Šią knygą seniai ketinau perskaityti, bet vis iki jos neprieidavau. O vakar planavau imti visai ką kitą, pasiėmiau dar kitą nei planavau ir galiausiai pradėjau šią šiltą istoriją apie Ceiloną. Ir dar labiau užsimaniau aplankyti šią nuostabią salą, dabar geriau žinomą Šri Lankos vardu. Pamenu, mano draugas, su kuriuo susipažinau eidama šv. Jokūbo keliu, labai daug pasakojo bei minėjo, kad Šri Lanka galėtų būti pradžia mano kelionėms po Aziją. O perskaičiusi šį romaną jam pritariu ir labai noriu ten nuvykti.
Autorė pina ir rezga istoriją apie jauną sutuoktinių porą, kurie susituokę ilgai nelaukia ir iš Anglijos išvyksta gyventi ir dirbti į Ceilone esančias arbatos plantacijas. Jos vyras valdo arbatos versla, o ji – namus ir visus tarnus. Netrukus Gven pasijunta nėščia, o į plantacijas atvyksta Gven vyro Lorenso sesuo... čia ir prasideda „smagioji“ dalis.
Patiko tai, kad romanas labai lengvai skaitėsi, nors buvo pasakojama tiek apie vergiją, apie darbininkų išnaudojimą, Ceilono pilietinio karo užuomazgas, Wall Street depresiją ir daug kitų rimtų ir ne tokių linksmų dalykų. Autorė sudėlioja viską taip, kad pamažu pradedi abejoti daugelio veikėjų motyvais ir jų nuoširdumu. Kažkur skaičiau komentarą, kad kaip serialas. Na tikrai, yra tame gal kiek tiesos, nes nei veiksmo, nei intrigų ar paslapčių čia netrūko. Ir vėl, buvo daug įrodymų, kad motinos meilė yra beribė.
Labai skaudžiai paliesta ir rasizmo tema. Taip skaitai ir galvoji, nu kaip, po velnių, kaip galima taip baisiai dėlioti žmones į stalčius tarsi kojines pagal spalvas... ir kas baisiausia, visa tai vyksta ir po šimto metų... mes turime galimybę nuskristi į kosmosą ir mėnulį, mes galime persodinti širdį, sugebame susisiekti įvairių bangų pagalba, viskas tobulėja, o mes dar vis skirstome žmones pagal jų odos spalvą.
Lengva knyga, kaip tik vasarai, bet vis tiek palieka nemažai peno pamąstymams, nes gera žinoti, kad žmonės lėtai, tačiau vis tik lenda iš tos tamsos...
