Ir kodėl aš tokias emociškai sunkias vis pasiimu pastaruoju metu...
Gražiai parašyta. Tarsi ir jauti tą vėją, druskos kvapą; girdi kirus, žuvėdras, stebi šokinėjančius iš vandens delfinus.
Autorė nei vieno nekaltina - pakanka ir Tomo kaltės jausmo, kuomet nuo pat pradžių jis jaučia, kad taip elgtis neteisinga. Izabelė... vietomis buvo jos be galo gaila, o kitus kartus jau laikiau ją savanaude. Kad ji prarado, nereiškia, jog dėl to vaiko turi netekti kita motina...
Ir taip iki šiol nežinau, ar gerai viskas pasibaigė. Permąstau skirtingus scenarijus, variantus, ir kažkaip atrodo, kad visi jie nėra geri...
Daug minčių. Savo vaikų neturiu, manau jei turėčiau, be menkiausios abejonės palaikyčiau Haną. Jei, neduok Dieve, atsidurčiau Izabelės pozicijoj, palaikyčiau ją. Juk kiekvienas mato skirtingai iš savo varpinės. Ar iš švyturio.
Nekantrauju pamatyti filmą. Ypač kai pamačiau, kas vaidina.
