sekmadienis, gruodžio 19, 2010

Vincas Mykolaitis-Putinas ● Altorių šešėly

Oficiali anotacija:
Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys - psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku.









Skaičiau tikrai ilgai, na o trečiąją dalį pribaigiau per pusdienį. Skaitėsi labai lėtai, sunkiai, tačiau įdomiai.  Jei romane nebūtų meilių, o tik seminarijos ir kunigų gyvenimas, vargu ar būčiau romaną skaičiusi. Skaičiau ir krizenau iš kunigų išgertuvių, juk visi, (išskyrus davatkas) puikiai suvokiam, kad tokie reiškiniai egzistuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje, ypač kai visas religinis kultas yra taip garbinamas ir aukštinamas. Per daug ištempta pasirodė ir Liudo Vasario svarstymai: mesti kunigystę ar ne. Žinau, kad kūrinys yra labai autobiografiškas, ir suprantu, kad ir pats Putinas tikriausiai apie savo gyvenimo kelio pasirinkimą tikriausiais svarstė ne metus ir ne dvejus. Sužavėjo moterų portretai, ypač  Liucės, kuri su savo „Pavasarėli!“ man labai pakeldavo nuotaiką. Taip pat Baronienė, suaugusi moteris, tačiau pasiutusi nemažiau už Liucę. Na o brandžiausia ir sudėtingiausia, ir ko gero, verčiausia Liudo, pasirodė Auksė. Skaitant šį romaną labai jaučiasi Liudo vasario brendimas kaip žmogaus, kaip kūrėjo, kaip vyro. Taip pat, jaučiau ir paties Putino pasikeitimą, nes vis gi jis romaną rašė ne trumpą laiką. Na ir pritrenkė pabaiga. Tikrai tokios nesitikėjau. Sugraudino. Knygą tikrai rekomenduoju, nes netgi man, neskaitančiai lietuvių autorių knygų, ji labai patiko.

Kaina: knygyne naujas leidimas apie 40lt.
Puslapiai: 614
Leidykla: Šviesa
Išleista: 1983 m., Kaunas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥