Jaunas berniukas, norintis, kad visi jį vadintų Pi, gyvenęs gana stabilų gyvenimą, atsiduria laive, plaukiančiame į Kanadą. Jo namais visada buvo tėvo valdomas zoologijos sodas Indijoje, berniukas daug ko mokėsi, atrodė, kad viskas taip sklandu ir bus. Šeima staigiai viską palieka ir nusprendžia palikti šalį. Tačiau laivas, kuriuo visa šeima plaukia į Kanadą, nuskęsta kartu su visa šeima ir jų gabenamais gyvūnais. Išskyrus... bezdžionėlę, zebrą, Bengalijos tigrą, panterą ir Pi... kuris netikėtai atsiduria gelbėjimosi valtyje su visais šiais gyvūnais. Tokia metaforų persunkta situacija. Kai tereikia mokėti skaityti tarp eilučių...
Pirmoji knygos dalis pasakoja apie Pi gyvenimą iki nelaimės – tarsi parodo mums kaip jis įgavo tam tikrus įgūdžius, kurie vėliau neva turėsiantys padėti jam išgyventi. O stipriausias tų įgūdžių – tikėjimas. Daug filosofinių apmąstymų, daug klausimų, galbūt net labiau retorinių.
Pateikta be proto daug informacijos apie gyvūnus, zoologijos sodus, ir, sakyčiau, tokios priešingos, nei mūsų didieji kovotojai už gyvūnų teises teigia... buvo įdomu. O įdomesnė pasirodė antroji dalis...
Antroji dalis pasakoja apie pačią nelaimę. Kaip Pi gyveno gelbėjimosi valtyje su visais gyvūnais, kaip sugebėjo prisitaikyti, kaip išliko stiprus. Net nesinori daug komentuoti, nes atskleisčiau per daug detalių.
O pabaiga pritrenkė. Esu mačiusi ir filmą, ir kažką panašaus prisiminiau, tik ne visiškai tiksliai... bet tikrai, pagalvojus, neįtikinima ši istorija, ar ne? O alternatyvioji? Ir kurią pasirinktumėte jūs?
Knyga gerokai sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet tvirtai galiu pasakyti, kad ji viena iš geresnių, skaitytų šiemet. Ir atrodo, kad papasakojau čia daug, tai patikėkit, nepasakiau nieko, kas jums sugadintų skaitymą. Viskas ir daugiau pateikiama dar knygos anotacijoje.
