penktadienis, balandžio 06, 2018

LOPŠINĖ – Leila Slimani

Auklė nužudo savo du globojamus vaikus. Ir ne, nieko neatskleidžiu. Viskas paaiškėja jau prologo metu. Visa likusi knygos dalis pasakoja nuo to, kaip ji buvo pasamdyta, kaip dirbo, apie vaikų tėvus, jų gyvenimus. Kartas nuo karto buvo įterptos istorijos iš šalies, tarsi tam, kad sukurtų įtaigesnį auklės portretą.
Iškart prologe viskas atskleidžiama. Manau, kad tai tik atomazga, iki kurios turėjo būti ir sekti daug kitų įvairių dalykų ir įvykių. Taip buvo ir čia. Tik galiu viena pasakyti, auklės motyvai buvo visiška staigmena. Tikėjausi kitokių dalykų, nors, vėlgi, tam tikri epizodai galėjo leisti pasidaryti išvadas ir anksčiau.

Tokios smulkmenos kaip pinigai – juk ji gaudavo atlyginimą, ir vis tiek viskas byrėjo į šipulius; kaip, kodėl? Kiek pritrūko atsakymų į tokius klausimus. Arba piešiamas jos idealus portretas. Ideali auklė. Padeda, palaiko, tarsi neturi savo gyvenimo. O gal ir neturi?
Ir man pasirodęs pats svarbiausias klausimas. Kam gimdyti vaikus, jei juos augina kažkas kitas? Nes net ir skaitant šį romaną, susidarė vaizdas, kad tėvams gerokai labiau rūpėjo jų karjeros nei šeima bei vaikai. Ir tokių atvejų yra dešimtys realybėje. Moterys, norinčios ir karjeros ir vaikų, mano, kad galės turėti viską. Bet manau, kad kai matai, jog tavo vaikas labiau myli auklę... nežinau, ar kaip moteris, tokį vaizdą ištverčiau.
Perskaičius kilo daug minčių. Nedidelė, bet stipri knyga. Tokia kitokia. Tikrai nenusivyliau.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥