antradienis, birželio 05, 2018

VYVENIMAS – Beata Tiškevič

Kažkada, pamenu, sėdėjom su gera drauge šokoladinėje. Ir kalbėjomės apie kažką, kas kėlė, matyt, gražias emocijas. O aš esu emocionalus žmogus, ir jas reiškiu, garsiai kalbu, taip pat ar dar garsiau ir juokiuosi. Ir staiga, prie manęs prieina ta vargšelė, iš sovietmečio dar neišlipus moterėlė, ir bando mane gėdyti, kad kaip aš čia taip garsiai kalbu. Tuo metu susigėdau, ir puoliau tyliau kalbėti. Po kurio laiko, žinoma, mano balsas vėl užkilo į man normalias aukštumas. Nuo to praėjo bent 5-6 metai, ir dabar būčiau tą bobutę nusiuntusi į Kenijoje esantį kaimelį, pavadintą skambiu Nachui vardu. Kodėl aš turiu slėpti savo emocijas, ar bandyti kažkam įtikti?
Apie tokius dalykus, pasakodama savo gyvenimo ir meilės istoriją pasakoja Beata. Apie tai, kaip visi yra spaudžiami visuomenės normų, nuostatų, taisyklių; kaip visi, nors ir turėdami pasirinkimus, verčiau skundžiasi, nei bando ką nors pakeisti. Ir apie tą meilę, kai atrodo, jog sprogsi, o vėliau ji tave taip išsiurbia, jog atrodo netenki savęs... asmeniškai esu gyvenime patyrusi panašių dalykų, tad buvo labai įdomu skaityti, o skaitant mintyse paanalizuoti kaip pati kadaise elgiausi, kodėl nutrūko vieni ar kiti santykiai su vyrais, kurių bent vieną, mylėjau iki mėnulio ir atgal.
Pačioje knygos pradžioje paliestos patyčios. Jau gal antrame puslapyje verkiau pasikūkčiodama... labai mažai knygų ar filmų yra taip skaudžiai mane palietę... ir lygiai taip pat, kaip Beata, aš tiems žmonėms atleidau. Pamiršti, vargu, ar kada nors pavyks, bet atleisti, tikrai atleidau...
Beatos asmeniškai nepažįstu, tačiau jau kuris laikas seku jos įrašus feisbuke, visada būdavo įdomios jos mintys, įžvalgos, tie patys projektai, kurie mūsų buką visuomenę supurtydavo ir sukeldavo labai skirtingus efektus. Šioje knygoje buvo pasidalinta kai kuriomis istorijomis, kurias jau buvau skaičiusi, tačiau nuo to tikrai nebuvo mažiau įdomu.
Ir visi skyreliai apie šeimą, ypač apie mamą... privertė susimąstyti labai stipriai ir mintyse sau pažadėjau nemažai dalykų. Kol dar ne vėlu.
Tikrai nemanau, kad Beatos gyvenimas kažkuo ypatingas, išskirtinis. Tikrai ne. Bet tie dalykai, apie kuriuos ji išdrįsta kalbėti šioje knygoje, ko gero sukasi daugelio galvose, tačiau ne visi drįsta garsiai pasakyti. Visi esame bent kartą kvailai ir naiviai įsimylėję. Dauguma esame turėję vienokių ar kitokių problemų šeimoje. Beata daug atsakymų gavo pradėjusi viena keliauti (aš taip pat), kiti tą pasiekia kitais būdais.
Bet kuriuo atveju, knyga apie pozityvumą, nebijojimą keisti(s), bandyti, rizikuoti, mylėti, svajoti, pasakyti ne, pasakyti taip... ir tiesiog, vyventi.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥