antradienis, birželio 19, 2018

NAKTIES KELIAS – Kristin Hannah

Istorija pasakoja apie dvi šeimas, jų santykius, problemas, gyvenimus ir išgyvenimus. Dvyniai Mija ir Zakas, gyvena su tėvais, yra laimingi. Jų gyvenime atsiranda Leksė, kuri lengvai įsilieja į jų šeimą kaip draugė, kaip Zako mergina. Leksės gyvenimas sunkus, ji nuo pat vaikystės bando atnaujinti santykius su pražuvusia ir į priklausomybes įkritusia motina, yra vėtoma mėtoma po globėjų namus.
Labai daugiasluoksnis romanas. Puikiai parašytas. Visą knygą taip ir norėjau gerai trinktelti dvynių motinai. Tas turbo saugojimas ir kišimasis, ten jau buvo iki nenormalaus lygio. O kai taip būna, iš patirties žinau, nes yra tekę turėti draugų, kuriuos tėvai laikė už pavadėlio... tas pavadėlis galliausiai nutrūksta, ir pasekmės būna daug blogesnės. Taip ir šioje istorijoje. Ką kaltinti dėl įvykių, kurie vėliau įvyko? Tą, kuris gėrė? Ar tą, kuris nesillaikė pažadų, ir to pasekoje jų nustojo laikytis ir kiti?
Skaudžiausia buvo skaityti apie tai, kaip kalčiausia liko Leksė. Ir visi nuo jos nusisuko. Nes visada lengviausia apkaltinti kažką svetimą. Vieną dieną mergaitė šeimoje tarsi dar viena dukra, o kitą minutę...
Skaudi istorija, priverčia susimąstyti apie šeimą, santykius, draugystę; pavydą ir mokėjimą džiaugtis kitų laime... Tėvams gal net gana pamokanti istorija, kad vaikus vis tik kažkada reikia paleisti... paleidus geruoju ir noriai, rezultatai, tikėtina, bus geresni. Romanas pasakoja ir moko apie gerumą vieni kitiems, apie atleidimą, apie pasveikimą.
Nesakau, kad tai geriausia ką Hannah yra parašiusi, bet man tikrai patiko. Ir pykau, ir verkiau, ir draskiausi dėl neteisybės. Emocijų bomba, ir pamąstau apie šią knygą jau antras mėnuo...


trečiadienis, birželio 13, 2018

MERGINA IŠ ANTIKVARIATO – Kathleen Tessaro

Imdama šį romaną tikėjausi lengvo, vasariško skaitinio. Maniau, bus apie pasimetusią merginą, kuri naiviai kažką prisidirbs, įsimylės, vėl ką nors pripainios ir galiausiai ras savo laimingą pabaigą. Ką gavau... istoriją apie jauną merginą, kuri staiga yra priversta pažvelgti savo praeičiai į akis, kuomet ji sutinka ekstravagantišką moterį, sutiktą seniau. Ir iš tos praeities, kurios ji toli gražu nenorėtų prisiminti.
Visą istorija autorė pasakoja didžiosios depresijos Amerikoje metu. Veiksmas šokinėja iš Bostono į New York, šokinėja ir laikas, nes Meivė iš NY grįžta į Bostoną, įsidarbina mažame jaukiame antikvariate... ir vis bando slėpti savo praeitį, ir net kilmę, tačiau apie juos sužinome iš autorės pasakojimų. O senovinių daiktelių pardavėjas nuostabus, padeda Meivei, Mėjai, kaip ji ten pati prisistato, ją įdarbina ir per daug nebeklausinėja.
Skaudžiausia dalis, šioje istorijoje tikrai nėra Meivės praeitis... daug sunkiau skaityti apie jos bandymus pritapti aukštuomenėje, ir apie alkoholizmo problemą. Ir apie jaunystės klaidas, kurios daro stiprią įtaką jos dabarčiai... Ir vis tik palikta labai daug neatsakytų klausimų. Ypač apie Meivės tėvą. Taip vis tikėjausi, kad motina jai viską papasakos... o tas taip ir neįvyko.
Kaip jau minėjau, romane kalbama apie tikrai sudėtingas temas, tad tie, kurie iš pavadinimo ir viršelio tikitės kažko labai lengvo, nežinau ar ši knyga yra tai, ko ieškote. Paliesti ir žydai, ir afrikanų genčių genocidas, ir luomų skirtumai... daug visko, bet skaityti tai netrukdė, o buvo visai įdomu, kad ne tuščių dialogų prirašyta, o istorinių motyvų. Nustebau pati, bet tikrai labai patiko.


pirmadienis, birželio 11, 2018

ARBATOS PLANTATORIAUS ŽMONA – Dinah Jefferies

Šią knygą seniai ketinau perskaityti, bet vis iki jos neprieidavau. O vakar planavau imti visai ką kitą, pasiėmiau dar kitą nei planavau ir galiausiai pradėjau šią šiltą istoriją apie Ceiloną. Ir dar labiau užsimaniau aplankyti šią nuostabią salą, dabar geriau žinomą Šri Lankos vardu. Pamenu, mano draugas, su kuriuo susipažinau eidama šv. Jokūbo keliu, labai daug pasakojo bei minėjo, kad Šri Lanka galėtų būti pradžia mano kelionėms po Aziją. O perskaičiusi šį romaną jam pritariu ir labai noriu ten nuvykti.
Autorė pina ir rezga istoriją apie jauną sutuoktinių porą, kurie susituokę ilgai nelaukia ir iš Anglijos išvyksta gyventi ir dirbti į Ceilone esančias arbatos plantacijas. Jos vyras valdo arbatos versla, o ji – namus ir visus tarnus. Netrukus Gven pasijunta nėščia, o į plantacijas atvyksta Gven vyro Lorenso sesuo... čia ir prasideda „smagioji“ dalis.
Patiko tai, kad romanas labai lengvai skaitėsi, nors buvo pasakojama tiek apie vergiją, apie darbininkų išnaudojimą, Ceilono pilietinio karo užuomazgas, Wall Street depresiją ir daug kitų rimtų ir ne tokių linksmų dalykų. Autorė sudėlioja viską taip, kad pamažu pradedi abejoti daugelio veikėjų motyvais ir jų nuoširdumu. Kažkur skaičiau komentarą, kad kaip serialas. Na tikrai, yra tame gal kiek tiesos, nes nei veiksmo, nei intrigų ar paslapčių čia netrūko. Ir vėl, buvo daug įrodymų, kad motinos meilė yra beribė.
Labai skaudžiai paliesta ir rasizmo tema. Taip skaitai ir galvoji, nu kaip, po velnių, kaip galima taip baisiai dėlioti žmones į stalčius tarsi kojines pagal spalvas... ir kas baisiausia, visa tai vyksta ir po šimto metų... mes turime galimybę nuskristi į kosmosą ir mėnulį, mes galime persodinti širdį, sugebame susisiekti įvairių bangų pagalba, viskas tobulėja, o mes dar vis skirstome žmones pagal jų odos spalvą.
Lengva knyga, kaip tik vasarai, bet vis tiek palieka nemažai peno pamąstymams, nes gera žinoti, kad žmonės lėtai, tačiau vis tik lenda iš tos tamsos...


antradienis, birželio 05, 2018

VYVENIMAS – Beata Tiškevič

Kažkada, pamenu, sėdėjom su gera drauge šokoladinėje. Ir kalbėjomės apie kažką, kas kėlė, matyt, gražias emocijas. O aš esu emocionalus žmogus, ir jas reiškiu, garsiai kalbu, taip pat ar dar garsiau ir juokiuosi. Ir staiga, prie manęs prieina ta vargšelė, iš sovietmečio dar neišlipus moterėlė, ir bando mane gėdyti, kad kaip aš čia taip garsiai kalbu. Tuo metu susigėdau, ir puoliau tyliau kalbėti. Po kurio laiko, žinoma, mano balsas vėl užkilo į man normalias aukštumas. Nuo to praėjo bent 5-6 metai, ir dabar būčiau tą bobutę nusiuntusi į Kenijoje esantį kaimelį, pavadintą skambiu Nachui vardu. Kodėl aš turiu slėpti savo emocijas, ar bandyti kažkam įtikti?
Apie tokius dalykus, pasakodama savo gyvenimo ir meilės istoriją pasakoja Beata. Apie tai, kaip visi yra spaudžiami visuomenės normų, nuostatų, taisyklių; kaip visi, nors ir turėdami pasirinkimus, verčiau skundžiasi, nei bando ką nors pakeisti. Ir apie tą meilę, kai atrodo, jog sprogsi, o vėliau ji tave taip išsiurbia, jog atrodo netenki savęs... asmeniškai esu gyvenime patyrusi panašių dalykų, tad buvo labai įdomu skaityti, o skaitant mintyse paanalizuoti kaip pati kadaise elgiausi, kodėl nutrūko vieni ar kiti santykiai su vyrais, kurių bent vieną, mylėjau iki mėnulio ir atgal.
Pačioje knygos pradžioje paliestos patyčios. Jau gal antrame puslapyje verkiau pasikūkčiodama... labai mažai knygų ar filmų yra taip skaudžiai mane palietę... ir lygiai taip pat, kaip Beata, aš tiems žmonėms atleidau. Pamiršti, vargu, ar kada nors pavyks, bet atleisti, tikrai atleidau...
Beatos asmeniškai nepažįstu, tačiau jau kuris laikas seku jos įrašus feisbuke, visada būdavo įdomios jos mintys, įžvalgos, tie patys projektai, kurie mūsų buką visuomenę supurtydavo ir sukeldavo labai skirtingus efektus. Šioje knygoje buvo pasidalinta kai kuriomis istorijomis, kurias jau buvau skaičiusi, tačiau nuo to tikrai nebuvo mažiau įdomu.
Ir visi skyreliai apie šeimą, ypač apie mamą... privertė susimąstyti labai stipriai ir mintyse sau pažadėjau nemažai dalykų. Kol dar ne vėlu.
Tikrai nemanau, kad Beatos gyvenimas kažkuo ypatingas, išskirtinis. Tikrai ne. Bet tie dalykai, apie kuriuos ji išdrįsta kalbėti šioje knygoje, ko gero sukasi daugelio galvose, tačiau ne visi drįsta garsiai pasakyti. Visi esame bent kartą kvailai ir naiviai įsimylėję. Dauguma esame turėję vienokių ar kitokių problemų šeimoje. Beata daug atsakymų gavo pradėjusi viena keliauti (aš taip pat), kiti tą pasiekia kitais būdais.
Bet kuriuo atveju, knyga apie pozityvumą, nebijojimą keisti(s), bandyti, rizikuoti, mylėti, svajoti, pasakyti ne, pasakyti taip... ir tiesiog, vyventi.


PAJŪRIO TROBELĖ – Sarah Jio

Istorija pasakoja apie dvi drauges – Aną ir Kitę, kurios, kiekviena dėl savų priežasčių iš Amerikos pabėga į Bora Bora dirbti slaugėmis. Ana palieka ją mylintį vyrą vestuvių išvakarėse, Kitė trokšta nuotykių. O vėliau istorija pinasi ir persipina...
Žinot, kartais ir tokių reikia. Saldžių, su kartumo grūdeliais. Visas veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tad skaitant apie visas romantikas vis tik susiduriama ir su baisiais dalykais: sužeistais vyrais, skaudžiais moterų likimais, vyrų nesugebėjimu susivaldyti... daug visko ir labai aktualaus šiai dienai.
Tai nėra pirmas skaitytas šios autorės romanas, tačiau šis patiko kur kas labiau. Istorija stipri, nors knyga parašyta labai lengvu stiliumi, kartais net kiek prėskokai, kartais net norėtųsi, kad kažkas būtų palikta skaitytojui susirankioti tarp eilučių pačiam, o čia... viskas tiesiai šviesiai. Jei ne tema ir aprašomos situacijos, sakyčiau, kad tai lengvas vasaros romanas. Tačiau tikrai kartais norisi ir tokių saldainių, kur atsisėdi ir per pusdienį perskaitai, nes istorija taip įtraukia, veikėjai pasirodo be galo įdomūs ir margi, kad nebepaleidi, kol neužverti paskutinio puslapio.
Ir kaskart skaitant panašaus tipo knygą vis prisiverčiu susimąstyti kaip visos vertybės kinta su laiku... tas patriotizmas, kova už savo šalį, išskiriami mylimieji... ar karas tikrai viso to vertas? Galiu pasakyti tik tiek, kad tokios istorijos kerta per emocijas. Ir džiaugiuosi, kad dabar bent sąlyginai, bet pasaulyje vyrauja taika.
Labai graži istorija. Pabaiga nežmoniškai holivudinė. Bet smagu nors kartą perskaityti knygą, kurioje sudėliojami visi taškai be didesnių interpretacijų. Tikrai patiko. Buvo tiesiog malonu skaityti.


pirmadienis, birželio 04, 2018

VASARA PRIE EŽERO – Erica James

Žinot, atvirai pasakius, niekada nebuvau tokių paprastesnių meilės istorijų mėgėja. Man norisi įdomesnio konteksto, kažkokių kraupesnių aplinkybių istorijai vystytis... o istorijos, ypač tos, kuriose greitai ir netikėtai įsimylima kelionės metu, kai šimtu procentų žinai, kad teks atsisveikinti, ir, tikėtina, niekada daugiau nepamatysi TO vyro... galvodavau, ech, kokios naivios tos moterys, kad į visa tai veliasi... kol pati nebraukiau ašarų NY oro uoste atsisveikinant su žmogum, su kuriuo praleidau gal kokias 48 valandas... o net ir dabar vis apie jį pagalvoju. Ir tikiu, kad jei ne aplinkybės... ir dar vienas kitas atvejis... bet jie dar neturi atomazgos, tad...
Būtent apie tai ši knyga – apie žmones, kurie susitinka. Netikėtai. Ir iš poros žvilgsnių paaiškėja, kad va, bus kažkas daugiau... ir tik dėl pačios nuoširdžių patirčių tokias istorijas yra įdomu skaityti. Nes žinai, kad taip būna ir gyvenime... o ne tik romanuose...
Tiek Adamas, tiek Floriana neseniai pergyvenę skaudžius išsiskyrimus, netikėtai susitinka naktį, kuomet Florianą partrenkia mašina. Tuo pat metu pro šalį ėjusi senutė Esmi taip pat įsitraukia į visą chaosą ir galiausiai visi trys tampa gerais draugais ir vieni kitais rūpinasi. O aplinkybės susidėlioja taip, kad Esmė, pasakodama savo jaunystės istoriją apie vasarą, praleistą Italijoje, prie Como ežero, galiausiai nutaria priimti svarbų sprendimą, kuris turi įtakos ne tik jos, bet ir Florianos bei Adamo likimams...
Istorija tokia jauki, o veikėjai tokie nuostabūs, neįkyrūs, kad tikras malonumas šią knygą skaityti. Vieni kitiems padeda ties daug skirtingų dalykų. Knygos aprašymai gražūs, mintyse man vis iškyla prisiminimai kaip pačiai teko plaukioti Como ežeru, ir kokia palaima, išties, turėtų būti praleisti ten beveik visą vasarą...
Labai graži, jauki knyga apie paprastus žmones, apie jų džiaugsmus ir vargus; apie keliones ir nuotykius jose... apie netikėtus sprendimus ir daug daug ką kito.
Ačiū Leidykla Sofoklis už gražias romantiškas valandas su šia knyga:)





Nuotraukos iš mano kelionės 2014m. 

MALONUMŲ RŪMAI – Amy Tan

Koks klaidingas šis pavadinimas, vis tik... imdama perskaičiau, kad knyga apie kurtizanes, maniau, bus apie jų gyvenimą ir vyrų viliones. O kažkaip daug daugiau palietė. Ne veltui autorė šį romaną rašė aštuonerius metus. Tiek daug jame sudėta – ir Kinijos papročių, ir istorijos, ir kultūros... ir tiesiog trijų kartų moterų istorijos, persipynusios viena su kita. Ir mamos meilės dukrai. Ir apskritai vaikams.
Nors vėl gi, apie vyrų viliones pasakojama nemažai. Ir erotinių scenų romane tikrai netrūko. Ir skanių, ir žiaurių. Toks tikras tikras kurtizanių gyvenimas. Apie tai, kaip jų didžioji dalis vadovaujasi principu, kad konkuruojame, tačiau vis tiek „akis už akį“ – tu netrukdai man, o aš tau. Tokia moteriško solidarumo persunkta istorija, nors buvo visko. Išdavysčių. Melo. Apgaulės. Ir daug situacijų, kai supranti, kad lazda tikrai turi du galus.
Romane labai stipriai atskleidžiamas žmonių skirstymas pagal lytį, odos spalvą, arba tiesiog, yra kinai, ir yra „užsieniečiai“, o jei tie užsieniečiai moterys – apie kokias teises mes kalbame? O juolab kai istorija prasideda dar pačioje devyniolikto amžiaus pabaigoje. Tik vėliau kilo sufražistės, atsirado daugiau galimybių keliauti, o su tuo – daug naujovių ir mažiau baimių.
Bet kuriuo atveju skaudu skaityti apie absoliučiai nelogiškas tradicijas, apie santuokos reikšmę, ir kaip, pagimdžiusi vaiką ne santuokoje, ypač, jei vaiko tėvas pasiturintis, didelė galimybė, kad tas vaikas bus iš tavęs atimtas. O šioje istorijoje jaučiau, tarsi visos moterų kartos būtų užkeiktos. Arba tiesiog gimusios netinkamu laiku ir dar labiau netinkamoje vietoje.
Autorė puikiai sukuria aprašymus. Tiek kraštovaizdžio, tiek žmonių, tiek aprangos ar maisto. Kvapų ir spalvų. Taip skaitai, ir, rodos, gali užuosti...
Sakiau paminėsiu faktą, kurį pamačiau goodreads.com komentaruose, kad knyga turi daug panašumų su Geišos išpažintimi – turi, ir nemažai. Tačiau, pagalvojus, juk aprašomos panašiu amatu besiverčiančios moterys. Tas panašumas buvo gal tik pirmoje romano dalyje, vėliau jo nebeliko.
Didelė apimtis. Beveik 700 puslapių, dažnai bijausi tokias storas imti, nes kartais būna labai ištęsta. O čia nebuvo. Viskas buvo atskleista savo laiku, tinkamomis aplinkybėmis. Bet kuriuo atveju, tai labai liūdna, neteisinga istorija moterų atžvilgiu, kai tradicijos yra aukščiau visko.
Džiaugiuosi, kad skaičiau. Bet vis tik man kažko pritrūko. Ir ties pabaiga jau pradėjau painiotis. Bet tikrai verta dėmesio knyga.