Kaip kad pati Moyes rašė – pirmos septynios knygos, iki kol su trenksmu neišleido „Aš prieš tave“, nesulaukė beveik jokio dėmesio. O po to... visi puolė jas leisti ir skaityti. Skaitant šią labai jautėsi, kad tai pati pirmoji autorės knyga.
Džoja – pagyvenusi moteris, valdanti nemažą ūkį, kelis tarnus bei besirūpinanti savo mirštančiu vyru. Keitė, jos dukra, keičia vyrus tarsi kojines ir dėl savo mėtymosi gyvenime, į ūkį atsiunčia savo paauglę dukrą Sabiną. Paauglė, kaip ir dauguma mūsų esame praėję šį etapą ir puikiai žinome – maištauja. Ją nervina griežtos namų taisyklės, su ja beveik nebendraujanti močiutė, dingusi mama ir tai, kad kažkas ją vers jodinėti. Ji tą tiesiog jaučia. O Džoja uždara ir anūkės lengvai neprisileidžia. Tarsi gyvenimas jos būtų nelepinęs.
Vėliau istorijai atsiskleidžiant, paaiškėja močiutės Džojos ir senelio Edvardo gyvenimų peripetijos – jų nuostabi meilės istorija, kuomet, pasiperšama po dienos pažinties, ir nugyvenamas, sakykim, nuostabus ir įspūdžių kupinas gyvenimas. Bet žinot, kaip sakoma, nėra namų be dūmų.
Viskas su šiuo romanu būtų gal ir gerai. Tik siužetas taip nevykusiai išvystytas. Pasakojama apie visas tris moteris, jų santykius. Šokinėja ir laikas, o tas nepadeda susigaudyti. Taip švelniai tariant, nelabai supratau šios istorijos esmės. Tai, kad jei tikrai myli – atleisi bet ką? Ar kad šeima svarbiausia, ir turime ją vertinti? Visa tai nežmoniškos klišės. Paprastai Moyes knygas aš perskaitydavau dviem prisėdimais, o šiai prireikė ir kelių dienų, o, atvirai pasakius, nekenčiu knygų skaityti penkiais prisėdimais. Kai taip skaitau, būna paskui susipainioji ir nebepameni kas ten ir kodėl buvo pradžioje. Paprastai tariant – kituose Moyes romanuose labai juntama kaip autorė patobulėjo. Tiek jos „Aš prieš tave“ trilogija, tiek „Mergina, kurią palikai“ buvo nuostabios.
Ir vėl, aš su ta savo nemeile gyvūnams. Žiauriai nervina tokios situacijos, kai tavo vyras merdėja, o tu verki dėl arklio. Aišku, ten vėliau viskas susidėliojo ir kaip ir buvo aišku kodėl, bet vis tiek ėmė siutas skaitant.
Gerai Moyes rašo, bet jei būčiau pradėjusi pažintį nuo šios knygos, vargu ar būčiau dar kurią nors po to ėmusi.
