ketvirtadienis, gruodžio 07, 2017

IŠ MEILĖS - Kristin Hannah

Paveikė emociškai. Perskaičiau prieš porą dienų, o vis sukasi galvoje... moterys myli taip, kad niekas nebebūna svarbu. Ir ne apie meilę vyrams kalbu, o vaikams... esamiems, būsimiems, potencialiems.
Eilinį kartą Hannah sužavėjo savo pasakojimu ir šeimos paveikslu - kaip visos seserys kovojo viena už kitą, nebijojo viena kitą stumtelti ar pakritikuoti.
Mamos pokalbiai su tėvu kėlė šypseną - tokia stipri meilė, ech... nemirtinga...
Galėčiau liaupsinti Hannah ilgai ilgai. Tiek "Žiemos sodas", tiek "Lakštingala" patiko kur kas labiau. Bet ši tam tikrais aspektais buvo labai artima.
Prisikabinčiau prie vertimo, faktinės klaidos badė akis. Bet čia jau pedagogo akis, nepastebėti sunku.
Gerų skaitinių visiems šiais šaltais žiemos vakarais!




trečiadienis, lapkričio 15, 2017

NAKTIES MUZIKA - Jojo Moyes

Na va, baigiau skaityti visus, į lietuvių kalbą išleistus šios autorės romanus. Šis į mylimiausių sąrašą nepatenka, tačiau tikrai nebuvo blogiausias.
Mūsų šeimoje buvo daug nesąmonių, susijusių su nekilnojamuoju turtu ir pavydu. Skaitydama šią knygą prisiminiau daug įvairių niuansų ir situacijų. Ganėtinai artima pasirodė ši tema.
Visiškai nesupratau Loros, tokia jau po padu moterėlė... kažkoks neįtikinamas pasirodė jos personažas. Norėjo vieno, gavo kita, bet viskas gerai, apversiu savo gyvenimą, apsimesiu, kad normalu...
Kaimyno Meto personažas buvo absoliučiai nuspėjamas. Iš karto supratau, kad kažkas čia bus ne taip...
Ir nuostabūs pasirodė šeimos santykiai, ypač mamos paaukojimas visko, ką galėjo, kad turėtų stabilų, ramų gyvenimą, nepaisant visko, kas darėsi gyvenime. Visi, kas tik galėjo, išdavė... sunku buvo nors kuo pasitikėti. Ir galiausiai jos pakilimas, tarsi fenikso iš pelenų...
Gražiai parašyta skaudi istorija. Kažkiek priminė "Vienas plius vienas" kai pagrindinė veikėja statėsi gyvenimą vėl iš nieko. Šiek tiek panašus siužetas. Nepasaisant šiokių tokių pasikartojimų, labai patiko muzikos tema, ir tai, kaip viskas buvo su ja susieta.
Ech, patinka man Moyes. Smagūs veikėjai. Įdomus, įtraukiantis ir nepaleidžiantis siužetas. Rekomenduoju.


antradienis, spalio 10, 2017

GERIEJI ŽMONĖS - Hannah Kent

O beje, kai nesirašo darbas, prisėst paskaityt labai sveika ir veiksminga. Po to prisėdau su naujom jėgom, matyt, tik ir reikėjo mintims atitrūkt.
Fėjos - romane vadinamos geraisiais žmonėmis. Paprastiems žmonėms kenkia. Sukeičia vaikus. Fantastika, ane? Tikrai ne. Siaubinga istorija, kurioje šįkart bažnyčia buvo teisesnė. Romanas, kuriame blogesnė iš blogybių nebuvo religija. Blogiausias buvo žmonių tamsumas, neišprusimas, tikėjimas absoliučiai nelogiškais dalykais, kurie galiausiai privedė prie tragiškų pasėkmių.
Liūdna buvo skaityti, kai sergantis vaikas buvo laikomas padaru, nuo visų slepiamas, skriaudžiamas... ir tas jo negalėjimas pasakyti kas jam yra... pinigų trūkumas, neišgalint išsikviesti gydytojo... to paties kunigo atsisakymas padėti... galėčiau tęsti be galo, bet atskleisčiau per daug siužeto vingių.
Labiausiai pašiurpino, kad istorija tikra. Suprantu, kad viskas vyko prieš beveik du šimtus metų... bet vis tik kai pasaulyje daug kur tokiu metu žmonės vykdė visokias milžiniškas pažangas, čia vyko tokie baisūs ir neapsakomai tamsūs dalykai.

Geras romanas. Vietom poetiškas, vietom šlykštus. Esu patenkinta tuo, kaip pasibaigė vaikui... nes jei ne tuo būdu, būtų gal dar baisiau viskas buvę... nors kažin, ar galėjo būti blogiau.

Rekomenduoju. Vien tam, kad suvoktume kaip mes vis tik toli nuėjom. Nuo papročių, tradicijų ir kokie pažangūs tapome.

Prieš imdama eilinį kartą nebuvau skaičius aprašymo. Ir pavadinimas, ir viršelio gražumas suklaidino. Bet taip buvo tik įdomiau.


trečiadienis, gegužės 31, 2017

Skaitiniai 2017 - 3 dalis

Neil Gaiman – Žvaigždžių dulkės
Nuostabi istorija – pasaka ne vaikams. Visiškai ramiu tonu pasakojama apie tai, kas gyvenime svarbiausia – šeima, santykiai, meilė, drąsa ir ryžtas. Rekomenduoju.

Jodi Picoult – Kai tu išeini
Seniai mane buvo taip stipriai paveikusi kokią Picoult knyga, verkiau pabaigoje taip, kaip seniai neblioviau. Tokia netikėta, tokia kartu paprasta… ypač žmonėms, tikinčiais tokiais dalykais. Būrėjos personažas sužavėjo, o ir visa istorija puikiai perteikta, buvo įdomu skaityti apie dramblius ir jų santykius.

Anita Amirrezvani – Lygi su saule
Kadaise skaičiau šios autorės Gėlių kraują, tad ši taip neįtikino, nesužavėjo kaip kad ana. Buvo gaila pagrindinės veikėjos, norėjusios gero, o išėjo… na kaip visada. Visi papročiai ir istorija žavi, moterų žeminimas kraupina. Knyga verta dėmesio, tačiau šioje nemažai politikos.

Jodi Picoult – Small Great Things
Prieš skaitant šį Picoult romaną radau atsiliepimus ir pačios autorės pastabas, kad kiekvienas iš mūsų, kuris mano, kad nėra rasistas, toks pasijaus. Pasijutau ir aš. Visą knygą skaitant negalėjau pateisinti tėvo, tačiau vystantis jo istorijai, apie tai kaip jis augo, buvo auklėtas, kur įsivėlė, pradėjau kažkiek net jį pateisinti. Nors jokio pateisinimo čia nė negali būti. Kol auklėjamas, taip, žmogus negalvoja, bet vėliau suaugęs jau turėtų atsakyti už savo veiksmus. Privertė susimąstyti. Ne tik apie tai, ar odos spalva kažką lemia, bet ir apie kitus niuansus gyvenime – odos spalva, turtas, socialinė padėtis… koks yra tas skirtumas, kuris vienus paverčia geresniais už kitus?

Lucinda Riley – Septynios seserys. Majos istorija
Lucinda Riley – Audrų sesuo. Alės istorija
Ojėj kokia smagi saga nusimato. Knygų serija apie seseris, kurios vieną kitą bando palaikyti po tėvo mirties ir aiškinasi apie savo kilmę keliaudamos netikėtomis kryptimis, sutikdamos joms svarbius žmones ir keičiančios savo gyvenimą. Nenoriu atskleisti daug detalių, šiuose romanuose daug smagiau, kai viskas išaiškėja skaitant. Skanaus. Laukiu kitų dalių.

Christina Baker Kline – Našlaičių traukinys
Patiko, skaitant buvo įdomu, bet sakyčiau, jog tai labai neįsimintina knyga. Skaičiau vos prieš porą mėnesių, o detalių kažkaip nelabai pamenu.

Margaret Atwood – Tarnaitės pasakojimas
O. Čia mano knyga. Mėgstu kartais tokias. Moteriška aštuoniasdešimt ketvirtųjų versija. Daug baisesnė. Buvo Hitleris, puolęs žydus, buvo Stalinas, bandęs žlugdyti inteligentus ir protingesnius už save… o čia pasirinkta kita grupė – moterys. Absoliučiai visos moterys. Negali bendrauti, mokytis, dirbti, turėti šeimos, privatumo, norų, svajonių, negali valgyti ką nori, negali klausytis muzikos… sąrašą galima tęsti be galo… skaitant apima jausmas, kad tai tarsi labai baisi pranašystė. Kad tarsi kažkoks scenarijus kokiam kažkelintam pasauliniui karui… ar tiesiog ateity atsiras koks diktatorius, kuris galiausiai pasisems idėjų iš Atwood… baisu skaityti, tačiau tikrai džiaugiuosi perskaičiusi.

Guillaume Musso – Angelo kvietimas
Pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Buvo taip įdomu, kad skaičiau net per pertraukas darbe, o kolegos sakė, keista, kad ne į telefoną įlindusi. Daug kas nuspėjama. Toks visiškas holivudinis romanas, su gražia pradžia, netikėtais posūkiais, šaudo gaudo pabaigoje ir nuspėjama pabaiga. Bet kaip saldainiukas, sukramčiau, saldumas dar kuriam laikui liko.

Lucinda Riley – Levandų sodas
Viskas, bandau užbaigti knygų apie prancūzus ir karą maratoną (jau pamečiau skaičių kiek jų pastaraisiais metais perskaityta). Netikėtas siužetas. Visų pirma, ta graži meilės istorija pradžioje, kur viskas įvyksta itin greitai – nuspėjama. Supratau iškart, kad kažkas čia ne taip. Nebūtų Riley. Bet skaityti nemažiau įdomu. O istorija istorijoje sužavėjo, nors ir apie karą. Labai įdomiai viskas supainiota ir sudėliota, įtikina, o pabaigoje prireikė laiko suprasti kas ten kam giminė. Sakiau kitus kartus skaitydama Riley knygas tikrai braižysiuos giminės medį. Tikrai patiko. Gal mažiau už Orchidėjų namus, bet patiko.

Romain Sardou – Panelė Fransina
Kažką minėjau, kad nebenoriu knygų apie karą, ir še tau. Tik šita sausa, nuspėjama, pergrūsta faktais, kurie, toks jausmas, sudėti vien tam, kad padidėtų knygos apimtis. Pradžia buvo įdomi, visą vidurį vos stūmiausi į priekį, o pabaigiau kad pabaigt. Pabaiga, buvo minėta, kad bus netikėta. Man tokia nebuvo, aš pati būčiau panašiai pasielgusi.

Cheryl Strayed – Laukinė
Taip, tai yra mano knyga. Filmas matytas, pastatytas praktiškai identiškai pagal knygą. Žiūrint jį seniau praverkiau nemažus epizodus ir visai gailiuosi, kad knyga į rankas pateko tik dabar. Vis tiek labai patiko. Planuoju (koks planuoju, jau nupirkti bilietai ir yra draugė bei transportas) poros mėnesių kelionę po JAV (didelę dalį laiko ir praleisiu vakarinėse valstijose) tad skaityti buvo nepaprastai įdomu. Patiko ir kelio istorija, ir Cheryl emocijų kaita, jos augimas, gedėjimas, kuomet tikrai pereinami visi etapai... nebuvo vietų, kurias skaityčiau ir mintys plaukiotų kažkur, nors knyga nelengva... labai patiko. Tikrai rekomenduoju. Viena geresnių kol kas šiemet skaitytų.

trečiadienis, gegužės 03, 2017

VEGETARĖ – Han Kang

Žinot, man reikia labai daug pastangų, kad neparašyčiau apie knygą labai blogai. Kartais net ir blogus dalykus apvelku į paminkštintą apvalkalą, kad tik nenuskambėtų, jog siaubingai kritikuoju. Nes kas gi aš tokia? Ir skaitau viską iš eilės. Ir man įdomu ir populiarioji literatūra, ir intelektualesnė, ir sudėtingesnė. Nesibaidau nei apimčių, nei išskirtiniau pateikto turinio.
Nu bet viešpatie aukštielninkas. Knygą skaičiau prieš porą savaičių. Pradžioje maniau – ne, nerašysiu nieko. Palaikys kvaila, neintelektualia ar nesigaudančia literatūroje. Tada kažkaip vis mąsčiau ir sukau galvą kaip čia padarius. Bet žinot ką, nelabai man rūpi ką apie mane pagalvos, o ir pati puikiai suprantu, kad būtent todėl, kad yra kalnai skirtingų skaitytojų, yra ir kalnai įvairių knygų.
Moteris gyvena stabilų gyvenimą. Sakykim. Po keisto sapno ji nustoja valgyti mėsą. Ir kardinaliai pasikeičia. Čia ir prasideda knygos smagumas.
Knyga padalinta į tris dalis. Pirma dalis skaitėsi labai įdomiai, įtraukė ir privertė apie nemažai dalykų susimąstyti. Ar kūnas, kuriame gyvename priklauso tik mums patiems? Ar mūsų pasirinkimas ir atsitraukimas nuo visuomenei priimtinų normų gali būti pasmerktas; kodėl? Kas mes tokie, kad smerktume vieni kitų pasirinkimus? Tai va čia gerumas man ir pasibaigė. Nors ir tai, buvo kalnas šlykščių vietų.
Taigi antra ir trečioji knygos dalys – kuo toliau, tuo labiau nieko nesupratau. Visus veikėjus pati asmeniškai uždaryčiau į atskirus baltai iškaltus kambarius, kad nebesidulkintų ir vienas kito nebepaišytų. Visur yra gilesnė prasmė. Ir potekstės. Aš tą suprantu. Ir jei tiek laiko praėjus dar vis apie knygą mąstau, vadinas, autorė kažką pasiekė.
Man knyga absoliučiai nepatiko. Perskaičiau greitai, su dideliu pasišlykštėjimu, o skaitydama nuolat norėjau mėsos, nors pati jos beveik nevalgau...


pirmadienis, balandžio 24, 2017

TIGRO BEIEŠKANT – Colleen Houck

Na, antroji dalis patiko gerokai mažiau nei pirma. Dabar netgi nutariau tikrai padaryti pertrauką ir skaityti kažką kito. Ne tigruose esmė. Gal tik tiek, kad norėtųsi kažko intelektualesnio, o ne palakstom, pakovojam, pavalgom, pamiegam... ir vėl kartojam rutiną. Tas aprašymas kiekvieną kartą pasimušam-pavalgom-pamiegam, aj dar padėjuojam kurį čia tigrą pasirinkt, nes abu tokie gražūs ir „seksovi“ ir nuostabūs... pradeda atsibosti.
Vėl pradžioje knygos daug faktinių klaidų. Iš kažkur atsiranda indų kalba (?) o vėliau pasitaisoma, ir jos nebelieka ir jau aiškinama, kad Indijoje yra daug kalbų. Nei viena jų nėra indų kalba. Ir panašios, nežinau, ar faktinės, ar vertimo klaidos.
Pliusai – kuomet pirmoje dalyje dėmesys skiriamas Indijos mitologijai, tai šioje dalyje atsigręžiama į graikų – atsiranda Sirenos ir kiti dievai ir būtybės; biblijos motyvai. Patinka, kad šioje dalyje jau veikia kitas, juodasis, brolis. Jis atrodo charizmatiškesnis ir įdomesnis. Smagiai skaitėsi ir knygos pradžioje aprašomi Kelsės pasimatymai. Kėlė šypseną jos vaikinai ir bandymai pamiršti savo didžiąją meilę.
Žiauriai erzino skyrių pavadinimai, kurie tarsi iškart išduodavo kas įvyks. Ar čia autorės toks tikslas buvo, ar neapdairumas, nežinau. Bet gadina malonumą.
Kaip jau minėjau, darysiu šiokią tokią pertraukėlę ir vėliau grįšiu prie šių knygų, bet kol kas dvi dalys mane pasotino.



pirmadienis, vasario 20, 2017

Skaitiniai 2017 - 2 dalis

Jolita Herlyn – Svaigulys
Labai lengva, paprasta. Apie įdomią moterį, įdomų jos gyvenimą, bastymąsi po pasaulį, ieškojimus ir atradimus. Toks jaukus skaitinys be didesnės išliekamosios vertės. 

Tess Gerritsen – Žaidimas su ugnimi
Labai netikėta pažintis su Gerritsen, kažkada skaičiau Chirurgą, didelio įspūdžio nepaliko, o vat ši... suvalgiau per kelias valandas be atsitraukimo. Ir prikaustė, ir holokausto tema ir visi siužeto vingiai labai sužavėjo. Buvo tikrai labai labai įdomu skaityti. 

Charles Dickens – Didieji lūkesčiai 
Kadaise buvau skaičiusi sutrumpintą versiją, tad be Hevišem (ir tai neprisiminiau jos rolės ir įtakos istorijoje) nieko neprisiminiau. Labai įdomiai, archajiškai parašytas. Įdomus vaiko mąstymas, jo menkinimas, brandos epizodai. Nesakau, kad labai patiko, tačiau labai džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Gina Viliūnė – Magdalė. Smuklės merga 
Ech, graži knyga. Įdomu skaityti apie Vilnių, ypač kai porą dešimtmečių pati gyvenau senamiestyje. Labai įsimintini veikėjai ir puikiai supainiotas o vėliau atpainiotas siužetas. 

Gina Viliūnė – Imperatoriaus meilužė
Sofija ir Aleksandras. Beveik kaip Barbora su Žygimantu. Protinga, užsispyrusi, siekianti savo. Aukštuomenės gyvenimas, jo užkampiai, vėl įdomūs miestų aprašymai. Tačiau ši pasirodė lengvesnė, silpnesnė, nors pagrindinė veikėja buvo be galo stipri. Bet meilė akla, net labai protingus paverčia idiotais. Ir labai jauki pabaiga. Kai žinai, kaip yra, žinai, kad ir jie žino, tik niekas nieko garsiai nepasako. Viliūnė įtikina. Rekomenduoju abi.

Jean M. Auel – Pirmykštė moteris. Urvinio lokio gentis 
Pakraupau, tačiau pagalvojus logiškai, sunkiai ta evoliucija vyko. Žvelgiant pro šių laikų prizmę buvo labai gaila moterų, kurios "privalo paklusti vyrams, nes tokios tradicijos".
Patiko, jog autorė gana smulkiai aprašo ginklų, maisto gamybą, žolelių rinkimą, gydymo procedūras.
Magiška romano pusė, šamanai ir genties tikėjimas dėl apvaisinimo tik kėlė šypseną. Bet kuriuo atveju knyga labai patiko, nors vietomis pasikartojimai pabodo. Rekomenduoju.

Jodi Picoult – Atpildas 
Bet tikrai, už kiek galima atleisti? Kokia yra riba? Ar atsiprašymas atperka tokio lygio nusikaltimus? Ir kaip svarbu auklėjimas, kai jaunam, naiviam ir visada šeimos spaudžiamam vaikui gavus galimybę pasireikšti, jis tampa budeliu... o sistema to tik ir nori. Ir jį giria. Labai sunki emociškai knyga, tačiau tiek Minkės, tiek Džozefo istorija, kuri yra be galo glaudžiai susijusi, sukrėtė, supurtė... Tikrai rekomenduoju, ypač mėgstantiems holokausto temą. O jei ir nemėgstat, knyga sukels daugiau klausimų moralės prasme, nei jų atsakys. Bet kuriuo atveju, Picoult kaip visada be galo įtikinama ir svariais argumentais papirks net ir skeptiškiausią skaitytoją. 

šeštadienis, sausio 21, 2017

Skaitiniai 2017 - 1 dalis

Prasidėjo metai, o aš ir vėl skaitau. Įsukta į rutiną, egzaminus, ant nosies kabančią pratiką... bet skaitymui laiko atrandu. Taigi trumpai apie pirmą trejetą:

Alyssa Shelasky – PRIJAUKINTI PRIJUOSTĘ
Naivoka veikėja, tačiau labai stiprus optimizmo užtaisas. Paprastai į asmeniškumus neskubu, bet kadaise, senais laikais, pati būčiau ko gero išsaugojusi santykius, jei tik būčiau pradėjusi gaminti - lygiai kaip ir pagrindinė veikėja, laukdavau vaikino pareinančio iš darbo, kad man (ir sau) paruoštų vakarienę. Sulaukiau priekaištų, tačiau kvailas feministinis požiūris, kad nebūsiu aš pririšta prie virtuvės baigėsi skaudokai. O veikėja, protingesnė, pasirodo, labai puikiai apvertė savo gyvenimą, kartu su tais makaronais, kuriuos mokėsi virti. Labai gerai nuteikianti knyga, receptai atrodo ganėtinai paprasti, kai kuriuos manau ryšiuos išbandyti (dabar tokia beviltiška nesu, nei kokia buvau praeity, nei kokia buvo veikėja).

Jana Vagner – VONGO EŽERAS
Tikrai nesu fantastikos žanro mėgėja, dėl ko net nekyla rankos skaityti kažko panašaus. Bet kadangi romanas "ant bangos", visi skaito ir po to giria, reikia ir man, jei daiktas geras.Visų pirma, kaip kadaise esu minėjusi, nesu labai linkusi skaityti knygų nugarėlėse esančių anotacijų - pasimokiau iš senesnių leidimų, kai visa santrauka su atomazga parašyta; tad imdama žinojau, kad bus neva apokaliptinė istorija. Ir nustebino tai, kad knyga rašyta rusės ir apie Rusiją. Nepaisant erzinančių vardų ir šiokių tokių pasikartojimų, romanas labai patiko - įdomu buvo skaityti, kad daug kas buvo pasakyta užuominomis, neatskleista iki smulkių detalių, dar patiko veikėjai. Ir kaip visad, priverčia susimąstyti, ką čia pats tokiu atveju darytum. Laukiu tęsinio ir akcijos kruopoms ir cukrui, eisiu sandėliuot, jei ką.

Charlotte Betts – PRIESKONIŲ PIRKLIO ŽMONA
Ech kaip aš pasiilgstu nenaivių ir neverkšlenančių moterų personažų. Arba tokios jau mes esam. Skani ir kvapni knyga, kurioje tiek daug sluoksnių, kad prasidėjus visoms meilėms seilėms buvau bepamirštanti daug įdomesnes, statybos ir restauracijos temas. Buvo labai įdomu skaityti apie kvepalus ir jų gamybą, apie prieskonius... ir anglišką kultūrą. Kuomet pernai ko netrečdalį perskaitytų knygų sudarė romanai (ir ne tik) apie Prancūziją, tai dabar šokia tokia atgaiva. Ir seniai nebuvau skaičiusi knygos su neblogai išverstomis sekso ar erotinėmis scenomis. Vertėjai pagarba, redaktorei/korektorei dar stuktelčiau per nagus už praleistas raides. Vertas dėmesio, lengvas, tačiau kartu labai daugiasluoksnis romanas.

penktadienis, sausio 06, 2017

Trys savaitės kelyje: septinta ir aštunta dienos


Birželio 27-28d. – SEPTINTA-AŠTUNTA DIENOS

Aveiro – Tomar - Sintra

Rytą atsikeliu, Cesar turi keliauti į darbą, o aš į kitą savo stotelę – Tomar. Vėl tolsiu nuo vandenyno, tad žinau, jog kankinsiuos ir vėl. Susikraunu daiktus, su Cesar išsiskiriame – jis keliauja į darbą, o aš ieškoti stoties. Žemėlapio neturiu, kada kitas autobusas ar traukinys net neįsivaizduoju, vėl einu vedama nuojautos. Galiausiai sustoju kavinukėje kavai (buvo skaniausia kava gerta per ilgą laiką), sumoku už didelę kavą su pienu gal aštuoniasdešimt euro centų, pasinaudoju WIFI ir susirandu, kad kitas traukinys, vykstantis į Tomar visai neužilgo, tad pajudu. Stotį randu greitai, nusiperku bilietą ir įsėdu. Persėdu Coimbra stotyje, deja, į patį miestą nusprendžiu nevažiuoti. 

Atvykus į Tomar tiesiog einu vedama nuojautos ir pataikau – matau ant kalno stūksantį vienuolyną. Su Danieliu susitarėme susitikti prie turizmo agentūros (kuri, deja, nedirba).

Tomar – miestukas pačiame Portugalijos viduryje. Buvęs prekybos centras. Įsikūręs pačioje derlingiausioje Portugalijos dalyje, auginami figmedžiai, riešutai, alyvmedžiai. Sklando mitai, kad mieste stūkso dideli Tamplierių lobiai...










































Danielis turėjo reikalų, mane paliko vieną, tad nuėjau iki parduotuvės ir šiaip maliausi po miestą, nes žinojau, kad rytoj įėjimas į vienuolyną nekainuos, plius eisiu labai ankstų rytą, kai nebus didelių eilių ir taip karšta. Saulei besileidžiant grįžau į Danielio namus, vakare vyko likeriukų degustacija, įdomūs pokalbiai, dušas ir saldus miegas.

Atsibudau anksti. Metas kopti į kalną.

Įžymiausias objektas miestuke, Tamplierių ordino įkurtas Kristaus vienuolynas. Vėlai 12a. įkurdintą ant kalno tvirtovę sudaro pilis ir vienuolynas su bažnyčia. 

























Aplankius vienuolyną susikroviau mantą ir susitikau su Danieliu, kuris, važiuodamas į koncertą Lisabonoje pasiūlė mane nuvežti iki jos, iš kurios aš judėsiu į Sintrą.

Sintroje atsidūriau jau vakare - kontrastas po šiaurinės Portugalijos, traukiny toks jausmas, kad vien juodaodžiai... nejaukiai pasijutau net nebūdama rasistė...  hostelyje palikau daiktus ir po miestuką pasivaikščiojau, nors buvau labai pavargusi... grįžusi užmigau nesulaukusi gal nė dešimtos...

Pasakų miestelis... ir čia tik pradžia...































Ryt nauja diena, nauji atradimai :)