trečiadienis, sausio 24, 2018

TIGRO UŽKERĖJIMAS – Colleen Houck

Po nemažai laiko neskaitant literatūros apie magiją ir nemirtinguosius, nutariau pasiimti kažką, kas primins paauglystės nostalgiškas knygas, ir visai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Knyga pasakoja apie jauną merginą, kuri iš savo visai įprasto gyvenimo patenka į Indiją ir įsivelia į misiją gelbėjant du užkerėtus princus, kurie, paversti tigrais, yra priversti bandyti nutraukti prakeiksmą...
Internete sklando kalbos, kad va, globėjai taip lengvai ėmė ją ir išleido keliauti į Indiją... pas nepažįstamus žmones, o man tai atrodo taip normalu. Lygiai taip pat viena, būdama septyniolikos išvažiavau į Ameriką... ne taip egzotiška, bet ne mažiau ekstremalu.
Arba tai, kaip staigiai jai viskas pateikiama. O ko jai laukti? Kaip ir kokiam Hariui Poteriui buvo pasakyta, kad: Hari, tu burtininkas. Taip ir Kelsei: nepyk, aš ne tigras, o prakeiktas princas... ir visai man smagiai skaitosi. Tačiau Kelsė jau nuo pat pradžių myli tigrą ir nori jam laisvės.
Visoje pirmoje dalyje daug veiksmo. Eina, važiuoja, skrenda. Skaitai, ir nuobodulio nė su žiburiu. Viskas pinta ir perpinta per Indų dievybes, mitus, pasakas ir istoriją. Kartais net norėtųsi, kad būtų kiek plačiau į viską pažvelgta ir palikta skaitytojui pačiam išnarpliot, bet tai netrukdo.
Didžiąją dalį knygos man patinka veikėjai. Visi su šarmu. Tik vėliau Kelsė pradeda be galo erzinti su savo paaugiškomis mintimis ir išvedžiojimais.
Daug atsiliepimų internete kalbėjo apie rasizmą, to nepastebėjau, tačiau atkreipiau dėmesį į begalinį savininkiškumą. Ir maistą. Apie maistą kalbama daug ir dažnai. Toks jausmas, kad visi neprivalgę.
Istorija ne stebuklas, bet labai patinka. Įtraukė. Tiesiog nekantrauju sužinoti kaip viskas bus toliau. Ir jau įpusėjau antrąją knygą. Bet iš pirmosios galiu pasakyti, kad įdomumas įprastai prasideda antroje knygos dalyje. Tikrai rekomenduoju. Kiek per daug seilėjimosi; bet mitai ir istorija viską atperka.


ALIASKOS BEIEŠKANT – John Green

"Žinau tiek daug paskutiniųjų žodžių. Bet niekad nesužinosiu josios."
Viena iš tų knygų, kurią, esu tikra, greitai pamiršiu. Bet iš kitos pusės, pati norėjau kažko lengvo. Tikėjausi paprastos paauglių gyvenimo ar išgyvenimo istorijos. Ir vėl apsirikau. Kažkiek priminė „Rugiuose prie bedugnės“, „Prisukamą apelsiną“ ir kitas, prieš keliolika metų skaitytas knygas. Jaučiuosi pavėlavusi ir net neabejoju, kad tada ši knyga man būtų palikusi labai stiprų įspūdį.

Šiaip knyga aprėpia daug sudėtingų temų, narsto jas po kaulelį... kokia yra gyvenimo prasmė? Esmė? Kas būtų jeigu būtų? Visa prieš ir po sistema, pagal kurią parašytas romanas, puikiai parodo tą aiškią ribą. Ir labai lengva pastebėti veikėjų augimą. Kai Prieš dalyje jie geria, rūko, užsiima tokiais dalykais, kokiais nederėtų, tai Po dalis jau lėta ir filosofiška. Su daug klausimų, ir labai mažai atsakymų.
Labai patiko natūralūs dialogai. Paprasti. Be kažkokių sudėtingesnių išvedžiojimų. Jei veikėjas sako „užsikrušk“, taip ir parašyta. Ir man tas patiko. Viena romano vieta, kuomet visi draugai dalinosi geriausia ir blogiausia savo gyvenimo diena, buvo ta, kuri man pasirodė artimiausia, padėjo pažvelgti daug giliau, suvokti, kodėl vienas veikėjas yra toks, o ne kitoks.
Labai aiškiai jaučiamas skirtumas tarp socialinių sluoksnių, mokinių kovos, konfliktai... neskanūs ir nejaukūs. Ir be preteksto. 
Ir tas kaltės jausmas... veiksmas ir atoveiksmis. Susimąstai vis tik. O gal? O jei?..

Keista knyga. Nesigailiu, kad skaičiau. Nesigailėčiau jei ir būčiau neskaičius.

antradienis, sausio 16, 2018

PO 7 METŲ – Guillaume Musso

Ech tas Musso... ko gero būtent tai, ko man reikėjo po paskutinių dviejų skaitytų... toks Dan Brown ir holivudinio „šaudau gaudau“ mišinys. New York, Paryžius... ir visos kitos vietos. Tik Musso sugeba perkelti per tris žemynus trijuose šimtuose puslapių ir net nepajauti, kad viskas, finito. Net patys veikėjai juokavo, kad jie čia laksto kaip Da Vinčio kode, o aš tą patį buvau pagalvojusi pačioje pradžioje.
Romanas apie du labai užsispyrusius ir principingus tėvus, kurių idiotiškas nenoras nusileisti priveda prie visos mėsmalės, per kurią jie pertrinami romane. Daug veiksmo. Daug neįtikinamų dalykų: tikrai taip, nepilnametis vaikas paprastai gali išskristi vienas į kitą žemyną. Tikrai VISOS aplinkybės susidėlioja, kad vargšai „farai“ gaudo po visą Paryžių, nu ir niekaip nepagauna, o dar patogi detektyvės (?) liga... ech galėčiau vardinti ir vardinti. Pagrindinis šios knygos minusas, kad daug visko, ir tas viskas, pažiūrėjus į bendrą vaizdą atrodo absoliučiai neįtikima ir manęs neįtikino. Bet šitas minusas turi pliusą, kad Musso bent jau nesusimovė ir į visus klausimus pateikė atsakymus, ir toks jausmas, kad va sukrito kortos...
Toks lengvas lengvas romanas, su daug veiksmo, kai skaitai nes įtraukia ir labai nori sužinoti kas čia bus ir kodėl. Toks holivudinis. Ir dar su labai absurdišku epilogu, kurio galėjo ir nebūti, bet atsipalaidavimui ir kaip vaistas nuo streso ir depresijos puikiai veikia.
Šiaip patiko. Pačiai keistas man paskutiniu metu knygų pasirinkimas...


antradienis, sausio 09, 2018

HARIS POTERIS IR PRAKEIKTAS VAIKAS - J.K. Rowling, John Tiffany, Jack Thorne

Taip, man ne –niolika. Ir taip, aš dar vis dievinu Harį Poterį. Jau mąstau, kaip mėnesio gale Londone eisiu ieškoti 9 ¾ perono. Ir kad naujiems namams esu užsisakiusi užvalkaliukus pagalvėlėms… su Hariu Poteriu... Ir man nesvarbu, kas ką sakys, aš su šiomis knygomis užaugau – pirmos penkios skaitytos po keliolika kartų. Filmai matyti kelias dešimtis kartų (tiesiog dažnai įsijungiu kaip foną, kol dirbu su karoliukais ar pan…)
Pagaliau nusprendžiau pasiimti ir perskaityti pjesę “Haris Poteris ir Prakeiktas vaikas”, žinokit patiko. Patiko, kaip rimtai kalbama apie santykius, patiko, kad jų draugystė išlikusi stipri, ir kad visi tebėra tokie patys pramuštgalviai, kaip prieš devyniolika metų. 

Patiko visas tas chaosas, kurį sukelė Hario ir Smirdžiaus vaikai – priminė tuos laikus, kai Haris, Ronis ir Hermiona lindo ne ten kur reikia, ir neretai privirdavo košės.
Būtų tik labiau norėjęsi ne pjesės, o bent kelių šimtų puslapių romano, kaip senais laikais. Kad geriau atskleist naujus personažus (visai smagūs pasirodė) ir šiaip, kad užtruktų ilgiau skaityt. Nes jaudulys vietomis buvo, toks kai mąstai o ne, o ne, ką jūs darot… kaip ir skaitant anas septynias…
Ar rekomenduoju? Na, užkietėjusiems fanams manau nereikia tokių rekomendacijų. Neskaičiusiems nei vienos dalies – sakyčiau ne. Stipriai drausčiau, kol bus perskaitytos visos dalys. Nes ši dalis kapstosi po praeitį. O bandant pakeisti praeitį, negeri dalykai atsitinka. Taip kad viskam savas laikas.


antradienis, sausio 02, 2018

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS – John Green

„Bet tikriausiai buvo laimė jį mylėti?“
Va čia yra knyga kai norisi kažko lengvo. Nepaisant temos. Bet tiesiog nuostabi ir šilta paauglių meilės istorija su vėžio prieskoniu.
Nežinau kodėl, tačiau paskutiniu metu jau kelintą knygą skaitau, nors esu mačiusi filmą. Ir būtent šis buvo bomba, buvo labai populiarus, nemačiusių daug nebus... o knyga...
Tokia skaudi tema, o vietomis juokiausi balsu. Tikrai esu juodo humoro šalininkė, tad skaityti apie jų tarpusavio juokelius apie apakimą, neveikiančius plaučius ir nupjautas kojas buvo tikrai smagu ir kėlė šypseną. Ypač noras gyventi. Noras būti, mylėti, keliauti...
Kaip jau minėjau, kadangi esu mačiusi filmą, žinojau, kas ir kaip bus (nors, būna atvejų, kuomet holivudas pakeičia pabaigas, deja, ne šįkart...), tad siužeto vingiai manęs nestebino ir neerzino. Ir labai patiko tie jų literatūriniai mainai ir diskusijos apie knygas, eilėraščių deklamavimas. Tokie tikri nuostabūs paaugliai, kurių likimai ne tokie nuostabūs.
Tikrai rekomenduoju. Labai graži knyga. Labai.
P.S. Gailiuosi skaičiusi ne originalo kalba. Kas Marienei užplaukė???