Tokia dar viena įsimintinesnė knyga, kurią perskaičiau per vieną iš savo „išeiginių“ einant šv. Jokūbo kelią. Pasirinkimai pačią mane stebina, nes vietoj to, kad pasiimt kažką apie keliones, įkvepiančio, lengvo, malonaus, ėmiau knygas apie maniakus ar bepročius.
Istorija pasakoja apie laimingą santuoką, gražią dviejų moterų draugystę ir avariją, kuri pakeičia Kesės gyvenimą kardinaliai, kuomet naktį važiuodama namo keliu, kuriuo pažadėjo vyrui nevažiuosianti, pamato kitą moterį bėdoje... o rytą sužino, kad ją nužudė. Ir ne tik tai. Kesė jaučiasi tokia sutrikusi po tos nakties, jog prasideda ir daugiau problemų... bet... nelabai noriu atskleisti tikrai įstabių siužeto vingių...
Visų pirma, knyga gerokai prastesnė už prieš tai skaitytą „Anapus uždarų durų“. O gal ir nėra prastesnė, tiesiog aną skaičiau pirmiau nei šią, ir jau numaniau, kame čia bus esmė. Ir beveik neklydau.
Skaitant darėsi be proto gaila pagrindinės veikėjos, pati buvau įbauginta ir jaučiausi nejaukiai skaitydama, tačiau tai manęs neatbaidė ir labai greitai verčiau puslapius. Paris puikiai sugeba apgauti. Prireikė ne vieno ir ne antro šimto puslapių, kad įsitikinčiau savo spėlionėmis; kad suprasčiau, kame čia šuo pakastas. Puikus trileris. Neskaičiusiems „Anapus uždarų durų“ padarys didesnį įspūdį, bet manau, kad nenuvils ir skaičiusių, nes istorija kitokia, psichologiškai sunkesnė. Rekomenduoju.
