trečiadienis, gegužės 31, 2017

Skaitiniai 2017 - 3 dalis

Neil Gaiman – Žvaigždžių dulkės
Nuostabi istorija – pasaka ne vaikams. Visiškai ramiu tonu pasakojama apie tai, kas gyvenime svarbiausia – šeima, santykiai, meilė, drąsa ir ryžtas. Rekomenduoju.

Jodi Picoult – Kai tu išeini
Seniai mane buvo taip stipriai paveikusi kokią Picoult knyga, verkiau pabaigoje taip, kaip seniai neblioviau. Tokia netikėta, tokia kartu paprasta… ypač žmonėms, tikinčiais tokiais dalykais. Būrėjos personažas sužavėjo, o ir visa istorija puikiai perteikta, buvo įdomu skaityti apie dramblius ir jų santykius.

Anita Amirrezvani – Lygi su saule
Kadaise skaičiau šios autorės Gėlių kraują, tad ši taip neįtikino, nesužavėjo kaip kad ana. Buvo gaila pagrindinės veikėjos, norėjusios gero, o išėjo… na kaip visada. Visi papročiai ir istorija žavi, moterų žeminimas kraupina. Knyga verta dėmesio, tačiau šioje nemažai politikos.

Jodi Picoult – Small Great Things
Prieš skaitant šį Picoult romaną radau atsiliepimus ir pačios autorės pastabas, kad kiekvienas iš mūsų, kuris mano, kad nėra rasistas, toks pasijaus. Pasijutau ir aš. Visą knygą skaitant negalėjau pateisinti tėvo, tačiau vystantis jo istorijai, apie tai kaip jis augo, buvo auklėtas, kur įsivėlė, pradėjau kažkiek net jį pateisinti. Nors jokio pateisinimo čia nė negali būti. Kol auklėjamas, taip, žmogus negalvoja, bet vėliau suaugęs jau turėtų atsakyti už savo veiksmus. Privertė susimąstyti. Ne tik apie tai, ar odos spalva kažką lemia, bet ir apie kitus niuansus gyvenime – odos spalva, turtas, socialinė padėtis… koks yra tas skirtumas, kuris vienus paverčia geresniais už kitus?

Lucinda Riley – Septynios seserys. Majos istorija
Lucinda Riley – Audrų sesuo. Alės istorija
Ojėj kokia smagi saga nusimato. Knygų serija apie seseris, kurios vieną kitą bando palaikyti po tėvo mirties ir aiškinasi apie savo kilmę keliaudamos netikėtomis kryptimis, sutikdamos joms svarbius žmones ir keičiančios savo gyvenimą. Nenoriu atskleisti daug detalių, šiuose romanuose daug smagiau, kai viskas išaiškėja skaitant. Skanaus. Laukiu kitų dalių.

Christina Baker Kline – Našlaičių traukinys
Patiko, skaitant buvo įdomu, bet sakyčiau, jog tai labai neįsimintina knyga. Skaičiau vos prieš porą mėnesių, o detalių kažkaip nelabai pamenu.

Margaret Atwood – Tarnaitės pasakojimas
O. Čia mano knyga. Mėgstu kartais tokias. Moteriška aštuoniasdešimt ketvirtųjų versija. Daug baisesnė. Buvo Hitleris, puolęs žydus, buvo Stalinas, bandęs žlugdyti inteligentus ir protingesnius už save… o čia pasirinkta kita grupė – moterys. Absoliučiai visos moterys. Negali bendrauti, mokytis, dirbti, turėti šeimos, privatumo, norų, svajonių, negali valgyti ką nori, negali klausytis muzikos… sąrašą galima tęsti be galo… skaitant apima jausmas, kad tai tarsi labai baisi pranašystė. Kad tarsi kažkoks scenarijus kokiam kažkelintam pasauliniui karui… ar tiesiog ateity atsiras koks diktatorius, kuris galiausiai pasisems idėjų iš Atwood… baisu skaityti, tačiau tikrai džiaugiuosi perskaičiusi.

Guillaume Musso – Angelo kvietimas
Pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Buvo taip įdomu, kad skaičiau net per pertraukas darbe, o kolegos sakė, keista, kad ne į telefoną įlindusi. Daug kas nuspėjama. Toks visiškas holivudinis romanas, su gražia pradžia, netikėtais posūkiais, šaudo gaudo pabaigoje ir nuspėjama pabaiga. Bet kaip saldainiukas, sukramčiau, saldumas dar kuriam laikui liko.

Lucinda Riley – Levandų sodas
Viskas, bandau užbaigti knygų apie prancūzus ir karą maratoną (jau pamečiau skaičių kiek jų pastaraisiais metais perskaityta). Netikėtas siužetas. Visų pirma, ta graži meilės istorija pradžioje, kur viskas įvyksta itin greitai – nuspėjama. Supratau iškart, kad kažkas čia ne taip. Nebūtų Riley. Bet skaityti nemažiau įdomu. O istorija istorijoje sužavėjo, nors ir apie karą. Labai įdomiai viskas supainiota ir sudėliota, įtikina, o pabaigoje prireikė laiko suprasti kas ten kam giminė. Sakiau kitus kartus skaitydama Riley knygas tikrai braižysiuos giminės medį. Tikrai patiko. Gal mažiau už Orchidėjų namus, bet patiko.

Romain Sardou – Panelė Fransina
Kažką minėjau, kad nebenoriu knygų apie karą, ir še tau. Tik šita sausa, nuspėjama, pergrūsta faktais, kurie, toks jausmas, sudėti vien tam, kad padidėtų knygos apimtis. Pradžia buvo įdomi, visą vidurį vos stūmiausi į priekį, o pabaigiau kad pabaigt. Pabaiga, buvo minėta, kad bus netikėta. Man tokia nebuvo, aš pati būčiau panašiai pasielgusi.

Cheryl Strayed – Laukinė
Taip, tai yra mano knyga. Filmas matytas, pastatytas praktiškai identiškai pagal knygą. Žiūrint jį seniau praverkiau nemažus epizodus ir visai gailiuosi, kad knyga į rankas pateko tik dabar. Vis tiek labai patiko. Planuoju (koks planuoju, jau nupirkti bilietai ir yra draugė bei transportas) poros mėnesių kelionę po JAV (didelę dalį laiko ir praleisiu vakarinėse valstijose) tad skaityti buvo nepaprastai įdomu. Patiko ir kelio istorija, ir Cheryl emocijų kaita, jos augimas, gedėjimas, kuomet tikrai pereinami visi etapai... nebuvo vietų, kurias skaityčiau ir mintys plaukiotų kažkur, nors knyga nelengva... labai patiko. Tikrai rekomenduoju. Viena geresnių kol kas šiemet skaitytų.

trečiadienis, gegužės 03, 2017

VEGETARĖ – Han Kang

Žinot, man reikia labai daug pastangų, kad neparašyčiau apie knygą labai blogai. Kartais net ir blogus dalykus apvelku į paminkštintą apvalkalą, kad tik nenuskambėtų, jog siaubingai kritikuoju. Nes kas gi aš tokia? Ir skaitau viską iš eilės. Ir man įdomu ir populiarioji literatūra, ir intelektualesnė, ir sudėtingesnė. Nesibaidau nei apimčių, nei išskirtiniau pateikto turinio.
Nu bet viešpatie aukštielninkas. Knygą skaičiau prieš porą savaičių. Pradžioje maniau – ne, nerašysiu nieko. Palaikys kvaila, neintelektualia ar nesigaudančia literatūroje. Tada kažkaip vis mąsčiau ir sukau galvą kaip čia padarius. Bet žinot ką, nelabai man rūpi ką apie mane pagalvos, o ir pati puikiai suprantu, kad būtent todėl, kad yra kalnai skirtingų skaitytojų, yra ir kalnai įvairių knygų.
Moteris gyvena stabilų gyvenimą. Sakykim. Po keisto sapno ji nustoja valgyti mėsą. Ir kardinaliai pasikeičia. Čia ir prasideda knygos smagumas.
Knyga padalinta į tris dalis. Pirma dalis skaitėsi labai įdomiai, įtraukė ir privertė apie nemažai dalykų susimąstyti. Ar kūnas, kuriame gyvename priklauso tik mums patiems? Ar mūsų pasirinkimas ir atsitraukimas nuo visuomenei priimtinų normų gali būti pasmerktas; kodėl? Kas mes tokie, kad smerktume vieni kitų pasirinkimus? Tai va čia gerumas man ir pasibaigė. Nors ir tai, buvo kalnas šlykščių vietų.
Taigi antra ir trečioji knygos dalys – kuo toliau, tuo labiau nieko nesupratau. Visus veikėjus pati asmeniškai uždaryčiau į atskirus baltai iškaltus kambarius, kad nebesidulkintų ir vienas kito nebepaišytų. Visur yra gilesnė prasmė. Ir potekstės. Aš tą suprantu. Ir jei tiek laiko praėjus dar vis apie knygą mąstau, vadinas, autorė kažką pasiekė.
Man knyga absoliučiai nepatiko. Perskaičiau greitai, su dideliu pasišlykštėjimu, o skaitydama nuolat norėjau mėsos, nors pati jos beveik nevalgau...