šeštadienis, kovo 05, 2016

Ispanija. III dalis - Huesca ir sienų tapyba

Yra vienas dalykas kurį visur pastebiu Ispanijoje, kiekvienam mieste, kurį aplankau, ant kas keliolikto namo – piešiniai. Bet gražūs, su idėja, matosi, jog piešti meistrų. ir kas įdomiausia, niekam nekyla mintis chuliganauti ir jų naikinti. Nesu iš tų žmonių, kurie pabėga į kitą šalį ir pradeda „važiuoti“ ant savos, bet šiuo atveju Ispanija yra gerokai gerokai pažengusi. Pavyzdžiui, elektronikos prekių parduotuvė:



Kovo 1d. – Huesca

Miestukas apie 70km nutolęs nuo Zaragozos į šiaurę. Aha, šiaurėn, vadinasi arčiau Pirėnų kalnų, taaaaaip, vadinas jau sapnuoju ir išsišiepus atsikeliu aštuntą valandą ryto, nors tokiu laiku paprastai sapnuoju devintą sapną ir dar kelias valandas nežadu apleisti lovos. Bet kalnai mane tiesio išverčia iš jos. Miestas labai nedidelis, apie penkiasdešimt tūkstančių gyventojų, nors vaikštant jame susimąsčiau – kur jie visi slepiasi?? Visą miestelį skersai pereiti užtrunka apie 20min., tačiau pamatyti tikrai yra ką, ypač kai kuriose vietose, kuriose matyti kalnai. Huesca įsikūręs beveik pusės kilometro aukštyje virš jūros lygio, tad slėgio pokyčiai pasijaučia vos prie jo priartėjus.   




Miestelis - buvusi romėnų kolonija, jame veikė tuo metu labai svarbi ir didelė mokykla. Arabų valdymo metu miestelis priklausė Cordobos kalifatui ir buvo iš ten valdomas. Vėliau Aragono karaliui perėmus vadžias, miestelis buvo iškovotas iš arabų ir jame įsteigtas universitetas.

Pagrindinė miesto katedra pradėta statyti 13a. ir kaip ir didžioji ispaniškos architektūros dalis - yra gotikinė. Jos įėjimą puošia dvylika apaštalų, kurie gerai matomi ir nuotraukoje. 


San Pedro el Viejo vienuolynas, ko gero seniausias romaninės architektūros atstovas pusiasalyje, datuojamas 11-12a. Pastatą sudaro bažnyčia ir labai gražus atviras kiemelis su kolonomis. Už įėjimą šįkart teko mokėti pustrečio euro.





Na aišku aplankiau ir miesto muziejų, kuris labai maloniai nustebino - nemokamas ir tikrai įdomus. Daug archeologinių pavyzdžių, gerai ir informatyviai (trūkumas - tik ispanų kalba) įrengtas. Jam įrengti panaudotos senojo universiteto patalpos, norint apeiti visą muziejų, einama ratu. Labai daug tapybos darbų (kas mane labai nudžiugino), Goyos eskizai ir daug kitų. 


 Tokias ir panašias kapavietes rado archeologinių kasinėjimų metu. Akmenys šiuo atveju - netikri.



Kadangi, kaip jau minėjau, mieste žmonių nerasta, tad ir po muziejų vaikščiojau absoliučiai viena. Ir sutikau be galo malonų ir draugišką apsauginį, kuris mane lydėjo ir pasakojo. Vienu metu mane pasigavo, pamatęs jog praleidau porą salių (maniau, kad tiesiog nėra ekspozicijos), mane nusivedė ir parodė kur eiti. O ten menės. Tamsios, su labai menku apšvietimu ir aš pirmą kartą gyvenime (po urvų ir tamsių vienuolynų...) pajutau ką reiškia klaustrofobija. Įlindau, negaliu juk nepamatyti. Ir apėmė toks jausmas, kad atsidūriau viename iš tų filmų apie Žaną d'Ark arba sesutes Boleyn, kur atrodo, kad tuoj tuoj ateis šarvais apsikarstęs ir žvake nešinas budelis ir pasakys, kad jau laikas.... egzekucijai... na nes žmonės vienodai ploja tiek per karūnavimą, tiek per nukirsdinimą. 


O iš tų menių labai greitai pabėgau. Ir nusprendžiau kad gana man istorijos, reikia šviežio oro tad pasukau parko kryptimi. Kadangi oras buvo dėkingas, radau draugų, kuriuos palesinau ir tiesiog pasibuvau su savimi. Dienai tokia išvyka pats tas, tačiau gyventi, tokiame mažame mieste nenorėčiau, nes tiesiog neturėčiau ką veikti. Nebent eiti į tas menes vėl, na, dėl adrenalino. 







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥