šeštadienis, gruodžio 29, 2018

PRISIEKIU JOS GYVYBE – Sarah Pinborough


Šiemet perskaičiau beveik šimtą knygų. Bet tikėsit ar ne, dar nemažai jų ir numečiau šalin, nes jei būčiau kankinusis, būčiau sugaišusi begales vertingo laiko. Ši knyga pretendavo būti numesta. Lūkesčiai šiai autorei po „Ydingo rato“ buvo nepaprastai dideli. Žinojau, kad tai bus trileriai, trileriai paprastai intriguoja, tu viskuo abejoji, visi veikėjai tau atrodo įtartini, arba kalti, o vėliau paaiškėja, kad viskas yra kiek kitaip.

Liza gyvena su paaugle dukra Eive, turi vieną geriausią draugę. Ji neturi facebook paskyros, nemėgsta fotografuotis. Ji kontoliuoja dukterį ir nepaleidžia jos iš akių. Lizos gyvenimas, atrodytų, visai normalus, kol vieną dieną Eiva išgelbsti skęstantį vaiką ir staiga jos atsiduria laikraščiuose – Liza – jų dėmesio centre. Jos praeitis skaudi, ji – vaikžudė.

Ir viskas. Iki pusės knygos niekas neaišku – nei kada, nei su kuo, nei kaip. Tik vėliau, kažkokiais mistiniais būdais pradeda aiškėti detalės. Tada ir pasidaro labai įdomu. Įtraukia. Norisi skaityti toliau. Ir vis galvojau, kad čia viskas bus kiek kitaip, nei maniau. Ir dėl to visai nesuklydau.

Labai pykstu ant autorės. Taip niekas nedaro. Painumas yra gerai, bet čia iš tiesų buvo: na, skaitysiu toliau, gal bus aišku, bet beveik pusę knygos skaitytoją laikyti tokioje pasimetimo būsenoje, na kodėl? Keistai išvystytas siužetas. Kaip ir aišku, kad ji nuo kažko bėga, slapstosi, tačiau faktai byloja ką kita. Iš tikrųjų, man vienas vienintelis pusės lapo skyrelis knygos viduryje išdavė viską. Ir buvau teisi. Keistokai gavosi – iki knygos vidurio nežinau nieko, o po to kaip kokia ekstrasensė numatau viską ir ateityje ir sudėlioju taškus dėl praeities.

Labai svarbi buvo paauglių įtaka vienas kitam. Čia, šiame romane, tas įtaigumas, mokėjimas naudotis kitais žmonėmis šiurpino. Aš visiškai suprantu, kuomet paaugliai vieni kitus baksnoja „aj, skystalas tu, nepadarysi to ar ano“, nes juk reikia pasirodyti valdingu, mokėti išreikšti savo ego. Bet šiame romane viskas buvo skaudu. Nepaprastai skaudu. Lizos vaikystė man kėle šiurpą, pykau, nervinausi, net visiems, su kuriais tomis dienomis mačiausi, papasakojau ir tiesiog purčiausi nuo pasipiktinimo tais dalykais, kurie vyko romane, tiksliau, Lizos praeityje. Kartojau ir kartosiu – jei neketinate mylėti vaikų, jų, po galais, negimdykite. Nes lepinti vieną, o kitam daryti baisius dalykus nėra normalu... vyrą laikyti aukščiau visko ir užsidengti akis prieš jo vykdomas egzekucijas – nenormalu... galėčiau taip nervintis ir piktintis iki begalybės, tačiau atskleisiu per daug siužeto, o to padaryti nenoriu.

Siutino mane ši knyga. O jei jau sukelia daug emocijų, tai geras ženklas. Duokit jai šansą, nes bent jau pusė knygos nuo beveik vidurio iki beveik pačios pabaigos bus puiki. Motyvų man čia trūko, arba aš kažką praleidau.


MERGAITĖ IR NAKTIS – Guillaume Musso


Oj tu Musso, melagi melagėli, apsukai man galvą... ir kiek visko privertei prisigalvoti, ir kiek daug atspėjau, ir kartu, kiek mažai.

Tomas, po 25 metų grįžta į licėjų, į klasės susitikimą. Organizuojamas didelis renginys, o jis, nemažai pasiekęs, parašęs kelis garsius romanus rašytojas, klasės draugų nematė jau labai seniai. Tačiau grįžti į mokyklą baugoka – jį gąsdina prieš daug metų įvykdytas kraupus nusikaltimas, o kur dar jo tarsi žemėn prasmegusi jaunystės meilė? Tomas ir keli jo draugai bijo jog bus atkapstyti seni kaulai ir to, kad po daugelio metų jiems gali tekti galiausiai sumokėti už įvykdytus darbelius.

Musso greitai pavergia skaitytoją. Kas skaitėte kitus jo romanus (aš tame tarpe) žinote – trumpi skyreliai, ne itin intelektualūs dialogai, bėgo, slėpė, atkapstė, oj ne, vėl kažką atkapstė... na kaip jau kažkada sakiau, Musso man labiau patinka, kai pasirenka savo mistinę kryptį, o ne trilerius. Bet kuriuo atveju, skaityti buvo įdomu. Autorius privyniojęs ir pripainiojęs tiek, kad maža nepasirodys. Ir meilės, ir jaunysčių kvailysčių, ir keršto, ir dar meilės, ir šaudau gaudau buvo! Kiek skaudžių sutapimų... visko su kaupu.

Žinot, skaičiau, ir vis maniau, kad kažkur čia bus kabliukas. Kad bus kokia nors smulkmena, kuri išduos. Ieškojau tų kabliukų, spėliojau, mąsčiau – toks neblogas galvosūkis, kai skaitai ir tarsi dėlionę dėlioji galvoje, bandai aiškintis atmetimo būdu ir panašiai. Ir kai jau viskas paaiškėjo, kai baigiau romaną, galiu ploti Musso atsistojus – aš juo patikėjau. Patikėjau jo motyvais, kuriais vedini juodus darbelius darė veikėjai. Labai mažai trilerių mane įtikina. Bet. Tai, kad įtikino, nesakau ir nerėkiu, kad valio, žiauriai patiko. Gal šįkart ne. Musso yra kaip saldainiukas, kaip šiuo metu itin populiarus serialas – jį perskaitai, kelias dienas pamąstai, pasuki galvą, o po kelių savaičių ar mėnesių vargu, ar sugebėsi atpasakoti siužetą, nebent tik bendrais bruožais. Jis man toks visiškas „guilty pleasure“ – skaitai, skanu, įdomu, puslapiai verčiasi itin greit. O dėl išliekamosios vertės galima diskutuoti ilgai.

Jau ne pirmoje Musso knygoje pastebiu autoriaus meilę muzikai ir kaip jis ją vis įterpia į savo tekstus. Labai įdomu skaityti. Taigi ieškant knygos atsipalaidavimui, kurioje netrūksta įdomaus siužeto su daug veiksmo elementų, Musso yra tas rašytojas, kurio ieškote.

Vėl turiu dėkoti  Baltos lankos.

Ką esate skaitę iš Musso rašytų romanų? Kas patiko labiausiai?









ketvirtadienis, gruodžio 27, 2018

BIČIŲ ISTORIJA - Maja Lunde

Ši knyga buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše ilgą laiką... ir vis neprisiversdavau jos susirasti. Išleido Leidykla "Tyto alba" Vandens istoriją, o sužinoję, kad neskaičiau šios – davė iškart abi. Ir dar sakė, kad mano tekstai kunkuliuojantys. Koks gražus žodis! Ir kaip aš vis tik šiam apibūdinimui pritariu. Ir kiek pakunkuliuosiu, nes kas gali būti smagiau.
Knygoje autorė pasakoja tris istorijas, apie tris skirtingas šeimas ir skirtingus laikmečius – darganotus ūkanotus laikus 1852 metų Anglijoje, kur Viljamas pakyla iš ligos patalo vien tam, kad sukurtų įmantrų inkilą. Visai neseniai mes aplenkėme 2007 metus, kur Džordžas augina milijonus bičių, jas dievina, o savo ūkį ketina perleisti sūnui Tomui. Tačiau vieną dieną įvyksta mįslingas įvykis – didžioji dalis bičių iš šimtų avilių tiesiog... dingsta. Ir trečioji – pati kraupiausia istorijos dalis, 2098, Kinija – Tao su savo vyru gyvena ir dirba. Dirba nuolat. Vieną stebuklingai gautą laisvadienį jų sūnelis Veivenas staiga išvežamas į ligoninę – nei kas jam nutiko, nei kur jį išveža, niekas atsakymų Tao ir jos vyrui neteikia.
Kaip, po galais, ši knyga man į rankas pateko tik dabar??? Kaip??? Aš nesu absoliuti distopijų fanė, bet esu skaičiusi ne vieną ir ne dvi. Labai patiko. Buvo baisu, kraupu, vietomis atgrasu. Bet sužavėjo.
Girdėjau, jog Maja Lunde nerašo istorijos, kol neturi susikūrusi tikslaus ir itin tikroviško veikėjo. Šiuo atveju Džordžas ir Tao buvo nuostabūs, įtaigūs, tikri. Skaitydama jutau visus tėvo jausmus vaikui, norą didžiuotis, norą, kad vaikas perimtų vadeles. Ir žinot ką? Žiauriai pykau. Tiesiog viriau viduje. Negaliu pakęsti, kai tėvai už vaikus (ir dar kokius čia vaikus, o studijuojančius universitete žmones) bando nuspręsti. Aš suprantu, kad kai įdedama daug darbo, kai viskas perduodama karta iš kartos – skaudu, kai kažkas nenori to tęsti. Bet. Visur yra tas bet. Ir nors pati dar neturiu vaikų – be proto jaudinausi dėl Tao.
Graudinausi, vos nepradėjau melstis, nes veikėja buvo tokia tikra, tokia nuožmi mama liūtė, kad negali ja nesižavėti. Ir labai norėjau, kad viskas pasibaigtų gerai. Apskritai, visi trys veikėjai darė viską dėl savo vaikų, atrodė, kad griaus sienas, vers kalnus, jei tik reiks... tikri pavyzdžiai. Darantys klaidas, tačiau ir tą pripažįstantys.
Gąsdino mane ta ateitis. Buvo šiurpu skaityti, kaip šiuo metu didžiausius kiekius gyventojų turinti šalis po 80 metų visa išmirusi... plyni laukai. Žmonių vienetai, jie be namų. Tokia kraupi, įtaigi, kartu puikiai parašyta distopija. Viskas susipina, visi trys veikėjai pasakoja tai, ko buvo galima išvengti. Pats didžiausias mūsų planetos priešas esame mes patys, ir tik patys. Su tuo dabar sutiks kiekvienas.
Bitės. Kaip man, nesant didelei gyvūnų fanei, buvo įdomu. Viskas buvo neįkyriai pateikta, nebrukama. Istorijai tiko, viskam buvo savas laikas ir sava vieta. Per bites buvo atskleisti veikėjai – o veikėjai mums papasakojo apie bites.
Galėčiau girti ir girti... ir jau galvojau, va, reikia pradėti rašyti apie metų top 10... bet jei taip ir toliau užbaiginėsiu metus, teks rašyti apie penkioliktuką.
Patiks, kam patiko:
Jose Saramago - Aklumas
https://www.gretabrigita.lt/…/…/george-orwell-1984-ieji.html
ir Gyvulių ūkis, bet ten labiau alegorija...
Margaret Atwood - Tarnaitės pasakojimas
Ray Bradbury - 451 Farenheito
Anthony Burgess - Prisukamas apelsinas
Visus šiuos distopinius romanus skaičiau jau labai seniai ir tikrai rekomenduoju. Gaila, jog tada nuoširdžiai neaprašiau, kai skaičiau.
Gal Jūs galit parekomenduoti dar ką panašaus?


antradienis, gruodžio 18, 2018

MĖNULIO SESUO – Lucinda Riley


Jeigu tikitės objektyvumo, tai galiu iškart įspėti – čia jo nebus. Pastaruoju metu skaitau gana sudėtingą literatūrą, į rankas buvo pakliuvusios net ir gana mokslinės knygos („Šeštasis išnykimas“, „Gyvenimas be pabaigos“). Ir vis rečiau skaitau ką nors iš Riley repertuaro. Ar Moyes. Ar panašiai. O kartais taip norisi mergaitiškai pasvajoti, paverkti, pasigraudenti... ir minėdama visas šias emocijas tikrai nesakau, kad Riley knygos prastos ar tuščios. Ne ne. Jei giriu knygą, tai tikrai nereiškia, kad ji yra kažkuo geresnė už kitas. Kartais tiesiog knygos priklauso tam tikrai kategorijai – yra trileriai, yra fantastika, yra biografijos... na, labai skirtingi žanrai. O Lucinda rašo tą vadinamą chick-lit. Mergaitišką literatūrą. Sakysit, nėra jokios išliekamosios vertės? Oj, klystat...

Pirmoje dalyje sužinome, kad seserys, visos įvaikintos tėvo Atlanto, yra surankiotos iš įvairių pasaulio vietų. Maja po tėvo Atlanto mirties netrunka sužinoti, kad jos šaknys slypi Rio de Žaneire, Alė vyksta į Norvegiją... Star savo šeimą atranda Anglijoje, kuomet Kelė vyksta į tolimąją Australiją... na o mėnulio seseriai Tigei tenka Ispanija.

Kuomet įdomiausia buvo skaityti apie Kelę, ji man pasirodė artimiausia – meniška siela, jautri, nuoširdi, įsimintina, tai Mėnulio sesuo Tigė buvo visiška jos priešingybė. Dvasinga, mylinti gyvūnus. Na, jei atvirai, su ja radau mažiausiai bendro. BET. Yra nemažas BET. Vieta, kurioje Tigė atranda savo šeimą. Kaip jau minėjau, Ispanijoje, Granadoje, pačių Alhambros rūmų pašonėje. Kas sekėte, ar sekate mano keliones, puikiai žinote, kaip aš myliu Ispaniją ir kiek daug laiko ten praleidau. Ir kiek daug miestų ir miestelių joje esu aplankiusi. Bet nepaisant visų mano nuotykių, Granada vis dar yra mano mylimiausių lankytų miestų trejetuke, tad tik galit įsivaizduoti, kaip man buvo įdomu skaityti šią dalį. Tarsi visi prisiminimai atgimtų...

Man atrodo normalu, kad vienas personažas kartais patinka labiau nei kiti – juk taip pat ir gyvenime visi sutikti žmonės netampa draugais. Ir dėl to niekas nėra blogesnis ar geresnis už kitus. O Kandela man pasirodė ypač egocentriška ir baisi kaip asmenybė. Talentinga, neneigsiu, tačiau kaip žmogus – nehumaniška ir be suvokimo, kad žmonės, bendravimas, šeima ir meilė yra svarbiau už viską. Empatijos ieškoti reikėjo ilgai, ir kaži, ar ją ten rasite.

Knyga kaip visada aprėpia daug – skirtingus žemynus, laikotarpius, labai neįprastus šiandienai veikėjus bei jų pasirinkimus. Tai pagalvokime, jei jų pasirinkimai atrodo keisti šiandien, tai kaip stipriai tai turėjo iškristi iš konteksto tuomet! Kaip keistai ir tragiškai turėjo atrodyti moteris, kuri palieka vaiką ir pasirenka karjerą? Net ir dabar juk tokios yra smerkiamos, net aš esu panašios nuomonės, kad visko turėti negali, o vaikai turi jaustis mylimi. Gal todėl Kandelos ir nemėgau beveik visą romaną, ji mane erzino, pykdė ir graudino ne vieną kartą.

Visą romaną labai džiaugiausi dėl Tigės atradimų, jaučiau, kad taip ir lemta. Žavėjausi jos nuojautomis ir tuo dvasingumu, apie kurį buvo vis pabrėžiama praeitose dalyse. Prieš skaitydama bei žinodama, kad Tigė labai myli gyvūnus, labai bijojau, kad tik knygoje nebūtų labai daug kalbama apie katiniukus ir šuniukus ir kažkaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad nebuvo. Užtat paslaptingasis gyvūnas įnešė daug šurmulio, paslapties, o pagalvojus, gal net buvo šio to simbolis?

Knygą skaityti buvo labai įdomu – daug sužinojau apie Ispaniją, romus, Andalūziją ir jų kultūrą. Žavėjo ir flamenko tradicijos bei istorijos perkėlimas į pietų Ameriką. Kam patinka Riley – net neabejoju, ši knyga sužavės. Bent jau man asmeniškai Kelės istorija patiko kiek labiau, bet šiai jaučiu daug daugiau sentimentų.



sekmadienis, gruodžio 16, 2018

BEVEIDĖS AUKOS – Stefan Ahnhem


Šikart viskas gavosi labai įdomiai. Mane labai viliojusios knygos, kurias paskutinius kartus parsinešiau, aikčioti neprivertė. Bet tos, kurios domino, tačiau buvau nusiteikusi: kas bus, tas – pritrenkė. Taip nutiko su šiuo detektyvu.
Fabianas Riskas nutaria gelbėti šeimą – iš itin aktyvaus detektyvo darbo Stokholme nutaria grįžti į savo gimtąjį miestelį, kur, tikėtina, bus ramesnis darbas, mažiau įtampos, pagerės santykiai su žmona. O tam, kad būtų mažiau streso atsikrausčius, Riskas planuoja ir kelias savaites paatostogauti, tačiau žinot, kaip sako, kažkas planuoja, o kažkas... vos atvykus ant Risko durų slenksčio išdygsta jo viršininkė. Miesteyje įvykdyta kraupi žmogžudystė – nužudytas mokyklos dailidė. O baisiausia tai, kad prie jo rasta klasės nuotrauka su užbrauktu nužudytojo veidu. Blogiausia tai, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir Riskas...
Šios knygos kertinis akmuo – patyčios. Patikėkit, romano siužeto tai neatskleis, kas žudikas (-ai) – neišduos, tačiau aš vis tiek noriu apie tai bent jau užsiminti, nors ir pačiai labai sunku. Fabianas, aiškindamasis kas žiauriai nužudė jo buvusį moksladraugį, prisimena ir tai, kodėl kažkas galėtų norėti nužudytojo mirties. Radus antrą lavoną, Risko nuojauta tik pasitvirtina. Atrodo, viskas logiška – praėjus daug metų po mokyklos baigimo, kažkas tebejaučia nuoskaudą ir nusprendžia atkeršyti. Skaitai, ir tuo įtiki, nes susiduri su daugiau veikėjų, kurie mokėsi toje pačioje klasėje, kas kelis skyrelius yra tarsi dienoraštis, kuriame vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias... na viskas tiesiog gula į savo vietas puslapis po puslapio... o ir visi prisiminimai, kuriuos skaitant buvo šlykštu, skaudu, sunku – jei būtų filmas, prisidengčiau akis ir nežiūrėčiau...
Tačiau neapsigaukite, nes romanas jus apgaus ne kartą ir ne du – autorius puikiai susukęs siužetą. Kelis kartus net aiktelėjau, kad oj, aš jau maniau, kad čia viskas aišku. O pasirodo, autorius vėl visus apgavo.
Kuomet šiek tiek bijojau tų 600 puslapių apimties, o pradžia pasirodė kiek ištęsta, tai persilaužus per pirmąjį trečdalį romano jau nebesugebėjau jo padėti šalin. Jaučiausi, tarsi žiūrėčiau puikų serialą – serija po serijos, o kiekviena jų baigdavosi vis didesniu klaustuku. Paskutinius šimtą puslapių skaičiau labai susijaudinusi, širdis spurdėjo, labai norėjau, kad viskas gerai pasibaigtų, kad nenukentėtų daugiau žmonių, kad laimėtų teisybė. O epilogas tiesiog pribaigė. Likau išsižiojusi tiesiogine ta žodžio prasme. Šiemet perskaičiau gal apie dešimt detektyvų – trilerių. Šis be jokių išimčių buvo pats geriausias.



šeštadienis, gruodžio 15, 2018

LIEPSNOJANČIOS SMEGENYS. Mano beprotybės mėnuo – Susannah Cahalan

Viskas būna gerai, iki kol nebebūna. Iki tos dienos, kai nebesijauti gerai – tik nesupranti kodėl. Savijauta tokia, tarsi tavo kūnas nebėra tavo kūnas. Staiga nebevaldai savo jo dalių, pradedi kalbėti bet ką, pats to sąmoningai nesuvokdamas. Kai tau atrodo, kad visi tave stebi, seka, apgaudinėja – tave tiesiog apima paranoja... kai gydytojai yra pasimetę, patys tarpusavy nesutaria ar net lažinasi dėl tavo diagnozės, o galiausiai pasiūlo lengviausią variantą – psichiatrinė. Būtent tokie dalykai dėjosi vos 24 metų Susannah Cahalan gyvenime.

Kadangi tai nėra visiškai grožinė literatūra, o labiau publicistika, apžvelgsiu per pliusus ir minusus, nes taip ir man bus paprasčiau, ir jums, jei planuojate skaityti, nes tokiu būdu atskleisiu mažiau siužeto:

+ Visų pirma, tai labai patiko, jog viskas parašyta iš autorės perspektyvos. Bet dėl to memuarai nėra šimtu procentų tikslūs – na kaip galima tikėti žmogumi, kurio smegenys buvo pažeistos, o jis pats netiki savimi ir savo prisiminimais?
+ Puikiai panaudota ir medžiaga iš tėvų dienoraščių ar vaizdo įrašų tam, kad aprašyti sunkiausius epizodus.
+ Patiko tai, kad visa knyga tarsi padalinta į tris dalis – Susannah prieš rimtai susergant – pats blogiausias etapas/atkrytis/beprotybės mėnuo ir trečia dalis po visko; nemanau, kad gadinu malonumą, nes jei viskas būtų baigęsi blogai, tikriausiai nebūtų memuarų, ar ne? Bet net ir žinant, kad Susannah buvo viena iš nedaugelio, kuriems pavyko išsikapstyti, knygą buvo nepaprastai įdomu skaityti.
+ Viskas gana išsamiai paaiškinta. Žurnalistinis išsilavinimas ir patirtis autorei čia tikrai pagelbėjo. Bet kuriuo atveju, man geriau suprasti knygą padėjo metų metus žiūrimas Grey‘s Anatomy, iš ten atsiminiau daugelį terminų ar procedūrų, tad skaityti buvo paprasčiau ir įdomiau. Bet...

- Kai sakau, kad didelė dalis terminologijos ir procedūrų paaiškinta, nemaža dalis ir palikta skaitytojui susižvejoti pačiam. Ar susiieškoti. Kartais trūko tų pačių išnašų puslapio apačioje ar knygos pabaigoje.
- Dar kartais nervino ir tai, kad buvo daug pasikartojimų. Aš suprantu, kad čia buvo tarsi medicininis detektyvas, kad viskas buvo aiškinamasi, detalės peržvelgiamos ne kartą ir ne du, tačiau kai kurios situacijos jau pradėjo varginti.

Vis tik negaliu palikti emocinės šios knygos dalies ramybėje.
Jei pagalvojus, man ko gero skaudžiau buvo skaityti apie jos šeimą. Apie tėvą, kuris viską ypač sunkiai išgyveno. Apie mamą, kuri buvo užsidėjusi tam tikrą kaukę. O geriausia dalis buvo jos vaikinas. Juk be galo jauni žmonės, o jis jos nepaliko. Kai visi galvojo, kad ji tiesiog išprotėjo. Kai gydytojai niekaip nerado priežasties, kodėl tokia jauna mergina gęsta tiesiog akyse... jis liko šalia, niekur nebėgo. Ir be vaikino žavėjausi visa šeima, kuri, nors ir šiaip išdraskyta (tėvai išsiskyrę) tačiau susivienijo dėl Susannah kaip niekad.  Ir taip skaudu, kai pagalvoji, kad haliucinacijas pameni geriau ir ryškiau, nei tai, kas vyko iš tiesų. Siaubinga gyventi su liga, kurios diagnozės nė nežinai.

Jei blogai jaučiatės ir juntat, kad kažkas ne taip, eikit pas gydytojus. Užkniskit juos, lįskit į akis tol, kol pradės dirbti savo darbą. Visi nusipelnome gyventi.


                                                                                             

trečiadienis, gruodžio 12, 2018

PAKRANTĖS MEDŽIAI – Karen White


Ar žinote, ką reiškia, kai už 250km nuo jūsų siautėja uraganas, ir jei kartais sugalvotų pakeisti kryptį, jus pasiektų per šiek tiek daugiau nei valandą. Sinoptikai to nežada, bet ar visada gamta prognozuojama? Kai pernai Hiustone siautėjo uraganas Harvis, būtent tuo metu buvau Austine, kur tuo metu siautė neišpasakyto stiprumo audra – prisimenu, kaip važiavau į pasimatymą, o visur aplink išvartyti medžiai ir nulaužtos šakos...

Kadangi su drauge gyvenome keturioliktame aukšte – bijojome atsidaryti balkono duris, o pagalvojus apie tai, kad reiktų skristi lėktuvu, nupurtydavo. Tiesą pasakius, skristi turėjome. O kai internete tikrinantis oro uostų situaciją, pamatėme, jog pusė Teksaso skrydžių atšaukta - meldėmės, kad uraganas nepasiektų to lygio, jog ir mūsiškis patektų į tą atšauktųjų sąrašą. Dieną prieš mums išskrendant į Salt Lake City – uraganas Harvis susilpnėjo ir pavirto tropine audra. Šis uraganas pagal padarytą žalą yra lyginamas su Katrina. Būtent apie Katrinos paliktus pėdsakus yra šis romanas.

Džulija gyvena gana ramų gyvenimą New York‘e su drauge Monika. Monika staiga miršta ir palieka Džulijai daugiau klausimų nei atsakymų kartu su keistu moters portretu, savo sūnumi Bo bei namo raktais, kuris yra toli nuo Didžiojo obuolio – Luizianoje, prie Meksikos įlankos įsikūrusiame Naujajame Orleane. Džulija susirenka daiktus ir išvažiuoja ieškoti Monikos senelės bei aiškintis situacijos. Atvykus paaiškėja, kad ne tik Džulija turi savo demonų, tačiau visas miestas dar vis atsigaudinėja po Katrinos, prasiautusios prieš penkerius metus, o namas, kurio raktus ji turi, ne tik kad jai priklauso tik pusiau, bet ir yra visiškai sugriautas... po daug svarstymų, Džulija nusprendžia namą, su Monikos brolio pagalba, atstatyti.

Aš visada galvodavau, kodėl vis tik žmonės gyvena tuose regionuose, kur nuolat tyko pavojai. 1969 – uraganas Kamilė, 2005 – Katrina, 2017 – Harvis... arba jei keliausime šiauriau – tornadai. Vakarinė pakrantė – žemės drebėjimai. Kodėl žmonės ten lieka? Kodėl nesikrauna daiktų ir nekeliauja kažkur, kur netyko visiškai neprognozuojami pavojai? O labiausiai stebina ne tai, kodėl jie nebėga, bet kodėl praūžus Kamilei, viską vėl atstatinėja, lyg nieko nebūtų buvę, o tada smogia Katrina, ir vėl viską atstatinėja. Toks tarsi užburtas ratas... nežinau, ar ryžčiausi po tragedijos vėl viską pradėti iš naujo... toks jausmas, kad norėtųsi dingti kuo toliau. Pagalvojus iš kitos pusės – galbūt žmonės dėl to ir nepalieka tų vietų, nes visi yra suvienyti tos nelaimės. Visi tarsi geriau vieni kitus supranta, tad visiems kartu lengviau gyventi ir stotis ant kojų kartu.

Be pamąstymų apie uraganus, man vis tik patiko ir tai, kaip viskas buvo susukta autorės – visos šeimos paslaptys, kaltės jausmas ir žaidimas juo... santykiai tarp brolių, santykiai tarp seserų... ir tos pačios meilės čia netrūko. Buvo visko, pakankamai sluoksnių, kad mane prikaustytų ir nepaleistų. Romanas nemažos apimties, tad jei skaitytojas užtruks ilgiau, manau būtų sudėtinga atsiminti kas ten kaip ir su kuo... vardų daug, viskas dviem skirtingais laikotarpiais ir net ne visai dviem, gal dar ir daugiau, tikrai painu. O šiaip atradimas, nes kaip jau daug kartų minėjau, labai myliu Lucindą Riley, tai man pasirodė labai panašu, tik geriau – kalba literatūriškesnė, gražiau išreikštos mintys. Tikrai puiki pažintis ir tiesiog nekantrauju perskaityti ir kitas autorės knygas.



pirmadienis, gruodžio 10, 2018

STEBUKLAS – Emma Donoghue


Kai gavau paskutinius knygų lauknešėlius, labai spirgėjau dėl kai kurių iš jų. „Stebuklas“ tikrai nebuvo viena iš tų spirgėjimo priežasčių. Vos pradėjusi skaityti, supratau, kad knyga savo tamsumu ir nestandartiniu siužetu itin primena dvi jau neseniai skaitytas knygas, tačiau mane įtraukė... o įtraukė taip, jog vakare pradėjus, negalėjau jos padėti į šoną iki keturių ryto, kol neišsiaiškinau, kame ten šuo buvo pakastas. Intrigą Emma Donoghue išlaikė gal net geriau nei knygoje „Kambarys“.

Devynioliktojo amžiaus vidurys. Į centrinę Airiją atkeliauja jauna slaugė Libė. Ir atkeliauja ne be priežasties – iš pačios Anglijos ir iš po Florence Nightingale skverno ją išsikviečia tirti neįprasto atvejo: jau keturis mėnesius vienuolikmetė Ana nevalgo. Neima nė kąsnio į burną. Ypač religinga jos šeima ir aplinkui esantys kunigai nusprendžia sušaukti komitetą, mergaitę stebėti. Tam ir pasitelkiama į pagalbą Libė ir viena vienuolė. Skaitydama pati vis spėliojau, kaip čia viskas yra iš tikrųjų. Žinau, kad žmogaus kūnas gali daug. Bet pagal jokius fiziologinius rodiklius tikrai neišgyventų keturių mėnesių vien su trimis šaukšteliais vandens per dieną, tad skaitydama buvau lygiai taip pat skeptiškai nusiteikusi, kaip ir Libė.

Eilinį kartą atsivertusi tokio tipo knygą baisėjausi. Baisėjausi gyvenimo sąlygomis, baisėjausi žmonių tamsumu, baisėjausi kova tarp mokslo ir religijos... o labiausiai gąsdino bažnyčios įtaka viskam. Labai baugino tas visų pasitikėjimas „daktaru“, kuris nieko nedaro. Baugino tai, kad visi matė, absoliučiai visi, ir suprato... tik viskam, kas buvo daroma ar nedaroma čia buvo daug gilesni motyvai ir priežastys.

Romano atomazga mane pritrenkė. Gal kažko panašaus giliai pasąmonėje ir tikėjausi... jaučiau. Bet tai tikrai nepalengvino to sunkumo širdyje... jei man reikėtų rinktis tarp mirusių ir gyvųjų garbės, manau nė nekiltų klausimas...

Puiki istorija. Labai džiaugiausi pabaiga, nors ji gal ir nėra visiškai teisinga, bet aš džiaugiausi. Gerbiu pagrindinę veikėją Libę, žavėjausi ja nuo pat romano pradžios. Jaučiuosi labai maloniai nustebusi ir tikrai galiu pasakyti, jog ši knyga pateks į mano geriausių knygų dešimtuką, kurias skaičiau šiemet. Paguodė tai, kad ši istorija netikra. Nepaguodė – tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du...

Patiks tiems, kam patiko:



antradienis, gruodžio 04, 2018

MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN – Rachel Joyce

Jūs tik pažiūrėkite į viršelį. Turiu kaip maža mergytė pasidžiaugti šiomis zefyrinimės pastelėmis, prieš pradėdama kalbėti apie patį romaną. Aaaa, kaip puiku, kad Baltos Lankos leidimui pasirinko būtent šio viršelio variantą. Fantastika.
Jei kas nors man duotų knygą apie kompozitorius ir sakytų – va, skaityk – ko gero į žmogų pasižiūrėčiau keistu žvilgsniu. Nors man visada būna įdomus menininkų gyvenimas (nes būna pakankamai intriguojantis), dažniausiai tam renkuosi dailininkus ar kitokio plauko kūrėjus nei muzikantus. Nežinau kodėl, gal todėl, kad muzika neužima didelės vietos mano gyvenime? O, pati tą ko gero pirmą kartą sau pasakiau! Nepaisant to, knyga sužavėjo. Bet apie viską nuo pradžių.
1988 metai. Neįvardintame Anglijos mieste Frankas verčiasi plokštelių prekyba Vienybės gatvėje. Šalia jo muzikinės parduotuvėlės įsikūręs tatuiruočių salonas, laidotuvių paslaugos, suvenyrų parduotuvėle, valdoma buvusio kunigo bei kepykla. Pasakoju vien tam, kad įsivaizduotumėt, kokia fauna veikia romane. Absoliučiai fantastiški veikėjai! Staiga vieną dieną prie Franko parduovės lango nualpsta Ilzė Brauchman. Jos niekas nepažįsta, o ir mergina nėra labai kalbi... po kelių keistų susitikimų Ilzė paprašo Franko, kad jis jai papasakotų apie muziką... ir tada istorija pasidaro ypač įdomi.
Vienybės gatvė, puikus gatvės pavadinimas, esu visiškai tikra, autorės parinktas neatsitiktinai. Labiausiai stebino Franko gebėjimas parinkti žmonėms plokšteles. Ir toks aklumas šalia esantiems... ir ta jo baimė išlipti iš komforto zonos... dabar, kai pagalvoju, daug daugiau čia visko buvo, nei iš pat pradžių man pasirodė. Ne tik formavosi Ilzės bei Franko santykiai, bet ir buvo išbandoma visos Vienybės gavės vienybė; taip pat išmėginama ir Franko valia ir užsispyrimas.
“- Kartą išgirdęs “Beata viscera”, daugiau niekada nepamirši. Tai tik vieno žmogaus balsas, bet atrodo, tarsi būtum atsisėdęs paukščiui ant nugaros. Vos tik užgieda, tu jau skrendi. Pakyla aukštyn ir sminga žemyn, o paskui taip aukštai kyla, jog virsti taškeliu danguje. Tačiau užsimerkęs ir garsiai įsiklausęs, visą laiką jautiesi saugus. Tik pasiklausęs “Beata viscera” supratau, kad žmonės gali būti labai gražūs. Kas kartą pamačiusi paukštį, apie tai pagalvosi.”
Paklausykit, būtinai su ausinėmis, kaip rekomendavo Frankas, kad girdėtumėt lietų... net nemėgstu tokios muzikos, o kažkodėl šios negaliu atsiklausyt... kūrinys, parašytas prieš 800 metų. O taip pat gražiai skamba ir šiandien...
Labai graži knyga. Tikriausiai paprastas apibūdinimas čia tiks labiausiai. Graži knyga apie paprastus žmones, su savo skauduliais, savo bagažu, bet gyvenančius toliau muzikos pagalba. Pabaiga mane suerzino, nesakau, kad nesidžiaugiau dėl holivudinių posūkių, tačiau vis tiek suerzino... Nusiteikit saldžiai pabaigai, kuri gal ne visai man derinosi prie likusio siužeto... bet...
Patiks kam patiko:
Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru


penktadienis, lapkričio 30, 2018

SPĖK, KAS? – Chris McGeorge

Pamenu, prieš kelis mėnesius džiūgavau atradusi, jog man visai patinka trileriai. Šis gal labiau detektyvinio pobūdžio, ko aš nemėgstu, tačiau pati idėja mane sudomino. Perskaičius anotaciją jau žinojau, kad knygos noriu.
Visiškai netikėtai viešbučio kambaryje atsibunda šeši žmonės ir atranda, kad jie visiškai izoliuoti; be to, vonioje lavonas. Televizijos ekrane pasirodęs arkliažmogis juos perspėja, kad žudikas yra tarp jų, ir kad pagrindinis veikėjas Morganas Šepardas turi tris valandas išsiaiškinti, kas tą padarė. Kitu atveju, padariniai bus tragiški. Netrukus Morganas pradeda aiškintis, ima aiškėti keisti dalykai...
Romano pliusai:
Įtampa. Bent iki trijų šimtų puslapių jutau įtampą; taip ir turėtų būt skaitant gerą trilerį. 
Gerai sukurti veikėjai. Visi savotiški, labai skirtingi, o dėl to buvo tik įdomiau skaityti. Visi su savo demonais.
Netikėti siužeto posūkiai. Na, kai jau galvoji, kad viskas, o pasidaro dar keisčiau arba įdomiau. Tokių akimirkų buvo ne viena ir ne dvi. Tas labai patiko.
Tai, kad autorius apgavo visus. Žmones kambaryje, žmones už kambario ribų... visus. Skaitytojus įskaitant. Gal pastabesnis žmogus ir suprastų, kame čia esmė, bet viskas buvo sudėliota tikrai stipriai.

Minusas:
Pasakysiu paprastai – manęs neįtikino žudiko pretekstai ir motyvai. Negaliu daugiau nieko sakyti, nes atskleisiu visą esmę, bet nors ir viskas į stalčiukus susidėliojo logiškai, bet realiai, aaaaaaaa, kokiu psichu turi būti, kad sugalvot tokį „žaidimą“???

Aš visad mėgstu apie knygą pasakyti ką nors daugiau, pakapstyti giliau, bet čia toks romanas, kai kalbėdama apie jį galiu tik sugadinti kažkam malonumą. Skaitykit atidžiai, bandykit spėliot ir pasidalinkit savo spėjimais. Kam patiko filmai „Pjūklas“, ši knyga tikrai labai patiks, nė neabejoju. Ačiū Leidykla "Tyto alba".


AUKSINĖS ŠAKNYS – Yaa Gyasi

Pamenu, kai tik užsiregistravau goodreads.com puslapyje, ši knyga buvo viena iš pirmųjų, kurią įsikėliau į norimų perskaityti sąrašą. Ją radau kažkuriame sąrašų, vertinimai puikūs, komentarai irgi tik teigiami... o kai gavau sąrašą iš Baltos Lankos leidyklos fėjos, pradėjau ploti katučių. Labai nudžiugau, kad šią knygą nusprendė versti ir išleisti lietuvių kalba. Vos tik ją gavusi, čiupau su dideliu nekantrumu ir pasinėriau...
Mes labai dažnai girdime žmonių lyginimus su tėvais. Obuolys nuo obels... koks tėvas, toks ir sūnus... esu girdėjusi ir tokių dalykų, kad neva senelių daryti blogi dalykai gali persikelti per kelias kartas, ir karma savo darbus nudirbs vėliau ir grąžins skolas, kad ir pavėluotai... ir ši knyga tai tarsi patvirtina... skaičiau ir stebėjausi, kokie baisūs dalykai vyko pasaulyje, ir kaip žmonės kovojo, ir skaitant atrodė, kad viskas taip bergždžia...
Aštuonioliktas amžius. Du nedideli kaimukai Ganoje, kuriuose gimsta dvi netikros seserys. Deja, tačiau seserų likimai susiklosto neįprastai skirtingai – kuomet viena išteka už anglo, kita parduodama vergijai... o vėliau viskas susisuka taip, kad abi gyvena toje pačioje pilyje – viena kaip ponia, kita – kaip kalinė. Vėliau pasakojama apie jų vaikų, anūkų likimus, keliaujama karta po kartos...
Yra be galo daug knygų ir filmų šiomis temomis – vergija, segregacija, rasizmas... o šioje knygoje susiduriame su visais šiais dalykais. Kai viena karta bando išgyventi vergovėje, kiti susiduria su sunkumais bandydami išlaikyti santykius, kai odos spalva vyrui su žmona nebeleidžia eiti toje pačioje gatvės pusėje... kai tave įkalina į anglies kasyklas, nes tu nepraleidai baltosios pirmiau pereiti per gatvę... kai tave nuplaka už tai, kad išpylei lašą vandens... kai tavo žmona dingsta nuo žemės paviršiaus...
Knygoje be galo daug veikėjų, vardai maišėsi, painiojosi, tačiau tikrai ne veltui autorė romano pradžioje įkėlė giminės medį – jį vis atsiversdavau pasitikrinti, tikrai pagelbėjo. Tik skaitant kilo mintis – kuomet apie kiekvieną žmogų parašoma po skyrelį, aš būčiau skaičiusi po atskirą knygą. Ne apie visus, ne visi buvo ypač charizmatiški ar įsimintini personažai, tačiau buvo tokių, kurių gyvenimas mane ypač sudomino ir aš norėčiau turėti galimybę žinoti daugiau. Autorė nedidelės apimties skyriais sugebėjo aprašyti septynių kartų evoliuciją. Jų bandymą išgyventi, bandymą gyventi, būti... kai visuomenė, vedina neaiškių priežasčių yra susiskaldžiusi... kai žmonės pamiršta būti žmonėmis...
Jautri istorija. Daug joje meilės, atjautos, tačiau ne ką mažiau žiaurumo, atskirties, skriaudų. Viskas aprašyta ir pateikta gražiai, tačiau labai aiškiai ir be didesnių išvedžiojimų. Ar rekomenduoju? Taip. Tai labai stipri knyga. Jai reikia susikaupimo, nusiteikimo, pastabumo. Pabaigiau skaityti užvakar, o kai kurie vaizdai, kuriuos susikūriau mintyse skaitydama, niekaip neišnyksta akyse...


penktadienis, lapkričio 16, 2018

GYVENIMAS BE PABAIGOS – Frederic Beigbeder


Norite gyventi kelis šimtus metų ar net amžinai? Tai va, ne tik jūs to norite. Beigbederis irgi to užsimanė. Dukrelei paklausus ar mes visi mirsime, autorius pabijojo jai atskleisti tiesą. Tad pamelavo, tačiau kartu ir pasiryžo surasti tą alchemikų ieškomą išminties akmenį... tą gyvybės eliksyrą, tą genetinę mutaciją ar stebuklingą tabletę... ir, žinoma, apie tai parašė knygą.
Žinau, kad būtent šio autoriaus dėka mes visi galvojame, kad meilė trunka trejus metus. Aš pati asmeniškai tos knygos nesu skaičiusi, o dabar net visai gailiuosi. Tokių cinikų, koks yra Beigbederis, dar reikėtų su žiburiu paieškoti. Bet kad aš sarkazmą, ironiją ir juodą humorą mėgstu, man visi pašmaikštavimai apie mirtį nuostabos nekelia; sakyčiau – patinka net labiau nei lėkštoki juokeliai apie blondines ar studenčiokus... skaityti buvo atgaiva.
„Vieno negaliu suprasti: kad vairuotum automobilį, turi išlaikyti teises, o kad pradėtum naują gyvybę – nieko. Kiekvienas mulkis gali tapti tėvu.“
Autorius taip viską dėsto, kad vieną minutę susimąstai, kad jis, atsiprašant, debilas. Kitą jau vėl galvoji, koks nepaprastai jautrus žmogus, kaip myli savo vaikus... po kelių pastraipų ir vėl – idiotų idiotas. Taip ir skaičiau visą knygą. Juokiuosi – mąstau – graudinuosi – vėl juokiuosi.
Bet vis tik, pagalvokime. Žmogaus kūnas yra sukurtas (Darvinas, Dievas... evoliucija, genai... rinkitės belenkurį variantą, jums spręsti, sąrašą galim papildyti bet kada) gyventi maždaug 120 metų. Tą tyrė ir ištyrė mokslininkai. Kažkodėl tik labai maža šios planetos gyventojų dalis pasiekia ir tą pačią 90 metų ribą, o ką jau kalbėti apie visus 120. Ir vis tik aš pagalvoju, kad uždavus tą patį klausimą 25 metų žmogui, ir  85, tikėtina, kad sulauktume visiškai skirtingų atsakymų. Pagalvojus – va, užaugi, užaugini vaikus, anūkūs, dar ir kitos kartos vaikus prie altoriaus palydi... bet vėlgi aš manau, kad tas noras ar nenoras priklauso nuo to, kaip tu nugyvenai tuos savo metus... na, jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau gyventi dar 100 metų – tikrai nesutikčiau. Kartais gana yra gana. 
Daug minčių kyla perskaičius tokią knygą. Rašymo stilius žavus, bet tikrai reikia būti kažkiek pasikausčius ir mokėti daugiau nei lietuvių kalbą; bent minimaliai domėtis mokslo naujienomis ar globalinėmis problemomis apskritai.



MANO SESERS PASLAPTYS – Emily Giffin


Visų pirma, tai nėra bloga knyga. Tiesiog – netobula knyga apie netobulus žmones. Ir apie tai, kai kartais likimas pridaro dalykų, sumaizgo tokių mazgų, kurių geriau būtų nė nebuvę. Jei žmonėms lemta įsimylėti – lai įsimyli... nereikia, kad taip skaudžiai susidėliotų situacija, atsirastų kaltės jausmas, kažkas apsiimtų daryti kažką, ko nė nenori, tik vedami to kaltės jausmo. Skaitydama šį romaną nesupratau daugumos veikėjų sprendimų. Man buvo keista, nuolat stebėjausi. Bet tai tikrai nereiškia, kad tie sprendimai buvo blogi – kas Gretai Brigitai atrodo nenormalu – Justinai gal atrodys idealu. Logiška. Bet vėlgi... tiek dalykų man čia atrodė nereikalinga...
Istorija apie dvi seses – Mereditė, gyvena su vyru ir dukrele, abejoja savo santuoka. Džozė – pradinukų mokytoja, trokšta vaikų, tačiau yra vieniša, gyvena su geriausiu draugu ir vykdo spermos donoro paieškas. Seserų santykiai įtempti. Ypač kai priartėja penkioliktosios jų brolio Danieliaus mirties metinės, situacija dar paaštrėja.
Kaip ir patiko tai, kad šioje knygoje paliesta labai daug temų. Artimo mirtis, meilė draugams, santuokos reikšmė ir svarba, vaikų gimdymas ir auginimas, karjeros pasirinkimai, praeities įtaka dabarčiai... tai šie dalykai nėra blogi, tik viskas kartojosi, galiausiai jau pradėjo erzinti. Ir kai kurie iš jų buvo aptarti taip labai paviršutiniškai. Labiau būčiau norėjusi gal arba mažiau tų siužeto vingių, arba, kad jie būtų „pakapstyti“ giliau. Vietomis juokiausi, pabaigoje net ašarą nubraukiau, nors pabaiga man labai nepatiko. Manęs neįtikino Džozė, kuri pasirinko tokius variantus, kad iš tiesų skaičiau aukštai pakėlusi antakius ir mintyse savęs klausiau „kas per velnias?“, bet vėl, suprantu, kad veikėja, personažas, o jei būtų tikras žmogus, „į dūšią“ neįlįsčiau... bet tikrai manau, kad tai buvo būtent autorės darbas – atskleisti veikėjo psichiką tiek, kad sprendimai būtų gana aiškūs, būtų tikslios priežastys ar konktretūs pretekstai viskam, kas romane vyksta.
Knygoje daug kartų keliamas klausimas ar gali būti laimingas santuokoje, kur vienas myli labiau; kur žmonės būna vienas su kitu dėl vaikų, nors nebėra aistros, nėra tų kibirkščių, bendrumo jausmo... kai gyveni kaip bendrabuty, tik dar vietoj to, kad dalintumeis gėlių laistymu ir šiukšlių išnešimu – augini vaiką... ši dalis man tikrai buvo įdomi. Bet ir vėl, pagalvoju apie save, apie paskutinių savaičių sprendimus savo pačios gyvenime ir suprantu, kad nepritariu Mereditei. Neverta savo laimės aukoti dėl to, kad neva vaikai augtų su abiem tėvais, nors matys juos abu nelaimingus... arba kad neverta būti žmogum vien tik vardan to, kad būti...
Skaudi knyga, skaudžios pasekmės, kai kaltinimais drabstomasi dešimtmečiais, arba žmonės vieni kitus prikritikuoja tiek, kad paskui viskas būna slepiama... reikia kalbėtis. Ir tiek. Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti.




pirmadienis, lapkričio 05, 2018

KELYJE. 100000 ŽINGSNIŲ SU KUNIGU ALGIRDU TOLIATU. – Lina Ever

Išėjo Lina Ever su kunigu ir fotografu pasivaikščioti. Ir pasikalbėti. Ir žinot, skaičiau ir mėgavausi. Nors pradžioje buvau taip skeptiškai nusiteikusi – begalinių kalbų apie dievą nepakenčiu, Linos Ever, kaip rašytojos, irgi nemėgstu. Bet kai sudalyvavau leidyklos „Tyto alba“ metinėje konferencijoje prieš porą mėnesių, iškart supratau, kad šią knygą skaityti aš noriu.

Visų pirmą – norėjau susipažinti su Toliatu – nors realybėje net buvau prie jo pripuolusi nusifotografuoti, ir tada visai nereikšminga asmenukė dabar man daug vertingesnė, kai perskaičiau šią knygą. Ir skaityti norėjau, nes pati šiemet ėjau – kitu keliu, kitoje šalyje, su kitais žmonėmis ir ne 5, o 40 dienų. Ir ne šimtą, o aštuonis šimtus kilometrų. Bet pati puikiai žinau tą trijų dienų lūžį (pamenu, kaip sesei rašiau žinutę, kad viskas, nebegaliu, kad bijau, kad teks stoti ir grįžti namo) pamenu tas susikaupusias emocijas, kurias galiausiai paleidi eidamas... kai verki, keikiesi, pyksti ant pakeleivių ir savęs. Tačiau vis tiek eini.

Pasakysiu paprastai, nėr ko čia vynioti į vatą – jei nebūčiau ėjusi šv. Jokūbo šiemet, sakyčiau, kad knyga šiaip sau. Tikrai, gi tokia graži gamta – aprašymų mažoka, nors gelbėja Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Bet man knyga nepaprastai patiko. Skaičiau ir aikčiojau. Visa tai, ką patyriau pati, čia dar paaiškino kunigas. Paprastai, pasaulietiškai, nekišdamas žodžių „tikėjimas“, „dievas“, „biblija“ ar kito liturginio žargono  kiekvieną kartą prasidedant gilesniam ir tikresniam pokalbiui. Graudinausi ir sutikau su labai daug jo paaiškinimų. Buvo ir liūdna, ir šypsojausi, ir linksėjau galva sutikdama.

Labiausiai patiko jų dialogai apie motyvaciją, vienas kito palaikymą ir draugus, atleidimą ir paleidimą. Kunigas nepaprastai gerai paaiškino tai, kodėl reikia eiti išpažinties. Nesakau, kad eisiu, tikrai ne, nes aš ir į bažnyčią nevaikštau. Bet paaiškinimas man labai patiko ir aš jam pritariu. Logiškas, paprastas ir gal net būtų pakeitęs kai kuriuos dalykus mano gyvenime, jei tokį būčiau išgirdusi prieš penkiolika metų.

Nesvarbu, ar aš tikinti, ar ne. Nesvarbu ar toks bus ir kitas skaitytojas. Bet aš vis tik manau, kad šioje knygoje sudėta labai daug gerumo. Tikrumo. Nuoširdumo. Atskleistos baimės, apkalbėtos, paleistos... kalbėta apie nemalonias situacijas – ne tik kaip jų išvengti, bet ir kaip jose išgyventi... galėčiau pavyzdžius vardinti ir vardinti... bet nesinori kažkam sugadinti skaitymo malonumo, o to malonumo skaitant tikrai bus. Man knyga labai patiko, mane teigiamai paveikė, jaučiuosi laimingesnė. Dabar reikia sumąstyti kaip įkalbėti ją perskaityti sūnėną, nes žinau, kad jei jau skaitys, ateis ir pasidžiaugs pabaigęs...



ketvirtadienis, lapkričio 01, 2018

IŠNARPLIOTI OLIVERĮ – Liz Nugent

Būna situacijos, kai turi draugą, laikai jį draugu, jis tave taip pat. Tada žmogus paslysta, padaro ką nors blogo, visuomenė jį pasmerkia. Ir tie patys draugai puola sakyti, kad va, aš taip ir žinojau, jaučiau, kad su juo kažkas negerai. Po velnių, kas per nesąmonė. Tai kodėl metų metais bendravai? Nieko tu vis tik nejautei. Jei jauti, kad žmogus negeras, prie jo tiesiog neprisiriši. Ir tiek.

Oliveris daug metų gyvena su žmona Elis. Elis tyli, rami, darbšti – jie susipažįsta jam parašius pirmąja savo knygą vaikams, o jai tapus tos knygos iliustratore. Visi labai nustemba, nes buvusios Oliverio partnerės buvo gerokai charizmatiškesnės ir ryškesnės. Po daugelio metų santuokos Oliveris staiga neištveria – trenkia Elis.

Romane ieškomos Oliverio veiksmų priežastys - istorija mus nukelia į skirtingus laikotarpius, pasakojama iš skirtingų žmonių perspektyvos, atskleidžiama Oliverio praeitis – nuo labai skaudžios situacijos šeimoje, arba tiesiog tokios nebuvimo, kas tik dar kartą įrodo, kad sūnus privalo bendrauti su tėvu, o ne būti atstumtas. Iki jo jaunystės, kuomet su mergina ir draugais leidosi į avantiūras ir tuomet atrodę nedideli dalykai pakeitė kitų žmonių likimus amžiams...

Pradžioje daug ko nesupratau – kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, nors tekste vis būdavo mažos detalės, tarsi užuominos į tai, kas dar laukia skaitytojo. Bet vėlgi save raminau, kad čia blogiau jau būti negali. Na, švelniai tariant, nors kai kuriuos dalykus nuspėjau (atvirai, bandžiau savo spėliones gesinti, nes atrodė per žiauru), romano atomazga vis tiek pritrenkė. Viskas taip supinta, kad och...
Galiu pasakyt tik tiek – labai atidžiai skaitant – daug kas paaiškės gana greitai, bet matot, aš save laikau geru žmogumi ir man buvo sunku patikėti, kad tokie monstrai egzistuoja.

Tai nėra knyga apie blogą žmogų – greičiau tai psichologinis portetas – piešiamas iš daug skirtingų kampų, leidžiantis prieiti prie žmogaus ir suprasti, kodėl jo siela tokia tamsi. Ir žinot, romano pradžioje maniau, kad Oliverį pateisinsiu, bet ne. Jei tavo praeitis buvo tamsi, niūri, liūdna – aš kaip tik įsisvaizduoju, kad savo ateitį kurtum tik taip, kad nieko daugiau neskaudintum, nes pats visa tai perėjai ir turėtum suprasti, kad taip negerai, pasirinkti lengvesnį ir nesąžiningą kelią yra blogai. Neribotai naudotis kitų gerumu nėra normalu.

Tikėjausi labai lengvos knygos, o jei nebūčiau skaičiusi „Mes dedame tašką“, sakyčiau, kad knyga labai netikėta, o istorija niekur prieš tai negirdėta... nors, tikrai labai patiko. Emociškai labai stipriai nepaveikė, bet buvo įdomu skaityti ir nekantravau versti puslapius.



trečiadienis, spalio 31, 2018

ŠEŠTASIS IŠNYKIMAS - Elizabeth Kolbert

Aš visą gyvenimą viskuo domėjausi, bet paprastai man kildavo tokie klausimai, kokie nekildavo niekam. Jei mokytoja aiškindavo apie karo pretekstus ir priežastis, man nerūpėdavo tie pretekstai ir priežastys – aš norėdavau visų pirma išsiaiškinti kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Jei universitete dėstytoja vos atėjus pradėdavo dėstyti dalyką, aš ganėtinai nekukliai ir net nemandagiai ją stabdydavau – pala pala, ką jūs čia kalbat? Ne nuo to galo pradedat. Jei jau norit apie ką nors papasakoti – supažindinkit mus, suteikit planą, kurį seksime. Turi būti kažkokia sistema. Gal todėl manęs niekada pernelyg nežavėjo biologija – mokslas, kuris yra nestabilus, pernelyg greitai kinta, molekulės skaidosi milisekundžių greičiu, rūšys nyksta kasdien. Kalba taip greit nekinta, gal todėl, esu filologė, o ne biologė, man reikia daugiau laiko viskam „sukramtyti“.

Autorė pasakoja apie mūsų pasaulį ir pateikia faktus bei įvairias istorijas apie pasaulyje vyraujančius pokyčius. Pasak jos, pasaulis kas kelis ar keliasdešimt milijonų metų „persikrauna“ – išnyksta didelė rūšis visų egzistuojančių floros ir faunos atstovų. Vienus išnykimus mes galime lengvai atsekti, dėl kitų dar vis sklando ne tokios jau tvirtos hipotezės.

Nors biologija nėra mano mėgstamiausia sritis, knygą skaityti buvo labai įdomu. Autorė rašo naudodama labiau publicistinį, nei mokslinį stilių, tad buvo progų pasijausti ir protingai, nes va, tą žinojau, o dabar dar prie to žinau ir aną. Viskas gana paprastai paaiškinta. Skaitydama kai kuriuos faktus žymėjausi, braukiausi... gyvūnų pasaulis yra stulbinantis!  Yra varlytės, kurios išgyvena sušalusios į leduką. Neįtikėtina. Arba, ganėtinai nustebino tai, kad Darwin'o mintys apie rūšių išnykimą – išlikimą galbūt nebuvo visiškai jo... o kad jis buvo įkvėptas kitų mokslininkų... na tiesiog, ginčijosi kaip filosofai, mokslas ir draugystė laimėjo.

Šiaip, liūdna. Autorė prieina visai akivaizdžias ir logiškas išvadas... ir tikrai, kai pagalvoji, kur žmogus nekelia kojos, ten gamta žydi visomis įmanomomis spalvomis, rūšys klesti, gyvūnai turi savo sistemas, savo išgyvenimo planus, puikiai dauginanasi, vadovaujasi biologiniais laikrodžiais, mitybos grandinė lieka nesutrikdyda... vis tik pasirodo žmogus, viskas pasikeičia...

Aš niekada nebuvau planetos išsaugojimo entuziastė. Ekologija manęs nedomino, bet paskutiniu metu tikrai stengiuosi nebepirkti maišelių, piktinuosi švaistomu maistu ir kitais dalykais... gal jau laikas nustoti galvoti, kad “po manęs nors  ir tvanas” ir tiesiog labiau mylėti gamtą. Mylėti, tačiau kuo mažiau kištis. Jei jūsų vaikas to nežino, o nežino todėl, nes nežino tėveliai – nukritusio paukščiuko, stirniuko ar šikšnosparnio liesti nereikėtų. JEI jau kažkuris jų guli vidury gatvės, ir jam tikrai gresia pavojus, perneškite, bet nelieskite plikomis rankomis, nes kitaip paukštelio mama savo vaiko nepripažins, kaip ir sterna stirniuko ar panašiai...

Mylėkite gamtą, tačiau laikykitės atstu, visiems taip bus geriau.




ketvirtadienis, spalio 25, 2018

FANTASTINIAI GYVŪNAI IR KUR JUOS RASTI - J.K.Rowling

Jei vadovautis J.K.Rowling logika, tai: magijos pasaulis yra stipriai slepiamas nuo mūsų, Žiobarų. Tam yra sukurta visa sistema, įstatymai, yra žmonės, kurie užleidžia užmaršinimo kerus tiems, kurie kažką pamato ar sužino; visur yra atskiri įėjimai, kuriuos matai tik tuo atveju, jei apie juos žinai... tai prašau, prašau, prašau, jei pagal visus magijos įstatymus mūsų zoologijos soduose gyvena kentaurai, vienaragiai, lankučiai ir kiti padarai, nustokit apsimetinėti zebrais, asilais ir kitais visai ne magiškais gyvūnais ir mirktelkit man, kai kitąkart būsiu zoologijos sode!

Scenarijus pasakoja apie tai, kaip Njutas Miglapūtys atvyksta į New York. O ten jau vyksta daug įvairių dalykų, susijusių su magija, ir niekam tai nepatinka… o kai iš Njūto lagaminėlio pabėga ir keli fantastiniai gyvūnai, prasideda smagioji dalis…

Jau seniai norėjau perskaityti šitą knygutę. Filmą mačiau jau seniai – žiūrėjau dėl Eddie Redmayne, ir todėl, nes magija, burtai, priešistorė visko, ką labai myliu... ir visai nesigailiu, kad skaičiau. Buvo įdomu, įtraukė, siužetas pasakiškas, Rowling tikrai turi neišsemiamus fantazijos klodus...
Ir žinot, skaitydama vis pagalvodau – o jei vietoj tų ar anų dviejų eilučių būtų visa pastraipa ar dvi... na, jei vietoj scenarijaus tai būtų tiesiog romanas. Kokių penkių šimtų puslapių. Aš nesunkiai galiu tą įsivaizduoti. Ir visi kiti likę Hario Poterio gerbėjai, tuo nė neabejoju.

Patiko. Noriu dar. Magijos, mojavimo lazdelėmis, nematomų gyvūnų, paslapčių... tik kaip jau minėjau, norėčiau, kad tai būtų romanas.



sekmadienis, spalio 21, 2018

MATAU TAVE - Clare Mackintosh

Kažkaip sunkokai man šiomis dienomis sekasi su knygų pasirinkimu. Šios užsimaniau vos tik perskaičiusi kitą šios autorės trilerį „Leidau tai išeiti“, kuris mane sužavėjo... o kai knyguklubas.lt panoro draugauti ir dovanojo kuponą, suskubau šią knygą įsikelti į krepšelį. Perskaičiau praktiškai dviem prisėdimais.

Istorija pasakoja apie dvi moteris – Zoją, kuri netikėtai pažinčių skelbimuose laiškraštyje pamato savo nuotrauką. Ir Kelę, policininkę, kuri susidomi neįprastomis žmogžudystėmis, kurias, atrodo, sieja nuotraukos, patalpintos laikraštyje. Romane abi bėga nuo savo praeities šešėlių ir baimių.

Visų pirmą, skiriu didelį pliusą romanui už tai, kad iki galo neatspėjau kas čia bus kaltas ir kodėl. Įtarinėjau visus iš eilės: bandžiau ieškoti detalių; bandžiau spėlioti motyvus ir galimas priežastis. O žinot ką, būtent tų motyvų ir preteksto viskam kas knygoje vyko, pritrūko. Daug kur skaičiau, kad istorija neįtikino. Kad viskas buvo labai nenatūralu, kad taip būti negali. O kodėl ne? Kodėl žmonės negali būti tokie baisūs, tokio liguisto mąstymo, kad norėtų stebėti tokius dalykus? Juk pasaulyje buvo rengtas ne vienas socialinis eksprerimentas, ir kaskart buvo įrodyta, kad žmonės turi tą blogio sėklą savyje. Ir dažniausiai tie socialiniai eksperimentai būdavo pasmerkiami, ne tik dėl to, kad būdavo kontraversiški, bet todėl, kad skaudi realybė gąsdina. Mes ir patys nesuvokiame, ką mes galėtume padaryti, jei tik labai norėtume...

Įdomiai sudėliota knyga. Sunkiai įsivažiavau, bet jau kai įsiskaičiau, likusius tris ketvirčius perskaičiau per rytą, kai nesimiegojo. Ar tai buvo puikus trileris? Ne. Neblogas? Tikrai taip. Iki pačios pabaigos laukiau to sprogimo, to „bum“. Bet kažkaip nesulaukiau; be tų dalykų, kurių neatspėjau, epilogas tik patvirtino dalį mano įtarimų ir davė stipresnį motyvą viskam, kas buvo. Bet kad nustebau, tikrai nepasakyčiau. Keista knyga, keista jos nuotaika. Dideliems skeptikams ar cinikams – sunkiai patikėsit tuo, kas čia aprašoma. Nors kai pagalvoji, nelabai toli viskas nuo realybės...


sekmadienis, spalio 14, 2018

MŪZA - Jessie Burton

Būna knygų, kurias perskaityti nori labai ilgą laiką, tik jos vis nepatenka į rankas. Būtent taip buvo su šia. Prieš tai skaityta autorės knyga – Miniatiūristas man tarsi iškritusi iš atminties. Pamenu tik kelias detales. O kame buvo knygos esmė? Ir kažkodėl manau, kad panašiai bus ir su šia, nors knygą skaityti labai patiko. Puikiai parašyta ir nuostabiai išversta, kaip visada, Baltos lankos, tik geriausi atsiliepimai.

Istorija mus nukelia kelis dešimtmečius atgal -  1967, kur Odelė, juodaodė moteris, Londone skinasi kelią ir bando atrasti pagrindą po kojomis, netyčia susipažįsta su Loriu Skotu. Netrukus jų santykiai pradeda formuotis, tačiau juos sieja ir paveikslas, apipintas paslaptimis. Mirus Lorio motinai, jis niekaip nesugalvoja ką su juo daryti, tad atneša paveikslą į Odelės darbovietę – galeriją. Odelė su davo viršininkais ponu Ridu ir panele Kvik pradeda aiškintis paveikslo paslaptis – taip mes nusikeliame į pačias Ispanijos pilietinio karo išvakares 1936, į Andalūziją. Ten gyvena Olivija su tėvais, o Olivija slapta tapo...

Tiesą pasakius, apie siužetą būtų galima parašyti gerokai daugiau, bet tikrai nenoriu to daryti, pasakysiu tik tiek: istorija paini, veikėjai įtaigūs, romanas privers spėlioti ir klysti, pamatysit.

Kai mes įsimylime, dažniausiai užsidedame rožinius akinius, bet šiame romane toks jausmas, kad Olivija ne tik rožinius akinius gavo, bet kad į komplektą įėjo ir prietaisai ausims, padedantys girdėti tik tai, ką pati norėjo girdėti. Pradžioje skaitant aš jos nesupratau. Pabaigoje vis tiek likau nesupratusi. Ir jei bandyčiau paaiškinti plačiau, atskleisčiau pagrindinę romano problemą ir svarbiausią akcentą. Skaitysiantys – pasiruoškit galvosūkiui, pasiruoškit daug nelogiškų sprendimų priimantiems veikėjams. Nesąžiningumui, išnaudojimui...

Ir apie moteris ir jų teises. Pamėgau šią temą paskutiniu metu, ypač kai toks slegiantis fonas paskutinėmis dienomis pasaulyje... knygoje vėl kalbama apie tai, kaip neva moterys niekada netaps tokiomis geromis menininkėmis kaip vyrai. Ir žinot ką, aš šiai minčiai pritariu. Iš dalies. Moterys gali būti puikiomis menininkėmis. Ir tokių būna (nekalbu apie F.Kahlo, apie kurią žino visi, ir tikrai esu tokios nuomonės, kad ją labiau išgarsino jos keistas gyvenimo būdas, o ne tapyba) tiesiog dažniausiai jos būna savo vyro ar tėvo šešėlyje. Šagalai? Lilės ir Gerdos istorija? Kažkaip toks įspūdis, kad tik vyras gali, o moteris, nors aukoja viską, lieka ant ledo... arba jei moteris pasislepia po vyrišku vardu, tada gal ir suveikia. Kodėl taip yra? Retorinis klausimas, bet juk tikrai, kodėl?

Ir kas yra mūza? Kas įkvėpė Odelę? Kas įkvėpė Oliviją? Ir kodėl jos buvo taip įsitikinusios, jog joms norint kurti, šalia būtinas vyras? Daug problemų aprėpiama šiame romane – karas, rasizmas, menininkų aukos ir šlovės kaina. Karjeros pasirinkimai. O ir šiaip, sunkus laikmetis aprašomas, tiek Ispanai prieš pilietinį karą, tiek pati Europa prieš ir po Antrojo pasaulinio... visi tarsi sustingę, gyvenimas sulėtėjęs...

Gera knyga. Man visada gera skaityti apie Andalūziją. Tarsi vos užmerkiu akis ir prisimenu visus baltus namukus, visas vingiuotas gatveles, vėjelį ir nesibaigiantį vyną...

Norintiems paskaityti mano fotoreportažą apie Andalūziją, spauskite čia: Nuotykiai Andalūzijoje., meniu puslapio dešiniajame krašte leis pasirinkti kitus įrašus ir paskaityti apie visas dienas.