penktadienis, rugpjūčio 31, 2018

ŠVYTURYS TARP DVIEJŲ VANDENYNŲ - M.L.Stedman

Ir kodėl aš tokias emociškai sunkias vis pasiimu pastaruoju metu...
Gražiai parašyta. Tarsi ir jauti tą vėją, druskos kvapą; girdi kirus, žuvėdras, stebi šokinėjančius iš vandens delfinus.

Autorė nei vieno nekaltina - pakanka ir Tomo kaltės jausmo, kuomet nuo pat pradžių jis jaučia, kad taip elgtis neteisinga. Izabelė... vietomis buvo jos be galo gaila, o kitus kartus jau laikiau ją savanaude. Kad ji prarado, nereiškia, jog dėl to vaiko turi netekti kita motina...
Ir taip iki šiol nežinau, ar gerai viskas pasibaigė. Permąstau skirtingus scenarijus, variantus, ir kažkaip atrodo, kad visi jie nėra geri...
Daug minčių. Savo vaikų neturiu, manau jei turėčiau, be menkiausios abejonės palaikyčiau Haną. Jei, neduok Dieve, atsidurčiau Izabelės pozicijoj, palaikyčiau ją. Juk kiekvienas mato skirtingai iš savo varpinės. Ar iš švyturio.
Nekantrauju pamatyti filmą. Ypač kai pamačiau, kas vaidina.

antradienis, rugpjūčio 28, 2018

VIENINGIEJI – Ann Patchett

Oj, kokia sudėtinga knyga. Istorija paprasta, tačiau jau autorės pasirinkta stuktūra... kiek daug veikėjų, ir kaip viskas painiojasi skaitant. Tam, kad suprasčiau, kuris ten kurios vyras, buvau pasipaišiusi schemą – nedidelį šeimos medį – lape ir vis užmesdavau akį.
Siužetas šokinėja per nemažai vietų, kalbama apie daug žmonių, o visų svarbiausia – šešis jų vaikus – Terezos ir Barto ketvertą: Kalą, Holę, Džanetę ir Albį bei Beverlės ir Fikso vaikus Franę ir Karoliną. Visus vaikus suvienija viena – neapykanta savo tėvams. Jie susisaisto pačiais įvairiausiais saitais ir bendrauja visą gyvenimą, nes tiek viena, tiek kita šeima išyra.
Labai patiko knygos pradžia, ypač palyginimas apie dievą, dalijantį duoną ir žuvį, taip čia jie dalijosi alkoholį ir apelsinus...
Kiekviena šeima turi savo problemų, kaip jau minėjau ne kartą. Kaip ir kiekviena šeima turi savo tragedijų. Šiuo atveju tragedija gana skaudi, nes į tai įsivėlę dviejų šeimų vaikai ir visi jaučiasi kalti, lyg būtų galėję ką pakeisti... ir tikrai, o kas, jei? Nemanau, kad vaikus reikia laikyti prie savęs prisirišus... bet ŠEŠIS vaikus palikti likimo valioje... nežinau...
Lygiai taip pat pilna kaltinimų visoms pusėms dėl vaikų auklėjimo – skaudu buvo skaityti, ir neteisinga. Aš vietomis jaučiausi, lyg taip tebūtų varžomasi. O tiems, kas vasarai pasiimdavo „visą komplektą“ irgi dažnai nenusisekdavo, nes, priklausomai nuo vaikų amžiaus, būdavo vis kitos problemos. Ir kartais vaikai į konfliktus būdavo tvirtai įpinti, tarsi skyrybos būtų ir jų kaltė.
Skaitant pirmą knygos pusę man nepatiko, pripažinsiu atvirai – ne visai buvo aišku kas ir čia ir kodėl vyksta. Pabaigoje situacija buvo daug geresnė, įtraukė, veikėjai įtikino, paaiškėjo daug kas ir iš pirmosios knygos pusės. Buvo jautrių, skausmingų vietų. Buvo ir tokių, kur juokiausi balsu.
O šiaip... bet tikrai, kodėl vaikai dažniausiai yra tie, kurie kenčia skiriantis tėvams, ir lieka pamiršti?
Knyga apie neapykantą, apie meilę, apie santykius. Apie atleidimą kitiems ir sau. Sudėtinga ir itin jautri istorija.


šeštadienis, rugpjūčio 18, 2018

ANAPUS UŽDARŲ DURŲ – B.A.Paris

Tikrai, ar dažnai susimąstome, kokia galinga yra baimė? Kokiais būdais ją galima panaudoti kaip įrankį?
Jau vienoje vietoje minėjau, jog skaičiau Jolitos Herlyn naujausią knygą ir maždaug ties viduriu savęs paklausiau – na ką ji man duoda? Ogi nieko, tad mečiau ir čiupau šią. Paprastai knygų nenumetu, ypač pusę perskaičius. Bet trijų šimtų puslapių savaitę skaityt irgi negaliu pakęst, man knyga turi būti tokia, kad prisėdi, op, ir perskaitai. Gal per tris kartus. Bet ne per savaitę, kai ties kažkuria vieta net nesuvoki kas ten kieno vyras ar vaikas...

Skaitant šią knygą žavėjo autorės sugebėjimas išlaikyti įtampą iki paskutinių skyrių. Ir labai bijojau kartu su pagrindine veikėja. Tikėjaus, kad pasibaigs visai kitaip, nes skaitant visą knygą tik taip ir atrodė. Ir tas simbolizmas – vien jau tobulo vyro pavardė, kuri ne iš oro atsirado... ar spalvų reikšmė. Taip sluoksniais simboliai su labai nesveika fantazija.
Skaitydama kėliau sau klausimus: kaip jis taip gali? Atsakymą gavau. Kodėl ji nebando kažko pakeisti? Ir vėl atsakymą gavau. Ir labai aiškų. Vėlgi, mąsčiau, kodėl jis toks protingas, visada keliais žingsniais į priekį? Atsakymas irgi, skaitysiantiems, manau bus aiškus.
Nėra namų be dūmų... bet čia... čia jau laužai... Joninių laužai... Aleksandrijos bibliotekos liepsnos... Antra knyga panašia tema paskutiniu metu, bet ko gero ši sukrėtė dar labiau. Ir kaip tai patyrusios moterys atsistoja ant kojų?
Viskas, galutinai „pagavau kablį“ ties trileriais ir psichologiniais romanais. Manau galima priklausomybė.
Šis romanas tikrai stiprus. Nepaleis iki paskutinio puslapio. Bent manęs nepaleido. Bet malonaus skaitymo nesitikėkit. Aš vienu momentu tamsoje jau iki tualeto nedrąsiai ėjau.


antradienis, rugpjūčio 14, 2018

AR BŪSI TEN? - Guillaume Musso

Tfu tfu tfu, paskutiniu metu į rankas patenka vis įspūdingesnės knygos. Pasiimu tas, kurios daug duoda. Žinau, kad popsas, kad holivudinis tas Musso. Bet jau šita tai be galo priverčianti susimąstyti.
Malonu skaityti ir apie mylimą miestą. Ypač kai po visas autoriaus minimas vietas vaikščiojau vos prieš kelias savaites. Ir šiaip, labai taikliai Musso apibūdina San Franciską.
Tikrai, negalima žaisti su laiku. Pavojinga. Tokie žaidimai apverčia gyvenimus ir sau, ir kitiems.
Romanas puikiai atskleidžia tokio žaidimo peripetijas.
Vieni į šį romaną žiūrės kaip į fantastiką. Man tai tarsi metafora. Pamokos iš savo ir svetimu klaidu. Pasiaukojimas. Paaukojimas. Mokėjimas būti su kažkuo.
Nuostabi istorija.









STOUNERIS - John Williams

Sudėtinga knyga. Sudėtingai parašyta, nors ir pažiūros gana lengvai skaitosi, bet kai pradedi kapstyt giliau, bandai įžvelgti dalykus, kuriuos autorius paslėpė, lieki suglumęs. Bent aš likau.
Labai nelaimingas Williamo Stounerio gyvenimas – nuo atsiribojimo nuo šeimos, iki labai nelaimingos santuokos... ir ta santuoka, jo susižavėjimas Edita tarsi buvo jo gyvenimo išsūkis. Nežinau, ar jis buvo toks savimi nepasitikintis, ir manė, kad nieko geriau nebeturės, ar tiesiog priėmė šią moterį į savo gyvenimą tarsi bandymą, eksperimentą... maždaug, aha, pažiūrėsim, kaip čia bus, nes kuo toliau, tuo įdomiau. Gaila buvo jo skaitant. Labai gaila. Tas Editos personažas toks ganėtinas jo atspindys, tik mažiau kalbantis. Gal todėl ir tuokėsi, kad joje matė save.
Patiko ir akademinė romano dalis – gal net labiau nei jo meilės ir šeimos peripetijos, buvo smalsu, kaip pasibaigs jo konfliktai su studentais ir kolegomis. Tokie principingi žmonės, geriau kankinsis, nei nusileis. Kiekvienas už save, pamirštas komandinis darbas. Ir šiaip didelė dalis jo pasirinkimų buvo pasmerkti kitų – tiek jo nenoras eiti į kariuomėnę, tiek mokymo ypatumai. Na bet kuriuo atveju, nepamenu, kada būčiau aptikusi tokį įstabų personažą kaip Stouneris.
Stipri knyga, daug psichologijos ir svarstymų, kiek žmogus pasirenka, ir kiek jo pasirinkimai vėliau velkasi iš paskos visą gyvenimą. Bandžiau internete atkapstyti kiek autobiografijos romane yra... kažkaip neradau, išskyrus tik sutampantį universitetą ir autoriaus/personažo pareigas, tad manau galimas daiktas, jog akademinė aplinka tikrai paimta iš realybės, o visa kita jau autoriaus fantazijos vaisiai...
Rekomenduoju, bet tai tikrai nėra lengvas paplūdimio romanas. Neapsigaukit.

penktadienis, rugpjūčio 10, 2018

VIS DAR AŠ – Jojo Moyes (Trečioji AŠ PRIEŠ TAVE dalis)

Štai ir trečioji knyga apie Luizą Klark. Iš karto prisipažįstu, kad eilinį kartą nelaukiau, kol knygą išleis lietuviškai, griebiau iš amazon, dabar kaip tik tik porą dolerių kainuoja. Nežinau nė kaip pavadinimą išvers, ko gero „Vis dar aš“ ar panašiai.
Lu, paklausiusi Vilo nurodymų, vadovaudamasi „viskam sakau TAIP“ politika, išvyksta dirbti į New York pas labai įdomią šeimą. Pasirodo, jai teks gyventi ir dirbti milijonierių šeimoje prižiūrint depresijos kamuojamą imigrantę jauną lenkę, to milijonieriaus žmoną. Nelabai noriu atskeisti daug detalių, bet kuomet pradžioje džiaugiausi, kad Lu tokia pati – šneka daug, emocionali, laksto su savo dryžuotomis kojinėmis, vėliau jos pasigedau. Visuomenė ir darbas ją prigesino. Bet labai patiko jos bandymai kapsytis iš situacijos. Jos draugų paieškos ir visa tai, kaip istorija pasisuko.
Sužavėjo sena moterėlė kaimynystėje, kuri, kaip vėliau paaiškėja, turi daug daugiau bendro su Luiza, nei iš pradžių buvo manyta.
Buvo labai gera skaityti apie mano mylimą miestą, visos vietos taip ir sukosi atmintyje. Labai gražiai viskas perteikta laiškais – tiek Luizos tėvams ir jų laiškais jai, tiek Vilo laiškais, kadaise siųstais mamai. Tokia žavi istorija, persmelkta prisiminimų, nostalgijos, ir galiausiai, Lu kilimas iš pelenų. Labai graži knyga.
Moyes į šią istoriją sudėjo tiek daug veikėjų, viskas nebuvo sukoncentruota tik ties Lu. Ir man tai patiko, buvo įdomu skaityti apie Amerikos „grietinėlę“, ir apie paprastus žmones. Viskam buvo balansas. Antrą kartą neskaityčiau (nors, ką aš bandau apgauti, aš niekada neskaitau knygų dar kartą, jei tai ne „Mergina su perlo auskaru“ ar Haris Poteris), bet vis tik patiko, kad Luiza galiausiai bandė, ėjo kryžiaus kelius ir paklausė Vilo patarimo bandydama išlikti savimi.


antradienis, rugpjūčio 07, 2018

LEIDAU TAU IŠEITI – Clare Mackintosh

Baigus knygą drebėjo rankos ir net supykino... ir skaitant paskutinius puslapius prieš epilogą net buvo baisu skaityti. Matyt, nebuvau tikra, prieš imdama, kas yra trileris. Kuomet skaitant pirmą dalį net liko klausimas: kur čia psichologinis trileris, antroje dalyje tie klausimai labai greitai liko atsakyti. Viena labiausiai įtraukusių paskutiniu metu, tačiau viena baisiausių skaitytų. Gumulas gerklėje, netikrumo jausmas ir netikėjimas, kad taip gali būti, lydėjo mane visą antrą knygos dalį.
Gaila buvo visų. Ir pamąsčius, kad moterų, pereinančių visa tai, realybėje yra ne viena ir ne dvi, purtė ir glumino. Ir tas psichologinis spaudimas, ko gero yra dar baisesnis ginklas nei smūgiai. Autorė meistriškai viską supynė – tik viduryje knygos man pradėjo aiškėti kas ir kaip, nors jau pačiuose pirmuose puslapiuose jau buvau kas yra žudikas (ir neklydau) nors aplinkybės buvo taip susuktos, kad net susimaišiau kas ten kieno vaikas...
Įprastai neskaitau tokių romanų. Trilerių. Jie greitai persiskaito, tačiau greitai ir pasimiršta. O vat dėl šios kažkodėl vis tik abejoju, kad apskritai kada išnyks iš atminties. Viskas taip grafiška, ir taip smulkmeniškai pateikta, kad tokiose situacijose nelinkėčiau atsidurti net savo priešams...
Labai gera knyga. Priverčia susimąstyti. Nėsčioms moterims ar jautresniems žmonėms net nerekomenduočiau... o pabaiga... nežinau net kaip interpretuoti paskutinį romano sakinį... norėčiau šioje vietoje būti naivi. Labai norėčiau. Labai.
Bet kuriuo atveju. Netylėkit. Ieškokit pagalbos, dažniausiai ją rasite.
880066366


trečiadienis, rugpjūčio 01, 2018

ZUIKIO METAI - Arto Paasilinna

Žurnalistas Vatanenas, netyčia susiradęs naują draugą ir globotinį zuikį, meta visą savo gyvenimą ir bastosi Suomijos laukais ir miškais.
Atrodytų, paprasta istorija. Deja, taip nėra, nes nei aprašomas laikotarpis, nei vietovės nėra jaukios ir šiltos. O Vataneno ištikimybė zuikiui yra įkvėpianti. Jie kartu patenka į tokias neįtikėtinas situacijas, kad tikrai esi priverstas įkvėpti giliai, kad skaityti toliau kol viskas paaiškės. Ir tos neįtikėtinos istorijos persmelktos absurdu ar net fantastika. Na kiek gi nesąmonių gali nutikti vienam žmogui ir vienam zuikiui? Toks jausmas, kad paimtos istorijos iš daug skirtingų žmonių, sudėtos kaip vargšo žurnalisto gyvenimo metai. Tai yra, tfu, zuikio metai.
Įtikinantis Paasilinna, įdomus jo ir rašymo stilius, ir tai, kaip jis sukuria veikėjus. Kadaise seniai teko skaityti „Kaukiantis malūnininkas“, pamenu, kaip nervino neteisybė, tai šioje knygoje panašiai. Atsiduri netinkamoje vietoje netinkamu metu; bandai padaryti gera, o išeina kaip visada... nepiktybinis tas Vatanenas buvo, tik kad kartais nenusisekė.
Žiauriai nervino suomių gėrimo ypatumai. Visa degtinė ir pagirios.
Įdomu buvo skaityti. Tokia vakaro knygutė. Ir pamąstyti lieka apie ką.