antradienis, liepos 03, 2018

PERLŲ SESUO - Lucinda Riley

Kaip visada Riley vietomis nuspėjama, tačiau ne ką mažiau įdomi skaityti. Ir ačiū šįkart už tai, kad suteikė viltį bent pirmus 70 procentų knygos, kad viskas aišku, kad nereikia šįkart jokių giminės medžių braižytis (kuomet skaitant Šešėlio seserį buvo beprotiškai painu...), o po to bum... kas ten kieno vaikas ar dėdė? Bet kažkaip viskas išsirišo. Ko gero pati šilčiausia iš kol kas parašytų seserų knygų.
Skaudžios kolonijinės Australijos bėdos, rasizmas, vergija... bet visame tame nuostabus Kitty personažas, kuris žavėjo nuo pradžios iki pabaigos. Daug padaužytų ir pavėtytų likimų, vietomis taip apmaudu, kitus kartus taip nors imk ir rėk ant veikėjų... bet tiesiog suvoki, kad vis tik kiti laikai buvo...
Pasirinktos nuostabios vietos. Labai gražūs aprašymai. Taip atrodo ir matau tas raudonas dykumas... ir užuodžiu tą karštį... labai daug detalių apie pačių seserų kilmę, legenda apie Septynias seseris pagal aborigenus... daug meno... ir šiaip, kol kas ši sesuo man pati artimiausia... viską meta, bėga kur veda širdis...
Labai naiviai tikiuosi, kad vertėjai nesugadins malonumo ir išvers visus dialektus bent kažkiek išskirtiniau, angliškai skaitant lengva nebuvo, bet efektinga.
Kažkada, skaitant Riley knygas kilo mintis – kodėl jos dialogai tokie natūralūs? Neįprasta skaityti. Juk įprastai knygose visi dialogai ir žodžiai dažniausiai gana formalūs (net maži vaikai kalbėdami sako „einame, valgome“), ką realybėje retai sutiksi... o vat Lucinda Riley kažkaip kitaip rašo... vėliau aptikau jos puslapyje interviu, jog visas savo knygas ji įrašinėja balsu į diktofoną. O kažkas viską perrašo, o ji redaguoja... visas natūralumas ir paaiškėjo.
Laukiu nesulaukiu penktosios Septynių seserų knygos – Mėnulio sesuo; šįkart savo šaknų ieškos Tigė – Škotijoje ir mano visų laikų mylimiausiame Ispanijos mieste, Granadoje.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥