Istorija pasakoja apie dvi šeimas, jų santykius, problemas, gyvenimus ir išgyvenimus. Dvyniai Mija ir Zakas, gyvena su tėvais, yra laimingi. Jų gyvenime atsiranda Leksė, kuri lengvai įsilieja į jų šeimą kaip draugė, kaip Zako mergina. Leksės gyvenimas sunkus, ji nuo pat vaikystės bando atnaujinti santykius su pražuvusia ir į priklausomybes įkritusia motina, yra vėtoma mėtoma po globėjų namus.
Labai daugiasluoksnis romanas. Puikiai parašytas. Visą knygą taip ir norėjau gerai trinktelti dvynių motinai. Tas turbo saugojimas ir kišimasis, ten jau buvo iki nenormalaus lygio. O kai taip būna, iš patirties žinau, nes yra tekę turėti draugų, kuriuos tėvai laikė už pavadėlio... tas pavadėlis galliausiai nutrūksta, ir pasekmės būna daug blogesnės. Taip ir šioje istorijoje. Ką kaltinti dėl įvykių, kurie vėliau įvyko? Tą, kuris gėrė? Ar tą, kuris nesillaikė pažadų, ir to pasekoje jų nustojo laikytis ir kiti?
Skaudžiausia buvo skaityti apie tai, kaip kalčiausia liko Leksė. Ir visi nuo jos nusisuko. Nes visada lengviausia apkaltinti kažką svetimą. Vieną dieną mergaitė šeimoje tarsi dar viena dukra, o kitą minutę...
Skaudi istorija, priverčia susimąstyti apie šeimą, santykius, draugystę; pavydą ir mokėjimą džiaugtis kitų laime... Tėvams gal net gana pamokanti istorija, kad vaikus vis tik kažkada reikia paleisti... paleidus geruoju ir noriai, rezultatai, tikėtina, bus geresni. Romanas pasakoja ir moko apie gerumą vieni kitiems, apie atleidimą, apie pasveikimą.
Nesakau, kad tai geriausia ką Hannah yra parašiusi, bet man tikrai patiko. Ir pykau, ir verkiau, ir draskiausi dėl neteisybės. Emocijų bomba, ir pamąstau apie šią knygą jau antras mėnuo...
Susitikime instagrame!
