sekmadienis, rugsėjo 30, 2018

ŠEIMOS REIKALAI - Rohinton Mistry

Indija ir jos kultūra man visada sukelia dvejopus jausmus. Vis tik jų maistas, šventės, spalvos, šventyklos ir gamta... visa tai vilioja, gundo, traukia. Jų skirtingos kalbos, religijos, dievybės, visame tame irgi nematau nieko blogo – juk begalės žmonių, didelė teritorija, normalu, kad jie kažkaip yra pasiskirstę. Tačiau daug daugiau dalykų man Indijoje nepatinka. 21 amžius, o jie niekaip neišlipa iš tos patriarchijos ir niekaip nesusitvarko su nepagarba moterims. Jei jau tiki, tiki fanatiškai, jokio aurea mediocritas čia nė būti negali. Jie geriau vaiko išsižadės, nei leis jam susituokti su kitos religijos atstove. Ir tai mane siutina, nes jiems tradicijos yra svarbiau to, kad jų vaikai ir artimieji būtų laimingi.

Ši istorija mus nukelia į dar tuometinį Bombėjų, kur senelis Narimanas ligos kamuojamas guli patale. Senukas kenčia nuo Parkinsono ir nuo nelaimingos meilės prisiminimų. Tuo tarpu juo rūpinasi jo nemylintys podukra su įsūniu... kuomet kitoje miesto pusėje, mažame butuke gyvena jo tikra dukra su vyru ir dviem sūnumis... netikėtomis ir visiškai „įprastomis“ aplinkybėmis Narimanas atsiduria būtent dukters ir jos šeimos namuose...

Pradėsiu nuo to, kad buvau pasiilgusi knygos, kurią skaitai ir nenori padėti į šąlį. Paskutinės tokios buvo „Tabakininkas“ ir „Anglai keleiviai“. O ši istorija sukurpta puikiai. Daug dramos, paslapčių, slėpimo, bet viskas tikrai nėra labai melodramatiška... pagalvojus, juk visi paprasti žmonės iš gėdos daug ką slepia, kol ta gėda virsta kalte ir tada jau būna sunku tiesiog prisipažinti.

Man patiko, kaip vaikai buvo mokomi sąžiningumo, kad negalima imti, to, kas ne tavo, kad korupcija yra blogai, kad visa Indija tame skendi... ir vėliau, pats didysis pamokslautojas ir mokytojas, pats tėvas susidomi juodaja loterija... taip ganėtinai ironiškai viskas susidėliojo... kad tuo pačiu metu ir vienas iš sūnų nueina šunkeliais ir pasinaudoja „tarnybine padėtimi“. Tačiau valgyti norėjo visi.

Visą knygą mane labai žavėjo brolių santykiai. Kaip jie vienas kitą mylėjo ir vertino... ypač Kalėdų ryto scena... ech, liejau ašaras... bet kaip ir du normalūs berniukai ir pasipykdavo, ir vienas kitą paskųsdavo... ko tik nebuvo, viskas tiesiog tikra ir natūralu.

Kai pačioje pradžioje minėjau patriarchiją – tikrai pykau daug kartų šioje knygoje. Visi darbai moteriai, viskas kas sunkiausia, šlykščiausia, viskas jai. Vyras gali bimbinėti, pralošinėti, bet namuose viskas vis tiek tenka būtent moteriai. Neturi taip būti. Sakykit kas ką norit.

Jei ne tie atgrasūs kultūrų skirtumai ir moters vieta virtuvėje ir prie buities darbų, drąsiai sakyčiau, kad knyga graži. Kupina išminties. Gražių minčių. Meilės artimam, pagarbos senam... Bet žodžių iš dainos ar tradicijų taip lengvai iš kultūros neišmesi. Nepaisant tų tikrų ir ne visada malonių jų kultūros niuansų, knygą tikrai rekomenduoju.

Ačiū www.tytoalba.lt už knygą ir draugystę.


ketvirtadienis, rugsėjo 27, 2018

AKLAS GLUOSNIS, MIEGANTI MOTERIS - Haruki Murakami

Keista man kilo mintis skaitant šiuos apsakymus. Bet tuoj paaiškinsiu. Net ir nuotrauka speciali,  derinasi su mano būsimomis mintimis. Kas skaitėt ar neskaitėte Hario Poterio (naiviai tikiuosi, kad bus daugiau skaičiusių) ten buvo tokie saldumynai, kurie vadinosi „Berty Botts įvairaus skonio pupelės“. Sakydami įvairaus, jie tikrai tą ir norėjo pasakyti. Be to, kad buvo normalios šokolado, braškių, mėtų ar karamelės skonio – pakelyje buvo galima rasti ir ausų sieros skonio, ar tokio skonio, kokio būna snargliai... ar kepenėlių pašteto. Na tiesiog – imi pupelę, atrodo kaip karamelė, o galiausiai baigiasi tuo, jog ragauji ausų sierą. Tai kodėl aš kalbu apie Harį Poterį, kai turėčiau kalbėti apie Murakamį?

Ši knyga yra trumpį istorijų rinkinys. Lietuviai tai vadina apsakymais, aš pasiliksiu prie ano termino. Taigi, be to, kad šioje knygoje yra 24 trumpos istorijos, didelė dalis jų yra istorijos istorijose. Ir visos kaip tos Bertie Botts pupelės. Pradedi skaityti ir nežinai ką gausi. Gal bus logiška, graži, įdomi istorija su įžanga, dėstymu, atomazga netgi aiškia pabaiga... o gal bus kažkas panašaus į sapną, kur veiksmas šokinėja nuo kačių, ėdančių senutę, iki sąžinės priekaištų ar nepavykusios meilės... kitos istorijos bus tarsi iliuzijų rinkinys – skaitai, mėgaujiesi tekstu, nes labai gražiai parašyta ir puikiai išversta (Ačiū Gabijai Čepulionytei ir Jurgitai Ignotienei), tačiau prireikia laiko, kad susivoktum apie ką čia kalbama ir kas norėta pasakyti... nes aš vis tik esu įsitikinusi, kad jei jau rašai, tai tavo istorija turėtų nešti kokią nors žinutę. O šiuo atveju žinutės kartais tekdavo paieškoti ilgėliau.

Rinkinį skaičiau ilgai. Kaip man, labai ilgai. Ir ne todėl, kad nepatiko; net priešingai, o ko gero dėl to, jog tai atskiri tekstai. Būtų romanas, norėčiau sužinoti kas vyko toliau, kodėl vyko, kaip pasibaigė... o čia... nespėji įsijausti, o jau pabaiga... pasidalinu savo nuomone apie tai, kurios istorijos man pasirodė geriausios ir labiausiai patiko:

Jubiliatė (Privertė susimąstyti... iki šiol mąstau.)
Veidrodis (Šiurpoka, bet man patiko.)
Septintasis (Labai jautri istorija istorijoje.)
Aštriųjų sausainių šlovė ir nuopuolis (Geras šiuolaikinio vartotojo aprašymas ir apie tai, kaip veikia marketingas.)
Atsitiktinis keliautojas (Apie sutapimus. Apie tai esu kalbėjusi ir rašiusi ne kartą. Puiki istorija. )
Šinagavos bezdžionė (Ko gero labiausiai įtraukusi ir sužavėjusi viskuo. )

Jei neketinate skaityti viso rinkinio, tai šios istorijos būtų mano labiausiai rekomenduotinos bent jau pažinčiai su rašytoju, kad pamatyti koks išskirtinis jis gali būti ir kokias skirtingas istorijas kuria. Aštri Murakamio plunksna ir tikrai tiks ir patiks ne visiems.

Ačiū leidyklai Baltos Lankos už knygą ir draugystę.



šeštadienis, rugsėjo 22, 2018

MANO TĖVAS ŠAGALAS - Gloria Goldreich

Deja, bet turiu malonumą pažinoti savanaudžių žmonių. Tokių, kurie tave atsimena, kai kažko prisireikia. Tokių, kurie mano, kad tik jie yra nuostabūs, kuomet kiti – nieko verti. Arba tokių, kurie, būdami visiški narcizai, pamiršta aplink save esančius... ir manau neklysiu sakydama, kad visi pažįstame bent vieną tokį žmogų.

Romanas pasakoja apie garsų rusų dailininką Marką Šagalą ir jo dukterį Idą. Visas romanas – jų santykių peripetijos, šeimos ir turto valdymo pasiskirstymas ir bėgimas. Bėgimas nuo karo, nuo vokiečių, nes visa Šagalų šeima – žydai.

Skaitant kito begalės minčių, tačiau ir labai džiaugiuosi visais dalykais, kuriuos sužinojau apie patį dailininką. Tikrai maniau, kad Chagall pavardė, skambanti taip prancūziškai, parodo iš kur jis kilęs.  Klydau. Ir tikrai nemaniau, kad jis buvo toks baisus žmogus. O iš pradžių skaitydama labai gailėjau Idos, ir tik vėliau supratau, kad vis tik, netoli obuolys nuo obels rieda...

Buvo įdomu skaityti apie jo kūrybos procesą. Iš to, kaip autorė aprašė jo darbus, juos įsivaizdavau absoliučiai kitokius, realistiškesnius, tikroviškesnius. O realybėje jo tapyba man simpatijų nekelia. Nei jo, nei jo didžiausio konkurento – Pikaso. Gal todėl mintyse niekaip neatgaminau darbų, matytų muziejuose.

Baisėjausi Šagalų skundais gyvenimu. Jų įsitikinimu, kad jie neliečiami, nes jis yra genijus, o genijų niekas nežudo. Pykau ant Marko, kai jis, teigdamas, kaip jam blogai, nes reikia pirkti dar vieną namą, apsimetė aklas viskam ir tarsi igroravo savo tautiečių holokaustą. Tai knyga apie aikštingus, pasikėlusius, egoistiškus, narcisistiškus žmones, kurie nemato nieko daugiau nei save. Absoliučiai jokios empatijos kitam, žmonių išnaudojimas, išskaičiavimai. Ypač baisėjausi  Ida. Siaubinga moteris. Kad Šagalas bjaurus, faktas, bet kad duktė bus tokia, tikrai pradžioje nenumaniau. Tironas išsiaugino sau tironę, kad valdytų Šagalų imperiją.

Romanas, tačiau toks tikrai biografinis. Tik jau ties pabaiga taaaaaip nuobodu ėmė darytis, tas pats per tą patį... buvo drąsiai galima vietoj tų 600psl palikti 400 ir niekas nebūtų pasikeitę... parodos būtų aprašytos, meilužių santykiai nupasakoti, šeimos išdraskytos, tos pačios klaidos padarytos... rekomenduoju tiems, ką domina ypatingos asmenybės. Ir nusiteikit, kad piktinsitės daug ir dažnai. Šiaip labai džiaugiuosi, kad skaičiau. Sužinojau įdomių dalykų. 





pirmadienis, rugsėjo 17, 2018

TABAKININKAS - Robert Seethaler

Mano pirma pažintis su „Man Booker“ premijos finalininku Robert Seethaler. Šiame romane pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakares. Apie jauną vaikiną Francą, kuris yra priverstas palikti mažą Austrijos miestuką, savo mamytę, ir vykti į Vieną. Francas Vienoje įsidarbina tabako parduotuvėlėje ir netrukus įvyksta du dalykai: Francas įsimyli jauną čekę su įspūdinga švarple ir susirandą naują draugą – žydą Zigmundą Freudą. Taip taip, tą patį Freudą.

Galiu pasakyti tik viena – man patinka skaityti geras knygas. Aš vengiu į rankas imti tas, kurių vertinimas žemesnis nei vidutiniškas. Gal aš klystu, gal kartais ir rasčiau kažką tobulo sau, kas nepatiko minioms, bet... man visai gaila laiko. Aš kliaujuosi kitų žmonių rekomendacijomis, ir tikrai labai retai kada lieku nusivylusi. Paskutiniu metu pastebėjau, kad Baltų lankų fėja man vis pasiūlo knygas, kurios man tikrai patinka (apie Brodeką dar vis galvoju, nors jau ne dvi ir ne tris knygas po jo perskaičiau) ir vėl pataikė beveik į dešimtuką. Ach, „Tabakininkas“. Ant viršelio sakoma, kad poetiška. Nesutikčiau, esu gerokai poetiškesnių skaičiusi. Bet ne tame esmė. Romanas puikus. Tikrai. Aš visada stebiuosi kaip galima tokią gerą istoriją sudėti į tiek mažai puslapių (šiuo atveju tikrai mažai) ir paversti ją įtaigia.

Siužetas tikrai nėra kažkuo labai ypatingas. Bet geram įspūdžiui sukurti autoriui pakako visai kitų dalykų. Skaitant vis pagalvodavau, ar Freudas ir realybėje buvo toks šmaikštus? Į klausimus atsakinėjo klausimais (na, bet čia daugumos filosofų ar psichoanalitikų „problema“)  - nepaprastai ironiškai, nesvarbu, apie liūdnus ar linksmus dalykus Francas su juo kalbėjosi.

 " - Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų?
          -  Atvirai pasakius, kažin.
          -  Tai kam tada visos tos knygos?
          -  Kartais ir aš savęs klausiu."

Aš tikrai suprantu, kad romanas apie karo išvakares, apie žydų genocidą, apie baimę, lūkesčius, tikėjimą ir visus kitus svarbius dalykus, bet ech... kaip aš vis tik būčiau norėjusi daugiau tų pokalbių tarp Freudo ir Franco! Jų vis atrodė nepakankamai.

Taip pat įdomus dalykas, kad apie Francą nebuvo suteikta daug informacijos, bet skaitant romaną galima pamatyti, kad jis linkęs analizuoti, kad jo įžvalgos teisingos, ir kad pats Freudas juo stebėjosi, tik niekada to garsiai nepasakė. O galų gale, juk ar būtų svarbus mokslininkas bendravęs su kažkokiu piemeniu, jei jam nebūtų buvę įdomu? Ir visa sapnų užsirašymo dalis, kurios nenoriu atskleisti, bet man labai patiko. Perskaičiusi knygą puoliau skaityti apie Freudo likimą ir kaip ten jam viskas susiklostė. Vėl jaučiuosi išmokusi ir sužinojusi kiek daugiau nei per kelias psichologijos paskaitas aukštojoje.

Kartojuosi, bet knyga puiki. Ir meilės, ir karo, ir rimtų temų, ir skaudžių likimų; kažkaip sudėjo daug visko per tuos porą šimtų puslapių ir palietė mano širdį. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad ir jums knyga patiks.

Knygą už puikią kainą įsigysite tiesiai iš Baltų lankų puslapio :)



sekmadienis, rugsėjo 16, 2018

MES SUKURTI BŪTI LAIMINGI - Veronique Olmi

Prancūzai man visada atrodė keisti. Ir snobiški. Ir jie bendrauja kitaip. Ir jų filmai bei literatūra skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Ar tai blogai? Tikrai, kad ne.

Siuzana pameta galvą dėl Seržo. Jis dar labiau. Viskas paprasta, kaip du kart du. Tik kad Seržas turi gerokai jaunesnę žmoną, du vaikus, o žmona jį taip myli, kad dėl jo padarytų bet ką. Siuzanos vyras jai kelia mažai emocijų, yra patogus.

Žinot, vis tik aistra yra labai sudėtingas reiškinys. Ji išjungia racionalumą, logiką, įjungia emocijas, kvailus sprendimus ir palieka neblogus prisiminimus. Apie pasėkmes nekalbu, čia jau kita tema. Šita istorija tik tai ir įrodo. Žmonės susipažįsta, vienas kitam atsiveria (kas baisiausia, kai pamąstau, kodėl vyrai pasipasakoti savo žmonai negali, o turi būtinai eiti ieškoti peties išsiverkti kitur?), mano, kad myli, aukoja santuokas, santykius su vaikais... aistra. Ji dėl visko kalta. Ir ar knygoje vykstantys dalykai turi kažką bendro su laime? Nemanau. Čia kaip ir knygoje „Subtilumas“ to subtilumo reikėjo su žiburiu ieškoti.

Arba situacija – vaikas šeimoje mato smurtą. Nesvarbu, fizinį ar psichologinį. Galbūt jam baisu, galbūt švelnius jausmus su laiku pakeičia neapykanta, tačiau susiformuoja tam tikras modelis galvoje. Beveik viską mes atsinešame iš savo šeimos. Tad reikia nebijoti mokytis, norėti keistis į gera, nebijoti tikrai mylėti ir pasitikėti vieni kitais.

Analizuojamas kaltės jausmas, vaikystės skauduliai. Maža knygutė, bet nemažai visko aprėpianti. O šiaip, keista knyga. Ne blogąja prasme, tokia, tiesiog, kitokia. Apie uždraustus santykius. Apie tai, kaip jie mezgasi, kodėl; panarstomos ir gilesnės tos neištikimybės priežastys. Nežinau, ir abejoju, ar po kelių mėnesių atpasakosiu siužetą, bet skaitėsi maloniai.

Knygą įsigyti galite baltoslankos.lt




šeštadienis, rugsėjo 15, 2018

ANGLAI KELEIVIAI - Matthew Kneale

bėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog tai buvo viena iš įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu. Geriausia? Ne. Įdomiausia – taip. Kodėl? Nes joje daug visko. Intelektualaus, įdomiai išdėstyto, priverčiančio susimąstyti, su savimi padiskutuoti, apsvarstyti, galų gale abejoti, tikrinti faktus, skaityti plačiau... tokios knygos man ir patinka. Buvau pasiilgusi romano su stipriu istoriniu užnugariu.

Net ant knygos viršelio paminima, kad istoriją pasakoja dvidešimt skirtingų personažų. O tai, pasakysiu atvirai, mane išgąsdino. Bet, žinokit, be reikalo. Tradiciškai buvau susiruošusi „konspektuotis“, tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad to neprireiks. Autorius meistriškai pateikia informaciją.

Devynioliktasis amžius. Iš Anglijos į Tasmaniją pajuda burlaivis su neįtikėtina ekspedicija – kontrabandininku kapitonu, rojaus sodo ieškančiu pastoriumi, gamtininku, aborigenų kaulų ieškančiu gydytoju ir ne ką mažiau įdomia įgula. Kita romano pusė – prieš kelis dešimtmečius Tasmanijos saloje vykstantis vietinių čiabuvių „auklėjimas“ ir genčių kovos. Tikriausiai toks būtų pats trumpiausias šio didelės apimties romano apibūdinimas.

Aš visada sakau, kad esu ypač nusiteikusi prieš žmonių skirstymą. Pagal rasę, religiją, odos spalvą, profesiją, luomą (?); bet kurias kitas priežastis. Priskyrus žmogų vienai ar kitai grupei, niekad negali būti tikras, ar tas grupės apibrėžimas tinka ir jam. Lygiai taip pat negali apie žmogų susidaryti nuomonės, žinodamas, kuriai grupei jis priklauso.

Literatūrinis nuotykis. Štai kas yra ši knyga. Tragedija persipina su komedija. Jūra susilieja su salomis. Gyvenimas laive tampa svarbesnis už tą gyvenimą, kurį paliko krante. Vienos tiesos – svarbesnės už kitas. Veikėjai pritrenkė savo įsitikinimais. Labiausiai – pastorius, išsiruošęs į ekspediciją tam, jog Tasmanijoje rastų rojaus sodą. Atleiskit, atskleisiu tai, kad būtent jis buvo tas veikėjas, kuriuo nuolat šlykštėjausi labiausiai. Tamsus, neišprusęs, nelankstus ir nuolat visais besinaudojantis ir mokantis tik imti, o ne duoti. Tarsi religija jam suteiktų tokias jėgas ir galias, kurių nesuteikia niekam kitam. Nieko daugiau nematė be savo tiesų, arogantiškas, piktas, negatyvus.

Skaudu skaityti, kaip gerais norais paremta ekspedicija virsta ego matavimusi ir šlykščiausių žmonių savybių paroda. Ir dėl to – skaudžios pasekmės. Nepaisant neigiamų dalykų, buvo įdomu daugiau sužinoti apie Australijos aukso karštinę, ir tai, kaip žmonės jai lengvai pasiduodavo.

Kita siužetinė linija mane domino kur kas labiau – Tasmanijos čiabuviai. Jų gyvenimas, papročiai, kultūra ir... jų genocidas. Atvykę anglai elgėsi beveik taip pat, kaip buvo elgiamasi su Amerikos indėnais. O gal ir blogiau... čiabuviai buvo paversti vergais, išnaudojami. Tikrai nesinori daug ko pasakoti – o ir išsiplėst galiu lengvai iki kelių lapų, tačiau skaityti lengva nebuvo. Atneša krikščionybę, neleidžia kalbėti savo kalba, prikabina nauju vardus, bando jiems primesti savo taisykles ir nuostatas. Atėję į JŲ žemę. Taip neteisinga. Niekada nebuvo ir nebus. Ir dar kalba, kad čia jiems daroma geras darbas. Manoma, kad jie yra mažiau išsilavinę; na gerai – nemoka rašyti ar skaityti. Bet juk komunikacija neapsiriboja vien raštu. Nesupranta Biblijos ar Dievo sąvokų ir įsakymų – bet juk jie šimtus metų gyveno ir išgyveno patys – matyt – turi kokius dievus ar tikėjimą ir patys. Skaičiau ir ėmė siutas. Kodėl ta krikščionybė ir jos „išlaisvinimas“, „geri motyvai“ išnaikina ištisas tautas ar gentis? Nesąžininga taip, ateiti ir į svečius ir diktuoti savo taisykles, o galiausiai namų šeimininkus išvaryti. Arba tai, kaip gentys buvo geranoriškos, nenorėjo nieko pulti, tačiau priverstos gintis liko kalčiausios.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie genocido problemas... Tasmanija, Amerika, Ruanda, žydai... taip eini per šimtmečius, ir vis tas pats, tik geografiškai per žemynus išmėtyta... bet visiškai tos pačios baisybės vyksta ir galo nematyt...

Puikus romanas. Mokslas prieš religiją. Rasizmas. Mirtis ir pagarba jai. Gentys, čiabuviai, kelionės laivu... mokėjimas būti ir išlikti žmogumi. Daug čia visko. Tikrai daug. Bet esu nuoširdžiai nustebinta to, koks turtingas pasakojimas ir kiek daug jaučiuosi sužinojusi. Tikrai rekomenduoju. Į šią kelionę verta leistis, tikrai tikrai.



RAUDONA UŽRAŠŲ KNYGELĖ – Sofia Lundberg

Gyvenime kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Nekalbu tik apie praeivius, sutiktus gatvėje, tikrai ne, tačiau apie tuos, kurie praskaidrino vieną ar kitą dieną, kurie priėmė po savo stogu ir pasidalino paskutiniu kąsniu... arba apie tuos, kurie tave įkvėpia norėti, gyventi, keliauti, pamatyti... ir tik susimąstau, kaip gerai, kad mes negyvename tokiu laiku, kai laiškai nepasiekdavo adresato, skambučiai būdavo tokie brangūs, kad tiesiog griūna gyvenimai ir likimai nuveda labai skaudžiais keliais. Mums tiesiog pasisekė gimti kitu laiku ir kitoje vietoje.
Ši labai liūdna istorija pasakoja apie 95 metų senolę, gyvenančią Stokholme ir jaučiančią, jog tai jos paskutinės dienos. Nepaisant labai prastos sveikatos būklės, Dorė bendrauja per skype su savo dukterėčia, kuri gyvena San Franciske ir rašo prisiminimus į raudoną užrašų knygutę, kurią gavo dar dešimtojo savo gimtadienio proga iš tėvo...
Kiekvienas skyrelis knygutėje pažymėtas abėcėlės tvarka, o galiausiai prie kiekvieno žmogaus vardo, apie kurį pasakoja Dorė – po prierašą – MIRĘS/MIRUSI. Dorė jaučiasi be proto vieniša, visi aplink ją miršta, tačiau ji nori pasidalinti savo gyvenimo istorija.
Pati istorija šokinėja tarp New York ir Paryžiaus, vienų mano mylimiausių miestų – malonumas skaityti! O pasirinktas pasakojimo būdas nuostabus. Keli skyreliai apie žmogų, paskutinis jų – su prierašu apie mirtį... tarsi daug trumpų ir įtaigių įstorijų apie tai, kokią įtaką vienas ar kitas žmogus padarė jos gyvenime. Visas tekstas tarsi koreliuoja su normaliu gyvenimu – kuomet vieni „skyriai“ ilgi, tęsiasi dešimtmečius, o kiti būna vos kelių puslapių... vieno vakaro pokalbis ar skausmingas nutikimas, apie kurį nenori prisiminti, nenori juo dalintis, tačiau jauti, kad be jo nebūtum toks, koks iš tiesų esi.
Dievinu tokias istorijas - apie labai stiprias moteris, kurios klumpa, pašliaužia, vėl atsistoja ir eina pakelta galva iki kilo kluptelėjimo. Be mirties baimės, su mokėjimu atleisti, pripažinti klydus... tiesiog, tai istorija, kurioje yra visko - meilės, karo, žiaurumo, kovos už save, šeimos vertybių diskusijų ir netikėtų sprendimų... ir daug daug lemtingų (ne)sutapimų...
Visi nusipelnome mylėti ir būti mylimi. Bent kartą gyvenime.



penktadienis, rugsėjo 14, 2018

VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng

Ar jums yra buvę taip, kad skaitydami pajaučiat šiurpuliukus nuo kalbos grožio ir to, kaip sudėlioti sakiniai? Net jei pasakojama apie skausmingus dalykus, ar jus veikia tiesiog paties teksto grožis, žodžių parinkimas, panaudotos stilistinės priemonės? Ta visa bendra visuma, kuomet tekstas iš paprastos istorijos virsta į brandžią, tvirtai suaustą ir subtilią tuo pačiu metu...

Jun Ling – kinė, vienintelė išgyvenusi vienoje iš japonų darbo stovyklų, atvyksta į Malają pas japoniškų sodų meistrą Aritomo. Ji pasiryžusi išsiprašyti to, kad jis jai sukurtų tikrą japonišką sodą jos sesers atminimui. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Jun Ling nekenčia japonų, o ir už krūmelių sodinimo ir medžių genėjimo slepiasi gerokai daugiau, nei galėtume numanyti...

Visa istorija pasakojama dviem skirtingais laikotarpiais – praeityje, kai tik Jun Ling atvyko pas Aritomo, ir vėliau, kai po daugelio metų teisėjavimo ji išeina į pensiją ir grįžta į Vakaro Miglų sodą...

Jau esu ne kartą minėjusi, kaip man patinka knygos apie menininkus. Ir visai nesvarbu, ar tai dailininkas, ar tapytojas ar sodų kūrėjas, kaip kad šiuo atveju. Viskas apie jo meną papasakota subtiliai, o kadangi kalbama per gamtos prizmę, buvo sunku nesižavėti ir ilgesniais aprašymais ar filosofinėmis diskusijomis. Galiu užtikrintai pasakyti, jog Aritomo buvo pats įdomiausias veikėjas šioje istorijoje. Jis man priminė mano sūnėną, kuris yra ne kartą sakęs, kad jei neturi nieko protingo pasakyti, geriau patylėk. Toks man pasirodė ir garsusis sodų meistras. Personažas įtaigus ir vis priverčiantis spėlioti – kodėl, kaip, su kuo?

Įtikinamai papasakota istorija. Ir verkiau, ir šiaip graudinausi, praplėčiau istorijos žinias, nors japonų žiaurumas ganėtinai garsus ir po daugelio metų... buvo bent pora vietų, kur jau buvo net sunku skaityti, bet vis tik prisiverčiau, nes tai tik sustiprino įspūdį.

„Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities.“

Ar galima nekęsti ir neatleisti tau nieko nepadariusiems žmonėms, vien todėl, kad jų tautiečiai tau sugriovė gyvenimą? Kaip su tuo pykčiu, nesibaigiančia neapykanta gyventi? Kaip judėti toliau... kaip atiduoti pagarbą, kai tave verčia tą daryti, ir kaip išmokti gerbti savo priešą? O galbūt jis nėra priešas? Gal tiesiog nepažįsti žmogaus?

Begalės klausimų ir tik keli atsakymai. Užrištomis akimis Jun Ling keliavo į mirties stovyklą, užrištomis, ar bent jau užmerktomis galima jausmingai nukeliauti per šio romano puslapius... kad stipriau išjausti, suprasti, iš nuspręsti, kada jau verta paleisti.




TRYS IEVOS DUKTERYS – Elif Shafak

Aš visada labai skeptiškai žiūriu į knygas apie religiją. Nesvarbu kurią. O jei dar Islamas! Juk tiek daug visko vyksta pasaulyje „Dievo vardu“, kad ta visa veikla nei smagi nei gera bebūna... o ir mane auklėjo kaip katalikę. Atrodytų, turėčiau tikėti vieną Dievą ir nieko daugiau. Bet aš taip negaliu. Man per sunku, ypač suvokiant kiek blogų dalykų yra įvykdyta ir tebėra vykdoma to Dievo vardu. Man labai  patinka katedros, bažnyčios, jų grožis, tačiau tuo pačiu suprantu, kad jas statant ir auksu kalant visas tas sienas, žmonės badavo, mirė, šeimos kentėjo, o ypač niekuo nekalti vaikiukai. Kodėl nebuvo galima tų auksų palupinėti ir Dievo vardu žmonėms padėti?

„Ji buvo išmokyta, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Ir vis dėl to ji negalėjo patikėti, kad religinį mokymą, kuris motinai šventas, o tėvui kelia norą plūstis, davė tas pats Dievas.“

Arba tas pats musulmonų kraustymasis į Europą ir savo tiesų brukimas... juk turite savo kultūrą, savo hidžabus, savo vargšes užguitas moteris, tai ir būkite... mes atvažiavę į jūsų šalis jums nenurodinėjame, kaip elgtis... o jūs Alacho žodį nešiojate prašyti ir neprašyti... aš esu labai šališka šiais klausimais ir šioje vietoje sutapimais tikiu ne daugiau nei tuo, kad žmonės perskaito šventus raštus ir juos supranta. Nesupranta. Tai yra gražių istorijų rinkiniai su begalėmis metaforų. O jei gyventume vadovaudamiesi metaforomis, kažin ar išgyventume.

„Trys Ievos dukterys“ – romanas apie tris drauges. Perė visą gyvenimą abejoja. Net tėvas vaikystėje jai yra sakęs, kad netikėtų tuo, ko nėra mačiusi, girdėjusi ir lietusi. Šyryn – ateistė, ir kartais net gana skaudžiai nusistačiusi prieš religijas, ypač Islamą. Ir trečioji – Mona. Nešiojanti hidžabą ir tuo besididžiuojanti, ginanti savo religiją aršiai ir entuziastingai. O visas merginas sieja ne tik religija, bet ir profesorius Azuras, kurio paskaitas apie Dievą jos lanko.

Autorė istoriją pasakoja dviem laikais ir daugiausiai kalba apie Perę. Perė prisiminimais grįžta į Oksfordą prieš keliolika metų, kur ir sutiko drauges bei jų visų gyvenimą pakeitusį profesorių. Profesorius arogantiškas, provokuojantis, tačiau tuo tik dar labiau traukiantis visus, kuriems religija kelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų.

Skaitydama tikriausiai pirmą kartą mintis ir citatas braukiausi pieštuku ir klijavau lipdukus. Religija čia dažniausiai nebuvo beprasmiškai kritikuojama, o labiau aptariama mažiau ar daugiau argumentuotose diskusijose. Būtent skaitant šias diskusijas ar Perės pamąstymus tų minčių ir radau labai daug. Ir tikrai daugumai jų pritariau. Net ir kai kurioms Monos mintims. Bet tai nekeičia fakto, kad žmonių tamsumas, nežinojimas ir laikymasis įsikibus į tradicijas prie gero dažniausiai nepriveda.

„Dievobaimingųjų tamsuoliškumas. Įsitikinimas, kad jų kelias tiesiausias, tik todėl, kad jie gimė šioje kultūroje ir neprieštaraudami sutiko su viskuo, ko buvo mokomi. Ir iš kur jie tokie tikri, kad jų tiesos pačios teisingiausios, juk jie mažai, beveik nieko nežino apie kitas kultūras, kitas filosofijas, kitą mąstymą?“

Knygoje vėl paliesta ir feminizmo bei moterų teisių tema. Ir nors viena pagrindinių veikėjų yra nuoširdžiai tikinti musulmonė, vyrauja nuotaika, tarsi pati autorė norėtų ištransliuoti mintis, kad vis tik nėra gerai elgiamasi su moterimis, kad jos užguitos, nelaimingos... dažnai net išnaudojamos. Man buvo labai įdomu apie tai skaityti. Apie gėdą kalbėti jei buvai išprievartauta ar buvo bandyta tą padaryti... apie melus vaistininkui, neva mėlynės paaky atsirado nukritus. Vyras yra viskas. Moteris yra niekas. Tokios tradicijos, jų reikia laikytis.

„Ar tikėjimas – vienintelis beteisių moterų jėgų šaltinis vyrų vyrams sukurtoje visuomenėje, ar jis -  tik dar vienas įrankis priversti moteris paklusti?“

Šioje knygoje buvo labai daug kartų paminėta, kad klausimai visada yra svarbiau, nei atsakymai. Ir iš esmės, tai bet kurios filosofijos pagrindas. Visi sakė tą patį, ir Sokratas, ir Aristotelis... nesvarbu koks laikmetis ar situacija. Tad skaitant šį romaną, patikėkit, klausimų kils ne vienas ir ne du. Skaičiau su dideliu malonumu. Mąsčiau daug, kai neskaičiau. Noriu diskutuoti, noriu kalbėti, ir noriu, kad žmonės būtų atviresni viskam. Nes tradicijos turi būti gerbiamos, bet vadovautis sveiku protu dar niekam nepakenkė...

Tyto Alba – esu nepaprastai dėkinga. Puiki knyga.



MERGINOS – Emma Cline

Visų pirma pradėsiu nuo paviršiaus, nekapstysiu giliai. Kai pamačiau šios knygos viršelį, jis man nieko nesakė. O juo labiau – visiškai nesuviliojo. Tik paskaičius aprašymą (prieš gaunant knygą iš savo Baltų lankų fėjos) supratau, kad vis tik man bus įdomu. Tada atsidariau goodreads puslapį. O ten – dar įdomiau. Visi vertinimai arba labai geri, arba labai blogi. Aha, mąstau, arba bus puiki knyga, mėgausiuosi skaitydama, arba eisiu Kalvarijomis ir sunkiai versiu puslapius. Mintyse meldžiausi ir vyliausi, kad būtų pirmas variantas. Ir neklydau. Bet apie viską po truputį.

Romanas pasakoja apie keturiolikmetę Evę, kuri gyvena 1969 metais Kalifornijoje su neseniai išsiskyrusia motina, lanko mokyklą, atrodo, yra visiškai paprasta paauglė. Tačiau kaip ir didelė dalis 
paauglių, ji jaučiasi pamiršta, nesuprasta ir nelaiminga, iki kol vieną dieną parke pamato merginų grupelę. Visiškai keistai susidėliojus aplinkybėms patenka į keistą sektą, komuną, vadinkime taip kaip norime, kuriai vadovauja Raselas. Visi jam puola po kojomis, visos merginos jį myli, o jis irgi dalina meilę, pažadus, emocijas ir reikliai vadovauja, bei, prireikus, merginas baudžia. Evė netrukus pasijaučia tarsi namuose – visi viskuo dalijasi, atrodo, lyg naujai jos atrasta vieta būtų tobulas priglobstis niekeno nemylimai paauglei.

Istorija parašyta labai jaunos amerikiečių autorės ir paremta tikrais faktais apie praėjusio tūkstantmečio aštuntąjį dešimtmetį siautėjusį serijinį žudiką Charles Manson’ą. Vos pradėjus skaityti romaną jungiausi googlę į pagalbą ir nemažai skaitinėjau. Iš tikrųjų realybėję moteris išnaudojęs ir viliojęs į sektą Charles (knygoje Raselas) vos pernai mirė kalėjime, kuomet daug metų jame sėdėjo. 

Pradžioje jam buvo paskirta mirties bausmė, tačiau, paskelbus ją nekonstitucine ir pažeidžiančia žmogaus teises, Kalifornijoje, Ch.Manson kalėjime turėjo praleisti visą savo gyvenimą.

Žinot, kai man kas pasako apie Kaliforniją, kad ech… kokia valstija… Los Andželas, svajonės, gražu, įdomu… mane apima visiškai kitokios emocijos. Kadangi yra tekę pabūvoti didelėje dalyje romane aprašytų vietų, galiu drąsiai pasakyti – jokioje šalyje nesijaučiau tokia nesaugi, kokia įbauginta, kokia  jaučiausi keliaudama šia valstija. Apie tai jau rašiau kelis atskirus įrašus, kam įdomu, sukelsiu nuorodas į komentarų skiltį. Kalbant apie knygą – toks San Franciskas, kokį pavaizdavo Emma Cline – yra ir po šiai dienai. Tokia Kalifornija – su kulkų suvarpytais langais, su nesaugiomis degalinėmis ir nejaukiais praeiviais… taip tebėra. O kai kam tai – svajonių išsipildymo valstija. Kontrastai ir tikriausiai, skirting žmonių lūkesčiai.

Pačioje knygoje veiksmas vyksta labai keistu tempu. Viskas tarsi sulėtinta. Tarsi jiems apsivartojus narkotikų, norima, kad ir skaitytojas į istoriją pasinertų panašiu tempu. Autorė labai daug smulkmenų atskleidžia iš anksto. Ir beveik nieko konkretaus iki pačios pabaigos, kol nepradeda aiškėti kas įvyko, kodėl, kada…

Mane visą romaną baugino ne pats Raselas, kaip personažas. Ne pats faktas, kad taip buvo vaizduojamas vienas žiauriausių pasaulyje egzistavusių nusikaltėlių; ne ne, ne tai. Mane kur kas labiau baugino tai, kaip lengvai buvo kontroliuojamos rančos merginos. Kaip užtekdavo vieno žvilgsnio ar prisilietimo ir jos darydavo viską, ko tik Raselui reikėdavo. Visos buvo tokios silpnos ir pažeidžiamos, kad tiesiog neįtikėtina, kaip jos visos atsidūrė tokioj vietoj tuo pačiu metu. Bet vėlgi, yra daug įtaigių žmonių. Ir labai daug silpnų, pažeidžiamų. Kad ir Evė, kurios mamai buvo svarbiau jos naujoji meilė, nei dukra. Pasijautė namie nereikalinga – nieko, bus reikalinga kitur. Ta dalis ir buvo pati baisiausia.

„Mano tėvams stigo švelnumo, tad vos atitokau iš nuostabos, kad kas nors bet kurią akimirką gali mane šitaip paliesti, kad prisilietimo dovaną gali gauti lyg niekur nieko, paprasčiausiai, lyg gabaliuką kramtomosios gumos. Tai buvo nepaaiškinama palaima“ (Apie plaukų pynimą.)
Knyga iki pačios pabaigos laikė mane prikausčiusi. Negalėjau patikėti dalykais, kuriuos skaičiau. Buvo baisu. Tikrai nuoširdžiai sakau, jaučiausi įbauginta. Ir emociškai paveikta. Esu toje kategorijoje, kuriems knyga labai patiko. Ir tikrai rekomenduoju, ypač visiems, kurie turi vaikų, ar ketina tokių turėti.

Mylėkite savo vaikus. Kalbėkitės su jais. Jei skiriatės su vyru/žmona, ieškotės naujos meilės, neleiskite, kad tai atsidurtų svarbesnėje vietoje, nei jūsų vaikas. Juk auginate žmogų. Asmenybę. Saugokite vieni kitus. Nes tokie dalykai, kokie vyko šiame romane, ar tiesiog Kalifornijoje prieš kelis dešimtmečius, gali nutikti bet kam. Istorija, deja, yra linkusi kartotis, ir kai vienus įkvepia geri žmonės ir gražios istorijos, kiti to įkvepimo semiasi iš pabaisų. Tad tiesiog, rūpinkitės savo vaikais. Apskritai, savo artimaisiais. Riba tarp gėrio ir blogio yra gerokai lengviau peržengiama, nei mums atrodo.


LAIMĖ PO DORDONĖS RIEŠUTMEDŽIAIS – Catherine Isaac

Ar žinot, kaip būna, kad vienos knygos iškart patraukia – nors ir su ganėtinai mažai atskleidžiančia anotacija, o galbūt vieta, kurioje bus vystomas siužetas... tai ši patraukė kažkuo, tik iki šiol nežinau kuo. Pavadinimas banalus, visiškai nesudomino, anotacija... na bent jau tema pasirodė šiek tiek įdomesnė ir arčiau realybės... taigi, nežinau kodėl, bet labai optimistiškai nusiteikusi čiupau šį romaną.

Džesė jau dešimtmetį viena augina sūnų, kadangi santykiai su vaiko tėvu nenusisekė – visi Adamo lakstymai palei moterų sijonus galiausiai ją privertė priimti svarbų sprendimą. Džesės motina guli mirties patale, tačiau pasiūlė dukrai važiuoti į Dordonę, į Prancūziją, pas buvusią gyvenimo meilę vien tam, kad sūnus gautų progų pabūti su tėvu. Arba kad tėvas pabūtų su sūnumi. Iš paskos Džesė prisikviečia ir draugų, kad jai pačiai nebūtų taip nejauku leisti laiką su Adamu.

Atvykus į Prancūziją – tušti pažadai, Adamas su nauja „meile“, užimtas, laksto po susitikimus, o Viljamas, dešimtmetis jų sūnus nuolat nuviliamas. Skaitant ne vieną ir ne du kartus norėjosi Adamą gerai papurtyti.

Labai patiko ir praeities motyvai – tiek pasakojimas apie Viljamo gimimą (toje situacijoje nors galva sieną daužyk), tiek istorijos apie Adamo ar Džesės tėvus. Viskas iš kažkur ateina – tiek nenoras turėti vaikų, tiek keisti santykiai su tėvais. Kaip sakoma, lazda turi du galus. Visada. Pamąsčius iš kitos pusės, juk mūsų niekas nemoko kaip būti gera mama ar geru tėvu. Viskas būna nauja, pirmas kartas dažniausiai viskam. Ypač pirmas vaikas dažniausiai būna tarsi bandomasis triušiukas. Suprantama, kad tėvų klaidos skaudina, ypač kai jų nenorima pripažinti... bet... ar patys galėtume geriau?

Šioje istorijoje nemažai ir paslapčių. Ir pagalvojus, jei ne tos paslaptys, galbūt Džesei nė nebūtų reikėję vienai auginti sūnaus? Tiesiog labai nedėkingai susiklosčiusios aplinkybės. Deja, taip labai dažnai būna ir gyvenime, kai matome tik tai, ką norime matyti.

Ir žinoma, pagrindinė tema, gal greičiau, knygos problema – liga. Nepagydoma. Nenuspėjama ir priverčianti kankintis visus aplinkui. Bet kartu ir suvienijanti šeimas, sugrąžinanti viltį ir padedanti mylintiems vėl sugrįžti vieniems pas kitus.

Labai optimistiška istorija. Gražiai parašyta. Tik man šiek tiek pritrūko išbaigtumo, norėjosi sužinoti daugiau ir apie kitus veikėjus, ne tik Adamą su Džese... bet knygą tikrai rekomenduoju. Bent aš keliose vietose graudinausi, kad nesakytumėt, jog neįspėjau – servetėlės prie šios knygos – būtina.



HELENOS PASLAPTIS – Lucinda Riley

Sakysit, yra tobulų šeimų? Tokių, kuriose nėra paslapčių? Matyt ne veltui egzistuoja posakis – nėra namų be dūmų. Visos šeimos turi savo dėmes, problemas; galbūt asmenį, kurio niekas nekviečia į šventes , nes prisigeria ir daro nesąmones; galbūt moterėlė, kuri mano, kad niekas jos gyvenimo būdo nežino, o iš tiesų žino visi ir tai apkalbinėja už akių... ir daug kitokių galimų variantų. Visos šeimos yra įdomios savaip. Apie visas būtų galima parašyti gerą knygą arba sukurti puikaus siužeto filmą.

Buvusi balerina Helena su šeima ir draugais po daug metų vėl atvyksta į Kiprą, ir vilą „Pandora“, kurią jai prieš mirtį paliko jos krikštatėvis. Čia Helena sutinka savo paauglystės meilę, o Pandora tarsi burbulas paslapčių, tarsi tik ir laukia, kad jos visos bus atskleistos...

Kaip simboliškai pavadinta vila. Esu visiškai tikra, kad Riley tą padarė sąmoningai. Skaitai ir stebiesi – ar turės žmonės čia ramias atostogas, ar ir bus, kaip diena, taip naujiena?

Pasakojimas vyksta dviem perspektyvomis – pasakoja pati Helena; taip pat skaitome ir jos trylikamečio šūnaus Alekso dienoraštį, kuris iš pat pradžių mane glumino. Vaiko mintys buvo išdėstytos taip, jog maniau, kad skaitau kokio brandaus vyro memuarus. Su keliais vaikiškais intarpais ir pasiguodimais dėl vaikiškų meilių. Vėliau viskas paaiškėjo – Aleksas, nepaprastai protingas vaikas, tad jo filosofiniai išvedžiojimai, pradžioje kėlę šypseną, vėliau man pradėjo patikti.

Ir tas kaltės jausmas. Helena turi paslapčių, kruopščiai jas slėpė daug metų. Kodėl? Kodėl mes slepiame dalykus, kurie įvyko prieš tai. Juk mus vyras ar nauja moteris priima su visu bagažu. Bent jau taip turėtų būti. Ir kodėl Helena save kaltino. Skaičiau ir stebėjausi, nes taip būtų elgusis moteris prieš šimtą ar daugiau metų, o ne šiame tūkstanstmetyje. Pykau ant jos. Gera žmona, puiki mama, jaunystėje mylėjo, darė klaidų. O kas jų nedaro? Moteriška ir beprasmiška yra graužti save dėl dalykų, kurių tikrai negali pakeisti.

Romano pradžioje, pripažinsiu, Riley rašymo stilius (kas nežinote, ji rašo į diktofoną, vėliau, turi žmogų, kuris viską perkelia ant popieriaus ar į kompiuterį) erzino. Net ir visi gana tikroviški ir natūralūs dialogai, seniau mane taip džiuginę. Taip jau būna paskaičius daug sunkesnės literatūros...

Bet kuriuo atveju, ši istorija buvo tikra atgaiva. Vasara, Kipras, įdomios šeimos dramos ir paslaptys, viskas pinta perpinta... Lucinda Riley moka sukurti istorijas taip, kad nesinori padėti knygos į šalį, kol neužverti paskutinio puslapio. Buvo gera pabėgti nuo holokaustų ir inauguracijų. Vasariškas, ne per saldus, bet pripažinsiu, ne pats geriausias jos darbas, nors padėti šalin, pradėjus, nebenorėjau.
Ačiū Tyto albai. Mano smegenys tarsi po gero gero spa. 



ESEKSO SLIBINAS – Sarah Perry

Oj kokia nuostaba mane ištiko skaitant šį romaną. Viktorijos laikai. Pats „derlingiausias“ amžius ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje; tobulėja pramonė, mokslas, medicina, žmonės įgija daugiau teisių (su keliomis išimtimis). Jeigu jie yra mieste ir gali daugiau lengvai pasiekti. Būna juk panašios situacijos ir šiais laikais, kuomet miestas ir kaimas, o ypač žmonės juose, skiriasi kaip diena ir naktis. O šis romanas būtent apie kaimo gyvenimą.

„Esekso slibinas“ – labai keista knyga. Tiesiog neįprasta. Pasakojimas atskleidžia XIX amžiaus pabaigos intrigas ir problemas, puikiai sukuria kontastą tarp miesto ir kaimo, tarp vidutinės ir aukštesniosios klasių.

Kora – jauna moteris, po vyro mirties viską meta ir pasiėmusi sūnų atvyksta į Eseksą tirti įvairių uolienų ir fosilijų. O miestelis susikaustęs, visi žmonės įbauginti pelkynuose ir dumblynuose gyvenančio slibino. Kora netrunka susipažinti su klebonu Viljamu Ramsonu ir jo nuoširdžia ir šilta žmona Stela. Lyg ir vyktų normalus gyvenimas, tačiau Kora netrukus išgirsta legendą apie slibiną ir ja susidomi, o miestelyje pradeda dėtis keisti dalykai...

Labai daug kartų skaitant vis reikėjo grįžti. Perskaitai pastraipą dvi ir supranti, kad nieko nesupratai. Tekstas labai gražus, turtinga ir spalvinga kalba leidžia mėgautis, nors skaityti nebuvo lengva. Tikrai ne atostogų romanas.

Vėl eilinį kartą menkinami dalykai, apie kuriuos nežinoma – medicina, ypač chirurgija, nes juk kaip galima pjaustyti dievo kūrinį? Mergaitė svajoja būti gydytoja? Nebus! Vaikas keistai elgiasi - jo reikia bijoti. Šiais laikais suprantame, kad ko gero vaikas – autistas. Ir dar begalės tokių pavyzdžių, puikiai iliustruojančių, kaip iš tiesų mes patobulėjome. Nors dar tikrai yra kur. Diskriminacija tarsi peršoka nuo vienų, ant kitų, kurie atrodo, kalba, ar tiesiog gimsta kitokie.

Tie, kurie nemėgstate fantastikos, nesileiskite atbaidomi pavadinimo.  Nors skaitant, patikėkite, minčių kyla visokių – tikrai buvo keli nejaukūs epizodai, kuomet ta gotikinė nuotaika prasiskverbia iki kaulų smegenų... ne fantastikos ir ne slibinų reikia bijoti. Ne tamsos, kuri nusileidžia kartu su saule, o tamsumo savo galvose, neišprusimo. Bandos jausmo, paskalų, smegenų plovimo; kas keisčiausia, būtent klebonas šioje istorijoje buvo tas, kuris mąstė racionaliai ir logiškai. Knyga labai priminė H.Kent „Gerieji žmonės“, tad garantuoju, kam patiko ana, patiks ir ši.

Pasikartosiu – tai labai keista knyga. Kas tikitės daug veiksmo, slibinų skerdynių, kraujo, kovos – to bus nedaug ir kiek kitokiomis aplinkybėmis. Kai ties knygos viduriu maniau, kad ech... kaip man čia ją greičiau pabaigus, tai vėliau viskas stojo į savas vietas ir skaityti pasidarė daug įdomiau. Man tiesiog patinka knygos, kurios priverčia apie labai daug ką pagalvoti.

Dar kartą didelis ačiū leidyklai Baltos lankos už proto mankštą ir gražų tekstą! Beje, jūsų vertėjai NUOSTABŪS. Reta leidykla leidžia knygas be korektūros klaidų ir su stipriu vertimu.



DZIEDAS – Romas Treinys

Nežinau kodėl (nors įtariu), man visada labai sunku į rankas pasiimti knygą, rašyta lietuvių autorių. Po Vienuolio, Ivanauskaitės, Putino, Parulskio ir Radvilavičiūtės ar tos pačios Ivanauskautės su Tiškevič... man sunku išsirinkti ir patikėti, kad man patiks. Šios užsimaniau vos išvydus nuostabų viršelį – pats Dziedas. Nei kas jis toks, nei kokią istoriją papasakos – nė nenumaniau.

O Dziedo pasakojama istorija nukelia mus šimtmečiais į praeitį – į Napoleono žygius, pasakoja apie Edgarą Ramsay, šoktų kilmės karžygį, kontrabandininką. Taip pat nukelia ir pora šimtų metų atgalios ir pasakoja apie du brolius – Andrių ir Tomą Ramzas; priverčia juos kovoti už savo meilę ir su Raudonaja armija arba prieš ją. Ir kad ir kokie skaudūs būtų vyrų likimai, juose netrūksta šilumos, žmogiškumo.

Kai skaitau tokius romanus, man viskas atrodo taip paprasta – susirandi savo gyvenimo meilę vos persimetęs keliais žvilgsniais. Ar taip iš tiesų ir būdavo, tik mes, turėdami visus tinder ir santykius padėsiančius išsiaiškinti tūkstančius straipsnių intenete, vieni kitus nustojome vertinti? Ar merginimas trukdavo ilgiau, o rašytojas nenorėjo visų tų ilgų aprašymų įtraukti? Kažkaip visada toks klausimas iškyla.

Knygoje nemažai žiaurumo. Treinys rašė tiesiai šviesiai, be užuolankų. Jei išvirto viduriai, taip ir parašys. Jei išlupta akis kabo ant gyslos – bus juodu ant balto. Tik vietomis būčiau norėjusi ko nors nekramsnoti skaitydama.

Romane persipina lietuvių, škotų, rusų, žydų ir švedų likimai. Visko TIEK daug... keliami įdomūs ir svarbūs klausimai. Kai kada skaitant taip širdį suspaudžia, kai kada pasidaro baisu dėl veikėjų, 
vienoje vietoje net ir ašarą išspaudžiau... piktina neteisybė ir tai, kad yra be galo be krašto kovojama, jau net ir nebežinant dėl ko tas karas vyksta. Skaitydama tokias knygas suprantu, kad mes labai mažai žinome apie savo istoriją.

Negaliu nepaminėti poros personažų – Plunksnelės, kuris buvo kontrabandininkas, maištininkas, su žmona visą gyvenimą rūpinosi žuvusio draugo žydo sūnumi. Įdomus, stiprus veikėjas. Ir pats Dziedas. Vien visi juokeliai, parašyti dzūkų tarme, skaičiau ir juokiausi, toks išminties kupinas žmogus, negali nesižavėti.

Yra dar ne du ir ne trys dalykai, apie kuriuos norėčiau ir galėčiau kalbėti, bet paliksiu paanalizuoti patiems skaitojams. Romanas tikrai ne iš lengvųjų, vietomis painu, ypač pradžioje, kol suriši galus dėl laikotarpių ir veikėjų, bet tikrai puikiai parašytas ir jutau malonumą jį skaitydama.



BRODEKAS – Philippe Claudel

Kodėl gi, kodėl, kodėl aš šios knygos neatradau anksčiau? Juk parašyta ji, palyginus, taip seniai... ir dabar, vis pasižiūrėdavau, kad tokia yra, bet vis rankos neprieidavo. Kol galiausiai ji pateko man į rankas Baltų lankų dėka.

Brodekas grįžta po karo į namus. Pas mylimą žmoną, nes tik jos veidas ir prisiminimai apie ją padėjo jam išgyventi koncentracijos stovykloje. Jis atlaikė buvimą šunimi, atlaikė sunkias keliones traukiniu, žmonių žiaurumą, jų skirstymą pagal daug skirtingų dalykų... sadizmą, mirtį, kažkokiais stebuklingais būdais pasiglemžusią visus, tik ne jį. Grįžus į neįvardytą miestelį, nepasakyta kokioje šalyje, jį pasitinka pasikeitusi žmona. O po kurio laiko į miestelį įžygiuoja vyras, kurį Brodekas pramina Anderer (vok. kitas). Niekas nežino kas jis toks, ko jis atėjo, ką čia veikia. Galiausiai miestelio vyrai jį nužudo, o Brodekui pavedama parašyti apie tai raportą.

Štai čia yra daugiasluoksniškumas, apie kurį kalbu, kai sakau, kad tokius romanus ir mėgstu. Čia apie viską kalbama metaforomis – nerasite žodžio žydas, holokaustas... tačiau atsekant mažas detales, viskas susidėlioja į savas vietas. Ir kaip simboliškai pavadintas atvykęs vyras, tarsi pats būdamas to kitoniškumo simboliu!

„Žmogaus gyvenimas toks keistas. Kai mes į jį įstumiami, dažnai svarstome, ką čia veikiame. Gal dėl to, kai kurie, nuovokesni už kitus, tik praveria duris, užmeta akį ir, išvydę, kas slypi už jų, pajunta norą greičiau jas uždaryti.
Galbūt teisūs yra kaip tik jie.“

Romane vyrauja mirtis. Daug keistų sutapimų – nesutapimų, daug simbolių, nemažai galios suteikiama motinai, kaip tai, kuri pati gali nuspręsti, nuteisti, jei reikia, sudoroti. Be viso to, kad vyrauja mirtis, sukuriamas įspūdis, kad vadovaujantis žmogiškumu, lyg ir viskas vyksta „vienas už visus ir visi už vieną“ principu – nė velnio. Buvo aprašytos kelios situacijos, kur skaičiau, ir suvokiau, kad nors ir skamba baisiai, būčiau pasielgusi taip pat, kad tik išgyventi.

„Visi bijo to, kuris tyli.“

Baisūs dalykai čia aprašomi. Kaip jau ne kartą ir ne du esu minėjusi kitose savo apžvalgose, man kraujas užverda dėl neteisybės, dėl žmonių tamsumo, baimės tam, apie ką nieko nežino. Lengviau yra atsikratyti, nei tiesiog ateiti ir paklausti. Visi miestelio gyventojai susikuria savas versijas viskam, apie ką vėliau sklinda kalbos. Kai būtų galima tiesiog prieiti prie žmogaus, Anderer, ir paklausti – pone, ką jūs iš tiesų čia veikiate? Niekas to nepadaro. Niekas. Ir po to sumokama kaina. Nes niekam nepatinka tie, kurie žino ir mato per daug. Nepatinka kitokie. Išskirtiniai.

„Bet šiame pasaulyje verčiau niekada nebūti teisiam. Už tai jus vėliau visada privers labai brangiai sumokėti.“

O baisiausias man pasirodė Brodeko požiūris, ir ypač jo sakinys romano (raporto) pradžioje ir pabaigoje: aš čia niekuo dėtas.  Rašant raportą jis juk tampa tarsi nuodėmklausiu. Išgirsta tokių dalykų, kurių būtų norėjęs niekad negirdėti... ir vis tiek nieko nepakeitė... nors nujautė, matė, kažkur giliai žinojo... ar tikrai nedaryti nieko yra teisingiausia?

Ties knygos viduriu mąsčiau, kad knyga gera. Puiki. Tik kad kažko trūksta. Dar ir draugui rašiau, kad jei pasibaigs su klaustuku, bus trys žvaigždės iš penkių. Nes būtų didelė neteisybė skaitytojo atžvilgiu – per daug ištampytų nervų. Bet žinokit, dabar pagalvoju, pasibaigė kaip pasibaigė... ir viskas aišku, tikrai atsakoma į visus kilusius klausimus. Tik taip slogu palieka... ir taip liūdna. Ir man dar vis sunku patikėti, kokie negeri, juodi, tamsūs, kerštingi ir nesupratingi žmonės vis tik gali būti padarai. Knygos pabaigoje jau ir nervinausi, ir ašaros kaupėsi, ir pykau, ir norėjau pati bėgti gatvėmis, pasipiktinusi visa neteisybe... mane tokie romanai veikia. Pradžioje kažkiek priminė seniai skaitytą knygą „Amo sūpuoklės“. Sudėtinga, poetiška, vietomis šlykštoka. Bet karas ir nebūna romantiškas. Žmonių, kaip gyvulių, vežimas vagonais nebūna jaukus, mirtinas uždaužymas vien dėl to, kad esi kitoks, nebūna optimistiškas ar pateisinamas... skaudu. Ir tiek.

Puiki knyga. Drąsiai rekomenduoju. Jau senokai neskaičiau kažko, kam duočiau visas penkias iš penkių žvaigždučių. Ir vėl didelė padėka vertėjai, šįkart Jonei Ramunytei, už preciziškai atliktą darbą.