ketvirtadienis, lapkričio 25, 2010

Pascal Mercier ● Naktinis traukinys į Lisaboną

Oficiali anotacija:
Vienos Berno gimnazijos klasikinių kalbų mokytojas Raimundas Gregorijus, nuspėjamas tarsi šveicariškas laikrodis, ant tilto sutinka moterį raudonu paltu, kalbančią portugališkai. Nuo to viskas ir prasideda – 57 metų vyriškis tiesiog per pamokos vidurį išeina iš gimnazijos ir netrukus atsiduria Lisabonoje. Čia jis viliasi rasti netikėtai Berno antikvariate aptiktos portugališkos knygos – originalių apmąstymų apie žmones ir gyvenimą – autorių, gydytoją Amadėją de Pradą. Lisabonoje Raimundas Gregorijus sužino, kad jį sukrėtusio kūrinio autorius miręs daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet sutinka šį genijų pažinojusius žmones ir iš jų pasakojimų tarsi iš mozaikos akmenėlių pamažu sudeda kilmingojo gydytojo portretą. Genialaus, nerimastingo, prieštaringo gydytojo, į kurio gyvenimą tvarkingąjį mokytoją taip netikėtai atvežė naktinis traukinys. Staiga išvažiavęs ieškoti gyvenimo, kurį būtų galėjęs turėti, jis nukeliavo į praeitį, savo paties sielą ir įsitraukė į dramatišką svetimos šalies istoriją.


Šio romano norėjau ilgai.  Tikėjausi kiek daugiau negu gavau. Bendras įspūdis neblogas, tačiau pirmoje pusėje romano labai piktinausi pagrindinio veikėjo verkšlenimais ir savigrauža. Tiesiog siutino, kaip žmogus gali būti toks viskuo nepatenkintas. Man asmeniškai trūko miesto aprašymų, nes atsiminus knygą „Vėjo šešėlis“, kuri buvo ganėtinai panaši ir patiko labiau, tai joje jų buvo gerokai daugiau. Šioje vyrauja begalė apmąstymų, minčių ir savianalizės. Labai sužavėjo tėvo laiškai sūnui ir sūnaus laiškai tėvui, juose buvo labai įdomių apmąstymų, kurie man pasirodė gerokai vertesni nei paties Gregorijaus mintys. Taipogi begales nuostabių minčių atradau ir garsiojoje knygos kalboje apie Dievą. Skirtingi, žavūs veikėjai, įdomios asmenybės... patiko man ši istorija, nors vietomis atrodė tikrai nelogiška ir Gregorijaus nesupratau. Tikrai ne ramaus vakaro skaitalas, nes bent jau man skaitėsi sunkiai. Kad skaičiau nesigailiu ir tikrai rekomenduosiu kitiems.

Kaina: mokėjau 14.99lt su akcija.
Puslapiai: 452
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2008 m., Vilnius

pirmadienis, lapkričio 15, 2010

Agota Kristof ● Storas sąsiuvinis

Oficiali anotacija:
Vengrų kilmės šiuolaikinės šveicarų rašytojos Agotos Kristof trys romanai, išgarsinę ją visame pasaulyje, – pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą. Ši trilogija vadinama negailestingiausia praėjusio šimtmečio knyga.  Broliai dvyniai Klausas ir Lukas iš karo nualintos sostinės atvažiuoja į mažą pasienio miestelį pas senelę. Kad išgyventų, jie netikėčiausiais pratimais grūdina kūną ir sielą, o viską, ką patiria, rašo į storą sąsiuvinį. Rašo net ir tada, kai likimas nubloškia juos į skirtingas šalis ir jie nieko nežino vienas apie kitą. Bet gal šis savotiškas dienoraštis ir nuties tiltą per žiojinčią prarają?



Knyga, šokiruojanti nuo pačių pirmųjų puslapių. Po pribuvėjos maniau, kad nieko baisesnio skaityt neteks, o klydau, labai klydau. Vietomis knyga ganėtinai normali (normalumo lygis irgi nestandartinis dėl veiksmo laiko ir vietos, kurią galima numanyti - karas ir kariaujanti valstybė), vietomis - skaitai ir kažkaip nesitiki, kad tokie dalykai gali vykti iš tikrųjų. Pirma knygos dalis, „Storas sąsiuvinis“, nors pati šlykščiausia, persiskaitė lengviausiai. Buvo įdomu versti puslapius, skaityti trumpus skyrelius ir spėlioti, kaip visa tai gali būti matoma gana jauno paauglio akimis. Antroji dalis - „Įrodymas“ bent jau man apvertė visas mintis ir visą suvokimą apie knygą. Pradėjau nebesusigaudyti iš kieno pusės yra pasakojama, kas buvo tiesa, o kas ne pirmoje dalyje. Labai įtaigiai autorė sumaišė visas kortas, kad net pati pradėjau tikėti, jog viskas yra atvirkščiai nei maniau iš pradžių. Paskutinėje dalyje „Trečiasis melas“ pateikiama versija, kaip viskas galėjo būti, bet perskaičius ją, bent jau aš užsimaniau, kad realus būtų pirmosios dalies variantas; nors ir su visais šlykštumais, tačiau tikrai laimingesne pabaiga... nežinau ką manau apie šį romaną. Kad labai patiko - faktas. Ar skaityčiau dar kartą? Nė velnio!

Kaina: knygyne apie 32lt, aš ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2004 m., Vilnius

šeštadienis, lapkričio 13, 2010

Sabine Ebert ● Pribuvėjos paslaptis

Oficiali anotacija:
1167 m. Vokietijos imperija, valdoma imperatoriaus Barbarosos. Lordo Volfharto sūnus gimsta negyvas. Viduramžiais tai reiškia viena – pribuvėja ragana. Valdovas įsako jaunutei Martai nukapoti plaštakas ir kojas. Laimė, ji spėja laiku pabėgti iš kaimo ir prisidėti prie naujakurių, traukiančių į neapgyvendintus kraštus rytuose, kad pradėtų naują, laisvą gyvenimą.
Klajūnai pasiekia atokų kaimą girioje, kur nedideliam riterių būreliui vadovauja kilmingasis riteris Kristianas. Jis tuoj pat susižavi Marta ir nusprendžia nugabenti ją į pono Oto fon Meiseno dvarą. Ten paaiškėja, kad atklydusi mergina apdovanoja ne tik grožiu, bet ir stebuklinga gydymo galia…


Man tikrai labai patinka istorijos, kurios yra paremtos tikrais istoriniais faktais, veikėjai, iš tiesų kažkada egzistavę... žavi ir to gyvenimo aprašymai, kai negali atsistebėti, jog prieš ~800 metų kažkas galėjo taip gyventi. Labai patiko veikėjų vardai, o viena labiausiai patikusių veikėjų buvo mano bendravardė. Visą romaną (na gerai, gal antrąją jo dalį) negalėjau atsistebėti žmonių žiaurumu: iš filmų ir istorijos pamokų žinojau apie kankinimus įkaitinta geležimi, apie nagų nutraukimus, apie sukaustymus grandinėmis ir kitus panašius dalykus, apie kuriuos skaitant šiurpas eina per nugarą ir kažkaip sunku suvokti, kad tokie dalykai darydavosi taip dažnai. Ačiū Dievui, kad nebuvo labai didelių seilėjimųsi, kad visa meilės istorija buvo pateikta gana subtiliai, kad pabaigoje tapo gana vulgaru, bet patiko, nes aistra yra ganėtinai natūralus dalykas. Pasirodė šiek tiek per daug smurto prieš pačią Martą, o tie išprievartavimai manęs neįtikino... Šiaip labai norėsiu skaityti kitas dalis, nes kai jau prisėdau susiskaitė labai greitai ir labai patiko. 

Kaina: mokėjau 25lt.
Puslapiai: 513
Leidykla: Obuolys
Išleista: 2009 m., Kaunas