pirmadienis, gruodžio 12, 2011

Antanas Vienuolis ● Viešnia iš šiaurės

Oficiali anotacija:
Pasakodamas tragišką savo herojės Aldonos istoriją, rašytojas palietė skaudžias tuometines Italijos ir Lietuvos gyvenimo socialines ir moralines problemas, įtaigiai atskleidė ano meto Kauno, Vilniaus politinę, kultūrinę atmosferą, "spindesį ir skurdą".
 




Istorija apie jauną mergaitę Aldoną, kuri po tėvo mirties yra vėtoma mėtoma po svetimą Italijos žemę: visą laiką stebi kalnus, „už kurių yra jos gimtinė“, gyvena pamestinukų namuose, po to yra priversta beveik vergauti, kiek vėliau netgi elgetauti. Žmonės jos nesupranta, nesuvokia kiek brangūs jai yra tėvų atminimai ir daiktai, todėl kai kuriuos tėvo daiktus atsiima jau suaugusi. Kartais skaitant labai ryškėja Aldutės vaikiškas naivumas, dėl kurio ji dažnai nukenčia, bet juk pagalvojus, kad ir gyvenime viskas taip ir vyksta, suvokiu, kad nieko net ir norėdama nekeisčiau. Istorija labai graži, jauki, įkvėpianti gerumui (kaip tik prieš šv. Kalėdas). Skaitydama žinojau kaip istorija baigsis, buvau prisižadėjusi neverkti, tačiau nesusilaikiau, nes Vienuolis taip puikiai sugebėjo aprašyti visas emocijas ir atmosferą, kad net gniaužia kvapą. „Viešnia iš šiaurės“ pervadinčiau į „Viešnią iš pietų“. Tiesiog jos nusivylimas atvykus į Lietuvą labai pakeitė jos mąstymą apie tėvynę. Našlaitė, netikėtai tapusi milijoniere, laimingai įsimylėjusi ir gyvenanti gražiuose namuose. Atrodytų beveik pasaka, jei ne pabaiga, kurios vis tiek nekeisčiau. Romaną tikrai rekomenduoju ir įsirašau į labai patinkančių knygų sąrašus.

Kaina: seno leidimo galite rasti už kelis litus :)
Puslapiai: 410
Leidykla: Vaga
Išleista: 1989 m., Vilnius

sekmadienis, lapkričio 06, 2011

William Somerset Maugham ● Dažytas vualis

Oficiali anotacija:
Moteris, ištekėjusi už mokslininko, Honkonge įsimyli žavų donžuaną. Vyras, sužinojęs apie žmonos meilės ryšį, primygtinai reikalauja, kad ji vyktų kartu su juo į choleros apimtą kolonijos sritį, ir šioje atšiaurioje atgailos kelionėje ji suvokia skirtumą tarp iliuzijų ir realybės.





Knygos anotacijai vis gi nepritarčiau, nes jokio skirtumo nesuvokia. Arba bent jau veiksmais to neparodo. Maža plona knygutė, bet vėl gi, ne kiekis ar apimtis parodo kokybę. Pradžioje bent jau manęs neįtikinanti istorija virsta vis didesne muilo opera, ypač tada, kai apie meilužių „meilę“ sužino vyras ir viskas apsiverčia - meilės nebėra, o vargšę Kitę vyras priverčia su juo vykti į Mei-tan-fu, tuo metu choleros epidemijos epicentrą. Ko gero pats ryškiausias romano veikėjas Vadingtonas tikrai įneša kažkokio šarmo ir žiubsnelį druskos visa istorijai: užimantis aukštas pareigas žmogus, be galo mėgsta viskį, o vėliau paaiškėja, jog gyvena susimetęs su viena mandžiūrų kilmės moterimi. Kitei atvykus į choleros siaubiamą provinciją ji visko mirtinai bijosi, niekur neina, tačiau vėliau nusprendžia, jog jai niekas neberūpi ir įsiprašo savanore vienuolyne, kurio vienuolės gydo užkrėstuosius, prižiūri našlaičius ir visaip kitaip bando pagelbėti visuomenei. Nežinau kodėl, bet visą knygą pagrindinė veikėja man atrodė labai naivi ir kvaila: patikėjo meilužio šnekomis, o vėliau paaiškėja, jog jam gerokai svarbesnė žmona... vėliau ji šiek tiek reabilituojasi mano akyse, o po to vėl smunka. Bet jei ilgiau pagalvočiau, manau, kad ir pati panašiai elgčiausi. Labai gražūs knygos aprašymai neleidžia atitrūkti nuo istorijos; veikėjai sudomina, o istorijos vingiai skatina spėlioti, ir po to nuvilia, nes bent jau aš tikėjausi visiškai kitokios pabaigos. 

Kaina: seno leidimo galite rasti už kelis litus :)
Puslapiai: 216
Leidykla: SATA
Išleista: 1994 m., Vilnius

trečiadienis, spalio 19, 2011

Françoise Sagan ● Sveikas, liūdesy

Oficiali anotacija:
Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancūzų romanistė ir dramaturgė. Būdama 19 metų, F. Sagan sukėlė sensaciją, kai jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ žaibiškai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, santykis su turtingų žmonių gyvenimo nuobodžiu.



Ši knygutė, atvirai pasakius, manęs niekada neviliojo, mėtėsi namuose tarp didžiosios dalies knygų, kurių neketinau skaityti. Bet kaip sakoma - niekada nesakyk niekada. Jei būtų buvusi didesnės apimties, vargu ar būčiau ėmusi, o kai šiąnakt nesimiegojo, pradėjau skaityti, ir... užkabino. Visą pusdienį prasitampiau su romanu ir autobuso sustojimų ir puškavimo eigoje ją įveikiau. Istorija paprasta, niekuo neypatinga tiems laikams: nelabai senas našlys su beveik pilnamete dukra smagiai leidžia laiką, mėgaujasi moterų draugija, kol staiga į jo gyvenimą grįžta jo mirusios žmonos gera draugė ir jie nusprendžia susituokti. Dukrai Sesilei vos 17 metų, o naujoji mama jai pradeda nepatikti, nes, kaip gi kitaip, reguliuoja gyvenimą. Viskas romane apsiverčia bent kelis kartus. Sesilės meilė jaunam vaikinukui vėliau kardinaliai pasikeičia ir iš visko lieka tik aistra. Iš psichologinės pusės - istorija suregzta labai stipriai, labai įdomūs veikėjai. Iš meninės, būtų buvę labai smagu atrasti daugiau įvairių aprašymų, juk knyga apie Prancūziją! Patiko pabaiga, stiprus įspūdis. Ne dėl situacijos, o jausmo.

Kaina: net nenumanau, radau namuose :)
Puslapiai: 126
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius

pirmadienis, spalio 17, 2011

Diane Setterfield ● Tryliktoji pasaka

Oficiali anotacija:
Vida Vinter – visiems žinoma romanų rašytoja, tačiau savo praeitį ji itin slepia. Prieš daugel metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Artėjant mirčiai moteris ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes.





Adelina ar Emelina? Visą romaną vis iškylantis klausimas ko gero taip ir lieka neatsakytas. Pasakojimas perkelia mus į mirštančios rašytojos Vidos Vinter namus, kuriuose ji Margaretai Lea pasakoja apie savo gyvenimą. Vida Vinter - traumuota tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl prieš pat savo mirtį nusprendžia atskleisti visas savo paslaptis. Moters pasakojimas, tai kartų istorija apie Angelfildo dvarą ir jo gyventojus. Istorija prasideda dvynių - Adelinos ir Emelinos senelių gyvenimais, o vėliau priartėja ir prie jų pačių. Tada viskas pradeda atrodyti painiau ir painiau, nes gilinamasi į visokias smulkmenas. Nuo romano pradžios tvyro nejauki, slogi nuotaika, vis kalbama apie vaiduoklius... nepaisant to, viską atperka labai stiprūs ir gražūs aprašymai, motyvai, kurie nepaleidžia ir nepasotina iki pačios atomazgos. Be galo daug kartų knygoje minimos seserys Brontė ir jų kūryba. Knyga stebina ir stebina kas keliasdešimt puslapių... sužavi lyg iš niekur atsiradęs naujas personažas milžinas Aurelijus, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra labai glaudžia susietas su dvynėmis ir jų likimais. Viskas romane yra labai netikėta, tačiau kartu taip tikra, jog net gniaužia kvapą. nuostaba dėl veikėjų likimų ir charakterių auga sulig kiekvienu puslapiu; o aš vis mąstau: kaip galima taip besąlygiškai mylėti žmogų, kuriam pats nerūpi? Autorė tiesiog tobulai supina visus likimus, kad kažkuriuo metu skaitydama jau nebesusigaudžiau, tačiau po kurio laiko vėl viską sudėlioja į savas vietas ir nutapo ryškų Angelfildo šeimos istorijos paveikslą. Buvau labai pasiilgusi tokio ryškaus, spalvoto ir daugiasluoksnio romano.

Kaina: ~47lt (ėmiau iš bibliotekos...)
Puslapiai: 472
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

šeštadienis, spalio 08, 2011

Somaly Mam ● Prarastos nekaltybės kelias

Oficiali anotacija:
Kiekvieną dieną visame pasaulyje daugybė moterų ir vaikų parduodama į sekso vergiją. Somaly Mam buvo penkiolika, kai ją pardavė jos netikras senelis. Gūdžioje Kambodžos girioje gimusi mergaitė visą dešimtmetį buvo verčiama dirbti viešnamiuose, tarnaujančiuose galingam Pietryčių Azijos sekso verslui. Ji patyrė neapsakomą žiaurumą ir iškentė tokių baisybių, kad nepamirš jų visą gyvenimą. Tik sulaukusi dvidešimt kelerių, Somaly Mam įstengė ištrūkti. Nepajėgdama užmiršti nelaimėje paliktų mergaičių, ji pradėjo atkakliai ir narsiai kovoti su prekyba žmonėmis, gelbėti sekso verslo aukas – kai kurioms tebuvo penkeri ar šešeri metai. Ši moteris suteikė joms prieglobstį, reabilitaciją, gydymą ir meilę, prikelsiančią naujam gyvenimui. Iki skausmo tikroviška Somaly Mam istorija atskleidžia, kaip žmogus gali nusiristi į patį dugną, tačiau kartu šis atviras pasakojimas liudija, kad prievartai pasipriešinti įmanoma.


Keičiami vardai, nesugebėjimas pabėgti, jausmas, jog esi niekam nereikalinga... gyvenime nieko panašaus nejutau, todėl tikrai negaliu suprasti, ką jautė knygos autorė, kai ją pardavė į prostitucijos liūną. Tokios istorijos be galo įkvepia ir pradedi didžiuotis kai kuriais žmonėmis, kurie vaikšto šia žeme. Suprantu, kad autorė tiesiog norėjo pasidalinti patirtimi, papasakoti pasauliui koks jis yra žiaurus ir negailestingas, kiek mažų vaikų yra kankinama ir išnaudojama vardan skatiko, tačiau man labai trukdė rašymo stilius (arba vertėja pasitaikė labai nekokia)... pradžioje knygos viskas atrodė gerai - pasakojama apie mažą mergaitę, tačiau vėliau, Somaly augant stilius nekito. Dar galiu pasakyti, jog man labiau patiko pirmoje knygos pusė, nes ji man pasirodė realesnė ir įdomesnė, bei sukrėtė gerokai labiau nei dauguma mano skaitytų knygų. Aš suprantu, jog gyvenant tokio tipo šalyse negauni nieko, ką žmonės gauna kitur, tačiau tam tikrose knygos vietose viskas atrodė išpūsta. Pradžioje rašė, kaip ji eina su klientais į viešbučius, o vėliau, kad išsigąsta dušo ar panašiai. Taip pat labai pasibaisėjau vyrais ir kankinimo būdais. Apie vinis niekada nė pagalvojusi nebūčiau. Žiauri istorija su ganėtinai laiminga pabaiga, o Somaly tebetęsia savo gerus darbus, yra pelniusi įvairias premijas ir tikrai yra žinoma tarp moterų. Pasaulyje turėtų būti kuo daugiau žmonių, kurie po tokių dalykų nepalūžta, o po to dar sugeba gelbėti kitus. Rekomenduoju, nes labai įdomiai atskleidžiama Kambodžos kultūra.

Kaina: ~20lt
Puslapiai: 232
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2010 m., Vilnius

pirmadienis, rugsėjo 19, 2011

Jodi Picoult ● Paprasta tiesa


Oficiali anotacija:
Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikametė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina.
Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei.
Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų.
Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.


Mergina, kuri atrodo nekalta ir paprasta, sukelia įtarimus visam miesteliui, kai vieną rytą jos tėvų ūkyje aptinkamas kūdikio lavonas. Iš jos pusės atsiranda visapusiškas neigimas – ji nesilaukė, vaiko nepagimdė bei juo labiau jo nežudė. Netrukus į nusikaltimo vietą atvažiuoja Elė: nuo savo nuobodaus  gyvenimo mėginanti pabėgti advokatė, tolima Keitės, įtariamosios, giminaitė. Absoliučiai visi įkalčiai rodo, kad vaikas jos, o ji tą neigia. Kas vaiko tėvas, neaišku, nes vaikinas, su kuriuo ji paskutiniu metu draugavo, teigia, jog jie nė nesimylėjo. Viskas eina painyn ir painyn, o mazgas susiriša atvykus senai Elės meilei, kuris yra psichiatras ir ją pažįsta nuo koledžo laikų – beveik dvidešimt metų. Teismo proceso metu Elė tampa tarsi Keitės globėja ir auklė: mergina visur turi būti tik su ja. Visos miestelio gyventojų tradicijos yra be galo keistos, trukdančios Elei dirbti savo darbą, nes niekas name nesinaudoja elektra, telefonais, ką jau kalbėti apie kompiuterius.  Vėliau paaiškėja, jog šeimoje yra daug slepiamų dalykų, ypač nuo tėvo. Įdomiausia skaitant buvo tai, kaip visuomenė reaguoja į jų uždarą bendruomenę: jausmas, lyg visi žinotų, kad šie žmonės nenuskriaustų nė musės, tačiau kartu ir nori sensacijos, kraujo ir skandalų. Skaitant knygą akivaizdžiai matosi kaip visi mokosi vieni iš kitų, nes yra be galo skirtingi ir vertybių, ir buities plotmėse, kas leidžia tiek vieniems, tiek kitiems patirti naujus dalykus. Elė per daug prisiriša prie Keitės, kuri savo parodymus keitinėja kaip jai patinka ir galiausiai teisme nusprendžia prisipažinti nužudžiusi savo vaiką, kad tik jai būtų atleista... vaikiškas mąstymas galėtų ją įkišti į kalėjimą visam gyvenimui, o ji tiki Dievu todėl mano, kad jai bus atleista. Elės ilgamete patirtis ir mokėjimas išsisukti viską išgelbsti ir Keitė kalėjime neatsiduria. Tačiau esmė ne tame. Privertė susimąstyti apie tai, kaip mes neįvertinam to, ką duoda kiti, ir kaip patys nemokam duoti. Perskaičius kilo begalės klaustukų, o labiausiai man rūpintis klausimas ko gero liko: kiek daug motina gali padaryti dėl savo vaikų?

Kaina: 0,2£
Puslapiai: 305
Leidykla: Hodder and Stoughton
Išleista: 2004 m., London

Kazuo Ishiguro ● Neleisk man išeiti

Oficiali anotacija:
„Neleisk man išeiti“ – dar viena įstabi istorija apie meilę ir giliai slypinčias tiesas. Tai naujausias vieno žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanas – rafinuotas ir subtilus, kaip ir kiti jo kūriniai. Keitė, Rūta ir Tomis mokėsi Hailšeme – idiliškoje mokymo įstaigoje, įkurtoje toliau nuo žmonių akių Anglijos provincijoje. Ten vaikai buvo rūpestingai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi, o visų svarbiausia – jų sveikata. Bet kaip jie išvydo pasaulį ir kam gyveno? Tik praėjus daugeliui metų Keitė, jau sulaukusi trisdešimt vienerių, pagaliau neatsispiria prisiminimams ir prabyla. Palengva atsiskleidžia kvapą gniaužianti istorija. Keitė, Rūta ir Tomis turi galų gale pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kokia iš tikrųjų buvo jų „laiminga“ vaikystė ir kas jų laukia ateityje. „Neleisk man išeiti“ – nepaprastai jaudinantis romanas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio persmelktas mūsų gyvenimo trapumo pajautos.


Paskutiniu metu visiškai nesiskaitė, šią knygą kankinau beveik du mėnesius. Nežinau, kas tai lėmė labiausiai – laiko trūkumas, ar tai, kad skaičiau ją anglų kalba. Iš tikrųjų gailiuosi, kad prieš tai  sužinojau visą esmę ir kas bus toliau, taigi nebebuvo tokio efekto, kokį gaudavo kiti ją skaitantys. Iš pradžių istorija atrodo niekuo neypatinga – atskirta nuo pasaulio mokykla ir labai keisti jos prižiūrėtojai. Po to viskas pasikeičia kardinaliai, kai vis atsiranda užuominos apie vaikus, apie tikrą pasaulį ar kitus žmones. Galų gale, knygoje niekada neminimi vaikų tėvai, tačiau mokykla taip pat nevadinama vaikų namais. Iš aprašymo tikėjausi, kad bus daug meilės ir ,,seilėjimosi”, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Iš karto buvo aišku, kas ką myli, tačiau iki pačių paskutinių skyrių nesupratau, kodėl jie taip atitverti nuo vienas kito. Visą knygą labai žiauriai skambėjo tam tikri įvardijimai: galiojimo laikas, pasibaigė… tiesiog keista tokius dalykus skaityti apie žmones (?). Nesupratau, kodėl knygoje buvo aprašoma kelionė, kurioje mokiniai ieškojo savo originalų, nes vėliau apie tai tebuvo užsiminama kaip apie nelabai reikšmingą įvykį. Labai skaudūs visų veikėjų likimai, bet, man patinka istorijos ne su laiminga pabaiga, taigi nesiskundžiu. Visoje knygoje jaučiasi be galo didelis atstūmimas ir neigimas paprastiems žmonėms. Kaip ir minėjau, gailiuosi, jog prieš skaitydama viską jau žinojau, tačiau knyga tikrai patiko. Paprasta, viskas aiškiai išdėstyta, tačiau prikausto iki paskutinių puslapių.

Kaina: 0,2£
Puslapiai: 282
Leidykla: Faber and Faber
Išleista: 2006 m., Kent

ketvirtadienis, birželio 09, 2011

Joanne Harris ● Šokoladas

Oficiali anotacija:
Mažo Prancūzijos miestelio Lankenės gyvenimą netikėtai sujudina žavi atvykėlė Viana Rošė ir jos dukrelė Anuka. Jųdviejų šokoladinėje „Dangiškieji migdolai" miestelio gyventojai renkasi ne tik paskanauti šokolado, bet ir šiltai, elegantiškai pabendrauti, išlieti romantiškų jausmų...




Kažkada seniai seniai girdėjau kažką kalbant apie filmą „Šokoladas“. Po kelių metų pradėjau ieškoti filmų, kuriuose vaidina Johnny Depp ir atradau jį. Pažiūrėjau filmą ir... įsimylėjau. Be galo graži istorija, jaukiai pastatytas, nuostabūs aktoriai. Tada pasiėmiau iš bibliotekos knygą, tačiau neskaičiau. Bet, matyt, tai vis dėlto buvo lemta, nes knyga vėl atsirado mano rankose. Iš techninės pusės skaitant labai erzino klaidos, rašyba. Nesu lietuvių kalbos ekspertė, tačiau elementarias klaidas pastebiu net aš. Romanas puikus. Lėtas veiksmas, kvapų skonių, vaizdų aprašymai skaitant tik ir verčia viską įsivaizduoti bei žadina apetitą. Šiek tie privertė susimąstyti apie tai, kad skaitant toks jausmas, jog veikėjai valgo vien tik saldumynus: pyragėlius, sausainius, šokoladą, tortus bei labai retais atvejais vaisius. Pati istorija perteikta tikrai ne taip įdomiai kaip kad filme: nauji žmonės senoje, uždaroje bendruomenėje. O jei tie žmonės netekėjusi moteris su mažu vaiku, kuri atidaro neregėtą nematytą parduotuvę bei neina į bažnyčią – skandalas. Visą romaną mane siutino kunigas ir jo vaidmuo. Žmogus, kuris turėtų nešti gėrį, žmogiškumą ir džiaugsmą iš tikrųjų visus kursto ir bando sužlugdyti tikrai nieko bloga nedarančią moterį. Ir ypač romano pabaigoje, kai atrodo, kad viskas gerai... jis vėl savo. Visada žinojau, kad moterys gali būti bjaurios: pletkai, kurstymai... bet kad tiek?! Juolab, kai Viana tikrai nieko blogo nedarė. Taip pat romane man labai trūko Rudžio ir Vianos santykių, nes bent jau filme jie pavaizduoti tikrai ne kaip vienos nakties nuotykis. Pabaiga nustebino ir labai patiko, tokios tikrai nesitikėjau.
 
Kaina: ~40lt
Puslapiai: 305
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2004 m., Vilnius

pirmadienis, gegužės 30, 2011

Jodi Picoult ● Trapumas

Oficiali anotacija:
Šešiametė Šarlotės ir Šono O'Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga, dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų septynis - dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyksta - stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O'Kyfams apie galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti akušerę ginekologę - kartu ir Šarlotės geriausią draugę - kalta dėl to, kad nenustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo, kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save...
Ar pavyks šiai šeimai įveikti išbandymus?


Skaitydama pirmus knygos puslapius vos sulaikiau ašaras. Nesuprantu kodėl, bet vis gi esu labai jautri kitų nelaimėms, kad ir išgalvotoms. Žinau viena -  skaitant tokias knygas galime labiau suprasti savo tėvus... kai mamos liepia(-davo) dažnai valgyti sriubą (Kad skrandukas nestreikuotų...), kai mums būnant mažiems neleidžia kažkur aukštai lipti ar greit bėgti žiemą, kad nepaslystumėm. Ir taip elgiasi su mumis, sveikais žmonėmis. Kad ir kaip būtų neįtikėtina, tačiau vėliau tarsi suveikia autopilotas - patys  taip elgiamės su savo jaunesniais broliukais arba sesutėm, o vėliau ir vaikais. 
Mažylė Vilou nepaprastai protinga. Buvo labai įdomu paskaityti visokius neįtikėtinus faktus; netgi kilo pagunda kai kuriuos iš jų patikrinti enciklopedijose ar internete. Visame romane man buvo labai įdomi advokatės Marinos siužeto linija. Tarsi perkreiptas Vilou istorijos atspindys, kai tėvų nėra, jų ieškoma, o radus, nusiviliama... Labai įdomiai aprašytas visas teismo procesas. Beje, nusivyliau, kad čia nebuvo laimingos pabaigos draugystės atžvilgiu. Vis gi galėjo jos susitaikyti, galėjo viskas baigtis kitaip. Knygoje mane labai erzino visi receptai. Iš vienos pusės, gerai, kad jie buvo, vis gi susiję su Šarlote, tačiau vietomis atrodė visiškai beprasmiai. Ir, žinoma, pati pabaiga. Iš visų trijų mano skaitytų šios autorės knygų pasirodė pati teisingiausia. Galų gale, kiek gi galima?

Kaina: ~40lt
Puslapiai: 544
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2010 m., Vilnius

ketvirtadienis, kovo 17, 2011

Zuikis

Pasivaidenu su mažu pasipaišaliojimu.

Ruošiu portfolio ir jis mane jau žudo. Skaitymui laiko nėra, apie kitokius malonumus nėra nė laiko pagalvoti... ech, vis save guodžiu, kad dar savaitėlę, dar kitą, bet taip jau užsitęsė nuo pačių Kalėdų... bet aš galiu. Išgyvensiu.

pirmadienis, kovo 07, 2011

Giedra Radvilavičiūtė ● Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Oficiali anotacija:
„Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“
Danutė Kalinauskaitė 


Patiko tikrai, tik mažiau nei Parulskis. Bet čia matyt, nuo nuotaikos priklauso. 
Kaip pastaruoju metu elgiuosi, ką kalbu, ką mąstau, tai, matyt, tokios ir literatūros norisi... Radau labai gražių, jaukių vietų, taip pat buvo daug pastraipų, kad krizenau ir negalėjau sustoti. Ir kad ir kaip būtų, ir kad ir kas sakytų, jog ten atskirų esė rinkinys, nesutiksiu, nes kažkoks eiliškumas, ale siužetas lyg ir buvo. Šiaip patiko ir tikrai rekomenduoju. Gerėja mano nuomonė apie lietuvių rašytojus.

Kaina: ~27lt
Puslapiai: 228
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2010 m., Vilnius

trečiadienis, kovo 02, 2011

Sigitas Parulskis ● Doriforė

Oficiali anotacija:
Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.



Romanas labai greitai įtraukia nors praktiškai visame pirmame trečdalyje nevyksta joks veiksmas. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi, mintys įdomios, visapusiškos. Parulskis bent jau mane privertė krizenti balsu kai skaičiau apie darbą morge ir kaip draugai lažybų metu turėjo per 45 sekundes nurengti lavoną, per tiek pat aprengti. Arba labai įdomus pasimatymas, kai atsiduri už įstatymo ribų, nes netyčia numuši policininką nuo žirgo. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti tam tikromis situacijomis... ir nors viskas pateikta su tokia cinizmo kauke, tačiau tuo pačiu, taip teisinga, kad net baisu darosi. Patiko autoriaus požiūris į tikėjimą, Dievą... Nežinau kodėl, bet beveik neskaitau lietuvių rašytojų kūrybos. Tiesiog. Erzina mane lietuviški vardai, vietos, o šiame romane visko buvo tiek, kiek reikėjo. Nepersistengiant paminimi kiti rašytojai, vietos, istoriniai faktai... kas keisčiausia, romanas iki vidurio skaitėsi be galo greitai, įdomiai, intriguojančiai, tačiau pabaiga mane nuvylė. Ten buvo gerokai mažiau ironijos, ciniško požiūrio į visą mūsų gyvenimą... visiškai ne to tikėjausi iš šio Parulskio romano, tačiau esu patenkinta ir tuo, ką gavau. Kad dar kažką šio autoriaus skaitysiu - neabejoju. Kad negreit, irgi, nes draugė dabar skaito jo romaną „Trys sekundės dangaus“, ir kiek kalbėjom, tai stilistika, temos ir veikėjai gana panašūs, o aš nenoriu persisotinti. Šiaip romaną tikrai drąsiai rekomenduoju.

Kaina: ~19lt
Puslapiai: 259
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2004 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 28, 2011

Jodi Picoult ● Mano sesers globėjas

Oficiali anotacija:
Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.


Skaičiau kitų atsiliepimus, neva ši autorė rašo pagal tą patį šabloną. Argumentuoti nemoku, tai labai neprieštarausiu, tačiau su ta nuomone nesutinku.  Žinoma, čia tik antroji šios autorės skaityta knyga. Vos pradėjus skaityti, iš karto pradėjau nekęsti tėvų. Juk kokie tėvai gali dėl vieno vaiko aukoti kito vaiko sveikatą, gyvybę, vaikystę? Arba tas faktas, kad šeima pasidalina į dvi stovyklas: tėvas palaiko tą, kuri yra skriaudžiama, o motina bando nagais ir dantimis išgelbėti vėžiu sergančią dukterį. Ir negalima pamiršti namų gyventojo, kuris yra nepastebimas - sūnaus, kuris iš to dėmesio troškimo padeginėja pastatus mieste, vartoja narkotikus ir ritasi visaip kaip tik įmanoma žemyn. Ironiška, tačiau tėvas, būdamas gaisrininku, o sūnus tuo kenkėju, vis tiek yra panašios nuomonės apie visas donorystes. Skaitant romaną susidaro įspūdis, jog mamai vienintelei rūpi išgelbėti Keit, kuriai pasak visų, šansų nebėra. Patinka man Picoult knygos, labai patinka. Žavi jos gebėjimas įtikinti skaitytoją, užburia visų kortų sumaišymas, kad iki paskutinio puslapio negali suprasti, kas teisus, o kas ne... na ir tai, kad sukuriama tokia atomazga, kokios tikrai nesitikėjau. Ir manau labai neteisinga šiuo atveju. Bet akivaizdu - mirtis nesirenka. Rekomenduoju. 

Kaina: ~40lt
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 21, 2011

Musė

Visiškai tobulai gera nuotaika, nepaisant fakto, kad sugebėjau susipykti su vienu žmogumi. Tiesiog... šiandien buvo lietuvių kalbos bandomasis egzaminas. Nors nusišauk. Bet nieko, išgyvensim. Visi tai pereina ir įveikia, tad galiu ir aš.

Pasižiūrėjau į romano „Valymas“ viršelį ir užsimaniau nupiešti musę. Nežinau kodėl, bet toks greitas pasipaišymas. Man patinka.

antradienis, vasario 15, 2011

Nostalgia

Žinokit kuo toliau tuo labiau mąstau apie tai, kaip pasiilgau Floridos... gyventi ten nenorėčiau, bet ten taip gera  -  oras, žmonės, aplinka, palmės, vandenynas, maistas... labai miela karts nuo karto tas dienas atsiminti ir peržiūrėti nuotraukas... pasidalinu ir su jumis. Visgi tai tarsi mažas rojaus gabalėlis. Prieš važiuojama į JAV visiškai nesitikėjau, kad vyksime į Floridą - norėjo man padaryti staigmeną ir jiems tai puikiai pavyko... o dabar, praėjus jau daugiau kaip dviems su puse metų, kartais pamąstau, ar tik nebūsiu sapnavusi visos tos kelionės ir ar visi tie įspūdžiai nėra tik déjà vu.
Grįžus iš JAV labai norėjau į Ispaniją, o paskui - tiesiog keliauti... nelabai svarbu kur, tiesiog pabėgti nuo kasdienybės, kad ir pigiai, negyvenant 5* viešbučiuose, kaip kad buvo Floridoje, o vaikštant jaukiomis gatvelėmis ir lankant muziejus... 

Gatvės, kurias matydavau tik filmuose...


Vandenynas...


Saulėlydžiai...


Majamio žiburiai (jame nebuvau, bet maliausi kažkur visur aplinkui...)


Ir šiaip grožiai...


O ar jūs esate radę vieta, kuri jums būtų tarsi rojus... kurioje jaustumėtes taip gerai ir saugiai?

pirmadienis, vasario 14, 2011

Laurent Gaudé ● Skortų saulė

Oficiali anotacija:
Romano “Skortų saulė” veiksmas vyksta pietinėje Italijoje ir pasakojama apie penkias Skortų šeimos kartas, kurios vienaip ar kitaip bando įsitvirtinti savo krašte.
Skortų giminę persekioja gėdos dėmė. Nedideliame kaime Montepuče Skortos gyvena vargingai ir nesusikrauna turtų, bet prisiekia iš kartos į kartą perteikti savo gyvenimo patirtį. Išskyrus kuklią šeimos įmonę – tabako krautuvėlę, kurią pasistatė už vadinamuosius “Niujorko pinigus”, – jų turtas toks pat nematerialus kaip ir patirtis, susidedanti iš prisiminimų, išminties prošvaisčių, džiaugsmo kibirkštėlių...Ir paslapčių. Visą istoriją buvusiam Montepučo klebonui pasakoja senutė Karmela, nes bijo, kad netrukus viską pamirš.
 


Nesitikėjau tokios jaukios istorijos, kuri prasideda ne visai jaukiai, kai vienas tvarkos pažeidėjas supainioja moteris ir taip pradeda Skortų giminę. Vienas po kito gimsta įdomūs žmonės, asmenybės su savomis vertybėmis ir savais nusistatymais. Kiekvieno skyrelio gale pasakojami dalykai šiek tiek nukelia į ateitį, o iki vidurio knygos nesupratau, kas yra pasakotoja. Labai paprastas santykis su mirtimi - tiesiog - taip turi būti ir niekas nieko negali pakeisti... juodas darbas, prakaitas, motyvacija - akivaizdžios Skortų giminės vertybės. Taip pat aptikau ir labai jaukių ir gražių minčių apie šeimą, darbą, gamtą. Tikrai jaukesnė ir įdomesnė knyga, nei tikėjausi prieš ją imdama skaityti. Vaizdinga kalba, gražūs aprašymai.

Kaina: ~27lt
Puslapiai: 200
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius

ketvirtadienis, vasario 10, 2011

Daphne du Maurier ● „Jamaikos“ smuklė

Oficiali anotacija:
Tai patraukli, romantiška nuotykių ir meilės kupina istorija, pasižyminti meistriškai supinta detektyvine intriga. Veiksmas vyksta "Jamaikos" smuklėje, nesvetingoje net dienos metą, o naktį atveriančioje duris piktadariams ir plėšikams.
Vieną dieną į smuklę atvyksta jauna mergina Meri Jelan, ieškanti prieglobsčio tetos namuose. Netrukus "Jamaikoje" pradeda dėtis sukrečiantys dalykai. Veiksmas kaitaliojasi žaibiškai, o atomazga visiškai netikėta... 





Knygą pasiėmiau visiškai atsitiktinai - tiesiog buvau girdėjusi, kad kitos šios rašytojos knygos yra puikios. Pradžia visiškai nekabino, tačiau „Puikybės ir prietarų“ išugdyta kantrybė neleido jos iš karto mesti. Vos Meri atvykus į „Jamaikos“ smuklę viskas apsivertė žaibiškai, atsirado intriga, skaitėsi greitai ir lengvai. Kvailutė teta, kaip paaiškėja vėliau visai ne kvaila, tiesiog tėra  be galo įbauginta savo alkoholiko vyro; o žmonės smuklę pralenkia iš tolo žinodami, arba bent jau numanydami, kad joje vyksta šis tas negero. Rašytoja labai puikiai sužaidžia veikėjais - visą romaną maniau, kad dėdės brolis yra blogas, kad susimokęs ir priklauso visai kontrabandininkų šutvei, tačiau pabaiga vėl viską apvertė. Lygiai taip pat ir su pastoriumi Deiviu, kuris iš pat pradžių man labai patiko: albinosas, jaunas, malonaus balso ir padedantis Meri kiekvieną kartą vos tik jai prireikia pagalbos. Taip pat negaliu nepaminėti ir pačios Meri drąsos, užsispyrimo ir šiokio tokio naivumo, kuris kartą jai pakiaulins... Romano pabaiga vėl sumaišo visas kortas, tačiau manęs abejingos nepaliko, nes knygą tikrai rekomenduoju ir artimiausiu metu bandysiu ieškoti kitų šios autorės romanų.

Kaina: ~17lt
Puslapiai: 320
Leidykla: Žaltvykslė
Išleista: 2007 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 07, 2011

Tim Guénard ● Stipriau už neapykantą

Oficiali anotacija:
Sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs, kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.








Tikėjausi, kad šokiruos, sukrės ar panašiai, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Mažas vaikas, girtuoklis tėvas. Standartinė istorija, kokių realybėje yra be galo daug. Labai nepatiko rašymo stilius, vis kliuvo klaidos ir patys bandymai viską parašyti meniškiau. Aš tikrai suprantu, jog knyga yra atsiminimų kratinys, kad rašyta jau suaugusio žmogaus, tačiau man nesusiriša galai, jei 5 metų vaikas gali mąstyti apie Eifelio bokšto konstrukcijas. Suvokiu, kad suaugęs gali, bet ne 5 metų vaikas... tiesą sakant, susigraudinau poroje romano vietų: Timui atsiradus ūkininko namuose, kur jis pagaliau pasijuto mylimas; jam atsiradus pas tą teisėją, ypač po visų pažeminimų ir akimirkų, kai jo niekas nesiklausė. Kas keisčiausia, pabaiga tokio poveikio neturėjo, nes bent jau man asmeniškai buvo per daug Dievo, religijos ir meilės... bet čia jau, matyt, mano šaltumo ir emocijų nelankstumo efektas.  Visada žinojau, kad blogų žmonių yra. Kad mokytojai gali būti ne tik pakantūs ir užsidegę bei mylintys savo darbą. Visada žinojau, kad visi esame tokie be galo skirtingi. Bet niekada nežinojau ir nesupratau, kaip galima atleisti tėvui, kuris su tavimi šitaip elgėsi. Suvokiu - tėvas, kraujas, ryšys, šeima, vien tas stereotipinis variantas, kur tėvus reikia bet kokiu atveju gerbti, tačiau vis tiek nesuvokiu, kaip galima atleisti tokiam gyvuliui. Papiktino pabaiga. Ir sugadino visą knygą. Pasidariau šalta ir nemėgstanti laimingų pabaigų, o šita jau buvo tiesiog šlykščiai per saldi. Žinoma, džiaugiuosi už Timą, nes žinant, kiek jam teko iškęsti,  duočiau medalį už tai, kad nepasidavė. Rekomenduoju.

Kaina: ~20lt
Puslapiai: 278
Leidykla: Katalikų pasaulio leidiniai
Išleista: 2007 m., Vilnius

antradienis, sausio 25, 2011

Jodi Picoult ● Dešimtasis ratas

Oficiali anotacija:
Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus. Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.


Istorija apie naivią mergaitę, tikinčią vaikinų pasakomis. Apie šeimos  santykius, apie tai, kaip galima labai sudėtingas situacijas išspręsti be ginčų, be lėkščių svaidymo ir vienas kito vadinimo įvairiais vardais. Taip pat sužavėjo rašytojos mokėjimas pakreipti įvykius labai netikėta linkme ir paversti istoriją labai nenuspėjama. Triksė paprasta, gerbianti tėvus ir viską apie save pasakojanti tėvui, kuris žlunga, nes nujaučia žmoną esant jam neištikimą. Pasak jo, ir pati Triksė nuo jo tolsta, nes suaugo per greit. Romane tobulai įsipaišo pragaro, nuodėmių, demonų tematika, nes visas veiksmas po merginos išprievartavimo keičiasi beveik kiekviename skyriuje bei yra su visu tuo labai susijęs. Taip pat man labai patiko vis iškylantys tėvo vaikystės motyvai, kurie pridėjo labai daug šarmo knygai ir sutvirtino pabaigą. Kas įdomiausia, visai knygai būnant nenuspėjamai, visą galą numaniau vos prasidėjus kalbai apie plauką, taigi šis faktas kažkiek suerzino. Tačiau rašytojai vis tiek didelis pliusas už puikią, pamokančią ir parodančią visas pasekmes istoriją, nes buvo labai įdomu skaityti, kaip į viską reaguoja tiek tėvas, tiek mama, tiek pati auka. Rekomenduoju, o pati tikrai skaitysiu dar kurią nors šios autorės knygą. 

Kaina: ~35lt
Puslapiai: 352
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

šeštadienis, sausio 22, 2011

Suzanne Collins ● Pavojinga meilė

Oficiali anotacija:
Didžiulio pasisekimo sulaukusių „Bado žaidynių" tęsinys.
Gudrumu Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo, pas savo šeimą, susitinka su senu medžioklės draugu Geilu. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas laikosi nuo jos atstu, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu. Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu. Mergina dvejoja: bėgti su artimaisiais ir draugais ar prisidėti prie sukilėlių. Viskas pastatoma ant kortos, kai Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Jeigu jiems nepavyks įtikinti prezidento ir Panemo gyventojų savo neblėstančia meile, jų artimieji bus išžudyti.


Po sudėtingų ir stiprių Orwell'o knygų norėjosi kažko paprasto, lengvo ir gal net neturinčio išliekamosios vertės. Na o tokiam tikslui labai tinka būtent tokio tipo knygos: apie meiles seiles, kažkokį veiksmą ir neva labai įspūdinga siužetą. Bet kuriuo atveju, skaityti tikrai įdomu, įtraukia; veikėjai nepalieka abejingų ir kažkuo sužavi. Ši trilogija yra labai vykusi knygos „Musių valdovas“ kopija; sakyčiau, kad ko gero skaitosi gerokai įdomiau už klasikinę versiją. Pagrindinė veikėja Ketnė naivoka, užsispyrusi ir savanaudiška. Žinoma, ir neapsisprendusi, nes, matai, jai ne tik reikia žudyti kitus žmones, bet ir priimti daug svarbesnį sprendimą:  pasirinkti vaikiną. Abi pirmas trilogijos dalis ji blaškosi ir dar vis neaišku, kaip ten jai baigsis šis istorijos posūkis. Bent jau man asmeniškai labai patinka tos vietos, kuriose aprašoma jos apranga, sukurta vieno iš jos stilistų. Turiu labai lakią vaizduotę, tai puikiai įsivaizdavau ją su ta vestuvine suknia, virstančia plunksnuotu ir visiškai priešingu apdaru. Tikrai skaitysiu ir paskutiniąją trilogijos dalį.

Kaina: ~35lt
Puslapiai: 352
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2010 m., Vilnius

ketvirtadienis, sausio 13, 2011

George Orwell ● Gyvulių ūkis

Oficiali anotacija:
„Gyvulių ūkis" – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.




Labai džiaugiuosi, kad ją skaičiau po „1984-ieji“, o ne atvirkščiai, nes tuo atveju būčiau siaubingai nusivylusi „1984-aisiais“, o dabar abu romanai tiesiog vienas kitą labai papildė. Istorija suregzta be galo paprastai - apie tai, kaip valdžios siekimas įgalina žmones daryti viską ir sugeba įtikinti net mažiausiai įtikinamus, kad juoda = balta. Nesidomintiems istorija (save priskirčiau prie tokių, tačiau kadangi kažkada istorijos pamokas turėjau, tai šiokį tokį suvokimą turiu) šios knygos nerekomenduoju, nes skaityti tiesiog apie kiaulių revoliucijas nėra protinga; laiko švaistymas. Jeigu visą knygą iš karto įsivaizduoti kaip politikų žaidimus žmonių likimais, skaityti tampa paprasčiau, tačiau tuo pačiu darosi kraupu... juk visa tai kažkada vyko... žinoma, panašūs dalykai kažkur tebevyksta ir dabar. Galiu vėl pasikartoti, jog Orwell'as be galo įžvalgus ir moka labai paprastai perteikti mintis. Kitas rašytojas gal tiesiog viską aprašydamas vyniotų į vatą, o Orwell'as nieko nevynioja - jeigu  jau juoda, tai juoda. Tikrai rekomenduoju, nes pats kūrinys neilgas, aš pati su pasimėgavimu perskaičiau vienu prisėdimu.

Kaina: apie 15lt
Puslapiai: 192
Leidykla: Jotema
Išleista: 2009 m., Kaunas

pirmadienis, sausio 10, 2011

George Orwell ● 1984-ieji

Oficiali anotacija:
Pasislėpęs pakrikos Tiesos ministerijos Registrų skyriuje Vinstonas Smitas sumaniai perrašo praeitį, kad ji atitiktų Partijos poreikiams. Tačiau giliai širdyje jis priešinasi totalitariniam pasauliui, kuriame gyvena, pasauliui, kuris reikalauja absoliutaus paklusnumo ir kontroliuoja žmogų viską matančiais monitoriais ir budria Didžiojo Brolio akimi. Trokštantis tiesos ir laisvės Smitas užmezga meilės romaną su savo kolega Džiulija, tačiau netrukus supranta, kad šiame košmariškame pasaulyje meilė yra neapykanta, karas – taika, o tikroji laisvės kaina – išdavystė.



Pradžia visiškai neužkabino ir kad knyga nuostabi tikrai nerėksiu.  Istorija  nėra kažkokia labai įspūdinga. Įspūdingos ir keistos yra laiko ir vietos aplinkybės jai vystytis. Lyg ir 1984-ieji metai, lyg ir Londonas, tačiau viskas taip supainiota, kad imi ir pradedi tuo nebetikėti. Toks jausmas, kad romanas lyg kokios Nostradamo pranašystės parašytas kokiems šimtui metų į priekį, pavyzdžiui, kokiems 2050-iesiems ar panašiai... ir visai tikėtina, kad valdžia šitaip žais ir manipuliuos žmonėmis. Nebeliks istorijos, arba ji bus keičiama, naikinama... mintys bus skaitomos, nebebus meilės, jausmų ir kitų, dabar tiesiog natūraliais vadinamų, dalykų. Logiškai suvoki, kad tokie dalykai turi nemažą tikimybę iš tikrųjų atsirasti pasaulyje ir pradedi bijoti. Skaitant viskas be galo baisiai neatrodė, nes, matyt, jau seniai yra atsiradęs kažkoks nujautimas, kad viskas kažkada pasieks tokio nenormalumo ribas, jog patys tuo patikėsim ir priimsim kaip visiškai logiškus ir padorius niuansus. Didelis pliusas autoriui už įžvalgumą. Ir už bebaimiškumą, nes ne kiekvienas drįsta tokius dalykus garsiai išrėkti. Rekomenduoju.

Kaina: aš mokėjau 19,60Lt
Puslapiai: 264
Leidykla: Jotema
Išleista: 2007 m., Kaunas

antradienis, sausio 04, 2011

Charles Bukowski ● Paštas

Oficiali anotacija:
Pirmasis ir vienas geriausių Charles Bukowski romanų „Paštas“ – negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, alkoholiko gyvenimo dienoraštis, aštri beprasmiškos, bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų, knyga. 







Arba aš jau peržengiau tą amžių, kai būdavo įdomu skaityti apie viską kas pošla ir pigu, arba tiesiog nesupratau autoriaus. Įtaigu, paleisti nesinori, tačiau nesupratau, koks buvo šio romano tikslas. Parodyti, kaip galima nusiristi? Ir realybėje žinau kelis pavyzdžius, taigi alkoholizmo tematika manęs neveikia, tik siutina žmonių nesugebėjimas išsikapanoti, juolab, puikiai suvokiant pasekmes. Istorija irgi neturi kažkokio įvykio, sprogimo - tiesiog pasakojimas apie žmogų, jo ritimąsi žemyn ir bandymą dirbti... neva bandant kažką sau įrodyti. Nepatiko. Visi taip giria, o aš nesupratau.

Kaina: apie 15lt
Puslapiai: 189
Leidykla: Kitos knygos
Išleista: 2008 m., Kaunas

sekmadienis, sausio 02, 2011

Sofi Oksanen ● Valymas

Oficiali anotacija:
Vieną dieną Alydės Trū namų kieme atsiranda dvidešimtmetė rusė Zara – prekybos žmonėmis auka, kuri smarkiai sutrikdo vienišos namų šeimininkės gyvenimą. Estija neseniai paskelbusi nepriklausomybę, o Alydės Trū sąžinę slegia pokario metų išdavystė, į kurią ją pastūmėjo beviltiška, tragiškai pasibaigusi meilė sesers vyrui. Ta jaunystės klaida nulėmė ne tik visos Alydės šeimos, bet ir tolesnių kartų gyvenimą. Pamažu aiškėja, jog abiejų moterų likimai neatskiriamai susipynę nuo seno.




Sužavėjo. Sudėtinga, paini, gal kiek antžmogiška istorija, kai dėl meilės vyrui yra aukojamas savas kraujas. Privertė susimąstyti daugeliu aspektų, kaip pati elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje. Buvo užtenkamai žiaurių scenų, tačiau beveik visos pasirodė vietoje ir laiku bei nei per daug, nei per mažai. Vietomis skaitant maišėsi laikas, ypač pradžioje. Štai pasakojama apie Alydės Trū dabartį, tai apie jos praeitį, tai apie Zarą, o galiausiai ir intarpai apie Hansą, kurio buvimas romane paaiškėja tik viduryje romano... Kadangi knygų prostitucijos - narkotikų tematika skaičiau daug, tai šis posūkis romane manęs visiškai neveikė, vulgarybės juolab. Labiau mane paveikė tie kankinimo - girdymo - prievartavimo epizodai, nors jie buvo aprašyti tikrai labai subtiliai. Knygą labai rekomenduoju, nes skaityti buvo labai gera ir įdomu.  

Kaina: apie 30lt
Puslapiai: 304
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2010 m., Vilnius

šeštadienis, sausio 01, 2011

2010 metų knygų top'ai

Per metus perskaičiau 40 knygų. Žinoma, tai nėra tiek jau daug :) Bet ne kiekybėje esmė, o tame, ką jos palieka sielai. O aš pilnai tikiu, kad beveik kiekviena skaityta knygutė šį tą paliko.

Nusipirkau 22 knygas. Visos kitos buvo skolintos arba imtos iš bibliotekos.


Labiausiai norėta ir gauta knyga:
Naktinis traukinys į Lisaboną (nes labai jos norėjau, bet iki šiol negaliu sau leisti pirkti knygų, kainuojančių apie 40lt)

Metų atradimai:
Skandinavų rašytojai
Aklumas
Dinos knyga
Vėtrų kalnas

Geriausios metų  knygos:
Aklumas
Altorių šešėly
Dinos knyga
Vėtrų kalnas
Mergina su perlo auskaru
Mažmožių Dievas
Storas sąsiuvinis
Pernakt
Popiežė Joana
Čiauškutė
Vėjo šešėlis


Metų šokiruojanti knyga: 
Storas sąsiuvinis


Metų nusivylimai:
Pasaulis pagal Garpą (šios net nebaigiau skaityti)
Puikybė ir prietarai
Miegančių drugelių tvirtovė

Žinoma lentynoje guli dar 9 neskaitytos savos knygos, o dar viena jau beveik įpusėta.

Gerų naujųjų skaitymo metų!