antradienis, vasario 19, 2019

ELEONORAI OLIFANT VISKAS GERAI – Gail Honeyman

Pati autorė nesupranta, kuo ši knyga taip visus pavergė. Kai perskaičiau, irgi nesupratau. Dabar, kai praėjo pora dienų, ateina šioks toks suvokimas, kad ko gero tuo tikrumu. Ir humaniškumu. Ir empatija. Tokiais trimis dalykais, kurių mūsų visuomenėje šiek tiek trūksta. Ne visur, ne visiems, bet tikrai trūksta. Jau senokai norėjau ją perskaityti, pagaliau gavau iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir su džiaugsmu kibau.
Eleonora Olifant – dvidešimt devynerių metų moteris, dienomis slepiasi biure, kad tik nereikėtų su niekuo bendrauti. Savaitgaliais parsineša du butelius degtinės, sėdi namuose prie televizoriaus ir geria. Ji neturi draugų, neturi nieko, su kuo galėtų pakalbėti, išskyrus trečiadienius, kuomet jai paskambina mama... visiškai netikėtų sutapimų virtinė Eleonorai padeda susibendrauti su Reimondu, kolega iš darbo.
Eleonorai dėl socialinės atskirties trūksta bendravimo įgūdžių, nes jų ji neturi progos ugdytis, o gal niekad ir neturėjo. Kaip bloga turi būti žmogui, kuris nemoka palaikyti nė paprasčiausio pokalbio? Kaip sunku turėtų būti nesuvokti kur yra ta riba, ką galima pasakyti ir ko ne? O kas, jei apie tokią ribą nė pats nenutuoki?
Kokia sunki toji būtis, kai tau kyla tokios mintys, kad skaičiau ir graudinausi... kuomet Eleonora gyvenime buvo nežmoniškai tiesmuka, tai kartais pagalvodavo visai humaniškai ir protingai. Tas stebino, tarsi jai būtų užtrauktuku užtraukta burna ir kažkas neleistų jai pasakyti tų normalių, visuomenei priimtinų dalykų arba tiesiog atsiskleisti jos žmogiškąjai pusei. O tas jos tiesmukumas vis tik buvo perliukas visame romane. Ji nuolat pasakydavo arba pagalvodavo kažką, apie ką mes susimąstome, tačiau vargu ar drįstume pasakyti tai garsiai. O skaitant būdavo tokia atgaiva! Valio, Gail Honeymoon tą supranta ir tuos žodžius įdėjo knygos veikėjai į galvą ar lūpas. Juokiausi pro ašaras ne vieną ir ne du kartus.
Ir ta vienatvė... kaip buvo liūdna. Pati norėjau ateiti prie Eleonoros ir pasakyti – “negerk, negriauk savo gyvenimo, aš būsiu tavo draugė”. Mes niekada negalime matyti, kas slypi žmogaus viduje. Mes lygiai taip pat negalime pulti klausinėti žmonių, kurie neprisileidžia. Bet mes galime bent pabandyti, nes kartais gali pavykti, o rezultatai nustebinti ir sugriauti visus susikurtus stereotipus.
“Viena ranka suėmiau kitą, pamėginau įsivaizduoti, koks jausmas, kai tave laiko už rankos. Yra akimirkų, kai manydavau, jog nuo vienatvės galiu mirti.”
Šioje knygoje detalės yra gerokai svarbesnės nei pats siužetas, kuris nėra kažkuo ypatingas, įdėmiai skaitant tam tikrus atsakymus galime rasti visai greitai. Bet čia viskas paslėpta smulkmenose, metaforose, aplinkos aprašymuose...
Kai pradžioje romano Eleonoros Olifant nemėgau, tai pabaigoje jau maniau, kad ji nuostabi. Savita. Išskirtinė, bet nuostabi. Džiaugiuosi atradusi knygą su tokia veikėja, kurios nepamiršiu ilgai. Puiki knyga, priminė man daug dalykų, ypač apie tuos, kurie yra svarbiausi mūsų gyvenimuose.


PRAEIS - Marius Povilas Elijas Martynenko

Vėl ne romanas. Vėl lietuvių autorius. Pati save stebinu. Nors knyga man patiko, Martynenko man labiau patinka klausytis, nei skaityti.
Ar nebus per drąsu, jei pasakysiu, kad jo tekstai man primena Bukowskio kūrybą? Stilius, keiksmažodžiai, epitetai. Čia visko su kaupu. Ir tarp visų blet... kurva (telefono klaviatūra bando pataisyti į prielinksnius ir dalelytes!) vis tik netrūksta tos prasmės ir skaudžių išgyvenimų.
Narkotikai, seksas, alkoholis. Kūryba, teatras, savianalizė. Meilė, sveikata, šeima. Visko užteks.
MPE tekste vis panaudoja kokius nors netikėtus faktus. Tai žavi ir sužinau nemažai naujo, o skaitant tie faktai neblogai įsilieja į visumą.
Buvo keli tekstai, kurie labai patiko, buvo tokių, kuriuos perskaičiau, ir žinau, kad neprisiminsiu gal niekada. Bet tais patikusiais mielai dalinuosi:
Šizofrenija
CV: visad atmetamas
Savičiulpa. Sprogimas
Nerimas
Primatas primatui
Šypsena
Primityvūs
Tai knyga ne visiems. Ir tikrai neraginu, kad va bėkite pirkti. Pagalvokit prieš pirkdami, ko norit ir ko tikitės. Jei gero supurtymo, ir to, kad reikėtų mąstyti, valio, knyga jums. Ir pasidomėkite apie autorių prieš skaitant, aš net norėdama nepapasakočiau apie tokią margą asmenybę.

trečiadienis, vasario 13, 2019

VIENO GYVENIMO ISTORIJA - Guy de Maupassant

Ši knyga dėžėse gulėjo jau labai ilgai... vis matydavau, pagalvodavau, jog metas pažinčiai su Mopasanu, bet kažkodėl nepasiimdavau. Kadangi šiemet sau pasižadėjau kas mėnesį perskaityti po vieną klasikos kūrinį, taigi, antroji #klasika2019 knyga tapo pirmasis Mopasano romanas.
Žana, jaunutė mergina, pabaigia vienuolyno mokyklą ir tėvo įsakymu grįžta namo. Nemačiusi normalaus gyvenimo, Žana svajoja apie meilę, kurią idealizuoja. Viskas įvyksta labai greitai - tarsi iš dangaus nukritęs jaunuolis veda Žaną ir jie patraukia į povestuvinę kelionę į Korsiką. Jau tuomet tampa aišku, kad tas idealus vyras galbūt vis tik turi trūkumų...
Ir vėl, ir vėl... parašytas prieš pusantro šimto metų, o toks pats aktualus ir šiandien. Atrodytų, galėtų daug kas jau būti kitaip, bet kažkodėl moterys dar vis bijo garsiai pasakyti, kai jas skriaudžia vyrai. Joms dar vis sunku pačioms sau pripažinti, kad niekas negimė turėdamas kankintis. Ir tikrai skaudu, kad tada aprašytos problemos tebeegzistuoja ir dabar.
Nedidelės apimties knygutė mane sužavėjo. Siutino manyje esančią adekvačią ir racionalią moterį, tačiau leido mėgautis nepaprastai gražiai parašytu tekstu. Vis tik pradedu jausti silpnybę seniesiems prancūzų autoriams. Palyginus su dabartinėmis istorijomis apie meilę, čia net dialogai kitokie. Žinoma, kad tais laikais žmonės kitaip ir bendravo, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kaip parašyta, tai ko gero net nėra ko lyginti. Turtinga kalba.
Mes stebimės, kad žmonės kovoja už save, savo teises. Vadinamosios mažumos. Bet juk kažkada sufražistės kovojo už Mūsų ateitį. Ir tada viskas neatrodė normalu. Žmogus yra žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, odos spalvos, lyties, rasės, religijos. Nors tu ką. Net pačiai keista, kad perskaičiusi kaip ir meilės romaną kalbu apie tokius dalykus... bet kad išnervino tas požiūris, kad jis tavo vyras ir gali su tavimi daryti ką nori.
Pabumbėjau.
Maupassant plunksna neblogai pasikapsto po santykių peripetijas. Jei reikėtų rinktis ar skaityti šiuolaikinį meilės romaną, ar tokį, rinkčiausi šį.


pirmadienis, vasario 11, 2019

DIENŲ PIRAMIDĖS – Daina Opolskaitė


Jei ne Tyto alba, labai mažai tikėtina, jog šią knygą apskritai būčiau paėmusi į rankas. Vienintelės novelės, kurias buvau skaičiusi gyvenime – Romualdo Granausko, ir prieš daug daug metų... bet įspūdis likęs iki šiol... kai paklausiau Dainos Opolskaitės konferencijoje, kurioje lankiausi rudenį, išsyk supratau, kad knyga mane domins. Trumpas istorijas mažomis dozėmis aš mėgstu, tad tikėjau, jog ir novelės man patiks...

O kad patiko, tai silpnai pasakyta! Visų pirma, iš literatūrinės pusės – man nesuvokiama, kaip galima tekstą supinti, suausti ir sudėlioti taip, kad būtų šitaip vaizdinga. Skaitant noveles vis apimdavo jausmas, kad matau pati, kad tuoj užuosiu ar išgirsiu autorės aprašomus dalykus...

“Ten vanduo kvepia saule, o drėgmė skverbiasi net į mažiausias odos poras, plaukų šaknis ir saldžia migla nugula ant lūpų. Ten akmenys apvalūs ir glotnūs, balti ir visi kaip vienas, o smėlis toks baltas ir
švelnus kaip jūros puta.” p.124

Beje, čiupau pačia pirmą akyse pasirodžiusią vietą iš knygos, tiesiog atsiverčiau, perbėgau akimis puslapį ir nurašiau. Daug pasako, nes tokių vietų per visas noveles buvo dešimtys. Skaitai, ir matai, skaitai, ir mėgaujiesi...

Visos novelės gana skirtingos – apie tėvų santykius, kitos apie moralę, trečios apie ribas ir kaip jas galima peržengti dėl itin neįprastų priežasčių... dar kitos tarsi tikrina žmonių tikėjimą vieni kitais. Temų daug. Apie tai, kas tikra, brangu, svarbu. Ir tokie mistikos elementai... vietomis skaitydama Dainos kūrybą prisimindavau neseniai skaitytą knygą “Tai, ko netekome ugnyje”, nes to minimalaus makabriškumo buvo ir čia. Ne taip žiauriai, subtiliau, o galų gale, reikėjo išskaityti tarp eilučių.

Jei nenorite skaityti visos knygos, tik kelias noveles (o jei atvirai, jos visos vertos dėmesio), aš ypač rekomenduočiau šias:
Grotos
Karūnos
Stebuklingas žmogus
Madlena ir aš
Prieblandos valanda

Tikrai nuoširdžiai – patiko. Yra apie ką pamąstyti po kiekvienos istorijos... ypač perskaičius pirmąsias dvi gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką gal penkias minutes, net nesinorėjo iškart pulti skaityti kitų. Mažomis porcijomis, gal net po porą dienai.