sekmadienis, rugsėjo 23, 2012

Sofi Oksanen ● Stalino karvės

Oficiali anotacija:
„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje. Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys. Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas „Valymas“ (2010).


Kai prieš porą metų skaičiau „Valymą“, mane labai žavėjo rašymo stilius. Skaitant šį romaną buvo tas pats, tačiau tikėjausi šiek tiek daugiau. Prisiminus senelė-dukra-anūkė giminės linijas visai norėjosi kažko labiau panašaus „Ana, Hana ir Johana“, o čia viskas buvo labiausiai sukoncentruota į jauniausią kartą - bulimijos auką Aną, apie kurios gyvenimą nuo pačios vaikystės sukasi visas veiksmas. 
Knygos pirmoji pastraipa suklaidina, tačiau įtraukia ir nebepaleidžia - bent jau aš kai prisėsdavau, tai be 50psl. knygos nepadėdavau šalin niekaip. Ana, kaip ir minėjau, bulimijos, vėliau ir anoreksijos auka. Jos mintys aprašomos dažniausiai pirmuoju asmeniu, kas labai dažnai leidžia geriau įsijausti į tai, kaip ji negali išduoti savojo viešpaties - bulimijos. Ana valgo daugiau, daugiau nei kažkuris iš mūsų, tačiau ji viską išvemia. Dar kartais paminimi jos gyvenime atsiradę vyrai, kurie dingsta neaišku dėl ko, tačiau vėliau ir nebebūna labai minimi ar prisimenami. 
Tada, žinoma, Anos mama Kataryna. Problemų persisunkusi šeima, kurioje pati Kataryna bijo pripažinti, jog yra estė, o senelei Sofijai iš viso labai gėda dėl viso sovietmečio. Jos abi sistemingai auklėjant vaikus elgiasi panašiai - parenka kalbą, kuria vaikams derėtų kalbėti, draugus, su kuriais gali bendrauti... 
Skaitant romaną buvo tikrai be galo įdomu skaityti apie sovietmetį, nes ten buvo ir trėmimų į Sibirą, ir gyvenimo bunkeriuosi, ir aprašymų to, ką pamatyti akimis būtų sunku. Net nenumanau kodėl, tačiau Ana man pasirodė tokia sava, toks mano personažas. Ne, ne dėl bulimijos - aš valgymo sutrikimų neturiu, tačiau dėl visokio kitokio mąstymo apie apliniką.
Romanas stiprus, veikėjai įtaigūs. Tik jei dar neskaitėt „Valymo“, tai pradėkit nuo šito, nes mažiau nuvils. 

Kaina: gavau dovanų
Puslapiai: 448
Leidykla: Versus Aureus
Išleista: 2012m., Vilnius

antradienis, rugsėjo 11, 2012

Ken Kesey ● Skrydis virš gegutės lizdo

Oficiali anotacija:
1960-aisiais jam dvidešimt penkeri. Uždarbiaudamas K. Kizis tampa savanoriu klinikoje, kurioje vykdomi vyriausybės finansuojami psichotropinių preparatų tyrimai. Vėliau įsidarbina naktiniu sargu psichiatrijos skyriuje. Pats ima eksperimentuoti su haliucinogenais. Visa ši patirtis jį esmingai paveikia. Ima formuotis „Skrydžio virš gegutės lizdo” apmatai.
Knyga iš karto tampa vos ne šventu tekstu tuometiniam maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą ima burtis bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę Merry Pranksters (Linksmieji išdaigininkai), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai”.


Knygos atsiliepimai visur internete labai prieštaringi - arba labai patiko, arba skaitytojus nuvylė. Aš, ko gero, būsiu pirmoje grupėje, nes nors ir nesitikėjau, tačiau romanas tikrai labai patiko. Istorija sukasi beprotnamyje, kuris yra užspaustas panelės Rečid režimo ir niekas negali nė pirštelio pajudinti be jos leidimo. Na bent jau iki tol, kol į jų skyrių prievarta nėra atgabenamas smagusis Makmerfis. Kadangi jis tikrai nėra psichinis ligonis, tai ko netą pačią minutę bando daryti pertvarkas ir išvesti panelę Rečid iš kantrybės. Skaitant visą romaną labai žavėjo kiti ligoninės „įnamiai“ - vieni su tėvų nusmukdyta saviverte, kiti tiesiog atėję savo noru, tačiau pripumpuoti vaistų iki tokio lygio, jog to nė nesuvokia, „daržovės“ ir visi kiti pasmerktieji. Kietas riešutėlis - Makmerfis mane pakerėjo bene labiausiai, knyga privertė susimąstyti ne tik apie ligoninę ar panašius dalykus, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kur nuomonė, reklama, maistas ir kita yra parenkama kažko aukščiau, kas valdo, ir mums peršama. Labai patiko visų susivienijimas istorijos pabaigoje, taip ir įsivaizdavau, kaip smagu ten turėjo būti! Na o pabaiga pritrenkė, užmušė, suglumino ir gal net įbaugino, susimąstant apie mūsų šiuolaikinę visuomenę... jei kalbėti apie romaną - tikrai rekomenduoju.

Kaina: gavau iš leidyklos :)
Puslapiai: 391
Leidykla: Trigrama
Išleista: 2003m., Kaunas