sekmadienis, liepos 24, 2016

Trys savaitės kelyje: trečia diena

Birželio 23d. – TREČIA DIENA      

Porto
 
Namuose aštuoni žmonės, pamiegosi neilgai, kad ir kaip to norėtum. Kažkas kalba, bet pabundu nuo kavos malimo. Ketinu vėl eiti keliauti po miestą, o vakare žinau, laukia jų didžioji šventė – Joninės. Visi renkasi mieste pagerbti Šv. Jono krikštytojo. Esu beveik tikra, kad pusė einančių  net nežino kodėl jie eina. Bet kuriuo atveju šventė įspūdinga ir verta joje pabūti nors kartą gyvenime. Bet apie tai vėliau.

Taigi ištrūkstu lauk. Pagaliau paragauju tradicinių jų saldumynų – Pastel de nata. Man pasirodo šiaip sau, bet visad taip būna su labai išgirtais dalykais. 


Vaikštau po miestą toliau, prieinu katedrą. Romantizmo atstovė, manoma statyta jau prieš beveik tūkstantį metų. Įspūdinga. Ir matomi miesto papuošimai bei panorama. Be galo gaila, kad šitaip apsiniaukę, ir vaizdai ir nuotraukos būtų kur kas įspūdingesni pasirodžius saulei... bet nesvarbu, vis tiek labai gražu ir dėkui Dievui - nelyja.










Sužavėta katedros nusprendžiu leistis link Rivjeros – dar vieno miesto perliuko ir pasivaikščioti krantine. Kaip tik pataikau atsidarant mugei, nuperku šį bei tą lauktuvėms, bet dar laikausi, nenoriu prisikrauti daiktų, juk dar pustrečios savaitės laukia kelyje, jei visur viską pirksiu, ties kokia Lisabona jau nebepanešiu kuprinės. Labai gaila, bet yra kaip yra. Pakeliui nusifotografuoju prie Eifelio statyto tilto. Ir tiesiog lėtai judu paupiu.





Einu einu, ir va prieinu antrą tiltą, o jokio pakilimo atgal į miestą nei su žiburiu nematyt. Bandau eiti iki trečio matomo, bet jei nebus kaip pakilti, galėsiu kaltinti tik save. Atstumas nemažas, kas žino kaip Vilniuje išdėlioti Žaliasis, Baltasis ir kiti tiltai, tai čia atstumas tarp jų dar kokiu trečdaliu didesnis. Prieinu trečiąjį – matau šiokie tokie laiptai, nelabai dažno naudojimo. Bandau lipti, užlipu dalį, atsiveria nebloga panorama. Tačiau apleisti namukai ir apgriuvę laiptai pasitikėjimo nekelia, ypač jei teks jais leistis žemyn. 



Vis tiek kylu toliau. Prasideda mažos gatvelės, praeinu pro tramvajaus liniją. Vis pasitikrinu žemėlapį, kad ten turi būti kapinės, tad judu. Dar palipus atrandu vartelius... kurie atrakinti ir išeinu į gatvę. O gerti noriu kaip savaitę negėrus, ir galų gale noriu alaus. Jaučiuosi nusipelnius. Susirandu gražią terasą, atsisėdu, paprašau alaus. O žmonės žiūri ir šypsosi. Paaiškina kur galiu rasti alaus ir palydi. Įsiprašiau į išpuoštą ir sutvarkytą privatų žmonių kiemą mat. Blondinė kokių reta. Nu ir gerai, vadinas metas į kapines. Bus to alaus po to.









Pasivaikštau po man labai neįprastas, tačiau gražias kapines ir laikas pradeda spausti – planuose alus ir grįžimas ir centrą pėstute. O centre dar reikia nusipirkti vyno ir kažko pagraužti, nes visi esame pakviesti į svečius. Susitinkame prie va tokio gražaus prekybcentrio:


Pavakarieniaujam ant namo stogo, atsiveria fantastiški vaizdai. Visi į orą leidžia kiniškus žibintus, dangus mirga marga... apie vidurnaktį planuojame pajudėti link centro. 



O centre minios žmonių... mane visą dieną iš proto varęs plaktukų garsas dar intensyvesnis, bet kadangi pati vieną gavau, išsiliejau. Žmonės vieni kitiems daužo per galvas, ir šypsosi. Taip praleidom visą naktį ir grįžome jau švintant pilnutėliais naktiniais traukiniais. Fejerverkai buvo įspūdingi. Didelės dalies nebūčiau mačiusi jei ne portugalas, pas kurį vakarieniavome – laikė mane iškėlęs, kad kažką pamatyčiau, nešiojo, kai minios būtų mane patraiškiusios arba būčiau pasimetusi. Buvo įspūdinga naktis. Metas miegoti, nes rytoj laukia kita diena.





Trys savaitės kelyje: antra diena

Birželio  22d. – ANTRA DIENA 


Madrid – Porto

Nepramiegu. Pašoku iš lovos penktą ryto ir susipakavusi bei apsirengusi kiek per anksti pajudu link Plaza del Sol, nuo kurios turėčiau pasigauti metro iki oro uosto. Lauke dar tamsu, tačiau didmiestis nemiega, mieste pilna jaunimo. Pasėdžiu ant laiptelių prie metro, prieina vienas juodaodis. Bet draugiškai pakalbina, pakviečia arbatos; bet kur aš tau eisiu, juolab netoli šeštos ryto. O ir skrydis po poros valandų, laiko tikrai neturiu. Mandagiai atsiprašau ir dar po keliolikos minučių atsidaro ir pradeda veikti metro.

Greitai su persėdimu nuvažiuoju iki oro uosto, vis dar negaliu atsidžiaugti, kad nebeturiu sunkaus krovinio, tik tada dar atrodančią lengvą kuprinę. Skrydžių ekrane matau, kad dega VILNIUS, lygiai tas pats laikas, tačiau aš skrisiu lygiai po trijų savaičių. Dabar kiek kita kryptimi. Labai greitai praeinu visas patikras, niekur nepypsiu kaip įprastai. Susėdus lėktuve praneša, kad skrydį atideda dėl rūko Porto mieste. Atsikėlus penktą ryto jau pradeda nervinti, sakau niekada nepirksiu tokių ankstyvų skrydžių. Bet nieko baisaus neįvyksta, po dvidešimt minučių pajudam ir po valandos pasiekiu Portugaliją, labai seną savo svajonę. Dėl laiko skirtumo išlošiu valandą.

Porto ketinu palikti po Joninių, nes sako, kad jas būtina pamatysi būtent šiame mieste. Vėl naudojuosi couchsurfing.org bendruomenės paslaugomis: šįkart apsistoju pas Miguel – bohemišką portugalą, kurio namuose skamba muzika, slankioja draugiškos katės, o šaldytuve gali rasti nuostabaus namų gamybos riešutų sviesto. Miguel mane pasiima iš oro uosto, sutaupydamas mano pinigus, laiką ir nervus, nes su jų sistema namus būčiau radusi sunkokai.

Atvykus iki mano laikinų namų, pamatau, kad esu ne viena – vienas vokietis/anglas tuo metu ten darbuojasi už lovą ir maistą. Trys Izraelio atstovai, planavę miegoti parkę, tačiau parsivesti Miguelio ir vėliau atsiranda dvi prancūzės. Didėlė mūsų kompanija mane nustebina, tačiau visi labai draugiški ir lengvai randam kalbą. Kiek pasėdėjus nutariam, kad dalis keliaus iki ežero, o aš noriu į centrą, nes to ir atvažiavau. Viskas baigiasi taip, kaip dažniausiai baigiasi didelėms kompanijoms – skylam į tris grupes. Mane palieka centre, paaiškina kur nueiti, kaip viską rasti ir kaip parvažiuoti. Viskas paprasta, centras nedidukas, nereikia net ir viešojo transporto.

Pradedu vaikščioti gatvelėmis, mane žavi visi apleisti namai. 




Užeinu bent pamatyti portugališko turgaus:



Dar truputis vaizdų iš gatvės. Ir viskas dekoruota plytelėmis. Atrodo fantastiškai. 





 Sielų koplyčia: 


Neatsispyriau ir Lleila knygynui, kuris, manoma, įkvėpė Hario Poterio rašytoją J.K.Rowling visai HP sagai. Kadangi Rowling kurį laiką gyveno Porto, knygose yra ir daugiau užuominų į tai, iš kur ji gaudė idėjas vardams ar vietovėms. Pats knygynas magiškas, su dvasia, tačiau... tikėjausi kažkiek įspūdingesnio bendro įspūdžio. Bet čia jau vėl problema, kuo daugiau pamatai, tuo sunkiau nustebti. Be viso to, tai yra vienas seniausių knygynų visoje Portugalijoje. Visur internete rašoma, kad negalima fotografuoti. Absoliučiai niekas nedraudė.






Karmelitų bažnyčia, taip pat įspūdinga ir man labai neįparasta. Plytelės labai unikalios ir dvelkia Portugalija...


Clerigos bokštas, ikoniškiausias Porto statinys. Man gal ne visai. 


Sumąsčiau, kad reikia aplankyti Kristalo rūmų sodus. Ėjau ėjau, lipau į kalną, ratais kvadratais, gerai, kad dar kuprinės neturėjau. Šiaip ne taip radau parką, rūmus ir klykiančius povus. Kažin ar kada buvau prieš tai girdėjusi kaip baisiai jie klykia... bet parkas labai gražus, su begalėm fontanėlių, skulptūrų, takelių ir gėlių... atsiveria graži panorama.





Sao Bento stotis - vienas iš statinių, palikusių didelį įspūdį. Iš išorės niekuo neypatinga, iš vidaus išklota plytelėmis, kuriose vaizduojama Potugalijos transporto istorija. Įėjus išsižiojau. Net niekur iš jos nevažiuojant verta užsukti apsidairyti. 


Sėdau į traukinį ir parvažiavau atgal, kur vyko vakarienės gamyba. Visi pavakarieniavom kieme, žvakių šviesoje. Miguel užkūrė pirtį, pusė iš mūsų gavo kūno šveitimus ir masažus, bohemiškai lakstėm pusnuogiai ir jaučiausi pasakiškai. Pirmas vakaras Portugalijoje buvo vienas jaukiausių per visą kelionę. Įdomūs pokalbiai, šviesų šou, skanus maistas... po tokios gražios, nuotykių ir įspūdžių pilnos dienos nuėjau miegoti. Ir pagaliau pavyko pamiegoti daugiau nei kelias valandas.