Stora, didelės apimties knyga. Bet niekada tokių nebijojau. Visada susimąstau, ar neįkliūsiu į tą situaciją, kai knyga įdomi, traukia skaityti, tačiau vietomis taip ištęsta, kad nebesuvoki, koks buvo vienos ar kitos dalies ar pastraipos tikslas. Ir šįkart taip beveik nutiko... lygiai taip pat, knygų ilgai aš neskaitau. O šią skaičiau pusantros savaitės, kas man nėra būdinga. Ir slogi knygos atmosfera tikrai nepadėjo; dažniau į rankas jos neėmiau.
Romanas perpintas ir suaustas tarsi senovinė drobė ar arabų kilimas, dar prisegiota kutų ir apsiuvinėta karoliukais. Bendras vaizdas iš toli puikus, priėjus arčiau – visko jau kiek per daug. Taip ko gero apibūdinčiau bendrai.
Istorija pasakoja apie Editą, kuri staiga pagauna savo mamą, gavusią penkias dešimtis metų pavėlavusį laišką, ir supanikavusią. Editai pasidaro smalsu. Ir ach, kaip netikėta, ji visai netyčia atklysta į pilį, kurioje mama buvo evakuota per karą. Sutapimai sutapimais, bet sunkiai tuo patikėjau. Istorija šokinėja laiku – tai pasakojama apie Editą, šiuos laikus; tai apie tris seseris ir jų tėvą, gyvenusius pilyje. Vėliau atsiranda ir mamos perspektyva. Ir veikėjai stiprūs, visą romaną neaiškūs daugumos iš jų motyvai – nei kodėl dvynės seserys negali palikti pilies, nei kas atsitinka trečiajai, nei kodėl miršta vienas ar kitas veikėjas.
Eilinį kartą romanuose pastebiu meilę knygoms ir bibliotekoms. Žavi mane tokie aprašymai, nors skaitai apie absoliučiai nejaukią pilį, tačiau kai tik užsimenama apie knygas, rašymą, rašytojus, lentynas... net atsidūstu, kaip gera. Ir tai, kad egzistavo romanas romane, tarsi padėjo sudėlioti visus taškus ant i beveik visose siužeto linijose.
Bet kuriuo atveju, didžioji atsakymų į kilusius klausimus galiausiai pateikiama. Ir nustebino. Tikėjausi vieno, gavau kita. Buvo staigmenų, ir ne viena. Tai, sakyčiau, atpirko tas ištęstas vietas.
Neveltui sako, kad tai prasčiausias Morton romanas. Tikrai ketinu imtis kitų jos darbų kada nors ateityje. Šis tikrai nenuvylė.
