisėdimo knygos, bet jose gali rasti daugiau nei kai kuriose ištemptose istorijose. O kur dar viršelio grožis! Neišpasakytai jaukus viršelis žada jautrią istoriją ir tikrai neapgauna.
Mažais trumpais skyreliais mes keliaujame po Edės ir Luiso gyvenimus. Edė jaučiasi vieniša ir staiga vieną dieną ji pasirodo ant Luiso slenksčio ir pasiūlo jam kartu... miegoti. Ne seksą, ne meilę, o tiesiog buvimą kartu ir miegojimą ne po vieną. Naktinius pokalbius. Vyno taurę ar alaus stiklą prieš miegą. Luisas sutrinka, tačiau ir jis juk jaučiasi vienišas, tad sutinka.
Būna didėlės ir storos knygos, kurias perskaitai, būna įdomu, siužetas „kabina“ ir nenori paleisti, o vat šioji mažulytė knygutė ne tik akimirksniu nuskraidina per puslapius, bet ir palieka kažką širdyje. Keliauji puslapiais, mėgaujiesi veikėjų pasakojimu, įklimpsti kartu su jais ir šast... jau baigėsi. Tik šioji knyga man dar sugebėjo sujudinti viską viduje. Aš norėčiau senatvėje turėti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau tiesiog miegoti. Susikibus rankomis nueiti atsigerti kavos. Juk mes žmonės ir mums reikia kitų žmonių.
Šįkart net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą... kai į maišiuką susidedi pižamą, dantų šepetėlį ir sėlinį pas kaimynę, nes jos lovoje miegoti tiesiog geriau, maloniau ir pasidaro bent šiek tiek mažiau liūdna. Šioje knygelėje viskas mažomis dozėmis, taip perrinkta, perfiltruota, viskas atrodo reikalinga ir net smulkiausios detalės padeda sukurti visą knygos atmosferą.
Bet vis tik ši knyga itin liūdna. Ir nemanau, kad paliks mano mintis greitu metu, nes to, kaip viskas įvyko čia, nenoriu matyti jokiame pasaulyje, jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tiesiog nenoriu. Ir velniop, ką žmonės pasakys, tiesiog, velniop!