Oficiali anotacija:
Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.
Romanas labai greitai įtraukia nors praktiškai visame pirmame trečdalyje nevyksta joks veiksmas. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi, mintys įdomios, visapusiškos. Parulskis bent jau mane privertė krizenti balsu kai skaičiau apie darbą morge ir kaip draugai lažybų metu turėjo per 45 sekundes nurengti lavoną, per tiek pat aprengti. Arba labai įdomus pasimatymas, kai atsiduri už įstatymo ribų, nes netyčia numuši policininką nuo žirgo. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti tam tikromis situacijomis... ir nors viskas pateikta su tokia cinizmo kauke, tačiau tuo pačiu, taip teisinga, kad net baisu darosi. Patiko autoriaus požiūris į tikėjimą, Dievą... Nežinau kodėl, bet beveik neskaitau lietuvių rašytojų kūrybos. Tiesiog. Erzina mane lietuviški vardai, vietos, o šiame romane visko buvo tiek, kiek reikėjo. Nepersistengiant paminimi kiti rašytojai, vietos, istoriniai faktai... kas keisčiausia, romanas iki vidurio skaitėsi be galo greitai, įdomiai, intriguojančiai, tačiau pabaiga mane nuvylė. Ten buvo gerokai mažiau ironijos, ciniško požiūrio į visą mūsų gyvenimą... visiškai ne to tikėjausi iš šio Parulskio romano, tačiau esu patenkinta ir tuo, ką gavau. Kad dar kažką šio autoriaus skaitysiu - neabejoju. Kad negreit, irgi, nes draugė dabar skaito jo romaną „Trys sekundės dangaus“, ir kiek kalbėjom, tai stilistika, temos ir veikėjai gana panašūs, o aš nenoriu persisotinti. Šiaip romaną tikrai drąsiai rekomenduoju.
Kaina: ~19lt
Puslapiai: 259
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2004 m., Vilnius
„Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“ 
Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.