ketvirtadienis, spalio 20, 2016

Skaitadieniai 2016 - 3 dalis

Lina Ever – BERLYNO ROMANAS
Jei būčiau žinojusi, kokia pigi ir bevertė, vargu ar būčiau ėmusi išvis į rankas. Pagrindinė veikėja - kilimėlis kojoms. Neįdomi, erzinanti, verkianti ir viskuo nepatenkinta. Pačiame romane buvo labai daug nereikalingų pastraipų, vis skaitai skaitai, ir kažkoks gabalas tarsi iš oro... Skaičiau, nes pradžioje visai įtraukė, patiko meilužio personažas, o aš laukiau, kada kažkas neerzinančio ir įdomaus, stiprios moters įvykdomo, įvyks. Taip ir pabaigiau. Ne man vis tik meilės romanai apie inkščiančias bobas ir su seilėjimaisiais. Oj kaip ne man.

Sara Gruen – ŽIRGYNO PAMOKOS
Graži, jauki knyga apie meilę. Tėvui, dukrui, vyrui ir arkliams. Pradžioje šiek tiek erzino visi aprašymai apie žirgyną ir arklius, bet vėliau įsiskaičiau ir knyga visumoje labai patiko. Tik ne taip kaip šios pačios autorės „Vanduo drambliams“. Kas dar patiko, tai buvo tai, kad nesvarbu kiek mylimi buvo žirgai, jie nebuvo laikomi svarbesni už žmones. Nebuvo lyginami su vaikais ar vadinami dukromis ir sūnumis, kas mūsų visuomenėje labai būdinga, šunis laikyti vaikais ar panašiai. Visumoj – ko tikėjaus, tą ir gavau.

Jodi Picoult – KUPROTOJO BANGINIO DAINOS
Visų pirma, labai juntama tai, kad tai pirmoji autorės knyga. Chronologija trukdo skaityti, o ne padeda. Nepatiko, kad svarbus kai kurių veikėjų likimas buvo atskleistas pradžioje (ji dažnai tą daro, bet čia kažkaip kitaip buvo, jau visiškai jokios paslapties nelikę). Ir tas non-stop kalbėjimas apie banginius vedė iš proto. Visumoje tai tikrai patiko, skaudžios temos, painūs santykiai, stiprūs veikėjai. O pabaiga, tokia gyvenimiška ir neteisinga, net pikta. Na bet taip jau būna... silpnas įspūdis, bet vis tiek nesigailiu skaičiusi, sužinojau įdomių dalykų. 

Charles Frazier – ŠALTASIS KALNAS
Skaudi istorija, stiprūs veikėjai... labai slogus įspūdis, tačiau pati istorija pateikta labai gražiai. Paprastai gamtos aprašymų nemėgstu, tačiau šįkart jie puikiai papildė romaną. Tiek Ada, tiek Rubė pasirodė labai išskirtinės veikėjos, ypač Rubė. Iškart po to pažiūrėjau filmą, kuriame jos personažas buvo kiek perspaustas, o Ada filme nusaldinta ir padaryta ištižusi ir galvą pametusi piemenė. Knygoje viskas atrodė kiek kitaip. Nors skaitydama ašarų neliejau, žiūrint filmą – priešingai, graudžiai paraudojau. 

Andrea Busfield – GIMĘ ŠEŠĖLIUOSE 
Kažkaip laukiau ir laukiau visą knygą, kad kažkoks konkretus siužetas vyniotųsi, kad kažkas iš kažko rutuliotųsi, o tai buvo tiesiog nutikimų ir įvykių kratinys.  Na bent jau man susidarė toks įspūdis. Šiaip visumoje knyga labai patiko, aprašomi gražūs santykiai, įdomiai iš visų pusių pateikta ir religija bei papročiai, kurie mane vis labiau piktina. Ypač dėl vienos iš svarbesnių veikėjų, kuri atsisakė visko dėl meilės, nors kažin ar kada bus taip mylima, kaip tikisi... sunku būti nešališkai tokiais klausimais. Gaila moterų ir tiek. Jos apsimeta, kad turi pasirinkimą ir gyvena baimėje. 

Joanne Harris – LEDINUKŲ BATELIAI 
Be galo patiko. Visa magija, runos, ženklai, burtai… taip skaniai ir subtiliai įpinta į visą istoriją… Viana tokia pati kerinti, kaip ir Šokolade… o pagalvojus apie Rudį – prieš akis iškyla J.Depp portretas… bet kuriuo atveju, šią dalį prarijau per dieną, negalėjau net nueiti miegoti, kol nebaigiau ir neužverčiau paskutinio puslapio. Veikėjai stiprūs ir įtaigūs, visi įsimintini ir savotiškai žavūs – nuo storulio ir “balerinos” porelės, iki senutės, gedinčios sūnaus ar pačių Vianos dukterų… ir  tas vėjas… tarsi veikėjas, turintis ne ką mažesnį vaidmenį nei dauguma personažų. Ir tiesiog tas elementarus moralas, kad meilė viską nugali. Skaitau paskutinę dalį. Skanaus man.

penktadienis, spalio 14, 2016

Trys savaitės kelyje: šešta diena

Birželio 26d. - ŠEŠTA DIENA


Dar vienas iš mano labai norėtų pamatyti objektų buvo dryžuotieji namukai Costa Nova miestuke. Kadangi visiškai netyčia google tuos namukus atradau, susiradau jų tikslią vietą ir pamačiau, kad jie vos keli kilometrai nuo Aveiro. Jeigu nevažiuos autobusas, mąsčiau, važiuosiu kokiu dviračiu, arba, po velnių, eisiu pėstute. Bet neteko nei vienu, nei kitu planu pasinaudoti, nes autobusai važiavo, net visai patogiu laiku. Mano draugelis Cesar nusprendė visur su manimi kartu eiti ir važiuoti, tad ir namukų link judėjome kartu.

Rytą vėl papusryčiavome kavinukėje prie namų – jau įprastas mūsų ritualas. Po to sotūs ir laimingi pajudėjome link centro, kur atradome, kad vyksta blusturgis. Nusipirkau kvepalų miniukų sau ir sesei, apsižvalgėm ir nutarėm, kad metas važiuoti. 
















Costa Nova – miestelis ant vandenyno kranto. Visą dieną pragulėjome pliaže, prieš tai prifotografavau dryžuotuosius namukus... o ant vandenyno kranto prabuvome iki vakaro. Jau susiruošę grįžti į Aveiro sutikome Cesar pažįstamų – baigėsi tuo, jog vakarieniavome, dainavome, kūrenome laužą ant vandenyno kranto. Taip pražiopsojome autobusą, tačiau po vidurnakčio mus parvežė atgal... praleidau nuostabią dieną, paskaičiavau žvaigždes, privalgiau skanaus maisto, stebėjau vieną gražiausių saulėlydžių savo gyvenime.... ech... vaizdai kalba patys už save.




























trečiadienis, spalio 12, 2016

Trys savaitės kelyje: penkta diena

Grįžusi pasižadėjau sau aprašyti viską... na, rezultatas matyti – 4/21. Tada išvažiavau į Baltarusiją – liko neaprašyta iki šiol. O dabar, bilietai kitai krypčiai rankose, o viskas vėl nejuda nė pro kur... 
Lėtai judam toliau...

Birželio 25d. – PENKTA DIENA

Porto - Aveiro

Ryte palieku Porto beveik su ašaromis akyse, Miguel pareiškia, kad aš labai faina mergaitė ir smagiai išlydi. Šįkart laukia labai trumpas kelias. Traukinyje prie manęs prisėda diedukas, kuris man portugališkai išsipasakoja apie savo gyvenimą, ir tai, kaip daug metų sunkiai dirbo tabako fabrike. Kaip visa tai supratau, dievai žino. Atvykus išvystu gražią stotį ir laukiu sekančio vaikinuko, Cesar. Jam mane pasitikus pradžioje abu jaučiamės nejaukiai, pražioj keistai neturim apie ką kalbėti. Pradedu mąstyt, kad va, įkliuvau, ypač susinervinu, nes rinkausi pas ką apsistoti iš kelių variantų. Vėliau paaiškėja, kad tai nepaprasto gerumo, nuoširdumo vaikinukas... užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad spalio mėnesį jau aš jam aprodžiau Vilnių ir Trakus.
Taigi Aveiro – Portugališkoji Venecija. Miestas ant kanalo kranto, su žvejų nameliais, nedaug gyventojų ir jaukiomis gatvelėmis. Cesar man aprodo universiteto miestelį, papusryčiaujam kavinukėje prie jo namų. Saldėsiai tokie nuostabūs, kad iš visos kelionės parsivvežiau papildomus dešimt kilogramų. Ne bagaže. 




Universiteto miestukas:






Visą dieną tiesiog vaikščiojom miestu, vis sustodami puodeliui kavos ar bokalui alaus. Taip pat buvom lengvai įkalbėti pasiplaukioti kanalu, kas buvo labai jauku ir gera. Aplankėm smagų skuduryną, paragavau dar kitokių tradicinių saldumynų:







Bažnytinė plotkelė, į ją įvilktas kiaušinio trynys, išsuktas su cukrumi. Lipnu, saldu. Fu.



Senoviniai  žvejų namukai. Sako, kad visi būdavo dažomi skirtingomis spalvomis, kad  vyrai grįžę lengviau atpažintų namus.





Dar keli kadrai iš vakarinio pasibastymo:








Na o vakare labai jaukiai pavakarieniavom žiūrėdami futbolą ir parėjome miegoti. Pokalbiai prie alaus dar užsitęsė, tačiau rytojui turėjome planų, tad galiausiai nuėjome miegoti. Užmigau su šypsena, nes Aveiro nuostabus. Vietomis apleistas, kaip ir didžioji dalis Portugalijos, tačiau nuostabus. Gal tame ir yra visas žavesys.