pirmadienis, liepos 09, 2018

RANKA, KURI TAVE MAITINA – A.J.Rich

Istorija pasakoja apie Morganą, gyvenančią gražų gyvenimą su sužadėtiniu ir trimis šunimis. Vieną dieną, grįžusi iš paskaitų, ji savo draugą randa negyvą, sudraskytą šunų, o šunis kruvinus ir lyg paklaikusius lakstančius aplink.
O vaikyti, kokia keista knyga. Ne blogąja prasme. Bet tiesiog, keista. Labai lengvas rašymo stilius. Sunkios aptariamos temos. Morgana studijuoja viktimologiją – tiria nusikaltimų aukas, daro tyrimus ir eksperimentus internete. Ši dalis man ko gero patiko labiausiai – pasakojimas apie jos praeitį, jos profesiją; patirtis eksperimentuojant ir kas ją atvedė iki tokios profesijos. Tai būtent ši dalis praplėtė mano žinių bagažą, nes netikiu, jog abi autorės viską tik kūrė, juk rašant tokiomis rimtomis temomis norėtųsi faktų.

Skaitydama nesupratau Morganos sprendimų. Suvokiu, kad skaudu, o kai dar supranti, kad tavo būsimas vyras, ko gero visai nebuvo tas, kuo manei jį esant... jau ir post factum norėsi rasti atsakymus į kylančius klausimus, ar ne? O vat aš kažkaip skaitant erzinausi. Viskas rytasi žemyn, o ji vis tiek visur kiša snapą.
Galiu labai lengvai pasakyti kam patiks ši knyga – šunų ir apskritai gyvūnų gerbėjams. Mylit visus gauruotus ir negauruotus padarėlius, negalit apeiti skelbimo apie pamestą katiniuką ar pasiklydusį aviganį? Ši knyga jums. Nemeluoju. Apie šunis čia buvo kalbama daugiausiai, veikėjai elgėsi su jais, tarsi jie būtų žmonės; tačiau vėl gi, buvo paminėta ir nemažai labai įdomių dalykų apie šunų psichologiją, jų dresavimą. Nors tuo nesidomiu ir man nelabai aktualu gyvenime, skaityti patiko.
Tai nėra bloga knyga. Kaip trileriui, man kažko pritrūko. Gal motyvų. Arba šiek tiek tiek kitokių priežasčių. Ir pabaiga. Viskas paaiškinta per dvi pastraipas. Na, tiek daug visko vyko. Galėjo tą atomazgą dar dar šiek tiek sulėtinti, įvesti to tikro trilerio jausmo, kai atrodo, kad žinai kas kaltas, kame esmė, o paaiškėja, kad klydai. O čia atspėjau.
Jau kas labai tinka šiai knygai – tai jos viršelis. Tiesiog tobulai atitinka knygą. Ir labai malonu skaityti knygą be korektūros klaidų. Nors kartą. Ačiū už tai ir už knygą Leidykla Sofoklis.
Rekomenduoju šunų mylėtojams ir trilerių mėgėjams.




antradienis, liepos 03, 2018

PERLŲ SESUO - Lucinda Riley

Kaip visada Riley vietomis nuspėjama, tačiau ne ką mažiau įdomi skaityti. Ir ačiū šįkart už tai, kad suteikė viltį bent pirmus 70 procentų knygos, kad viskas aišku, kad nereikia šįkart jokių giminės medžių braižytis (kuomet skaitant Šešėlio seserį buvo beprotiškai painu...), o po to bum... kas ten kieno vaikas ar dėdė? Bet kažkaip viskas išsirišo. Ko gero pati šilčiausia iš kol kas parašytų seserų knygų.
Skaudžios kolonijinės Australijos bėdos, rasizmas, vergija... bet visame tame nuostabus Kitty personažas, kuris žavėjo nuo pradžios iki pabaigos. Daug padaužytų ir pavėtytų likimų, vietomis taip apmaudu, kitus kartus taip nors imk ir rėk ant veikėjų... bet tiesiog suvoki, kad vis tik kiti laikai buvo...
Pasirinktos nuostabios vietos. Labai gražūs aprašymai. Taip atrodo ir matau tas raudonas dykumas... ir užuodžiu tą karštį... labai daug detalių apie pačių seserų kilmę, legenda apie Septynias seseris pagal aborigenus... daug meno... ir šiaip, kol kas ši sesuo man pati artimiausia... viską meta, bėga kur veda širdis...
Labai naiviai tikiuosi, kad vertėjai nesugadins malonumo ir išvers visus dialektus bent kažkiek išskirtiniau, angliškai skaitant lengva nebuvo, bet efektinga.
Kažkada, skaitant Riley knygas kilo mintis – kodėl jos dialogai tokie natūralūs? Neįprasta skaityti. Juk įprastai knygose visi dialogai ir žodžiai dažniausiai gana formalūs (net maži vaikai kalbėdami sako „einame, valgome“), ką realybėje retai sutiksi... o vat Lucinda Riley kažkaip kitaip rašo... vėliau aptikau jos puslapyje interviu, jog visas savo knygas ji įrašinėja balsu į diktofoną. O kažkas viską perrašo, o ji redaguoja... visas natūralumas ir paaiškėjo.
Laukiu nesulaukiu penktosios Septynių seserų knygos – Mėnulio sesuo; šįkart savo šaknų ieškos Tigė – Škotijoje ir mano visų laikų mylimiausiame Ispanijos mieste, Granadoje.


pirmadienis, liepos 02, 2018

YDINGAS RATAS – Sarah Pinborough

Ši knyga jau labai seniai buvo mano norimų perskaityti sąraše. Girdėjau daug gerų atsiliepimų, tačiau išsamiau apie ką pati knyga neskaičiau... kaip jau ne kartą esu minėjusi, tiek anotacijų privengiu, tiek nuotraukų žiūrėjimo prieš keliones... na kam gadinti sau malonumą? Ir dabar užmečiau akį į nugarėlę – perspėjimas niekam neatskeisti knygos pabaigos. O visi apie ją tik ir kalba.
Istorija pasakoja apie labai keistą santuoką – Adelė ir Deividas gyvena, atrodo, tobulą gyvenimą, tad iš pat pradžių jau maniau, kad bus kažkas panašaus į „Anapus uždarų durų“. Jų gyvenime netikėtai atsiduria Luiza. Ir viskas pasidaro labai painu. Sakydama painu, tikrai nemeluoju. Trilerius paskutiniu metu pamėgau, tačiau skaitant šį buvo absoliučiai neaišku kas čia su kuo ir kodėl. Tik vienu metu jau šį bei tą nuspėjau, ir visai teisinga linkme.
Toks absoliučiai supainiojantis romanas, pilnas manipuliacijos ir melo, kad nebetiki niekuo – pradžioje atrodo vienas blogas, po to, supranti, kad ne taip viskas kaip atrodo, o pabaiga išvis pritrenkia (cha, ir aš neatsilaikiau). Beje, tai, kad pabaiga absoliučiai išvertė iš kojų, nereiškia, kad man ji patiko. Įtikino. Bet nepatiko. Autorė tikrai meistriškai viską susuka, ir pabaigoje atskleidžia visas kortas. Sakydama visas – tikrai taip ir yra, ji išaiškina net menkiausias smulkmenas, tokias kaip mėlynė ant Adelės veido...
Skaitysiantys – atkreipkite dėmesį į detales. Į menkas detales. Nes kai pabaigiau skaityti, atsimenu kelias vietas ir susimąstau – autorė visą laiką mėtė užuominas. Ir jų nemažai.
Vakar jau ketinau eiti miegoti, likus gal 70psl., tačiau ilgai varčiausi ir mąsčiau, kaip čia viskas ir kodėl. Nesusilaikiau ir pabaigiau. Tik, atvirai pasakius, nesijaučiau labai jaukiai naktį viena namie. Gera knyga, įtraukė, ir nepaleido iki paskutinio puslapio. Kad labai patiko nerėksiu, bet kad nustebino – faktas.