antradienis, spalio 28, 2014

Nuodėmių išpirkimas

Gėdingai prisipažįstu, kad visiškai pamiršau parašyti atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Beveik visas per šiuos metus.
Metai į pabaigą, ir jeigu reikėtų sudaryti top'ą, nė nežinau nuo ko reikėtų pradėti.

E.Hemingway - Turėti ir neturėti
Tai buvo mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Dažniausiai visi su juo, spėju, susipažįsta mokykloje, nes skaito „Senis ir jūra“, o mano lietuvių kalbos mokytoja, ko gero, nusprendė, kad kiti kūriniai yra vertesni dėmesio. Pati skaičiau ją dviem kalbomis - lietuvių bei anglų. Dar per literatūros paskaitą romaną pristatinėjau ir turėjau daug pastabų vertimui, ko gero vien dėl jūreiviško žargono, kurio į lietuvių kalbą taip įtikinamai, mano nuomone, vertėjui nepavyko išversti. Bet kuriuo atveju romanas man labai patiko.

C.McCullough - Morgano kelias
Romanas, kurį įveikiau per dvi dienas. Labai sužavėjo tema, vėliau skaičiau dar kelias ta pačia. Labai stiprūs veikėjai, lengvai skaitėsi, emociškai paveikė, labai patiko. Tikrai rekomenduoju.

J.Downham - Kol dar gyva
Romanas, skirtas labiau paaugliams. Skaudi tema, net stebiuosi, kad neišpopuliarėjo taip, kaip kad „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Skaitydama paskutinius puslapius liejau ašaras, kad vos beperskaičiau tekstą. Pasiruoškit servetėlių.

C.Laforet - NADA
Romanas apie vieną iš mano mylimiausių miestų - Barseloną. Niūrus, slegiantis, ir apie miestą kalbantis visai kitaip, negu aš jį prisimenu. Jei mąstote ar jį skaityti - yra ir geresnių knygų.

T.Eggen - Hermanas
Super tema, įdomūs veikėjai, suktas susuktas siužetas. Atgaiva skaitant. Daug pasakoti nesinori, tačiau romanas labai vertas dėmesio.

H.Fielding - Bridžita Džouns: ties proto riba
Verkiau iš juoko, tik šiek tiek mažiau negu skaitydama pirmą dalį. Iki kontrabandos vietos nė nesuvokiau, kad jau buvau mačiusi filmą. Optimistiška istorija.

T.Morrison - Mylima
Mano literatūros dėstytojos bene labiausiai rekomenduota knyga. Skaitant viskas labai maišosi, neaišku kas po ko, kaip ir su kuo. Perskaičius viskas susiguli, tačiau slogulys išlieka. Ta pati, vergovės tema, tačiau pateikta kitaip - skaniai, su begale gražių metaforų ir epitetų. Rekomenduoju ir aš.

E.de Strozzi - Lietaus simfonija
Įkalbėta draugės perskaičiau pernakt ir aš. Naivi istorija apie naivią ir savivertės neturinčią merginą. Užkabino siužetas, tačiau absoliučiai ne mano skonio knyga, nes meilės romanai ne man.

F.Dostoyevskij - Baltosios naktys
Pirma pažintis su šiuo rašytoju (mokyklos laikais nusimuilinau nuo nusikaltimų ir bausmių skaitymų) buvo labai maloni. Graži istorija, kuri, tikėjausi, pasibaigs taip pat gražiai kaip ir prasidėjusi. Labai tinka pirmąjai pažinčiai su rašytoju. Kaip pirmas pasimatymas, po kurio būtinai bus ir antrasis...

K.Ishiguro - Dienos likučiai
Kai skaičiau „Neleisk man išeiti“, buvo šiokia tokia intriga, įtraukiantis siužetas, ko čia labai pasigedau. Sunkiai įveikiau, o ir įveikiau tik todėl, kad gaila buvo numesti likus keliasdešimčiai puslapių.

T.Morrison - Sula
Taip pat labai patiko. Maža trumpa knygutė, bet skaitėsi sunkiai, nes vėlgi pilna rašytojai taip būdingų metaforų. Tema vėl sudomino, įtraukė. Slegiantis, bet labai žavus romanas.

E.Hemingway - Fiesta
Patiko kur kas mažiau nei pirmasis mano skaitytas, tačiau ties pabaiga veiksmas visai įsivažiavo ir pabaigiau su malonumu.

G.D.Roberts - Šantaramas
Kartu su „Morgano kelias“ traukiu į mylimiausių sąrašą. Noriu į Indiją. Noriu visų tų egzotiškų pažinčių, nuotykių, nors indų, kaip žmonių, nebemėgstu. Labai greitai perskaičiau, nes įtraukia be galo, o ir nepaleidžia. Žinau, kad šantaraminis bumas buvo vos jai išėjus į prekybą, o aš perskaičiau tik dabar, tačiau džiaugiuosi, jog per daug apie romaną prieš tai nesidomėjau, tik žinojau, jog jis apie Indiją. Įsimylėjau. Tikiuosi kada nors bus proga pamilti ir Indiją.


Dėl nuodėmių gailiuosi. Ir atsiliepimus pažadu rašyti.



penktadienis, rugsėjo 26, 2014

Aukštai ir stebuklingai

Po visų mano šių metų pakeliavimų, pagaliau pavyko aplankyti savo svajonių miestą... nesigailiu nieko - buvo nuostabu... laikas skriete praskriejo.






antradienis, rugpjūčio 12, 2014

Būti manimi

Veidaknygėje pamačiau sakinį, kuris man patiko – Don‘t date a girl who travels (nesusitikinėk su keliautoja). Ir, kad ir kaip sunku tą pripažinti, beveik pritariu. Nors tikrai nesu iš tų, kurie iškeliauja keliems mėnesiams, tačiau šimtu procentų žinau, jog jei man kas nors pasiūlytų, aplinkybėms susidėliojus, mielai išvažiuočiau bet kuria kryptimi, kad ir palikdama savo vaikiną. Lygiai taip pat mąstau iškeliauti pagal Erasmus programą. Pusmečiui. O gal daugiau. Ar realu tokiomis sąlygomis išsaugoti santykius?
Rugsėjo pradžioje skrendu į meilės miestą – mano svajonė jau daug metų. Vėl viena. Kai aplinkiniai paklausia, kodėl viena, ar su kuo, net pasimetu. Tačiau pati verdu viduje ir noriu, kad lėktuvas kuo greičiau pakiltų nuo pakilimo tako ir aš pamažu artėčiau link savo tikslo.
Nesu iš tų, kurie nuvykę į kitą šalį megsta pagulėti pajūryje (kad būnant Gruzijoje, visi nutarėme, jog į garsųjį Batumį nevažiuosime, ir vietoj to laipiojome po Kaukazą...), tiesiog gaila laiko. Vietoje to, keliauju tarsi tankas, kol paeinu, einu be sustojimų. Ir tas keliavimas vienai, tiesiog puikiai man tinka, nes nereikia su niekuo derintis, tartis. Vėl savanaudiška. Ech.
Mąstau, kad reiks kada nors savo vaikino paklaust, ar taip yra normalu, tačiau abejoju, ar atvirai man pasakys... tačiau kai važiavau į Italiją, jis nepyko paliktas vienas. Bet kuriuo atveju bijau, kad ateityje nebūtų tokio dalyko, kad paprasčiausio ginčo metu mano kelionės iškils tarsi priekaištas. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.


pirmadienis, rugpjūčio 11, 2014

Lev Tolstoj ● Ana Karenina

Oficiali anotacija:
Vienas iš garsiausių pasaulio romanistų daugiasluoksnio devynioliktojo amžiaus Rusijos paveikslo fone šalia išskirtinės meilės istorijos tapo septynių skirtingų veikėjų charakterius. Meistriškai manipuliuojant miesto ir kaimo, aukštuomenės ir valstiečių kasdienybės kontrastais atskleidžiamas visas laimės bei šeimos gyvenimo spektras. Personažai tokie bendražmogiški ir įtikinami, kad romanas neprarado vertės bei aktualumo išverstas į bemaž visas pasaulio kalbas. F. Dostojevskis vadino jį „nepriekaištingu meno kūriniu“, o V. Nabokovas žavėjosi neįtikima Tolstojaus stiliaus magija. Ana Karenina – šimtus kartų statytas teatrų scenose ir ekranizuotas šedevras – šiandien tebėra nepranokstama odė Meilei.


Rusų klasikos perliukas apie intriguojančius santykius tarp kilmingų šeimos narių. Romane pasakojama apie kelias poreles (vienos jų susiporuoja ir yra suvedamos kitų veikėjų romano eigoje), ir apie jų darbus, gyvenimus. Nemažą šio kūrinio dalį užima ir politinės diskusijos, ypač tarp vyrų.
Pagrindiniai romano herojai –Stepanas su Doli, suveda ištekėjusią, kilmingą ir garbingą moterį, Stepano seserį, Aną Kareniną su grafu Vronskiu. Romanas netrukus įsiliepsnoja ir pareikalauja aukų, kurios man, gyvenančiai dvidešimt pirmame amžiuje, atrodo ne tik, kad nereikalingos, bet ir ne tokios tragiškos, kokios yra pateikiamps Tolstojaus kūrinyje. Šiais laikais nėra neįprasta, kad žmogus, jausdamasis nelaimingas savo santuokoje, susiranda kitą žmogų, ir jį įsimyli, ar tik dėl aistros, tačiau tikrai nėra taip smerkiamas, kaip buvo smerkiama Ana Karenina.
Tačiau kalbant apie Anos Kareninos personažą, būčiau priversta susimąstyti ar jos likimas būtų kitoks ir šiuolaikiniame pasaulyje. Visa Anos paranoja tik padininama, kuomet ją atriboja nuo visuomenės, kada ji pradeda galvoti apie savo sūnų labiau ir nebevertina to, ką turi, pamiršta apie naujagimę dukrytę... ir pradeda moteriškai priekaištauti Vronskiui dėl kiekvienos smulkmenos, kas ją priveda prie tokio likimo, toks yra aprašomas romano pabaigoje. Dar įdomu pasirodė tai, jog net tais laikais visi įtraukiami į Anos ir Vronskio meilės sūkurį, bet ir tai, jog visi veikėjai romane pažinojo vienas kitą, vedami rusiško mentaliteto ir svetingumo.
Skaitant šį romaną atradau daug dalykų, dėl kurių ir pati smerkčiau Aną; niekada nesuprasiu kaip dėl vyro moteris galinti palikti vaiką, taip pat nesuprasiu kaip galima taip paranojiškai žiūrėti į vyrą, kuris dėl tavęs viską aukoja; bei kaip galima būti tokiai savanaudei, kokia Ana Karenina buvo pačioje romano pabaigoje.
Dar viena įdomi veikėja romane –Kiti – jauna mergina, pradžioje įsimylėjusi Vronskį, bet atstūmusi Leviną, vėliau puolusi į depresiją ir galiausiai ištekėjusi už Levino, nes jai tiesiog nelikę kito pasirinkimo, tarsi tradicinė moteris, nežinanti ko nori.
Nekalbant apie romano siužetą ir veikėjų gyvenimus, man patiko jog ištorija buvo pasakojama visažinio pasakotojo, ir mes visada žinojome ką visi veikėjai jaučia ir galvoja.
Kaip jau keletui žmonių prieš tai minėjau, „Ana Karenina“ galėtų pasitarnauti rašant psichologinius straipsnius apie vyrų ir moterų santykius.

Kaina: apie 60 pinigų už abu tomus, vieną skolinausi iš draugės, kitą iš bibliotekos
Puslapiai: 496+432
Leidykla: skaičiau abi dalis iš skirtingų leidimų 
Išleista: įvairiai

penktadienis, liepos 25, 2014

Herbjørg Wassmo ● Šimto metų istorija

Oficiali anotacija:
Garsioji norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo romane „Šimto metų istorija“ atskleidžia nepaprastus trijų moterų likimus. Viena pagrindinių knygos herojų gimsta tais pačiais metais kaip ir pati knygos autorė. Herbjørg  Wassmo gyvenimo fragmentai pinasi su viena romano siužetinių linijų, ir iš viso to gimsta istorija apie mergaitę su geltonu pieštuku.
Rašytojos prosenelė, senelė ir motina – tai Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Romanas „Šimto metų istorija“ pasakoja apie jų gyvenimus, pagimdytus vaikus, vyrus, kuriuos jos mylėjo, ir tuos, kuriuos jos gavo. Knygos herojė nuo gyvenimo realybės slapstosi tvarte. Kad būtų lengviau viską ištverti, geltonu pieštuku rašo dienoraštį. Mergaitė pasaulį išvydo 1942-aisiais, o prieš šimtą metų gimė stiprioji Sara Susanė, jos prosenelė, vėliau pozavusi angelą Lofoteno katedros altoriaus paveikslui.
„Šimto metų istorija“ – knyga apie visų šių moterų ilgesį ir vargus, svajones ir laisvės troškimą.


Visiškai kitokia nei kitos skaitytos šios autorės knygos. Paprasta, nuoširdi, vietomis moterų būdavo gaila, vietomis jos pasirodydavo naivokos. Bet kuriuo atveju kaimo gyvenimas, karas, moterų likimai susipina ir kuria labai įtaigią ir įdomią istoriją. 
Šis romanas man patiko dėl daugiasluoksniškumo, dėl daugelio veikėjų, kurie pasirodė paslaptingi, su intriga ir nenuspėjami. Kad ir pastorius, tapęs Sarą Susanę - kaip ir buvo aišku apie visus jausmus, tačiau viskas taip ir nebuvo iki galo atskleista. 
Bet kuriuo atveju, Wassmo rašymo stilius kaip visada įtraukiantis ir nepaleidžiantis, tačiau Dinos knyga man patiko kur kas labiau, o skaitant šią knygą labai patiko, kad Dina ir jos sūnus Benjaminas buvo paminėti ir taip pat iš dalies bent jau sūnus buvo įtrauktas į veiksmą. Užsimaniau perskaityti kitas dvi Dinos knygos dalis, nes pasiilgau ramaus skandinaviško rašymo stiliaus. 
Kalbant apie "Šimto metų istoriją", knygą tikrai rekomenduoju, ypač mėgstantiems senas istorijas apie gimines, jų santykius.

Kaina: ~40lt (pati pirkau už 15lt padėvėtų knygų namuose:)) 
Puslapiai: 456
Leidykla: Alma littera 
Išleista: 2011 m., Vilnius

pirmadienis, balandžio 21, 2014

Gruzija

Pagaliau pagaliau :) Vis neprisėsdavau prie kompiuterio, internetas man šiomis dienomis didelė prabanga, tad tik radusi progą susitvarkau su mokslais susijusius dalykus, parsisiunčiu serialus ir filmų... ir tada jų pagalba muilinuosi nuo referatų rašymo.

Santa Barbara gyvenime baigėsi, bent jau man tai tikrai, tačiau įdomiausia yra tada, kada dar sulauki šiokio tokia atgarsio iš to, kas buvo prieš šešiasdešimt - kažkelias serijas.

Rankdarbiai ir knygos apleistos, nors sugebėjau porą jų pastaraisiais mėnesiais perskaityti, gal kada nors ir bus atsiliepimai... bet jau ir pati abejoju.

Na iš sukelsiu seilei pavarvinti kelias nuotraukas iš ten kur praleidau nerealias kelias dienas šio mėnesio pradžioje. GRUZIJA. Mano naujausia meilė. Vyno ir kalnų šalis. Apkeliauti ir išmaišyti keli miestai, sutikti nuostabūs žmonės, priragauta skanaus maisto ir vyno... palaipiota po Kaukazą....