trečiadienis, sausio 24, 2018

ALIASKOS BEIEŠKANT – John Green

"Žinau tiek daug paskutiniųjų žodžių. Bet niekad nesužinosiu josios."
Viena iš tų knygų, kurią, esu tikra, greitai pamiršiu. Bet iš kitos pusės, pati norėjau kažko lengvo. Tikėjausi paprastos paauglių gyvenimo ar išgyvenimo istorijos. Ir vėl apsirikau. Kažkiek priminė „Rugiuose prie bedugnės“, „Prisukamą apelsiną“ ir kitas, prieš keliolika metų skaitytas knygas. Jaučiuosi pavėlavusi ir net neabejoju, kad tada ši knyga man būtų palikusi labai stiprų įspūdį.

Šiaip knyga aprėpia daug sudėtingų temų, narsto jas po kaulelį... kokia yra gyvenimo prasmė? Esmė? Kas būtų jeigu būtų? Visa prieš ir po sistema, pagal kurią parašytas romanas, puikiai parodo tą aiškią ribą. Ir labai lengva pastebėti veikėjų augimą. Kai Prieš dalyje jie geria, rūko, užsiima tokiais dalykais, kokiais nederėtų, tai Po dalis jau lėta ir filosofiška. Su daug klausimų, ir labai mažai atsakymų.
Labai patiko natūralūs dialogai. Paprasti. Be kažkokių sudėtingesnių išvedžiojimų. Jei veikėjas sako „užsikrušk“, taip ir parašyta. Ir man tas patiko. Viena romano vieta, kuomet visi draugai dalinosi geriausia ir blogiausia savo gyvenimo diena, buvo ta, kuri man pasirodė artimiausia, padėjo pažvelgti daug giliau, suvokti, kodėl vienas veikėjas yra toks, o ne kitoks.
Labai aiškiai jaučiamas skirtumas tarp socialinių sluoksnių, mokinių kovos, konfliktai... neskanūs ir nejaukūs. Ir be preteksto. 
Ir tas kaltės jausmas... veiksmas ir atoveiksmis. Susimąstai vis tik. O gal? O jei?..

Keista knyga. Nesigailiu, kad skaičiau. Nesigailėčiau jei ir būčiau neskaičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥