trečiadienis, vasario 28, 2018

SESĖ – Malgorzata Saramonowicz

Paskutinė vasario mėnesio knyga, kurią skaičiau sunkiai ir netrumpai.
Pasakojama apie moterį, patekusią į komą-letargo miegą, ir jos vyrą, kuris bando išsiaiškinti to priežastis ir kapstosi po praeitį, žmonos rašytą mokslinę medžiagą ir bendrauja su giminaičiais. Be šių dviejų pasakotojų vis įsiterpia trečias. Pastabesni jau pirmuose skyriuose supras, kas tas pasakotojas, kiti vėliau, kai bus pradėta kalbėti apie tarakonus.
Žmonos pasakojimo dalyje vyrauja tarsi laisvas minčių srautas, lengva ir įdomu skaityti, tos nedidelės pastraipos daug neatskleidžia, tačiau sukuria labai unikalią atmosferą. Vyro pasakojimas – pats realiausias, parodo kas iš tikrųjų vyksta ir kodėl. Slaptasis pasakotojas bando paveikti žmoną, kreipiasi į ją, ir dažniausiai ne iš gerosios pusės, nes demotyvuoja. Taip pat, atskleidžia daug ir įvairių smulkmenų, ypač dažnai prognozuoja ateitį.
Nuo pat pradžių, kai buvo pradėta kalbėti apie praeitį – jos tėvą, brolį, mamą, supratau, kad viskas gali būti panašiai, kaip ir paaiškėjo pabaigoje. Bet vis tik rašytoja paliko daug daugiau nuspręsti skaitytojui. Kuo patikėti, o kuo ne.
Kam patiko Orwell „1984-ieji“, Atwood “Tarnaitės pasakojimas” ir kiti distopiniai romanai, šitas irgi patiks. Viskas pinta perpinta, tačiau pažiūrėjus plačiau, galima įžvelgti ne tik vargšę moterį ir jos beviltiškai gelbėti bandantį vyrą, bet ir pasaulį, Dievą; kūrėją ir griovėją.
Knygoje be galo daug aliuzijų į literatūrą – Kafką, Šulcą ir bibliją. Ir kas įdomiausia, viskas susiję su vabalais – pagrindiniu šio romano motyvu.
Gal būčiau sakiusi, kad labai patiko, bet vis tik kai kurios filosofinės vietos buvo sunkios suprasti ir kažkaip “neįsipaišė”, be to, man labai trūko pabaigos. Suprantu, kad ne pabaigoje čia esmė, bet jos vis tiek norėjosi.


pirmadienis, vasario 05, 2018

ALISA STEBUKLŲ ŠALYJE – Lewis Carroll

Man pačiai absoliučiai nesuprantami šių dienų knygų pasirinkimai. Toks jausmas, kad arba kamšau paauglystės spragas, arba pasiimu kažką, kas varo į depresiją. Arba bent jau būna emociškai be galo sunku skaityti.
Taigi, Alisa, Alisa. Ech kaip gaila, kad aš šios knygos neskaičiau prieš kokių penkiolika metų. Būtų labai tuomet patikusi, net neabejoju; visad mėgau pasakas ir įmantrias fantazijas. Nors... dabar viskas pasirodė visai kitaip – Alisos paaugiškas „aš viską žinau geriau už kitus“ bei kitų veikėjų apatija viskam, išskyrus juos pačius. Įdomiai autorius viską sudėliojo. Bet kas įdomiausia, knyga tarsi vaikams, tarsi ne. Yra be galo daug absurdo, tačiau ir tuo pačiu tokių dalykų, kokių vaikas tarp eilučių neperskaitys.
Prisiverčiau kas gabalėlį sustoti (man skaitant knygas tai nėra ypač būdinga) ir apmąstyti, sukramtyti.
Gražios iliustracijos, įsimintini veikėjai. Gal labiau esu pripratus prie Češyro katino, nei Šmaikštūno, bet tiko ir anas. Spaga užkamšyta. Bet didelio įspūdžio tikrai nepaliko.