penktadienis, lapkričio 16, 2018

GYVENIMAS BE PABAIGOS – Frederic Beigbeder


Norite gyventi kelis šimtus metų ar net amžinai? Tai va, ne tik jūs to norite. Beigbederis irgi to užsimanė. Dukrelei paklausus ar mes visi mirsime, autorius pabijojo jai atskleisti tiesą. Tad pamelavo, tačiau kartu ir pasiryžo surasti tą alchemikų ieškomą išminties akmenį... tą gyvybės eliksyrą, tą genetinę mutaciją ar stebuklingą tabletę... ir, žinoma, apie tai parašė knygą.
Žinau, kad būtent šio autoriaus dėka mes visi galvojame, kad meilė trunka trejus metus. Aš pati asmeniškai tos knygos nesu skaičiusi, o dabar net visai gailiuosi. Tokių cinikų, koks yra Beigbederis, dar reikėtų su žiburiu paieškoti. Bet kad aš sarkazmą, ironiją ir juodą humorą mėgstu, man visi pašmaikštavimai apie mirtį nuostabos nekelia; sakyčiau – patinka net labiau nei lėkštoki juokeliai apie blondines ar studenčiokus... skaityti buvo atgaiva.
„Vieno negaliu suprasti: kad vairuotum automobilį, turi išlaikyti teises, o kad pradėtum naują gyvybę – nieko. Kiekvienas mulkis gali tapti tėvu.“
Autorius taip viską dėsto, kad vieną minutę susimąstai, kad jis, atsiprašant, debilas. Kitą jau vėl galvoji, koks nepaprastai jautrus žmogus, kaip myli savo vaikus... po kelių pastraipų ir vėl – idiotų idiotas. Taip ir skaičiau visą knygą. Juokiuosi – mąstau – graudinuosi – vėl juokiuosi.
Bet vis tik, pagalvokime. Žmogaus kūnas yra sukurtas (Darvinas, Dievas... evoliucija, genai... rinkitės belenkurį variantą, jums spręsti, sąrašą galim papildyti bet kada) gyventi maždaug 120 metų. Tą tyrė ir ištyrė mokslininkai. Kažkodėl tik labai maža šios planetos gyventojų dalis pasiekia ir tą pačią 90 metų ribą, o ką jau kalbėti apie visus 120. Ir vis tik aš pagalvoju, kad uždavus tą patį klausimą 25 metų žmogui, ir  85, tikėtina, kad sulauktume visiškai skirtingų atsakymų. Pagalvojus – va, užaugi, užaugini vaikus, anūkūs, dar ir kitos kartos vaikus prie altoriaus palydi... bet vėlgi aš manau, kad tas noras ar nenoras priklauso nuo to, kaip tu nugyvenai tuos savo metus... na, jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau gyventi dar 100 metų – tikrai nesutikčiau. Kartais gana yra gana. 
Daug minčių kyla perskaičius tokią knygą. Rašymo stilius žavus, bet tikrai reikia būti kažkiek pasikausčius ir mokėti daugiau nei lietuvių kalbą; bent minimaliai domėtis mokslo naujienomis ar globalinėmis problemomis apskritai.



MANO SESERS PASLAPTYS – Emily Giffin


Visų pirma, tai nėra bloga knyga. Tiesiog – netobula knyga apie netobulus žmones. Ir apie tai, kai kartais likimas pridaro dalykų, sumaizgo tokių mazgų, kurių geriau būtų nė nebuvę. Jei žmonėms lemta įsimylėti – lai įsimyli... nereikia, kad taip skaudžiai susidėliotų situacija, atsirastų kaltės jausmas, kažkas apsiimtų daryti kažką, ko nė nenori, tik vedami to kaltės jausmo. Skaitydama šį romaną nesupratau daugumos veikėjų sprendimų. Man buvo keista, nuolat stebėjausi. Bet tai tikrai nereiškia, kad tie sprendimai buvo blogi – kas Gretai Brigitai atrodo nenormalu – Justinai gal atrodys idealu. Logiška. Bet vėlgi... tiek dalykų man čia atrodė nereikalinga...
Istorija apie dvi seses – Mereditė, gyvena su vyru ir dukrele, abejoja savo santuoka. Džozė – pradinukų mokytoja, trokšta vaikų, tačiau yra vieniša, gyvena su geriausiu draugu ir vykdo spermos donoro paieškas. Seserų santykiai įtempti. Ypač kai priartėja penkioliktosios jų brolio Danieliaus mirties metinės, situacija dar paaštrėja.
Kaip ir patiko tai, kad šioje knygoje paliesta labai daug temų. Artimo mirtis, meilė draugams, santuokos reikšmė ir svarba, vaikų gimdymas ir auginimas, karjeros pasirinkimai, praeities įtaka dabarčiai... tai šie dalykai nėra blogi, tik viskas kartojosi, galiausiai jau pradėjo erzinti. Ir kai kurie iš jų buvo aptarti taip labai paviršutiniškai. Labiau būčiau norėjusi gal arba mažiau tų siužeto vingių, arba, kad jie būtų „pakapstyti“ giliau. Vietomis juokiausi, pabaigoje net ašarą nubraukiau, nors pabaiga man labai nepatiko. Manęs neįtikino Džozė, kuri pasirinko tokius variantus, kad iš tiesų skaičiau aukštai pakėlusi antakius ir mintyse savęs klausiau „kas per velnias?“, bet vėl, suprantu, kad veikėja, personažas, o jei būtų tikras žmogus, „į dūšią“ neįlįsčiau... bet tikrai manau, kad tai buvo būtent autorės darbas – atskleisti veikėjo psichiką tiek, kad sprendimai būtų gana aiškūs, būtų tikslios priežastys ar konktretūs pretekstai viskam, kas romane vyksta.
Knygoje daug kartų keliamas klausimas ar gali būti laimingas santuokoje, kur vienas myli labiau; kur žmonės būna vienas su kitu dėl vaikų, nors nebėra aistros, nėra tų kibirkščių, bendrumo jausmo... kai gyveni kaip bendrabuty, tik dar vietoj to, kad dalintumeis gėlių laistymu ir šiukšlių išnešimu – augini vaiką... ši dalis man tikrai buvo įdomi. Bet ir vėl, pagalvoju apie save, apie paskutinių savaičių sprendimus savo pačios gyvenime ir suprantu, kad nepritariu Mereditei. Neverta savo laimės aukoti dėl to, kad neva vaikai augtų su abiem tėvais, nors matys juos abu nelaimingus... arba kad neverta būti žmogum vien tik vardan to, kad būti...
Skaudi knyga, skaudžios pasekmės, kai kaltinimais drabstomasi dešimtmečiais, arba žmonės vieni kitus prikritikuoja tiek, kad paskui viskas būna slepiama... reikia kalbėtis. Ir tiek. Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti.




pirmadienis, lapkričio 05, 2018

KELYJE. 100000 ŽINGSNIŲ SU KUNIGU ALGIRDU TOLIATU. – Lina Ever

Išėjo Lina Ever su kunigu ir fotografu pasivaikščioti. Ir pasikalbėti. Ir žinot, skaičiau ir mėgavausi. Nors pradžioje buvau taip skeptiškai nusiteikusi – begalinių kalbų apie dievą nepakenčiu, Linos Ever, kaip rašytojos, irgi nemėgstu. Bet kai sudalyvavau leidyklos „Tyto alba“ metinėje konferencijoje prieš porą mėnesių, iškart supratau, kad šią knygą skaityti aš noriu.

Visų pirmą – norėjau susipažinti su Toliatu – nors realybėje net buvau prie jo pripuolusi nusifotografuoti, ir tada visai nereikšminga asmenukė dabar man daug vertingesnė, kai perskaičiau šią knygą. Ir skaityti norėjau, nes pati šiemet ėjau – kitu keliu, kitoje šalyje, su kitais žmonėmis ir ne 5, o 40 dienų. Ir ne šimtą, o aštuonis šimtus kilometrų. Bet pati puikiai žinau tą trijų dienų lūžį (pamenu, kaip sesei rašiau žinutę, kad viskas, nebegaliu, kad bijau, kad teks stoti ir grįžti namo) pamenu tas susikaupusias emocijas, kurias galiausiai paleidi eidamas... kai verki, keikiesi, pyksti ant pakeleivių ir savęs. Tačiau vis tiek eini.

Pasakysiu paprastai, nėr ko čia vynioti į vatą – jei nebūčiau ėjusi šv. Jokūbo šiemet, sakyčiau, kad knyga šiaip sau. Tikrai, gi tokia graži gamta – aprašymų mažoka, nors gelbėja Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Bet man knyga nepaprastai patiko. Skaičiau ir aikčiojau. Visa tai, ką patyriau pati, čia dar paaiškino kunigas. Paprastai, pasaulietiškai, nekišdamas žodžių „tikėjimas“, „dievas“, „biblija“ ar kito liturginio žargono  kiekvieną kartą prasidedant gilesniam ir tikresniam pokalbiui. Graudinausi ir sutikau su labai daug jo paaiškinimų. Buvo ir liūdna, ir šypsojausi, ir linksėjau galva sutikdama.

Labiausiai patiko jų dialogai apie motyvaciją, vienas kito palaikymą ir draugus, atleidimą ir paleidimą. Kunigas nepaprastai gerai paaiškino tai, kodėl reikia eiti išpažinties. Nesakau, kad eisiu, tikrai ne, nes aš ir į bažnyčią nevaikštau. Bet paaiškinimas man labai patiko ir aš jam pritariu. Logiškas, paprastas ir gal net būtų pakeitęs kai kuriuos dalykus mano gyvenime, jei tokį būčiau išgirdusi prieš penkiolika metų.

Nesvarbu, ar aš tikinti, ar ne. Nesvarbu ar toks bus ir kitas skaitytojas. Bet aš vis tik manau, kad šioje knygoje sudėta labai daug gerumo. Tikrumo. Nuoširdumo. Atskleistos baimės, apkalbėtos, paleistos... kalbėta apie nemalonias situacijas – ne tik kaip jų išvengti, bet ir kaip jose išgyventi... galėčiau pavyzdžius vardinti ir vardinti... bet nesinori kažkam sugadinti skaitymo malonumo, o to malonumo skaitant tikrai bus. Man knyga labai patiko, mane teigiamai paveikė, jaučiuosi laimingesnė. Dabar reikia sumąstyti kaip įkalbėti ją perskaityti sūnėną, nes žinau, kad jei jau skaitys, ateis ir pasidžiaugs pabaigęs...



ketvirtadienis, lapkričio 01, 2018

IŠNARPLIOTI OLIVERĮ – Liz Nugent

Būna situacijos, kai turi draugą, laikai jį draugu, jis tave taip pat. Tada žmogus paslysta, padaro ką nors blogo, visuomenė jį pasmerkia. Ir tie patys draugai puola sakyti, kad va, aš taip ir žinojau, jaučiau, kad su juo kažkas negerai. Po velnių, kas per nesąmonė. Tai kodėl metų metais bendravai? Nieko tu vis tik nejautei. Jei jauti, kad žmogus negeras, prie jo tiesiog neprisiriši. Ir tiek.

Oliveris daug metų gyvena su žmona Elis. Elis tyli, rami, darbšti – jie susipažįsta jam parašius pirmąja savo knygą vaikams, o jai tapus tos knygos iliustratore. Visi labai nustemba, nes buvusios Oliverio partnerės buvo gerokai charizmatiškesnės ir ryškesnės. Po daugelio metų santuokos Oliveris staiga neištveria – trenkia Elis.

Romane ieškomos Oliverio veiksmų priežastys - istorija mus nukelia į skirtingus laikotarpius, pasakojama iš skirtingų žmonių perspektyvos, atskleidžiama Oliverio praeitis – nuo labai skaudžios situacijos šeimoje, arba tiesiog tokios nebuvimo, kas tik dar kartą įrodo, kad sūnus privalo bendrauti su tėvu, o ne būti atstumtas. Iki jo jaunystės, kuomet su mergina ir draugais leidosi į avantiūras ir tuomet atrodę nedideli dalykai pakeitė kitų žmonių likimus amžiams...

Pradžioje daug ko nesupratau – kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, nors tekste vis būdavo mažos detalės, tarsi užuominos į tai, kas dar laukia skaitytojo. Bet vėlgi save raminau, kad čia blogiau jau būti negali. Na, švelniai tariant, nors kai kuriuos dalykus nuspėjau (atvirai, bandžiau savo spėliones gesinti, nes atrodė per žiauru), romano atomazga vis tiek pritrenkė. Viskas taip supinta, kad och...
Galiu pasakyt tik tiek – labai atidžiai skaitant – daug kas paaiškės gana greitai, bet matot, aš save laikau geru žmogumi ir man buvo sunku patikėti, kad tokie monstrai egzistuoja.

Tai nėra knyga apie blogą žmogų – greičiau tai psichologinis portetas – piešiamas iš daug skirtingų kampų, leidžiantis prieiti prie žmogaus ir suprasti, kodėl jo siela tokia tamsi. Ir žinot, romano pradžioje maniau, kad Oliverį pateisinsiu, bet ne. Jei tavo praeitis buvo tamsi, niūri, liūdna – aš kaip tik įsisvaizduoju, kad savo ateitį kurtum tik taip, kad nieko daugiau neskaudintum, nes pats visa tai perėjai ir turėtum suprasti, kad taip negerai, pasirinkti lengvesnį ir nesąžiningą kelią yra blogai. Neribotai naudotis kitų gerumu nėra normalu.

Tikėjausi labai lengvos knygos, o jei nebūčiau skaičiusi „Mes dedame tašką“, sakyčiau, kad knyga labai netikėta, o istorija niekur prieš tai negirdėta... nors, tikrai labai patiko. Emociškai labai stipriai nepaveikė, bet buvo įdomu skaityti ir nekantravau versti puslapius.



trečiadienis, spalio 31, 2018

ŠEŠTASIS IŠNYKIMAS - Elizabeth Kolbert

Aš visą gyvenimą viskuo domėjausi, bet paprastai man kildavo tokie klausimai, kokie nekildavo niekam. Jei mokytoja aiškindavo apie karo pretekstus ir priežastis, man nerūpėdavo tie pretekstai ir priežastys – aš norėdavau visų pirma išsiaiškinti kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Jei universitete dėstytoja vos atėjus pradėdavo dėstyti dalyką, aš ganėtinai nekukliai ir net nemandagiai ją stabdydavau – pala pala, ką jūs čia kalbat? Ne nuo to galo pradedat. Jei jau norit apie ką nors papasakoti – supažindinkit mus, suteikit planą, kurį seksime. Turi būti kažkokia sistema. Gal todėl manęs niekada pernelyg nežavėjo biologija – mokslas, kuris yra nestabilus, pernelyg greitai kinta, molekulės skaidosi milisekundžių greičiu, rūšys nyksta kasdien. Kalba taip greit nekinta, gal todėl, esu filologė, o ne biologė, man reikia daugiau laiko viskam „sukramtyti“.

Autorė pasakoja apie mūsų pasaulį ir pateikia faktus bei įvairias istorijas apie pasaulyje vyraujančius pokyčius. Pasak jos, pasaulis kas kelis ar keliasdešimt milijonų metų „persikrauna“ – išnyksta didelė rūšis visų egzistuojančių floros ir faunos atstovų. Vienus išnykimus mes galime lengvai atsekti, dėl kitų dar vis sklando ne tokios jau tvirtos hipotezės.

Nors biologija nėra mano mėgstamiausia sritis, knygą skaityti buvo labai įdomu. Autorė rašo naudodama labiau publicistinį, nei mokslinį stilių, tad buvo progų pasijausti ir protingai, nes va, tą žinojau, o dabar dar prie to žinau ir aną. Viskas gana paprastai paaiškinta. Skaitydama kai kuriuos faktus žymėjausi, braukiausi... gyvūnų pasaulis yra stulbinantis!  Yra varlytės, kurios išgyvena sušalusios į leduką. Neįtikėtina. Arba, ganėtinai nustebino tai, kad Darwin'o mintys apie rūšių išnykimą – išlikimą galbūt nebuvo visiškai jo... o kad jis buvo įkvėptas kitų mokslininkų... na tiesiog, ginčijosi kaip filosofai, mokslas ir draugystė laimėjo.

Šiaip, liūdna. Autorė prieina visai akivaizdžias ir logiškas išvadas... ir tikrai, kai pagalvoji, kur žmogus nekelia kojos, ten gamta žydi visomis įmanomomis spalvomis, rūšys klesti, gyvūnai turi savo sistemas, savo išgyvenimo planus, puikiai dauginanasi, vadovaujasi biologiniais laikrodžiais, mitybos grandinė lieka nesutrikdyda... vis tik pasirodo žmogus, viskas pasikeičia...

Aš niekada nebuvau planetos išsaugojimo entuziastė. Ekologija manęs nedomino, bet paskutiniu metu tikrai stengiuosi nebepirkti maišelių, piktinuosi švaistomu maistu ir kitais dalykais... gal jau laikas nustoti galvoti, kad “po manęs nors  ir tvanas” ir tiesiog labiau mylėti gamtą. Mylėti, tačiau kuo mažiau kištis. Jei jūsų vaikas to nežino, o nežino todėl, nes nežino tėveliai – nukritusio paukščiuko, stirniuko ar šikšnosparnio liesti nereikėtų. JEI jau kažkuris jų guli vidury gatvės, ir jam tikrai gresia pavojus, perneškite, bet nelieskite plikomis rankomis, nes kitaip paukštelio mama savo vaiko nepripažins, kaip ir sterna stirniuko ar panašiai...

Mylėkite gamtą, tačiau laikykitės atstu, visiems taip bus geriau.




ketvirtadienis, spalio 25, 2018

FANTASTINIAI GYVŪNAI IR KUR JUOS RASTI - J.K.Rowling

Jei vadovautis J.K.Rowling logika, tai: magijos pasaulis yra stipriai slepiamas nuo mūsų, Žiobarų. Tam yra sukurta visa sistema, įstatymai, yra žmonės, kurie užleidžia užmaršinimo kerus tiems, kurie kažką pamato ar sužino; visur yra atskiri įėjimai, kuriuos matai tik tuo atveju, jei apie juos žinai... tai prašau, prašau, prašau, jei pagal visus magijos įstatymus mūsų zoologijos soduose gyvena kentaurai, vienaragiai, lankučiai ir kiti padarai, nustokit apsimetinėti zebrais, asilais ir kitais visai ne magiškais gyvūnais ir mirktelkit man, kai kitąkart būsiu zoologijos sode!

Scenarijus pasakoja apie tai, kaip Njutas Miglapūtys atvyksta į New York. O ten jau vyksta daug įvairių dalykų, susijusių su magija, ir niekam tai nepatinka… o kai iš Njūto lagaminėlio pabėga ir keli fantastiniai gyvūnai, prasideda smagioji dalis…

Jau seniai norėjau perskaityti šitą knygutę. Filmą mačiau jau seniai – žiūrėjau dėl Eddie Redmayne, ir todėl, nes magija, burtai, priešistorė visko, ką labai myliu... ir visai nesigailiu, kad skaičiau. Buvo įdomu, įtraukė, siužetas pasakiškas, Rowling tikrai turi neišsemiamus fantazijos klodus...
Ir žinot, skaitydama vis pagalvodau – o jei vietoj tų ar anų dviejų eilučių būtų visa pastraipa ar dvi... na, jei vietoj scenarijaus tai būtų tiesiog romanas. Kokių penkių šimtų puslapių. Aš nesunkiai galiu tą įsivaizduoti. Ir visi kiti likę Hario Poterio gerbėjai, tuo nė neabejoju.

Patiko. Noriu dar. Magijos, mojavimo lazdelėmis, nematomų gyvūnų, paslapčių... tik kaip jau minėjau, norėčiau, kad tai būtų romanas.



sekmadienis, spalio 21, 2018

MATAU TAVE - Clare Mackintosh

Kažkaip sunkokai man šiomis dienomis sekasi su knygų pasirinkimu. Šios užsimaniau vos tik perskaičiusi kitą šios autorės trilerį „Leidau tai išeiti“, kuris mane sužavėjo... o kai knyguklubas.lt panoro draugauti ir dovanojo kuponą, suskubau šią knygą įsikelti į krepšelį. Perskaičiau praktiškai dviem prisėdimais.

Istorija pasakoja apie dvi moteris – Zoją, kuri netikėtai pažinčių skelbimuose laiškraštyje pamato savo nuotrauką. Ir Kelę, policininkę, kuri susidomi neįprastomis žmogžudystėmis, kurias, atrodo, sieja nuotraukos, patalpintos laikraštyje. Romane abi bėga nuo savo praeities šešėlių ir baimių.

Visų pirmą, skiriu didelį pliusą romanui už tai, kad iki galo neatspėjau kas čia bus kaltas ir kodėl. Įtarinėjau visus iš eilės: bandžiau ieškoti detalių; bandžiau spėlioti motyvus ir galimas priežastis. O žinot ką, būtent tų motyvų ir preteksto viskam kas knygoje vyko, pritrūko. Daug kur skaičiau, kad istorija neįtikino. Kad viskas buvo labai nenatūralu, kad taip būti negali. O kodėl ne? Kodėl žmonės negali būti tokie baisūs, tokio liguisto mąstymo, kad norėtų stebėti tokius dalykus? Juk pasaulyje buvo rengtas ne vienas socialinis eksprerimentas, ir kaskart buvo įrodyta, kad žmonės turi tą blogio sėklą savyje. Ir dažniausiai tie socialiniai eksperimentai būdavo pasmerkiami, ne tik dėl to, kad būdavo kontraversiški, bet todėl, kad skaudi realybė gąsdina. Mes ir patys nesuvokiame, ką mes galėtume padaryti, jei tik labai norėtume...

Įdomiai sudėliota knyga. Sunkiai įsivažiavau, bet jau kai įsiskaičiau, likusius tris ketvirčius perskaičiau per rytą, kai nesimiegojo. Ar tai buvo puikus trileris? Ne. Neblogas? Tikrai taip. Iki pačios pabaigos laukiau to sprogimo, to „bum“. Bet kažkaip nesulaukiau; be tų dalykų, kurių neatspėjau, epilogas tik patvirtino dalį mano įtarimų ir davė stipresnį motyvą viskam, kas buvo. Bet kad nustebau, tikrai nepasakyčiau. Keista knyga, keista jos nuotaika. Dideliems skeptikams ar cinikams – sunkiai patikėsit tuo, kas čia aprašoma. Nors kai pagalvoji, nelabai toli viskas nuo realybės...


sekmadienis, spalio 14, 2018

MŪZA - Jessie Burton

Būna knygų, kurias perskaityti nori labai ilgą laiką, tik jos vis nepatenka į rankas. Būtent taip buvo su šia. Prieš tai skaityta autorės knyga – Miniatiūristas man tarsi iškritusi iš atminties. Pamenu tik kelias detales. O kame buvo knygos esmė? Ir kažkodėl manau, kad panašiai bus ir su šia, nors knygą skaityti labai patiko. Puikiai parašyta ir nuostabiai išversta, kaip visada, Baltos lankos, tik geriausi atsiliepimai.

Istorija mus nukelia kelis dešimtmečius atgal -  1967, kur Odelė, juodaodė moteris, Londone skinasi kelią ir bando atrasti pagrindą po kojomis, netyčia susipažįsta su Loriu Skotu. Netrukus jų santykiai pradeda formuotis, tačiau juos sieja ir paveikslas, apipintas paslaptimis. Mirus Lorio motinai, jis niekaip nesugalvoja ką su juo daryti, tad atneša paveikslą į Odelės darbovietę – galeriją. Odelė su davo viršininkais ponu Ridu ir panele Kvik pradeda aiškintis paveikslo paslaptis – taip mes nusikeliame į pačias Ispanijos pilietinio karo išvakares 1936, į Andalūziją. Ten gyvena Olivija su tėvais, o Olivija slapta tapo...

Tiesą pasakius, apie siužetą būtų galima parašyti gerokai daugiau, bet tikrai nenoriu to daryti, pasakysiu tik tiek: istorija paini, veikėjai įtaigūs, romanas privers spėlioti ir klysti, pamatysit.

Kai mes įsimylime, dažniausiai užsidedame rožinius akinius, bet šiame romane toks jausmas, kad Olivija ne tik rožinius akinius gavo, bet kad į komplektą įėjo ir prietaisai ausims, padedantys girdėti tik tai, ką pati norėjo girdėti. Pradžioje skaitant aš jos nesupratau. Pabaigoje vis tiek likau nesupratusi. Ir jei bandyčiau paaiškinti plačiau, atskleisčiau pagrindinę romano problemą ir svarbiausią akcentą. Skaitysiantys – pasiruoškit galvosūkiui, pasiruoškit daug nelogiškų sprendimų priimantiems veikėjams. Nesąžiningumui, išnaudojimui...

Ir apie moteris ir jų teises. Pamėgau šią temą paskutiniu metu, ypač kai toks slegiantis fonas paskutinėmis dienomis pasaulyje... knygoje vėl kalbama apie tai, kaip neva moterys niekada netaps tokiomis geromis menininkėmis kaip vyrai. Ir žinot ką, aš šiai minčiai pritariu. Iš dalies. Moterys gali būti puikiomis menininkėmis. Ir tokių būna (nekalbu apie F.Kahlo, apie kurią žino visi, ir tikrai esu tokios nuomonės, kad ją labiau išgarsino jos keistas gyvenimo būdas, o ne tapyba) tiesiog dažniausiai jos būna savo vyro ar tėvo šešėlyje. Šagalai? Lilės ir Gerdos istorija? Kažkaip toks įspūdis, kad tik vyras gali, o moteris, nors aukoja viską, lieka ant ledo... arba jei moteris pasislepia po vyrišku vardu, tada gal ir suveikia. Kodėl taip yra? Retorinis klausimas, bet juk tikrai, kodėl?

Ir kas yra mūza? Kas įkvėpė Odelę? Kas įkvėpė Oliviją? Ir kodėl jos buvo taip įsitikinusios, jog joms norint kurti, šalia būtinas vyras? Daug problemų aprėpiama šiame romane – karas, rasizmas, menininkų aukos ir šlovės kaina. Karjeros pasirinkimai. O ir šiaip, sunkus laikmetis aprašomas, tiek Ispanai prieš pilietinį karą, tiek pati Europa prieš ir po Antrojo pasaulinio... visi tarsi sustingę, gyvenimas sulėtėjęs...

Gera knyga. Man visada gera skaityti apie Andalūziją. Tarsi vos užmerkiu akis ir prisimenu visus baltus namukus, visas vingiuotas gatveles, vėjelį ir nesibaigiantį vyną...

Norintiems paskaityti mano fotoreportažą apie Andalūziją, spauskite čia: Nuotykiai Andalūzijoje., meniu puslapio dešiniajame krašte leis pasirinkti kitus įrašus ir paskaityti apie visas dienas.



sekmadienis, rugsėjo 30, 2018

ŠEIMOS REIKALAI - Rohinton Mistry

Indija ir jos kultūra man visada sukelia dvejopus jausmus. Vis tik jų maistas, šventės, spalvos, šventyklos ir gamta... visa tai vilioja, gundo, traukia. Jų skirtingos kalbos, religijos, dievybės, visame tame irgi nematau nieko blogo – juk begalės žmonių, didelė teritorija, normalu, kad jie kažkaip yra pasiskirstę. Tačiau daug daugiau dalykų man Indijoje nepatinka. 21 amžius, o jie niekaip neišlipa iš tos patriarchijos ir niekaip nesusitvarko su nepagarba moterims. Jei jau tiki, tiki fanatiškai, jokio aurea mediocritas čia nė būti negali. Jie geriau vaiko išsižadės, nei leis jam susituokti su kitos religijos atstove. Ir tai mane siutina, nes jiems tradicijos yra svarbiau to, kad jų vaikai ir artimieji būtų laimingi.

Ši istorija mus nukelia į dar tuometinį Bombėjų, kur senelis Narimanas ligos kamuojamas guli patale. Senukas kenčia nuo Parkinsono ir nuo nelaimingos meilės prisiminimų. Tuo tarpu juo rūpinasi jo nemylintys podukra su įsūniu... kuomet kitoje miesto pusėje, mažame butuke gyvena jo tikra dukra su vyru ir dviem sūnumis... netikėtomis ir visiškai „įprastomis“ aplinkybėmis Narimanas atsiduria būtent dukters ir jos šeimos namuose...

Pradėsiu nuo to, kad buvau pasiilgusi knygos, kurią skaitai ir nenori padėti į šąlį. Paskutinės tokios buvo „Tabakininkas“ ir „Anglai keleiviai“. O ši istorija sukurpta puikiai. Daug dramos, paslapčių, slėpimo, bet viskas tikrai nėra labai melodramatiška... pagalvojus, juk visi paprasti žmonės iš gėdos daug ką slepia, kol ta gėda virsta kalte ir tada jau būna sunku tiesiog prisipažinti.

Man patiko, kaip vaikai buvo mokomi sąžiningumo, kad negalima imti, to, kas ne tavo, kad korupcija yra blogai, kad visa Indija tame skendi... ir vėliau, pats didysis pamokslautojas ir mokytojas, pats tėvas susidomi juodaja loterija... taip ganėtinai ironiškai viskas susidėliojo... kad tuo pačiu metu ir vienas iš sūnų nueina šunkeliais ir pasinaudoja „tarnybine padėtimi“. Tačiau valgyti norėjo visi.

Visą knygą mane labai žavėjo brolių santykiai. Kaip jie vienas kitą mylėjo ir vertino... ypač Kalėdų ryto scena... ech, liejau ašaras... bet kaip ir du normalūs berniukai ir pasipykdavo, ir vienas kitą paskųsdavo... ko tik nebuvo, viskas tiesiog tikra ir natūralu.

Kai pačioje pradžioje minėjau patriarchiją – tikrai pykau daug kartų šioje knygoje. Visi darbai moteriai, viskas kas sunkiausia, šlykščiausia, viskas jai. Vyras gali bimbinėti, pralošinėti, bet namuose viskas vis tiek tenka būtent moteriai. Neturi taip būti. Sakykit kas ką norit.

Jei ne tie atgrasūs kultūrų skirtumai ir moters vieta virtuvėje ir prie buities darbų, drąsiai sakyčiau, kad knyga graži. Kupina išminties. Gražių minčių. Meilės artimam, pagarbos senam... Bet žodžių iš dainos ar tradicijų taip lengvai iš kultūros neišmesi. Nepaisant tų tikrų ir ne visada malonių jų kultūros niuansų, knygą tikrai rekomenduoju.

Ačiū www.tytoalba.lt už knygą ir draugystę.


ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2018

AKLAS GLUOSNIS, MIEGANTI MOTERIS - Haruki Murakami

Keista man kilo mintis skaitant šiuos apsakymus. Bet tuoj paaiškinsiu. Net ir nuotrauka speciali,  derinasi su mano būsimomis mintimis. Kas skaitėt ar neskaitėte Hario Poterio (naiviai tikiuosi, kad bus daugiau skaičiusių) ten buvo tokie saldumynai, kurie vadinosi „Berty Botts įvairaus skonio pupelės“. Sakydami įvairaus, jie tikrai tą ir norėjo pasakyti. Be to, kad buvo normalios šokolado, braškių, mėtų ar karamelės skonio – pakelyje buvo galima rasti ir ausų sieros skonio, ar tokio skonio, kokio būna snargliai... ar kepenėlių pašteto. Na tiesiog – imi pupelę, atrodo kaip karamelė, o galiausiai baigiasi tuo, jog ragauji ausų sierą. Tai kodėl aš kalbu apie Harį Poterį, kai turėčiau kalbėti apie Murakamį?

Ši knyga yra trumpį istorijų rinkinys. Lietuviai tai vadina apsakymais, aš pasiliksiu prie ano termino. Taigi, be to, kad šioje knygoje yra 24 trumpos istorijos, didelė dalis jų yra istorijos istorijose. Ir visos kaip tos Bertie Botts pupelės. Pradedi skaityti ir nežinai ką gausi. Gal bus logiška, graži, įdomi istorija su įžanga, dėstymu, atomazga netgi aiškia pabaiga... o gal bus kažkas panašaus į sapną, kur veiksmas šokinėja nuo kačių, ėdančių senutę, iki sąžinės priekaištų ar nepavykusios meilės... kitos istorijos bus tarsi iliuzijų rinkinys – skaitai, mėgaujiesi tekstu, nes labai gražiai parašyta ir puikiai išversta (Ačiū Gabijai Čepulionytei ir Jurgitai Ignotienei), tačiau prireikia laiko, kad susivoktum apie ką čia kalbama ir kas norėta pasakyti... nes aš vis tik esu įsitikinusi, kad jei jau rašai, tai tavo istorija turėtų nešti kokią nors žinutę. O šiuo atveju žinutės kartais tekdavo paieškoti ilgėliau.

Rinkinį skaičiau ilgai. Kaip man, labai ilgai. Ir ne todėl, kad nepatiko; net priešingai, o ko gero dėl to, jog tai atskiri tekstai. Būtų romanas, norėčiau sužinoti kas vyko toliau, kodėl vyko, kaip pasibaigė... o čia... nespėji įsijausti, o jau pabaiga... pasidalinu savo nuomone apie tai, kurios istorijos man pasirodė geriausios ir labiausiai patiko:

Jubiliatė (Privertė susimąstyti... iki šiol mąstau.)
Veidrodis (Šiurpoka, bet man patiko.)
Septintasis (Labai jautri istorija istorijoje.)
Aštriųjų sausainių šlovė ir nuopuolis (Geras šiuolaikinio vartotojo aprašymas ir apie tai, kaip veikia marketingas.)
Atsitiktinis keliautojas (Apie sutapimus. Apie tai esu kalbėjusi ir rašiusi ne kartą. Puiki istorija. )
Šinagavos bezdžionė (Ko gero labiausiai įtraukusi ir sužavėjusi viskuo. )

Jei neketinate skaityti viso rinkinio, tai šios istorijos būtų mano labiausiai rekomenduotinos bent jau pažinčiai su rašytoju, kad pamatyti koks išskirtinis jis gali būti ir kokias skirtingas istorijas kuria. Aštri Murakamio plunksna ir tikrai tiks ir patiks ne visiems.

Ačiū leidyklai Baltos Lankos už knygą ir draugystę.



šeštadienis, rugsėjo 22, 2018

MANO TĖVAS ŠAGALAS - Gloria Goldreich

Deja, bet turiu malonumą pažinoti savanaudžių žmonių. Tokių, kurie tave atsimena, kai kažko prisireikia. Tokių, kurie mano, kad tik jie yra nuostabūs, kuomet kiti – nieko verti. Arba tokių, kurie, būdami visiški narcizai, pamiršta aplink save esančius... ir manau neklysiu sakydama, kad visi pažįstame bent vieną tokį žmogų.

Romanas pasakoja apie garsų rusų dailininką Marką Šagalą ir jo dukterį Idą. Visas romanas – jų santykių peripetijos, šeimos ir turto valdymo pasiskirstymas ir bėgimas. Bėgimas nuo karo, nuo vokiečių, nes visa Šagalų šeima – žydai.

Skaitant kito begalės minčių, tačiau ir labai džiaugiuosi visais dalykais, kuriuos sužinojau apie patį dailininką. Tikrai maniau, kad Chagall pavardė, skambanti taip prancūziškai, parodo iš kur jis kilęs.  Klydau. Ir tikrai nemaniau, kad jis buvo toks baisus žmogus. O iš pradžių skaitydama labai gailėjau Idos, ir tik vėliau supratau, kad vis tik, netoli obuolys nuo obels rieda...

Buvo įdomu skaityti apie jo kūrybos procesą. Iš to, kaip autorė aprašė jo darbus, juos įsivaizdavau absoliučiai kitokius, realistiškesnius, tikroviškesnius. O realybėje jo tapyba man simpatijų nekelia. Nei jo, nei jo didžiausio konkurento – Pikaso. Gal todėl mintyse niekaip neatgaminau darbų, matytų muziejuose.

Baisėjausi Šagalų skundais gyvenimu. Jų įsitikinimu, kad jie neliečiami, nes jis yra genijus, o genijų niekas nežudo. Pykau ant Marko, kai jis, teigdamas, kaip jam blogai, nes reikia pirkti dar vieną namą, apsimetė aklas viskam ir tarsi igroravo savo tautiečių holokaustą. Tai knyga apie aikštingus, pasikėlusius, egoistiškus, narcisistiškus žmones, kurie nemato nieko daugiau nei save. Absoliučiai jokios empatijos kitam, žmonių išnaudojimas, išskaičiavimai. Ypač baisėjausi  Ida. Siaubinga moteris. Kad Šagalas bjaurus, faktas, bet kad duktė bus tokia, tikrai pradžioje nenumaniau. Tironas išsiaugino sau tironę, kad valdytų Šagalų imperiją.

Romanas, tačiau toks tikrai biografinis. Tik jau ties pabaiga taaaaaip nuobodu ėmė darytis, tas pats per tą patį... buvo drąsiai galima vietoj tų 600psl palikti 400 ir niekas nebūtų pasikeitę... parodos būtų aprašytos, meilužių santykiai nupasakoti, šeimos išdraskytos, tos pačios klaidos padarytos... rekomenduoju tiems, ką domina ypatingos asmenybės. Ir nusiteikit, kad piktinsitės daug ir dažnai. Šiaip labai džiaugiuosi, kad skaičiau. Sužinojau įdomių dalykų. 





pirmadienis, rugsėjo 17, 2018

TABAKININKAS - Robert Seethaler

Mano pirma pažintis su „Man Booker“ premijos finalininku Robert Seethaler. Šiame romane pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakares. Apie jauną vaikiną Francą, kuris yra priverstas palikti mažą Austrijos miestuką, savo mamytę, ir vykti į Vieną. Francas Vienoje įsidarbina tabako parduotuvėlėje ir netrukus įvyksta du dalykai: Francas įsimyli jauną čekę su įspūdinga švarple ir susirandą naują draugą – žydą Zigmundą Freudą. Taip taip, tą patį Freudą.

Galiu pasakyti tik viena – man patinka skaityti geras knygas. Aš vengiu į rankas imti tas, kurių vertinimas žemesnis nei vidutiniškas. Gal aš klystu, gal kartais ir rasčiau kažką tobulo sau, kas nepatiko minioms, bet... man visai gaila laiko. Aš kliaujuosi kitų žmonių rekomendacijomis, ir tikrai labai retai kada lieku nusivylusi. Paskutiniu metu pastebėjau, kad Baltų lankų fėja man vis pasiūlo knygas, kurios man tikrai patinka (apie Brodeką dar vis galvoju, nors jau ne dvi ir ne tris knygas po jo perskaičiau) ir vėl pataikė beveik į dešimtuką. Ach, „Tabakininkas“. Ant viršelio sakoma, kad poetiška. Nesutikčiau, esu gerokai poetiškesnių skaičiusi. Bet ne tame esmė. Romanas puikus. Tikrai. Aš visada stebiuosi kaip galima tokią gerą istoriją sudėti į tiek mažai puslapių (šiuo atveju tikrai mažai) ir paversti ją įtaigia.

Siužetas tikrai nėra kažkuo labai ypatingas. Bet geram įspūdžiui sukurti autoriui pakako visai kitų dalykų. Skaitant vis pagalvodavau, ar Freudas ir realybėje buvo toks šmaikštus? Į klausimus atsakinėjo klausimais (na, bet čia daugumos filosofų ar psichoanalitikų „problema“)  - nepaprastai ironiškai, nesvarbu, apie liūdnus ar linksmus dalykus Francas su juo kalbėjosi.

 " - Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų?
          -  Atvirai pasakius, kažin.
          -  Tai kam tada visos tos knygos?
          -  Kartais ir aš savęs klausiu."

Aš tikrai suprantu, kad romanas apie karo išvakares, apie žydų genocidą, apie baimę, lūkesčius, tikėjimą ir visus kitus svarbius dalykus, bet ech... kaip aš vis tik būčiau norėjusi daugiau tų pokalbių tarp Freudo ir Franco! Jų vis atrodė nepakankamai.

Taip pat įdomus dalykas, kad apie Francą nebuvo suteikta daug informacijos, bet skaitant romaną galima pamatyti, kad jis linkęs analizuoti, kad jo įžvalgos teisingos, ir kad pats Freudas juo stebėjosi, tik niekada to garsiai nepasakė. O galų gale, juk ar būtų svarbus mokslininkas bendravęs su kažkokiu piemeniu, jei jam nebūtų buvę įdomu? Ir visa sapnų užsirašymo dalis, kurios nenoriu atskleisti, bet man labai patiko. Perskaičiusi knygą puoliau skaityti apie Freudo likimą ir kaip ten jam viskas susiklostė. Vėl jaučiuosi išmokusi ir sužinojusi kiek daugiau nei per kelias psichologijos paskaitas aukštojoje.

Kartojuosi, bet knyga puiki. Ir meilės, ir karo, ir rimtų temų, ir skaudžių likimų; kažkaip sudėjo daug visko per tuos porą šimtų puslapių ir palietė mano širdį. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad ir jums knyga patiks.

Knygą už puikią kainą įsigysite tiesiai iš Baltų lankų puslapio :)



sekmadienis, rugsėjo 16, 2018

MES SUKURTI BŪTI LAIMINGI - Veronique Olmi

Prancūzai man visada atrodė keisti. Ir snobiški. Ir jie bendrauja kitaip. Ir jų filmai bei literatūra skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Ar tai blogai? Tikrai, kad ne.

Siuzana pameta galvą dėl Seržo. Jis dar labiau. Viskas paprasta, kaip du kart du. Tik kad Seržas turi gerokai jaunesnę žmoną, du vaikus, o žmona jį taip myli, kad dėl jo padarytų bet ką. Siuzanos vyras jai kelia mažai emocijų, yra patogus.

Žinot, vis tik aistra yra labai sudėtingas reiškinys. Ji išjungia racionalumą, logiką, įjungia emocijas, kvailus sprendimus ir palieka neblogus prisiminimus. Apie pasėkmes nekalbu, čia jau kita tema. Šita istorija tik tai ir įrodo. Žmonės susipažįsta, vienas kitam atsiveria (kas baisiausia, kai pamąstau, kodėl vyrai pasipasakoti savo žmonai negali, o turi būtinai eiti ieškoti peties išsiverkti kitur?), mano, kad myli, aukoja santuokas, santykius su vaikais... aistra. Ji dėl visko kalta. Ir ar knygoje vykstantys dalykai turi kažką bendro su laime? Nemanau. Čia kaip ir knygoje „Subtilumas“ to subtilumo reikėjo su žiburiu ieškoti.

Arba situacija – vaikas šeimoje mato smurtą. Nesvarbu, fizinį ar psichologinį. Galbūt jam baisu, galbūt švelnius jausmus su laiku pakeičia neapykanta, tačiau susiformuoja tam tikras modelis galvoje. Beveik viską mes atsinešame iš savo šeimos. Tad reikia nebijoti mokytis, norėti keistis į gera, nebijoti tikrai mylėti ir pasitikėti vieni kitais.

Analizuojamas kaltės jausmas, vaikystės skauduliai. Maža knygutė, bet nemažai visko aprėpianti. O šiaip, keista knyga. Ne blogąja prasme, tokia, tiesiog, kitokia. Apie uždraustus santykius. Apie tai, kaip jie mezgasi, kodėl; panarstomos ir gilesnės tos neištikimybės priežastys. Nežinau, ir abejoju, ar po kelių mėnesių atpasakosiu siužetą, bet skaitėsi maloniai.

Knygą įsigyti galite baltoslankos.lt




šeštadienis, rugsėjo 15, 2018

ANGLAI KELEIVIAI - Matthew Kneale

bėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog tai buvo viena iš įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu. Geriausia? Ne. Įdomiausia – taip. Kodėl? Nes joje daug visko. Intelektualaus, įdomiai išdėstyto, priverčiančio susimąstyti, su savimi padiskutuoti, apsvarstyti, galų gale abejoti, tikrinti faktus, skaityti plačiau... tokios knygos man ir patinka. Buvau pasiilgusi romano su stipriu istoriniu užnugariu.

Net ant knygos viršelio paminima, kad istoriją pasakoja dvidešimt skirtingų personažų. O tai, pasakysiu atvirai, mane išgąsdino. Bet, žinokit, be reikalo. Tradiciškai buvau susiruošusi „konspektuotis“, tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad to neprireiks. Autorius meistriškai pateikia informaciją.

Devynioliktasis amžius. Iš Anglijos į Tasmaniją pajuda burlaivis su neįtikėtina ekspedicija – kontrabandininku kapitonu, rojaus sodo ieškančiu pastoriumi, gamtininku, aborigenų kaulų ieškančiu gydytoju ir ne ką mažiau įdomia įgula. Kita romano pusė – prieš kelis dešimtmečius Tasmanijos saloje vykstantis vietinių čiabuvių „auklėjimas“ ir genčių kovos. Tikriausiai toks būtų pats trumpiausias šio didelės apimties romano apibūdinimas.

Aš visada sakau, kad esu ypač nusiteikusi prieš žmonių skirstymą. Pagal rasę, religiją, odos spalvą, profesiją, luomą (?); bet kurias kitas priežastis. Priskyrus žmogų vienai ar kitai grupei, niekad negali būti tikras, ar tas grupės apibrėžimas tinka ir jam. Lygiai taip pat negali apie žmogų susidaryti nuomonės, žinodamas, kuriai grupei jis priklauso.

Literatūrinis nuotykis. Štai kas yra ši knyga. Tragedija persipina su komedija. Jūra susilieja su salomis. Gyvenimas laive tampa svarbesnis už tą gyvenimą, kurį paliko krante. Vienos tiesos – svarbesnės už kitas. Veikėjai pritrenkė savo įsitikinimais. Labiausiai – pastorius, išsiruošęs į ekspediciją tam, jog Tasmanijoje rastų rojaus sodą. Atleiskit, atskleisiu tai, kad būtent jis buvo tas veikėjas, kuriuo nuolat šlykštėjausi labiausiai. Tamsus, neišprusęs, nelankstus ir nuolat visais besinaudojantis ir mokantis tik imti, o ne duoti. Tarsi religija jam suteiktų tokias jėgas ir galias, kurių nesuteikia niekam kitam. Nieko daugiau nematė be savo tiesų, arogantiškas, piktas, negatyvus.

Skaudu skaityti, kaip gerais norais paremta ekspedicija virsta ego matavimusi ir šlykščiausių žmonių savybių paroda. Ir dėl to – skaudžios pasekmės. Nepaisant neigiamų dalykų, buvo įdomu daugiau sužinoti apie Australijos aukso karštinę, ir tai, kaip žmonės jai lengvai pasiduodavo.

Kita siužetinė linija mane domino kur kas labiau – Tasmanijos čiabuviai. Jų gyvenimas, papročiai, kultūra ir... jų genocidas. Atvykę anglai elgėsi beveik taip pat, kaip buvo elgiamasi su Amerikos indėnais. O gal ir blogiau... čiabuviai buvo paversti vergais, išnaudojami. Tikrai nesinori daug ko pasakoti – o ir išsiplėst galiu lengvai iki kelių lapų, tačiau skaityti lengva nebuvo. Atneša krikščionybę, neleidžia kalbėti savo kalba, prikabina nauju vardus, bando jiems primesti savo taisykles ir nuostatas. Atėję į JŲ žemę. Taip neteisinga. Niekada nebuvo ir nebus. Ir dar kalba, kad čia jiems daroma geras darbas. Manoma, kad jie yra mažiau išsilavinę; na gerai – nemoka rašyti ar skaityti. Bet juk komunikacija neapsiriboja vien raštu. Nesupranta Biblijos ar Dievo sąvokų ir įsakymų – bet juk jie šimtus metų gyveno ir išgyveno patys – matyt – turi kokius dievus ar tikėjimą ir patys. Skaičiau ir ėmė siutas. Kodėl ta krikščionybė ir jos „išlaisvinimas“, „geri motyvai“ išnaikina ištisas tautas ar gentis? Nesąžininga taip, ateiti ir į svečius ir diktuoti savo taisykles, o galiausiai namų šeimininkus išvaryti. Arba tai, kaip gentys buvo geranoriškos, nenorėjo nieko pulti, tačiau priverstos gintis liko kalčiausios.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie genocido problemas... Tasmanija, Amerika, Ruanda, žydai... taip eini per šimtmečius, ir vis tas pats, tik geografiškai per žemynus išmėtyta... bet visiškai tos pačios baisybės vyksta ir galo nematyt...

Puikus romanas. Mokslas prieš religiją. Rasizmas. Mirtis ir pagarba jai. Gentys, čiabuviai, kelionės laivu... mokėjimas būti ir išlikti žmogumi. Daug čia visko. Tikrai daug. Bet esu nuoširdžiai nustebinta to, koks turtingas pasakojimas ir kiek daug jaučiuosi sužinojusi. Tikrai rekomenduoju. Į šią kelionę verta leistis, tikrai tikrai.



RAUDONA UŽRAŠŲ KNYGELĖ – Sofia Lundberg

Gyvenime kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Nekalbu tik apie praeivius, sutiktus gatvėje, tikrai ne, tačiau apie tuos, kurie praskaidrino vieną ar kitą dieną, kurie priėmė po savo stogu ir pasidalino paskutiniu kąsniu... arba apie tuos, kurie tave įkvėpia norėti, gyventi, keliauti, pamatyti... ir tik susimąstau, kaip gerai, kad mes negyvename tokiu laiku, kai laiškai nepasiekdavo adresato, skambučiai būdavo tokie brangūs, kad tiesiog griūna gyvenimai ir likimai nuveda labai skaudžiais keliais. Mums tiesiog pasisekė gimti kitu laiku ir kitoje vietoje.
Ši labai liūdna istorija pasakoja apie 95 metų senolę, gyvenančią Stokholme ir jaučiančią, jog tai jos paskutinės dienos. Nepaisant labai prastos sveikatos būklės, Dorė bendrauja per skype su savo dukterėčia, kuri gyvena San Franciske ir rašo prisiminimus į raudoną užrašų knygutę, kurią gavo dar dešimtojo savo gimtadienio proga iš tėvo...
Kiekvienas skyrelis knygutėje pažymėtas abėcėlės tvarka, o galiausiai prie kiekvieno žmogaus vardo, apie kurį pasakoja Dorė – po prierašą – MIRĘS/MIRUSI. Dorė jaučiasi be proto vieniša, visi aplink ją miršta, tačiau ji nori pasidalinti savo gyvenimo istorija.
Pati istorija šokinėja tarp New York ir Paryžiaus, vienų mano mylimiausių miestų – malonumas skaityti! O pasirinktas pasakojimo būdas nuostabus. Keli skyreliai apie žmogų, paskutinis jų – su prierašu apie mirtį... tarsi daug trumpų ir įtaigių įstorijų apie tai, kokią įtaką vienas ar kitas žmogus padarė jos gyvenime. Visas tekstas tarsi koreliuoja su normaliu gyvenimu – kuomet vieni „skyriai“ ilgi, tęsiasi dešimtmečius, o kiti būna vos kelių puslapių... vieno vakaro pokalbis ar skausmingas nutikimas, apie kurį nenori prisiminti, nenori juo dalintis, tačiau jauti, kad be jo nebūtum toks, koks iš tiesų esi.
Dievinu tokias istorijas - apie labai stiprias moteris, kurios klumpa, pašliaužia, vėl atsistoja ir eina pakelta galva iki kilo kluptelėjimo. Be mirties baimės, su mokėjimu atleisti, pripažinti klydus... tiesiog, tai istorija, kurioje yra visko - meilės, karo, žiaurumo, kovos už save, šeimos vertybių diskusijų ir netikėtų sprendimų... ir daug daug lemtingų (ne)sutapimų...
Visi nusipelnome mylėti ir būti mylimi. Bent kartą gyvenime.



penktadienis, rugsėjo 14, 2018

VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng

Ar jums yra buvę taip, kad skaitydami pajaučiat šiurpuliukus nuo kalbos grožio ir to, kaip sudėlioti sakiniai? Net jei pasakojama apie skausmingus dalykus, ar jus veikia tiesiog paties teksto grožis, žodžių parinkimas, panaudotos stilistinės priemonės? Ta visa bendra visuma, kuomet tekstas iš paprastos istorijos virsta į brandžią, tvirtai suaustą ir subtilią tuo pačiu metu...

Jun Ling – kinė, vienintelė išgyvenusi vienoje iš japonų darbo stovyklų, atvyksta į Malają pas japoniškų sodų meistrą Aritomo. Ji pasiryžusi išsiprašyti to, kad jis jai sukurtų tikrą japonišką sodą jos sesers atminimui. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Jun Ling nekenčia japonų, o ir už krūmelių sodinimo ir medžių genėjimo slepiasi gerokai daugiau, nei galėtume numanyti...

Visa istorija pasakojama dviem skirtingais laikotarpiais – praeityje, kai tik Jun Ling atvyko pas Aritomo, ir vėliau, kai po daugelio metų teisėjavimo ji išeina į pensiją ir grįžta į Vakaro Miglų sodą...

Jau esu ne kartą minėjusi, kaip man patinka knygos apie menininkus. Ir visai nesvarbu, ar tai dailininkas, ar tapytojas ar sodų kūrėjas, kaip kad šiuo atveju. Viskas apie jo meną papasakota subtiliai, o kadangi kalbama per gamtos prizmę, buvo sunku nesižavėti ir ilgesniais aprašymais ar filosofinėmis diskusijomis. Galiu užtikrintai pasakyti, jog Aritomo buvo pats įdomiausias veikėjas šioje istorijoje. Jis man priminė mano sūnėną, kuris yra ne kartą sakęs, kad jei neturi nieko protingo pasakyti, geriau patylėk. Toks man pasirodė ir garsusis sodų meistras. Personažas įtaigus ir vis priverčiantis spėlioti – kodėl, kaip, su kuo?

Įtikinamai papasakota istorija. Ir verkiau, ir šiaip graudinausi, praplėčiau istorijos žinias, nors japonų žiaurumas ganėtinai garsus ir po daugelio metų... buvo bent pora vietų, kur jau buvo net sunku skaityti, bet vis tik prisiverčiau, nes tai tik sustiprino įspūdį.

„Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities.“

Ar galima nekęsti ir neatleisti tau nieko nepadariusiems žmonėms, vien todėl, kad jų tautiečiai tau sugriovė gyvenimą? Kaip su tuo pykčiu, nesibaigiančia neapykanta gyventi? Kaip judėti toliau... kaip atiduoti pagarbą, kai tave verčia tą daryti, ir kaip išmokti gerbti savo priešą? O galbūt jis nėra priešas? Gal tiesiog nepažįsti žmogaus?

Begalės klausimų ir tik keli atsakymai. Užrištomis akimis Jun Ling keliavo į mirties stovyklą, užrištomis, ar bent jau užmerktomis galima jausmingai nukeliauti per šio romano puslapius... kad stipriau išjausti, suprasti, iš nuspręsti, kada jau verta paleisti.




TRYS IEVOS DUKTERYS – Elif Shafak

Aš visada labai skeptiškai žiūriu į knygas apie religiją. Nesvarbu kurią. O jei dar Islamas! Juk tiek daug visko vyksta pasaulyje „Dievo vardu“, kad ta visa veikla nei smagi nei gera bebūna... o ir mane auklėjo kaip katalikę. Atrodytų, turėčiau tikėti vieną Dievą ir nieko daugiau. Bet aš taip negaliu. Man per sunku, ypač suvokiant kiek blogų dalykų yra įvykdyta ir tebėra vykdoma to Dievo vardu. Man labai  patinka katedros, bažnyčios, jų grožis, tačiau tuo pačiu suprantu, kad jas statant ir auksu kalant visas tas sienas, žmonės badavo, mirė, šeimos kentėjo, o ypač niekuo nekalti vaikiukai. Kodėl nebuvo galima tų auksų palupinėti ir Dievo vardu žmonėms padėti?

„Ji buvo išmokyta, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Ir vis dėl to ji negalėjo patikėti, kad religinį mokymą, kuris motinai šventas, o tėvui kelia norą plūstis, davė tas pats Dievas.“

Arba tas pats musulmonų kraustymasis į Europą ir savo tiesų brukimas... juk turite savo kultūrą, savo hidžabus, savo vargšes užguitas moteris, tai ir būkite... mes atvažiavę į jūsų šalis jums nenurodinėjame, kaip elgtis... o jūs Alacho žodį nešiojate prašyti ir neprašyti... aš esu labai šališka šiais klausimais ir šioje vietoje sutapimais tikiu ne daugiau nei tuo, kad žmonės perskaito šventus raštus ir juos supranta. Nesupranta. Tai yra gražių istorijų rinkiniai su begalėmis metaforų. O jei gyventume vadovaudamiesi metaforomis, kažin ar išgyventume.

„Trys Ievos dukterys“ – romanas apie tris drauges. Perė visą gyvenimą abejoja. Net tėvas vaikystėje jai yra sakęs, kad netikėtų tuo, ko nėra mačiusi, girdėjusi ir lietusi. Šyryn – ateistė, ir kartais net gana skaudžiai nusistačiusi prieš religijas, ypač Islamą. Ir trečioji – Mona. Nešiojanti hidžabą ir tuo besididžiuojanti, ginanti savo religiją aršiai ir entuziastingai. O visas merginas sieja ne tik religija, bet ir profesorius Azuras, kurio paskaitas apie Dievą jos lanko.

Autorė istoriją pasakoja dviem laikais ir daugiausiai kalba apie Perę. Perė prisiminimais grįžta į Oksfordą prieš keliolika metų, kur ir sutiko drauges bei jų visų gyvenimą pakeitusį profesorių. Profesorius arogantiškas, provokuojantis, tačiau tuo tik dar labiau traukiantis visus, kuriems religija kelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų.

Skaitydama tikriausiai pirmą kartą mintis ir citatas braukiausi pieštuku ir klijavau lipdukus. Religija čia dažniausiai nebuvo beprasmiškai kritikuojama, o labiau aptariama mažiau ar daugiau argumentuotose diskusijose. Būtent skaitant šias diskusijas ar Perės pamąstymus tų minčių ir radau labai daug. Ir tikrai daugumai jų pritariau. Net ir kai kurioms Monos mintims. Bet tai nekeičia fakto, kad žmonių tamsumas, nežinojimas ir laikymasis įsikibus į tradicijas prie gero dažniausiai nepriveda.

„Dievobaimingųjų tamsuoliškumas. Įsitikinimas, kad jų kelias tiesiausias, tik todėl, kad jie gimė šioje kultūroje ir neprieštaraudami sutiko su viskuo, ko buvo mokomi. Ir iš kur jie tokie tikri, kad jų tiesos pačios teisingiausios, juk jie mažai, beveik nieko nežino apie kitas kultūras, kitas filosofijas, kitą mąstymą?“

Knygoje vėl paliesta ir feminizmo bei moterų teisių tema. Ir nors viena pagrindinių veikėjų yra nuoširdžiai tikinti musulmonė, vyrauja nuotaika, tarsi pati autorė norėtų ištransliuoti mintis, kad vis tik nėra gerai elgiamasi su moterimis, kad jos užguitos, nelaimingos... dažnai net išnaudojamos. Man buvo labai įdomu apie tai skaityti. Apie gėdą kalbėti jei buvai išprievartauta ar buvo bandyta tą padaryti... apie melus vaistininkui, neva mėlynės paaky atsirado nukritus. Vyras yra viskas. Moteris yra niekas. Tokios tradicijos, jų reikia laikytis.

„Ar tikėjimas – vienintelis beteisių moterų jėgų šaltinis vyrų vyrams sukurtoje visuomenėje, ar jis -  tik dar vienas įrankis priversti moteris paklusti?“

Šioje knygoje buvo labai daug kartų paminėta, kad klausimai visada yra svarbiau, nei atsakymai. Ir iš esmės, tai bet kurios filosofijos pagrindas. Visi sakė tą patį, ir Sokratas, ir Aristotelis... nesvarbu koks laikmetis ar situacija. Tad skaitant šį romaną, patikėkit, klausimų kils ne vienas ir ne du. Skaičiau su dideliu malonumu. Mąsčiau daug, kai neskaičiau. Noriu diskutuoti, noriu kalbėti, ir noriu, kad žmonės būtų atviresni viskam. Nes tradicijos turi būti gerbiamos, bet vadovautis sveiku protu dar niekam nepakenkė...

Tyto Alba – esu nepaprastai dėkinga. Puiki knyga.



MERGINOS – Emma Cline

Visų pirma pradėsiu nuo paviršiaus, nekapstysiu giliai. Kai pamačiau šios knygos viršelį, jis man nieko nesakė. O juo labiau – visiškai nesuviliojo. Tik paskaičius aprašymą (prieš gaunant knygą iš savo Baltų lankų fėjos) supratau, kad vis tik man bus įdomu. Tada atsidariau goodreads puslapį. O ten – dar įdomiau. Visi vertinimai arba labai geri, arba labai blogi. Aha, mąstau, arba bus puiki knyga, mėgausiuosi skaitydama, arba eisiu Kalvarijomis ir sunkiai versiu puslapius. Mintyse meldžiausi ir vyliausi, kad būtų pirmas variantas. Ir neklydau. Bet apie viską po truputį.

Romanas pasakoja apie keturiolikmetę Evę, kuri gyvena 1969 metais Kalifornijoje su neseniai išsiskyrusia motina, lanko mokyklą, atrodo, yra visiškai paprasta paauglė. Tačiau kaip ir didelė dalis 
paauglių, ji jaučiasi pamiršta, nesuprasta ir nelaiminga, iki kol vieną dieną parke pamato merginų grupelę. Visiškai keistai susidėliojus aplinkybėms patenka į keistą sektą, komuną, vadinkime taip kaip norime, kuriai vadovauja Raselas. Visi jam puola po kojomis, visos merginos jį myli, o jis irgi dalina meilę, pažadus, emocijas ir reikliai vadovauja, bei, prireikus, merginas baudžia. Evė netrukus pasijaučia tarsi namuose – visi viskuo dalijasi, atrodo, lyg naujai jos atrasta vieta būtų tobulas priglobstis niekeno nemylimai paauglei.

Istorija parašyta labai jaunos amerikiečių autorės ir paremta tikrais faktais apie praėjusio tūkstantmečio aštuntąjį dešimtmetį siautėjusį serijinį žudiką Charles Manson’ą. Vos pradėjus skaityti romaną jungiausi googlę į pagalbą ir nemažai skaitinėjau. Iš tikrųjų realybėję moteris išnaudojęs ir viliojęs į sektą Charles (knygoje Raselas) vos pernai mirė kalėjime, kuomet daug metų jame sėdėjo. 

Pradžioje jam buvo paskirta mirties bausmė, tačiau, paskelbus ją nekonstitucine ir pažeidžiančia žmogaus teises, Kalifornijoje, Ch.Manson kalėjime turėjo praleisti visą savo gyvenimą.

Žinot, kai man kas pasako apie Kaliforniją, kad ech… kokia valstija… Los Andželas, svajonės, gražu, įdomu… mane apima visiškai kitokios emocijos. Kadangi yra tekę pabūvoti didelėje dalyje romane aprašytų vietų, galiu drąsiai pasakyti – jokioje šalyje nesijaučiau tokia nesaugi, kokia įbauginta, kokia  jaučiausi keliaudama šia valstija. Apie tai jau rašiau kelis atskirus įrašus, kam įdomu, sukelsiu nuorodas į komentarų skiltį. Kalbant apie knygą – toks San Franciskas, kokį pavaizdavo Emma Cline – yra ir po šiai dienai. Tokia Kalifornija – su kulkų suvarpytais langais, su nesaugiomis degalinėmis ir nejaukiais praeiviais… taip tebėra. O kai kam tai – svajonių išsipildymo valstija. Kontrastai ir tikriausiai, skirting žmonių lūkesčiai.

Pačioje knygoje veiksmas vyksta labai keistu tempu. Viskas tarsi sulėtinta. Tarsi jiems apsivartojus narkotikų, norima, kad ir skaitytojas į istoriją pasinertų panašiu tempu. Autorė labai daug smulkmenų atskleidžia iš anksto. Ir beveik nieko konkretaus iki pačios pabaigos, kol nepradeda aiškėti kas įvyko, kodėl, kada…

Mane visą romaną baugino ne pats Raselas, kaip personažas. Ne pats faktas, kad taip buvo vaizduojamas vienas žiauriausių pasaulyje egzistavusių nusikaltėlių; ne ne, ne tai. Mane kur kas labiau baugino tai, kaip lengvai buvo kontroliuojamos rančos merginos. Kaip užtekdavo vieno žvilgsnio ar prisilietimo ir jos darydavo viską, ko tik Raselui reikėdavo. Visos buvo tokios silpnos ir pažeidžiamos, kad tiesiog neįtikėtina, kaip jos visos atsidūrė tokioj vietoj tuo pačiu metu. Bet vėlgi, yra daug įtaigių žmonių. Ir labai daug silpnų, pažeidžiamų. Kad ir Evė, kurios mamai buvo svarbiau jos naujoji meilė, nei dukra. Pasijautė namie nereikalinga – nieko, bus reikalinga kitur. Ta dalis ir buvo pati baisiausia.

„Mano tėvams stigo švelnumo, tad vos atitokau iš nuostabos, kad kas nors bet kurią akimirką gali mane šitaip paliesti, kad prisilietimo dovaną gali gauti lyg niekur nieko, paprasčiausiai, lyg gabaliuką kramtomosios gumos. Tai buvo nepaaiškinama palaima“ (Apie plaukų pynimą.)
Knyga iki pačios pabaigos laikė mane prikausčiusi. Negalėjau patikėti dalykais, kuriuos skaičiau. Buvo baisu. Tikrai nuoširdžiai sakau, jaučiausi įbauginta. Ir emociškai paveikta. Esu toje kategorijoje, kuriems knyga labai patiko. Ir tikrai rekomenduoju, ypač visiems, kurie turi vaikų, ar ketina tokių turėti.

Mylėkite savo vaikus. Kalbėkitės su jais. Jei skiriatės su vyru/žmona, ieškotės naujos meilės, neleiskite, kad tai atsidurtų svarbesnėje vietoje, nei jūsų vaikas. Juk auginate žmogų. Asmenybę. Saugokite vieni kitus. Nes tokie dalykai, kokie vyko šiame romane, ar tiesiog Kalifornijoje prieš kelis dešimtmečius, gali nutikti bet kam. Istorija, deja, yra linkusi kartotis, ir kai vienus įkvepia geri žmonės ir gražios istorijos, kiti to įkvepimo semiasi iš pabaisų. Tad tiesiog, rūpinkitės savo vaikais. Apskritai, savo artimaisiais. Riba tarp gėrio ir blogio yra gerokai lengviau peržengiama, nei mums atrodo.