ketvirtadienis, gegužės 17, 2018

PALŪŽUSI – B.A.Paris

Tokia dar viena įsimintinesnė knyga, kurią perskaičiau per vieną iš savo „išeiginių“ einant šv.Jokūbo kelią. Pasirinkimai pačią mane stebina, nes vietoj to, kad pasiimt kažką apie keliones, įkvepiančio, lengvo, malonaus, ėmiau knygas apie maniakus ar bepročius.

Istorija pasakoja apie laimingą santuoką, gražią dviejų moterų draugystę ir avariją, kuri pakeičia Kesės gyvenimą kardinaliai, kuomet naktį važiuodama namo keliu, kuriuo pažadėjo vyrui nevažiuosianti, pamato kitą moterį bėdoje... o rytą sužino, kad ją nužudė. Ir ne tik tai. Kesė jaučiasi tokia sutrikusi po tos nakties, jog prasideda ir daugiau probemų... bet... nelabai noriu atskleisti tikrai įstabių siužeto vingių..
.
Visų pirma, knyga gerokai prastesnė už prieš tai skaitytą „Anapus uždarų durų“. O gal ir nėra prastesnė, tiesiog aną skaičiau pirmiau nei šią, ir jau numaniau, kame čia bus esmė. Ir beveik neklydau.
Skaitant darėsi be proto gaila pagrindinės veikėjos, pati buvau įbauginta ir jaučiausi nejaukiai skaitydama, tačiau tai manęs neatbaidė ir labai greitai verčiau puslapius. Paris puikiai sugeba apgauti. Prireikė ne vieno ir ne antro šimto puslapių, kad įsitikinčiau savo spėlionėmis; kad suprasčiau, kame čia šuo pakastas. Puikus trileris. Neskaičiusiems „Anapus uždarų durų“ padarys didesnį įspūdį, bet manau, kad nenuvils ir skaičiusių, nes istorija kitokia, psichologiškai sunkesnė. Rekomenduoju.


antradienis, gegužės 15, 2018

PI GYVENIMAS – Yann Martel

Jaunas berniukas, norintis, kad visi jį vadintų Pi, gyvenęs gana stabilų gyvenimą, atsiduria laive, plaukiančiame į Kanadą. Jo namais visada buvo tėvo valdomas zoologijos sodas Indijoje, berniukas daug ko mokėsi, atrodė, kad viskas taip sklandu ir bus. Šeima staigiai viską palieka ir nusprendžia palikti šalį. Tačiau laivas, kuriuo visa šeima plaukia į Kanadą, nuskęsta kartu su visa šeima ir jų gabenamais gyvūnais. Išskyrus... bezdžionėlę, zebrą, Bengalijos tigrą, panterą ir Pi... kuris netikėtai atsiduria gelbėjimosi valtyje su visais šiais gyvūnais. Tokia metaforų persunkta situacija. Kai tereikia mokėti skaityti tarp eilučių...
Pirmoji knygos dalis pasakoja apie Pi gyvenimą iki nelaimės – tarsi parodo mums kaip jis įgavo tam tikrus įgūdžius, kurie vėliau neva turėsiantys padėti jam išgyventi. O stipriausias tų įgūdžių – tikėjimas. Daug filosofinių apmąstymų, daug klausimų, galbūt net labiau retorinių.
Pateikta be proto daug informacijos apie gyvūnus, zoologijos sodus, ir, sakyčiau, tokios priešingos, nei mūsų didieji kovotojai už gyvūnų teises teigia... buvo įdomu. O įdomesnė pasirodė antroji dalis...
Antroji dalis pasakoja apie pačią nelaimę. Kaip Pi gyveno gelbėjimosi valtyje su visais gyvūnais, kaip sugebėjo prisitaikyti, kaip išliko stiprus. Net nesinori daug komentuoti, nes atskleisčiau per daug detalių.
O pabaiga pritrenkė. Esu mačiusi ir filmą, ir kažką panašaus prisiminiau, tik ne visiškai tiksliai... bet tikrai, pagalvojus, neįtikinima ši istorija, ar ne? O alternatyvioji? Ir kurią pasirinktumėte jūs?
Knyga gerokai sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet tvirtai galiu pasakyti, kad ji viena iš geresnių, skaitytų šiemet. Ir atrodo, kad papasakojau čia daug, tai patikėkit, nepasakiau nieko, kas jums sugadintų skaitymą. Viskas ir daugiau pateikiama dar knygos anotacijoje.


trečiadienis, gegužės 09, 2018

LIETAUS PRIEGLOBSTIS – Jojo Moyes

Kaip kad pati Moyes rašė – pirmos septynios knygos, iki kol su trenksmu neišleido „Aš prieš tave“, nesulaukė beveik jokio dėmesio. O po to... visi puolė jas leisti ir skaityti. Skaitant šią labai jautėsi, kad tai pati pirmoji autorės knyga.
Džoja – pagyvenusi moteris, valdanti nemažą ūkį, kelis tarnus bei besirūpinanti savo mirštančiu vyru. Keitė, jos dukra, keičia vyrus tarsi kojines ir dėl savo mėtymosi gyvenime, į ūkį atsiunčia savo paauglę dukrą Sabiną. Paauglė, kaip ir dauguma mūsų esame praėję šį etapą ir puikiai žinome – maištauja. Ją nervina griežtos namų taisyklės, su ja beveik nebendraujanti močiutė, dingusi mama ir tai, kad kažkas ją vers jodinėti. Ji tą tiesiog jaučia. O Džoja uždara ir anūkės lengvai neprisileidžia. Tarsi gyvenimas jos būtų nelepinęs.

Vėliau istorijai atsiskleidžiant, paaiškėja močiutės Džojos ir senelio Edvardo gyvenimų peripetijos – jų nuostabi meilės istorija, kuomet, pasiperšama po dienos pažinties, ir nugyvenamas, sakykim, nuostabus ir įspūdžių kupinas gyvenimas. Bet žinot, kaip sakoma, nėra namų be dūmų.
Viskas su šiuo romanu būtų gal ir gerai. Tik siužetas taip nevykusiai išvystytas. Pasakojama apie visas tris moteris, jų santykius. Šokinėja ir laikas, o tas nepadeda susigaudyti. Taip švelniai tariant, nelabai supratau šios istorijos esmės. Tai, kad jei tikrai myli – atleisi bet ką? Ar kad šeima svarbiausia, ir turime ją vertinti? Visa tai nežmoniškos klišės. Paprastai Moyes knygas aš perskaitydavau dviem prisėdimais, o šiai prireikė ir kelių dienų, o, atvirai pasakius, nekenčiu knygų skaityti penkiais prisėdimais. Kai taip skaitau, būna paskui susipainioji ir nebepameni kas ten ir kodėl buvo pradžioje. Paprastai tariant – kituose Moyes romanuose labai juntama kaip autorė patobulėjo. Tiek jos „Aš prieš tave“ trilogija, tiek „Mergina, kurią palikai“ buvo nuostabios.
Ir vėl, aš su ta savo nemeile gyvūnams. Žiauriai nervina tokios situacijos, kai tavo vyras merdėja, o tu verki dėl arklio. Aišku, ten vėliau viskas susidėliojo ir kaip ir buvo aišku kodėl, bet vis tiek ėmė siutas skaitant.
Gerai Moyes rašo, bet jei būčiau pradėjusi pažintį nuo šios knygos, vargu ar būčiau dar kurią nors po to ėmusi.


pirmadienis, gegužės 07, 2018

MERGINA TRAUKINY – Paula Hawkins

Reičelė kasdien važinėja traukiniu. Tuo pačiu laiku. Ir stebi žmones. Ypač Džesę ir Džeisoną, taip ji mintyse pasivadinusi porelę, kurią stebi su ypač dideliu susidomėjimu. Jie jai atrodo tobula pora, visada maloniai apsikabinę sėdi savo terasoje, kuri matyti pro traukinio langą. Iki tos dienos, kuomet ji pamato ne tai, ką norėtų pamatyti ir kas neatitinka jos susikurto tobulo paveikslo.
Po kelių dienų laikraštyje atranda straipsnį, kad Džesė – realybėje Megana, dingo. Ir tai apverčia jos gyvenimą.

Pati Reičelė, alkoholikė, neseniai išsiskyrusi su ją palikusiu vyru Tomu. Dėl Anos. O Reičelės atmintis šlubuoja. Ji žino, jog tą vakarą, kai dingo Megana, ji buvo netoliese, mano, kad būtų galėjusi padėti... tačiau juodos skylės jos atmintyje viską tik apsunkina...
Tikėjausi labai įtempto trilerio. Toks jis tapo tik trečioje knygos dalyje, kai prasidėjo didieji spėliojimai, kas čia iš tiesų kaltas. O kalti atrodė visi – dėl atminties spragų jau įtariau Reičelę, vėliau naująją Tomo žmoną Aną, darė vėliau buvo pateiktas kitas labai akivaizdus kaltinamasis... viskas tiesiog apsivertinėjo aukštyn kojomis žaibo greitumu ir tik atsakė į kitą klausimą, kuris sukosi galvoje pirmoje romano pusėje – kodėl čia tiek veikėjų, ir kaip jie visi susiję? Kodėl apie kai kuriuos iš jų tiek daug pasakojama? O po to, viskam susidėliojus, ir, stebėtina, labai logiškai, nebekyla toks klausimas. Autorei reikėjo viską taip supinti, kad kiltų dar daugiau klausimų, nei jų ten reikia. Ir įdomiausia, kad viskas pinama tik Reičelės „dėka“ – ji visur kišasi, lenda, eina, meluoja. Erzinanti veikėja. Norinti gero, o gaunasi, na, kaip visada...
Patiko ir autorės į tekstą įpintos užuominos jau romano viduryje. Ypač apie hipnozę, prisiminimus, atmintį, jos atgaminimą. Maždaug tuo metu jau pradėjau nuspėti kur čia šuo bus pakastas; o vėliau prireikė vos vieno sakinio, pasakyto vieno veikėjų, kad atspėčiau kas kaltas. Tiesiog buvo per daug akivaizdu. Arba tiesiog pastaruoju metu skaitau per daug trilerių, nežinau.
Romano pradžia man labai patiko – visos stilistinės priemonės, kurias naudojo autorė ir pasikartojimai kūrė neįprastai niūrią ir paslaptingą atmosferą. Vėliau, pradėjus aiškėti atsakymams, arba aš taip maniau, romanas taip nebeintrigavo. O pabaiga... nenustebino, bet ir nenuvylė. Vien todėl, kad labai logiškai paaiškina visą situaciją. Man patinka kai galvosūkis būna išspręstas iki pačio galo.
Gal jei būčiau skaičiusi su visais, knygai vos pasirodžius, būčiau šaukusi, kad va, kokia puiki knyga, o dabar... yra labai apie daug ką pamąstyti. Bet veikėjos tokios erzinančios, kad norėjosi papurtyti. Paprastai tariant – yra ir geresnių trilerių nei šis.