penktadienis, gruodžio 28, 2012

Erin Morgenstern ● Naktinis cirkas

Oficiali anotacija:
Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų. Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį. Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles stiklines dėžes...
Šių stebuklų autoriai – du jauni iliuzionistai, Selija ir Markas, ir šis cirkas jiems – tik arena, kurioje grumiasi jųdviejų vaizduotė ir galia. Nuo vaikystės tik tokiam gyvenimui, tik tokiai dvikovai juos ruošė paslaptingi mokytojai, žaidž iantys neperprantamą, jiems vieniems žinomą žaidimą. Ir Selija su Marku net nenumano, kokią šio žaidimo pabaigą jų mokytojai yra jiems sugalvoję...
Selijos ir Marko dvikova nuožmi. Ir visgi nutinka tai, ko niekas nelaukė – jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Neapdairiai, beprotiškai, stebuklingai – nuo jų meilės įsižiebia žiburiai, o kambarys įkaista, kai jų rankos susiliečia.  
Bet ar jaunuolių meilės pakaks, kad būtų nutrauktas žiaurus žaidimas, nuo kurio priklauso ne tik jų pačių, bet ir visų cirke esančių – ir talentingų akrobatų, ir net cirko savininkų – likimai?


Graži, raiški kalba nuo pačių pirmų puslapių. Įtaigūs ir įdomūs veikėjai. Ko daugiau galima norėti iš populiaraus romano? Kiekviena knyga sužavi savaip: vienos jų savo siužetu, kitos veikėjais, trečios – detalėmis. Visada mėgau knygas apie magiją, o visi mane pažįstantys žino, jog Harį Poterį skaičiau dešmtis kartų… na o „Naktinis cirkas“ – kitokia, užburianti, ypač tas besimėtantis siužetas verčia skleisti puslapius taip greitai, jog nė nepajunti kaip pasieki kulminaciją. 
Ant romano viršelio ir puslapiuose visur grafiškai pavaizduoti laikodžiai, kurie, nepriėjus laikrodininko siužetinės linijos nieko nereiškia, o vėliau suvoki, kokie jie svarbūs visam kūriniui. Laikrodininko linija tokia subtili ir įdomi, jog negali neaikčioti iki pačios pabaigos… Paskutiniu metu istorijos bei filmai susiję su magija mane nuvilia, o šis romanas viską reabilitavo, ypač mano tikėjimą cirku. Nesu naivi, suvokiu, jog tokio cirko realybėje nebūna (o gal?), tačiau mano laki vaizduotė man kuo puikiausiai suteikė šansą pakeliauti po visas cirko palapines, susipažinti su dvyniais Keistučiu ir Meilute, tiek su svarbiausiais veikėjais – Marku ir Selija. 
Be visų  smulkesnių detalių buvo labia įdomu stebėti kitų veikėjų bandymus suvokti, kas sieja Marką su Selija – tik žaidimas ar šis tas daugiau… kadangi tradiciškai nebuvau skaičiusi romano anotacijos, nežinojau kuo jų santykiai pasibaigs, tačiau ir numanyti sunku nebuvo nuo pat pradžių… 
Nesinori daug atskleisti apie siužetą ar veikėjus, tačiau palapinėje su buteliukais pabūvoti norėčiau net aš… Stichijų priešpriešos, burtai, magija, meilė, skoniai ir kvapai, stiprūs ir įdomūs charakteriai… gal būčiau norėjusi šiek tiek tikslesnės atomazgos, ypač apie antraplanius veikėjus, tokius kaip Cukiko ar būrėją. 
Bet vėlgi, jei vertinti kaip populiarų romaną, patiko labai, nors abejoju, ar kada nors jis taptų klasika.

Kaina: knygyne apie 40lt, gavau dovanų :)
Puslapiai: 376
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2012 m., Vilnius

ketvirtadienis, spalio 04, 2012

Michail Bulgakov ● Meistras ir Margarita

Oficiali anotacija:
„Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė.


Jau porą metų norėjau perskaityti šį romaną, bet mokykla su visais privalomais nusikaltimais ir bausmėmis mane atbaidė nuo rusų klasikos. O be reikalo, nes su Dostojevskiu net nėra ko lyginti. Suvokiu, kad nuomonė yra labai subjektyvus dalykas, bet man asmeniškai dostojevskiškas realizmas ir smulkmeniškumas nepatinka. O Bulgakovas viską pateikia paprastai, aiškiai, žinoma, su be galo daug simbolių, tačiau tai skaityti netrukdo.
Visada mylėjau ir mylėsiu Harį Poterį ir jo istoriją, tačiau skaitant šį Bulgakovo kūrinį suvokiau, kiek daug detalių Rowling pasiskolino iš šio klasikos veikalo. Tiek skraidymas ant šluotų (kas yra tiesiog senas stereotipas apibūdinant raganas), skraidančios mašinos, keliavimas židiniais, kambarių plėtimas, šachmatai ir dar be galo daug sutapimų. Nepaisant to puikiai suvokiu, jog kalbant apie magiją kai kurie dalykai gali kartotis. Tiesiog skaitant jaučiau, kad kai kas jau yra kažkur girdėta ir matyta.
Romane veiksmas prasideda kai išprotėjusi kompanija atsigabeną į sovietinę Maskvą ir sumąsto paišdykauti, o pokštai užsibaigia ažiotažu, chaosu, mirtimis ir kitais nemalonumais, apie kuriuos skaityti buvo beprotiškai įdomu. Esu visiškai tikra, kad didžioji dalis žmonių, skaičiusių šį romaną nepaneigs, kad įsimylėjo Begemotą. Įdomiausia žiužetinė linija man pasirodė apie Poncijų Pilotą. Pati labai nustebau, kad pabaigusi romaną tai suvokiau, nes pradžioje tie intarpai netgi kažkiek nervino. Meistro ir Margaritos linija taip pat buvo įdomi, ypatingas pasirodė jų susipažinimo momentas. 
Kas įdomiausia, galėčiau knygą girti be perstojo, tačiau nė nežinau ką daugiau galėčiau pasakyti, nes mintys tik teigiamos, o knygą rekomenduoju visiems.

Kaina: gavau dovanų
Puslapiai: 400
Leidykla:Trigrama
Išleista: 2004m., Kaunas

sekmadienis, rugsėjo 23, 2012

Sofi Oksanen ● Stalino karvės

Oficiali anotacija:
„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje. Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys. Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas „Valymas“ (2010).


Kai prieš porą metų skaičiau „Valymą“, mane labai žavėjo rašymo stilius. Skaitant šį romaną buvo tas pats, tačiau tikėjausi šiek tiek daugiau. Prisiminus senelė-dukra-anūkė giminės linijas visai norėjosi kažko labiau panašaus „Ana, Hana ir Johana“, o čia viskas buvo labiausiai sukoncentruota į jauniausią kartą - bulimijos auką Aną, apie kurios gyvenimą nuo pačios vaikystės sukasi visas veiksmas. 
Knygos pirmoji pastraipa suklaidina, tačiau įtraukia ir nebepaleidžia - bent jau aš kai prisėsdavau, tai be 50psl. knygos nepadėdavau šalin niekaip. Ana, kaip ir minėjau, bulimijos, vėliau ir anoreksijos auka. Jos mintys aprašomos dažniausiai pirmuoju asmeniu, kas labai dažnai leidžia geriau įsijausti į tai, kaip ji negali išduoti savojo viešpaties - bulimijos. Ana valgo daugiau, daugiau nei kažkuris iš mūsų, tačiau ji viską išvemia. Dar kartais paminimi jos gyvenime atsiradę vyrai, kurie dingsta neaišku dėl ko, tačiau vėliau ir nebebūna labai minimi ar prisimenami. 
Tada, žinoma, Anos mama Kataryna. Problemų persisunkusi šeima, kurioje pati Kataryna bijo pripažinti, jog yra estė, o senelei Sofijai iš viso labai gėda dėl viso sovietmečio. Jos abi sistemingai auklėjant vaikus elgiasi panašiai - parenka kalbą, kuria vaikams derėtų kalbėti, draugus, su kuriais gali bendrauti... 
Skaitant romaną buvo tikrai be galo įdomu skaityti apie sovietmetį, nes ten buvo ir trėmimų į Sibirą, ir gyvenimo bunkeriuosi, ir aprašymų to, ką pamatyti akimis būtų sunku. Net nenumanau kodėl, tačiau Ana man pasirodė tokia sava, toks mano personažas. Ne, ne dėl bulimijos - aš valgymo sutrikimų neturiu, tačiau dėl visokio kitokio mąstymo apie apliniką.
Romanas stiprus, veikėjai įtaigūs. Tik jei dar neskaitėt „Valymo“, tai pradėkit nuo šito, nes mažiau nuvils. 

Kaina: gavau dovanų
Puslapiai: 448
Leidykla: Versus Aureus
Išleista: 2012m., Vilnius

antradienis, rugsėjo 11, 2012

Ken Kesey ● Skrydis virš gegutės lizdo

Oficiali anotacija:
1960-aisiais jam dvidešimt penkeri. Uždarbiaudamas K. Kizis tampa savanoriu klinikoje, kurioje vykdomi vyriausybės finansuojami psichotropinių preparatų tyrimai. Vėliau įsidarbina naktiniu sargu psichiatrijos skyriuje. Pats ima eksperimentuoti su haliucinogenais. Visa ši patirtis jį esmingai paveikia. Ima formuotis „Skrydžio virš gegutės lizdo” apmatai.
Knyga iš karto tampa vos ne šventu tekstu tuometiniam maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą ima burtis bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę Merry Pranksters (Linksmieji išdaigininkai), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai”.


Knygos atsiliepimai visur internete labai prieštaringi - arba labai patiko, arba skaitytojus nuvylė. Aš, ko gero, būsiu pirmoje grupėje, nes nors ir nesitikėjau, tačiau romanas tikrai labai patiko. Istorija sukasi beprotnamyje, kuris yra užspaustas panelės Rečid režimo ir niekas negali nė pirštelio pajudinti be jos leidimo. Na bent jau iki tol, kol į jų skyrių prievarta nėra atgabenamas smagusis Makmerfis. Kadangi jis tikrai nėra psichinis ligonis, tai ko netą pačią minutę bando daryti pertvarkas ir išvesti panelę Rečid iš kantrybės. Skaitant visą romaną labai žavėjo kiti ligoninės „įnamiai“ - vieni su tėvų nusmukdyta saviverte, kiti tiesiog atėję savo noru, tačiau pripumpuoti vaistų iki tokio lygio, jog to nė nesuvokia, „daržovės“ ir visi kiti pasmerktieji. Kietas riešutėlis - Makmerfis mane pakerėjo bene labiausiai, knyga privertė susimąstyti ne tik apie ligoninę ar panašius dalykus, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kur nuomonė, reklama, maistas ir kita yra parenkama kažko aukščiau, kas valdo, ir mums peršama. Labai patiko visų susivienijimas istorijos pabaigoje, taip ir įsivaizdavau, kaip smagu ten turėjo būti! Na o pabaiga pritrenkė, užmušė, suglumino ir gal net įbaugino, susimąstant apie mūsų šiuolaikinę visuomenę... jei kalbėti apie romaną - tikrai rekomenduoju.

Kaina: gavau iš leidyklos :)
Puslapiai: 391
Leidykla: Trigrama
Išleista: 2003m., Kaunas

trečiadienis, rugpjūčio 15, 2012

Milan Kundera ● Nepakeliama būties lengvybė

Oficiali anotacija:
Šis Milano Kunderos romanas - labiau negu - kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kuris kryptis lengviau pakeliama – paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku...


Be proto keistas romanas su dar keistesniais veikėjais. Atrodo visi sau laimingai gyventų, būtų susituokę, ar tiesiog poros, bet ne, čia kaip ir realiame gyvenime visiems reikia būti vieni kitų meilužiais ir neturėti jokio saugumo jausmo ar tiesiog ramybės. Ir taip silpnos romano moterys save žlugdo dar labiau, kol prasideda nerviniai priepuoliai ar tiesiog paranoja. Labai daug kartų romane minimas kompozitorius Bethovenas, kuris, mano nuomone, įneša to didingumo ir būties svorio, kurio romane kartais taip trūko. Beje, buvo vienas dalykas, mane labai nervinęs viso romano metu. Istoriniai intarpai man nė kiek netrukdė, nes knyga yra apie konkrečius istorinius žmones (perskaitę ir šiek tiek pasidomėję okupacijos laikotarpiu, rasit), o bet tačiau labai trukdė autoriaus pasamprotavimai, kurie kartais būdavo netgi labai ne į temą. Išskyrus apie kičą. Tie keli skyriai sužavėjo, nors skaitant buvo kilę minčių, kad nesuvokiu apie ką skaitau. O tie man nepatikę skyreliai regis buvo skirti bukoms lietuvių kalbos mokytojoms, kad vaikams duotų kaip teksto suvokimo užduotis ir kad nusikankintų abi pusės: tiek mokytojos, tiek mokiniai. Ir kad buvo pilnai supratusių šią knygą, labai abejoju. Ir nė nežinau, rekomenduočiau ar ne. Man patiko, nes kitokia.

Kaina: 2lt blusturgyje
Puslapiai: 193
Leidykla: Amžius
Išleista: 1993m., Vilnius

trečiadienis, liepos 25, 2012

Herta Müller ● Amo sūpuoklės

Oficiali anotacija:
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.



Seniai buvau skaičiusi tokią emociškai sunkią knygą. Pati nesu išgyvenusi nieko panašaus, tad nė nedrįsčiau bandyti sakyti, kad suprantu, kaip jautėsi tremtiniai, bet skaitant labai įsijaučiau. Pradžioje viskas naivu ir paprasta: jauną paauglį ištremia į Rusijos gilumą dirbti. Jaunuolis Leo nė nesitikėjo, kad viskas bus taip žiauru: utelės, Bado Angelas, nešvarumai, pastovus maisto stygius ir mirtys. Kas buvo įdomiausia skaitant, tai buvo tai, kaip visi su tuo susigyveno. Vos mirus kokiam „kolegai“ visi suskuba susirinkti jo turto ir nurengti lavoną, kol jis dar nesustingęs. Kiekvienas už save. Žodžio MES vienaskaita. Kitaip tokiomis sąlygomis nė negalėjo būti, o ir pati, manyčiau, būčiau elgusis panašiai. Kad tik išgyventi. 1 mostas lopeta = 1 gramas duonos. Be galo patiko visi aprašymai ir pati kalba, rašymo stilius. Neatsibodo pasikartojimai kas kelis skyrius, nepasirodė tuščios ir visos metaforos, kurių romane apstu. Tiesiog skaičiau ir mėgavausi tekstu, bet vėl gi, ne visada jo turiniu, nes šokiruojančių vietų, kuomet skrandis apsiverčia buvo ne viena ir ne dvi. Man labai dažnai būna, jog knygą skaitau iki vidurio su tokiu užsidegimu, o ties pabaiga, na likus 80-čiai puslapių, pasidaro arba nuobodu, arba jau atsibosta, tai šiuo atveju buvo beveik atvirkščiai. Pabaigą perskaičiau vienu atokvėpiu ir buvo labai įdomu. Be jokio didžiulio sprogimo, be kažkokio neįtaigaus happyend'o, bet įdomiai, stipriai, kaip ir visas romanas. Rekomenduoju, vien tam, kad minutei susimąstytumėm ir suvoktumėm, kaip gerai mes iš tiesų gyvenam. 
Laimėsperviršiolašelis.

Kaina: 10lt per išpardavimą
Puslapiai: 288
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2010 m., Vilnius

pirmadienis, liepos 02, 2012

Kaip mes Taline per balas šokinėjom

Šiaip nebuvau tikra ar noriu daryti nuoseklesnį savaitgalio kelionės į Taliną aprašymą, bet pagalvojau, kad vis tiek kam nors pasirodys įdomu. 
Iš Vilniaus išvažiavom penktadienio vakarą. Kelionė į priekį kaip visada nesvietiškai prailgo, o mes, protinguolės, ir kortas pamiršom, ir aišku beveik nepavyko užmigti... vienžo, nieko naujo. Maždaug 7val. ryt atsidūrėm Talino autobusų stotyje ir pasirinkome visus užsieniečius kraupinantį būdą iki reikiamos vietos nueiti pėsčiom. Pagal kilometrus gavosi apie 4, tai tikrai ne baisiai daug. Žemėlapių neturėjom, nes pamiršau atspausdinti, tai tiesiog vadovavomės stotelėse rastais. Va tokiais:


 Kažkur per valandą nukeliavom iki savo gatvės, kur mus nakčiai turėjo priimti vienas australas. Draugė iš pradžių į jį žiūrėjo skeptiškai, bet viskas praėjo geriau nei gerai. Na bet apie viską vėliau.
Nuotraukų  parsivežiau beveik 700, tai net nesiruošiu labai daug jų sukelti, nes daugiausia fotografavau architektūrą. Bevaikščiodamos radom labai smagų parkelį - botanikos sodelį.


 

Vėliau nusprendėm nusigauti iki St. Brigitta Convent Ruins. Senas Livonijos laikų palikimas, griuvėsiai puikiai išsilaikę. Įėjimas 2 eurai, vaikams per pusę mažiau. Lankstinukuose rašė, jog blogomis oro sąlygomis neįleidžia, tačiau mums lankantis lijo, tai įtariu ten buvo tarp eilučių paminėtos vėtros... Labai ką pasakoti nė neturiu, mėgaukitės nuotraukomis :)












Sekantis mūsų objektas buvo pora stotelių toliau esantis botanikos sodas. Su Tallinn Card įėjimas nieko nekainavo, kaip ir visur kur ėjom mes, šiaip įėjimas 3,5 euro suaugusiam.






Po botanikos sodo, visos trys gerokai permirkusios, tačiau sausom nuotaikom nusigabenom iki TV bokšto. Gėda prisipažinti, bet Vilniuje bokšte nesu buvusi, o čia teko pakilti :) Kadangi už lango buvo šiurpus oras, tai pro langus iš „lėkštės“ nieko nesimatė, tačiau pro skyles apačion... Man visai patiko ir tie keisti ekranai, kuriuose buvo įvairi informacija ar testai :) 




Vėl nusileidus radom ir vietą, kur buvo galima įrašyti žinių pranešimą, kurį vėliau gavau elektroniniu paštu. Nebūčiau aš, jei nebūčiau ėjus filmuotis :) Visai smagūs prisiminimai.

Po šitų objektų nusprendėm, kad būtų protinga išdžiūti ir išgerti po taurę vyno, taigi vėl grįžom pas savo australą ir šiek tiek atitirpom. Sekantis mūsų lankytinas objektas buvo Estonian Open Air museum. Dar su merginom labai norėjom į tunelius, bet tą savaitgalį mažai kas dirbo, taigi... kelios nuotraukos iš muziejaus po atviru dangumi:








Vakare, žinoma, nulėkėm atsipalaiduoti, tačiau kas vyko ten, jau nepasakosiu, taip sakant „What happened in Vegas, stays in Vegas...“.

Kitą dieną nusprendėm paskirti Senamiesčiui ir jo architektūrai, kuria svetur visada labai žaviuosi, nes viskas atrodo kitaip. Visai neplanuotai centre radom seniausią Estijoje vienuolyną, kuris mus be galo sužavėjo ir mes jį praminėm Hogvartsu.






Praėjom ir knygynėlį:


Vienas įsimintiniausių įvykių mums trims ko gero tapo sriubos valgymas miesto rotušėje. Tiesiog visai netikėtai dideliame pastate radome kavinukę, kur sriuba kainavo eurą, o kad gautum šaukštą, teko dainuoti.





Na ir žinoma tiesiog vaikščiojom mieste, fotografavau įvairias smulkmenas ir architektūros detales. Miestas tikrai labai patiko, dvasią turi, norėsiu grįžt dar :)






Negaliu nepaminėti, jog viskas atsiėjo labai pigiai, su bilietais teišleidau apie 300lt :) Verta ir dar kartą verta savaitgaliui kur nors ištrūkti!!!