Štai ir trečioji knyga apie Luizą Klark. Iš karto prisipažįstu, kad eilinį kartą nelaukiau, kol knygą išleis lietuviškai, griebiau iš amazon, dabar kaip tik tik porą dolerių kainuoja. Nežinau nė kaip pavadinimą išvers, ko gero „Vis dar aš“ ar panašiai.
Lu, paklausiusi Vilo nurodymų, vadovaudamasi „viskam sakau TAIP“ politika, išvyksta dirbti į New York pas labai įdomią šeimą. Pasirodo, jai teks gyventi ir dirbti milijonierių šeimoje prižiūrint depresijos kamuojamą imigrantę jauną lenkę, to milijonieriaus žmoną. Nelabai noriu atskeisti daug detalių, bet kuomet pradžioje džiaugiausi, kad Lu tokia pati – šneka daug, emocionali, laksto su savo dryžuotomis kojinėmis, vėliau jos pasigedau. Visuomenė ir darbas ją prigesino. Bet labai patiko jos bandymai kapsytis iš situacijos. Jos draugų paieškos ir visa tai, kaip istorija pasisuko.
Sužavėjo sena moterėlė kaimynystėje, kuri, kaip vėliau paaiškėja, turi daug daugiau bendro su Luiza, nei iš pradžių buvo manyta.
Buvo labai gera skaityti apie mano mylimą miestą, visos vietos taip ir sukosi atmintyje. Labai gražiai viskas perteikta laiškais – tiek Luizos tėvams ir jų laiškais jai, tiek Vilo laiškais, kadaise siųstais mamai. Tokia žavi istorija, persmelkta prisiminimų, nostalgijos, ir galiausiai, Lu kilimas iš pelenų. Labai graži knyga.
Moyes į šią istoriją sudėjo tiek daug veikėjų, viskas nebuvo sukoncentruota tik ties Lu. Ir man tai patiko, buvo įdomu skaityti apie Amerikos „grietinėlę“, ir apie paprastus žmones. Viskam buvo balansas. Antrą kartą neskaityčiau (nors, ką aš bandau apgauti, aš niekada neskaitau knygų dar kartą, jei tai ne „Mergina su perlo auskaru“ ar Haris Poteris), bet vis tik patiko, kad Luiza galiausiai bandė, ėjo kryžiaus kelius ir paklausė Vilo patarimo bandydama išlikti savimi.
Susitikime instagrame!
