šeštadienis, rugsėjo 22, 2018

MANO TĖVAS ŠAGALAS - Gloria Goldreich

Deja, bet turiu malonumą pažinoti savanaudžių žmonių. Tokių, kurie tave atsimena, kai kažko prisireikia. Tokių, kurie mano, kad tik jie yra nuostabūs, kuomet kiti – nieko verti. Arba tokių, kurie, būdami visiški narcizai, pamiršta aplink save esančius... ir manau neklysiu sakydama, kad visi pažįstame bent vieną tokį žmogų.

Romanas pasakoja apie garsų rusų dailininką Marką Šagalą ir jo dukterį Idą. Visas romanas – jų santykių peripetijos, šeimos ir turto valdymo pasiskirstymas ir bėgimas. Bėgimas nuo karo, nuo vokiečių, nes visa Šagalų šeima – žydai.

Skaitant kito begalės minčių, tačiau ir labai džiaugiuosi visais dalykais, kuriuos sužinojau apie patį dailininką. Tikrai maniau, kad Chagall pavardė, skambanti taip prancūziškai, parodo iš kur jis kilęs.  Klydau. Ir tikrai nemaniau, kad jis buvo toks baisus žmogus. O iš pradžių skaitydama labai gailėjau Idos, ir tik vėliau supratau, kad vis tik, netoli obuolys nuo obels rieda...

Buvo įdomu skaityti apie jo kūrybos procesą. Iš to, kaip autorė aprašė jo darbus, juos įsivaizdavau absoliučiai kitokius, realistiškesnius, tikroviškesnius. O realybėje jo tapyba man simpatijų nekelia. Nei jo, nei jo didžiausio konkurento – Pikaso. Gal todėl mintyse niekaip neatgaminau darbų, matytų muziejuose.

Baisėjausi Šagalų skundais gyvenimu. Jų įsitikinimu, kad jie neliečiami, nes jis yra genijus, o genijų niekas nežudo. Pykau ant Marko, kai jis, teigdamas, kaip jam blogai, nes reikia pirkti dar vieną namą, apsimetė aklas viskam ir tarsi igroravo savo tautiečių holokaustą. Tai knyga apie aikštingus, pasikėlusius, egoistiškus, narcisistiškus žmones, kurie nemato nieko daugiau nei save. Absoliučiai jokios empatijos kitam, žmonių išnaudojimas, išskaičiavimai. Ypač baisėjausi  Ida. Siaubinga moteris. Kad Šagalas bjaurus, faktas, bet kad duktė bus tokia, tikrai pradžioje nenumaniau. Tironas išsiaugino sau tironę, kad valdytų Šagalų imperiją.

Romanas, tačiau toks tikrai biografinis. Tik jau ties pabaiga taaaaaip nuobodu ėmė darytis, tas pats per tą patį... buvo drąsiai galima vietoj tų 600psl palikti 400 ir niekas nebūtų pasikeitę... parodos būtų aprašytos, meilužių santykiai nupasakoti, šeimos išdraskytos, tos pačios klaidos padarytos... rekomenduoju tiems, ką domina ypatingos asmenybės. Ir nusiteikit, kad piktinsitės daug ir dažnai. Šiaip labai džiaugiuosi, kad skaičiau.




pirmadienis, rugsėjo 17, 2018

TABAKININKAS - Robert Seethaler

Mano pirma pažintis su „Man Booker“ premijos finalininku Robert Seethaler. Šiame romane pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakares. Apie jauną vaikiną Francą, kuris yra priverstas palikti mažą Austrijos miestuką, savo mamytę, ir vykti į Vieną. Francas Vienoje įsidarbina tabako parduotuvėlėje ir netrukus įvyksta du dalykai: Francas įsimyli jauną čekę su įspūdinga švarple ir susirandą naują draugą – žydą Zigmundą Freudą. Taip taip, tą patį Freudą.

Galiu pasakyti tik viena – man patinka skaityti geras knygas. Aš vengiu į rankas imti tas, kurių vertinimas žemesnis nei vidutiniškas. Gal aš klystu, gal kartais ir rasčiau kažką tobulo sau, kas nepatiko minioms, bet... man visai gaila laiko. Aš kliaujuosi kitų žmonių rekomendacijomis, ir tikrai labai retai kada lieku nusivylusi. Paskutiniu metu pastebėjau, kad Baltų lankų fėja man vis pasiūlo knygas, kurios man tikrai patinka (apie Brodeką dar vis galvoju, nors jau ne dvi ir ne tris knygas po jo perskaičiau) ir vėl pataikė beveik į dešimtuką. Ach, „Tabakininkas“. Ant viršelio sakoma, kad poetiška. Nesutikčiau, esu gerokai poetiškesnių skaičiusi. Bet ne tame esmė. Romanas puikus. Tikrai. Aš visada stebiuosi kaip galima tokią gerą istoriją sudėti į tiek mažai puslapių (šiuo atveju tikrai mažai) ir paversti ją įtaigia.

Siužetas tikrai nėra kažkuo labai ypatingas. Bet geram įspūdžiui sukurti autoriui pakako visai kitų dalykų. Skaitant vis pagalvodavau, ar Freudas ir realybėje buvo toks šmaikštus? Į klausimus atsakinėjo klausimais (na, bet čia daugumos filosofų ar psichoanalitikų „problema“)  - nepaprastai ironiškai, nesvarbu, apie liūdnus ar linksmus dalykus Francas su juo kalbėjosi.

 " - Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų?
          -  Atvirai pasakius, kažin.
          -  Tai kam tada visos tos knygos?
          -  Kartais ir aš savęs klausiu."

Aš tikrai suprantu, kad romanas apie karo išvakares, apie žydų genocidą, apie baimę, lūkesčius, tikėjimą ir visus kitus svarbius dalykus, bet ech... kaip aš vis tik būčiau norėjusi daugiau tų pokalbių tarp Freudo ir Franco! Jų vis atrodė nepakankamai.

Taip pat įdomus dalykas, kad apie Francą nebuvo suteikta daug informacijos, bet skaitant romaną galima pamatyti, kad jis linkęs analizuoti, kad jo įžvalgos teisingos, ir kad pats Freudas juo stebėjosi, tik niekada to garsiai nepasakė. O galų gale, juk ar būtų svarbus mokslininkas bendravęs su kažkokiu piemeniu, jei jam nebūtų buvę įdomu? Ir visa sapnų užsirašymo dalis, kurios nenoriu atskleisti, bet man labai patiko. Perskaičiusi knygą puoliau skaityti apie Freudo likimą ir kaip ten jam viskas susiklostė. Vėl jaučiuosi išmokusi ir sužinojusi kiek daugiau nei per kelias psichologijos paskaitas aukštojoje.

Kartojuosi, bet knyga puiki. Ir meilės, ir karo, ir rimtų temų, ir skaudžių likimų; kažkaip sudėjo daug visko per tuos porą šimtų puslapių ir palietė mano širdį. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad ir jums knyga patiks.

Knygą už puikią kainą įsigysite tiesiai iš Baltų lankų puslapio :)



sekmadienis, rugsėjo 16, 2018

MES SUKURTI BŪTI LAIMINGI - Veronique Olmi


Prancūzai man visada atrodė keisti. Ir snobiški. Ir jie bendrauja kitaip. Ir jų filmai bei literatūra skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Ar tai blogai? Tikrai, kad ne.

Siuzana pameta galvą dėl Seržo. Jis dar labiau. Viskas paprasta, kaip du kart du. Tik kad Seržas turi gerokai jaunesnę žmoną, du vaikus, o žmona jį taip myli, kad dėl jo padarytų bet ką. Siuzanos vyras jai kelia mažai emocijų, yra patogus.

Žinot, vis tik aistra yra labai sudėtingas reiškinys. Ji išjungia racionalumą, logiką, įjungia emocijas, kvailus sprendimus ir palieka neblogus prisiminimus. Apie pasėkmes nekalbu, čia jau kita tema. Šita istorija tik tai ir įrodo. Žmonės susipažįsta, vienas kitam atsiveria (kas baisiausia, kai pamąstau, kodėl vyrai pasipasakoti savo žmonai negali, o turi būtinai eiti ieškoti peties išsiverkti kitur?), mano, kad myli, aukoja santuokas, santykius su vaikais... aistra. Ji dėl visko kalta. Ir ar knygoje vykstantys dalykai turi kažką bendro su laime? Nemanau. Čia kaip ir knygoje „Subtilumas“ to subtilumo reikėjo su žiburiu ieškoti.

Arba situacija – vaikas šeimoje mato smurtą. Nesvarbu, fizinį ar psichologinį. Galbūt jam baisu, galbūt švelnius jausmus su laiku pakeičia neapykanta, tačiau susiformuoja tam tikras modelis galvoje. Beveik viską mes atsinešame iš savo šeimos. Tad reikia nebijoti mokytis, norėti keistis į gera, nebijoti tikrai mylėti ir pasitikėti vieni kitais.

Analizuojamas kaltės jausmas, vaikystės skauduliai. Maža knygutė, bet nemažai visko aprėpianti. O šiaip, keista knyga. Ne blogąja prasme, tokia, tiesiog, kitokia. Apie uždraustus santykius. Apie tai, kaip jie mezgasi, kodėl; panarstomos ir gilesnės tos neištikimybės priežastys. Nežinau, ir abejoju, ar po kelių mėnesių atpasakosiu siužetą, bet skaitėsi maloniai.

Knygą įsigyti galite baltoslankos.lt




šeštadienis, rugsėjo 15, 2018

ANGLAI KELEIVIAI - Matthew Kneale


bėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog tai buvo viena iš įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu. Geriausia? Ne. Įdomiausia – taip. Kodėl? Nes joje daug visko. Intelektualaus, įdomiai išdėstyto, priverčiančio susimąstyti, su savimi padiskutuoti, apsvarstyti, galų gale abejoti, tikrinti faktus, skaityti plačiau... tokios knygos man ir patinka. Buvau pasiilgusi romano su stipriu istoriniu užnugariu.

Net ant knygos viršelio paminima, kad istoriją pasakoja dvidešimt skirtingų personažų. O tai, pasakysiu atvirai, mane išgąsdino. Bet, žinokit, be reikalo. Tradiciškai buvau susiruošusi „konspektuotis“, tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad to neprireiks. Autorius meistriškai pateikia informaciją.

Devynioliktasis amžius. Iš Anglijos į Tasmaniją pajuda burlaivis su neįtikėtina ekspedicija – kontrabandininku kapitonu, rojaus sodo ieškančiu pastoriumi, gamtininku, aborigenų kaulų ieškančiu gydytoju ir ne ką mažiau įdomia įgula. Kita romano pusė – prieš kelis dešimtmečius Tasmanijos saloje vykstantis vietinių čiabuvių „auklėjimas“ ir genčių kovos. Tikriausiai toks būtų pats trumpiausias šio didelės apimties romano apibūdinimas.

Aš visada sakau, kad esu ypač nusiteikusi prieš žmonių skirstymą. Pagal rasę, religiją, odos spalvą, profesiją, luomą (?); bet kurias kitas priežastis. Priskyrus žmogų vienai ar kitai grupei, niekad negali būti tikras, ar tas grupės apibrėžimas tinka ir jam. Lygiai taip pat negali apie žmogų susidaryti nuomonės, žinodamas, kuriai grupei jis priklauso.

Literatūrinis nuotykis. Štai kas yra ši knyga. Tragedija persipina su komedija. Jūra susilieja su salomis. Gyvenimas laive tampa svarbesnis už tą gyvenimą, kurį paliko krante. Vienos tiesos – svarbesnės už kitas. Veikėjai pritrenkė savo įsitikinimais. Labiausiai – pastorius, išsiruošęs į ekspediciją tam, jog Tasmanijoje rastų rojaus sodą. Atleiskit, atskleisiu tai, kad būtent jis buvo tas veikėjas, kuriuo nuolat šlykštėjausi labiausiai. Tamsus, neišprusęs, nelankstus ir nuolat visais besinaudojantis ir mokantis tik imti, o ne duoti. Tarsi religija jam suteiktų tokias jėgas ir galias, kurių nesuteikia niekam kitam. Nieko daugiau nematė be savo tiesų, arogantiškas, piktas, negatyvus.

Skaudu skaityti, kaip gerais norais paremta ekspedicija virsta ego matavimusi ir šlykščiausių žmonių savybių paroda. Ir dėl to – skaudžios pasekmės. Nepaisant neigiamų dalykų, buvo įdomu daugiau sužinoti apie Australijos aukso karštinę, ir tai, kaip žmonės jai lengvai pasiduodavo.

Kita siužetinė linija mane domino kur kas labiau – Tasmanijos čiabuviai. Jų gyvenimas, papročiai, kultūra ir... jų genocidas. Atvykę anglai elgėsi beveik taip pat, kaip buvo elgiamasi su Amerikos indėnais. O gal ir blogiau... čiabuviai buvo paversti vergais, išnaudojami. Tikrai nesinori daug ko pasakoti – o ir išsiplėst galiu lengvai iki kelių lapų, tačiau skaityti lengva nebuvo. Atneša krikščionybę, neleidžia kalbėti savo kalba, prikabina nauju vardus, bando jiems primesti savo taisykles ir nuostatas. Atėję į JŲ žemę. Taip neteisinga. Niekada nebuvo ir nebus. Ir dar kalba, kad čia jiems daroma geras darbas. Manoma, kad jie yra mažiau išsilavinę; na gerai – nemoka rašyti ar skaityti. Bet juk komunikacija neapsiriboja vien raštu. Nesupranta Biblijos ar Dievo sąvokų ir įsakymų – bet juk jie šimtus metų gyveno ir išgyveno patys – matyt – turi kokius dievus ar tikėjimą ir patys. Skaičiau ir ėmė siutas. Kodėl ta krikščionybė ir jos „išlaisvinimas“, „geri motyvai“ išnaikina ištisas tautas ar gentis? Nesąžininga taip, ateiti ir į svečius ir diktuoti savo taisykles, o galiausiai namų šeimininkus išvaryti. Arba tai, kaip gentys buvo geranoriškos, nenorėjo nieko pulti, tačiau priverstos gintis liko kalčiausios.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie genocido problemas... Tasmanija, Amerika, Ruanda, žydai... taip eini per šimtmečius, ir vis tas pats, tik geografiškai per žemynus išmėtyta... bet visiškai tos pačios baisybės vyksta ir galo nematyt...

Puikus romanas. Mokslas prieš religiją. Rasizmas. Mirtis ir pagarba jai. Gentys, čiabuviai, kelionės laivu... mokėjimas būti ir išlikti žmogumi. Daug čia visko. Tikrai daug. Bet esu nuoširdžiai nustebinta to, koks turtingas pasakojimas ir kiek daug jaučiuosi sužinojusi. Tikrai rekomenduoju. Į šią kelionę verta leistis, tikrai tikrai.



RAUDONA UŽRAŠŲ KNYGELĖ – Sofia Lundberg

Gyvenime kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Nekalbu tik apie praeivius, sutiktus gatvėje, tikrai ne, tačiau apie tuos, kurie praskaidrino vieną ar kitą dieną, kurie priėmė po savo stogu ir pasidalino paskutiniu kąsniu... arba apie tuos, kurie tave įkvėpia norėti, gyventi, keliauti, pamatyti... ir tik susimąstau, kaip gerai, kad mes negyvename tokiu laiku, kai laiškai nepasiekdavo adresato, skambučiai būdavo tokie brangūs, kad tiesiog griūna gyvenimai ir likimai nuveda labai skaudžiais keliais. Mums tiesiog pasisekė gimti kitu laiku ir kitoje vietoje.
Ši labai liūdna istorija pasakoja apie 95 metų senolę, gyvenančią Stokholme ir jaučiančią, jog tai jos paskutinės dienos. Nepaisant labai prastos sveikatos būklės, Dorė bendrauja per skype su savo dukterėčia, kuri gyvena San Franciske ir rašo prisiminimus į raudoną užrašų knygutę, kurią gavo dar dešimtojo savo gimtadienio proga iš tėvo...
Kiekvienas skyrelis knygutėje pažymėtas abėcėlės tvarka, o galiausiai prie kiekvieno žmogaus vardo, apie kurį pasakoja Dorė – po prierašą – MIRĘS/MIRUSI. Dorė jaučiasi be proto vieniša, visi aplink ją miršta, tačiau ji nori pasidalinti savo gyvenimo istorija.
Pati istorija šokinėja tarp New York ir Paryžiaus, vienų mano mylimiausių miestų – malonumas skaityti! O pasirinktas pasakojimo būdas nuostabus. Keli skyreliai apie žmogų, paskutinis jų – su prierašu apie mirtį... tarsi daug trumpų ir įtaigių įstorijų apie tai, kokią įtaką vienas ar kitas žmogus padarė jos gyvenime. Visas tekstas tarsi koreliuoja su normaliu gyvenimu – kuomet vieni „skyriai“ ilgi, tęsiasi dešimtmečius, o kiti būna vos kelių puslapių... vieno vakaro pokalbis ar skausmingas nutikimas, apie kurį nenori prisiminti, nenori juo dalintis, tačiau jauti, kad be jo nebūtum toks, koks iš tiesų esi.
Dievinu tokias istorijas - apie labai stiprias moteris, kurios klumpa, pašliaužia, vėl atsistoja ir eina pakelta galva iki kilo kluptelėjimo. Be mirties baimės, su mokėjimu atleisti, pripažinti klydus... tiesiog, tai istorija, kurioje yra visko - meilės, karo, žiaurumo, kovos už save, šeimos vertybių diskusijų ir netikėtų sprendimų... ir daug daug lemtingų (ne)sutapimų...
Visi nusipelnome mylėti ir būti mylimi. Bent kartą gyvenime.


penktadienis, rugsėjo 14, 2018

VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng

Ar jums yra buvę taip, kad skaitydami pajaučiat šiurpuliukus nuo kalbos grožio ir to, kaip sudėlioti sakiniai? Net jei pasakojama apie skausmingus dalykus, ar jus veikia tiesiog paties teksto grožis, žodžių parinkimas, panaudotos stilistinės priemonės? Ta visa bendra visuma, kuomet tekstas iš paprastos istorijos virsta į brandžią, tvirtai suaustą ir subtilią tuo pačiu metu...

Jun Ling – kinė, vienintelė išgyvenusi vienoje iš japonų darbo stovyklų, atvyksta į Malają pas japoniškų sodų meistrą Aritomo. Ji pasiryžusi išsiprašyti to, kad jis jai sukurtų tikrą japonišką sodą jos sesers atminimui. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Jun Ling nekenčia japonų, o ir už krūmelių sodinimo ir medžių genėjimo slepiasi gerokai daugiau, nei galėtume numanyti...

Visa istorija pasakojama dviem skirtingais laikotarpiais – praeityje, kai tik Jun Ling atvyko pas Aritomo, ir vėliau, kai po daugelio metų teisėjavimo ji išeina į pensiją ir grįžta į Vakaro Miglų sodą...

Jau esu ne kartą minėjusi, kaip man patinka knygos apie menininkus. Ir visai nesvarbu, ar tai dailininkas, ar tapytojas ar sodų kūrėjas, kaip kad šiuo atveju. Viskas apie jo meną papasakota subtiliai, o kadangi kalbama per gamtos prizmę, buvo sunku nesižavėti ir ilgesniais aprašymais ar filosofinėmis diskusijomis. Galiu užtikrintai pasakyti, jog Aritomo buvo pats įdomiausias veikėjas šioje istorijoje. Jis man priminė mano sūnėną, kuris yra ne kartą sakęs, kad jei neturi nieko protingo pasakyti, geriau patylėk. Toks man pasirodė ir garsusis sodų meistras. Personažas įtaigus ir vis priverčiantis spėlioti – kodėl, kaip, su kuo?

Įtikinamai papasakota istorija. Ir verkiau, ir šiaip graudinausi, praplėčiau istorijos žinias, nors japonų žiaurumas ganėtinai garsus ir po daugelio metų... buvo bent pora vietų, kur jau buvo net sunku skaityti, bet vis tik prisiverčiau, nes tai tik sustiprino įspūdį.

„Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities.“

Ar galima nekęsti ir neatleisti tau nieko nepadariusiems žmonėms, vien todėl, kad jų tautiečiai tau sugriovė gyvenimą? Kaip su tuo pykčiu, nesibaigiančia neapykanta gyventi? Kaip judėti toliau... kaip atiduoti pagarbą, kai tave verčia tą daryti, ir kaip išmokti gerbti savo priešą? O galbūt jis nėra priešas? Gal tiesiog nepažįsti žmogaus?

Begalės klausimų ir tik keli atsakymai. Užrištomis akimis Jun Ling keliavo į mirties stovyklą, užrištomis, ar bent jau užmerktomis galima jausmingai nukeliauti per šio romano puslapius... kad stipriau išjausti, suprasti, iš nuspręsti, kada jau verta paleisti.




TRYS IEVOS DUKTERYS – Elif Shafak


Aš visada labai skeptiškai žiūriu į knygas apie religiją. Nesvarbu kurią. O jei dar Islamas! Juk tiek daug visko vyksta pasaulyje „Dievo vardu“, kad ta visa veikla nei smagi nei gera bebūna... o ir mane auklėjo kaip katalikę. Atrodytų, turėčiau tikėti vieną Dievą ir nieko daugiau. Bet aš taip negaliu. Man per sunku, ypač suvokiant kiek blogų dalykų yra įvykdyta ir tebėra vykdoma to Dievo vardu. Man labai  patinka katedros, bažnyčios, jų grožis, tačiau tuo pačiu suprantu, kad jas statant ir auksu kalant visas tas sienas, žmonės badavo, mirė, šeimos kentėjo, o ypač niekuo nekalti vaikiukai. Kodėl nebuvo galima tų auksų palupinėti ir Dievo vardu žmonėms padėti?

„Ji buvo išmokyta, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Ir vis dėl to ji negalėjo patikėti, kad religinį mokymą, kuris motinai šventas, o tėvui kelia norą plūstis, davė tas pats Dievas.“

Arba tas pats musulmonų kraustymasis į Europą ir savo tiesų brukimas... juk turite savo kultūrą, savo hidžabus, savo vargšes užguitas moteris, tai ir būkite... mes atvažiavę į jūsų šalis jums nenurodinėjame, kaip elgtis... o jūs Alacho žodį nešiojate prašyti ir neprašyti... aš esu labai šališka šiais klausimais ir šioje vietoje sutapimais tikiu ne daugiau nei tuo, kad žmonės perskaito šventus raštus ir juos supranta. Nesupranta. Tai yra gražių istorijų rinkiniai su begalėmis metaforų. O jei gyventume vadovaudamiesi metaforomis, kažin ar išgyventume.

„Trys Ievos dukterys“ – romanas apie tris drauges. Perė visą gyvenimą abejoja. Net tėvas vaikystėje jai yra sakęs, kad netikėtų tuo, ko nėra mačiusi, girdėjusi ir lietusi. Šyryn – ateistė, ir kartais net gana skaudžiai nusistačiusi prieš religijas, ypač Islamą. Ir trečioji – Mona. Nešiojanti hidžabą ir tuo besididžiuojanti, ginanti savo religiją aršiai ir entuziastingai. O visas merginas sieja ne tik religija, bet ir profesorius Azuras, kurio paskaitas apie Dievą jos lanko.

Autorė istoriją pasakoja dviem laikais ir daugiausiai kalba apie Perę. Perė prisiminimais grįžta į Oksfordą prieš keliolika metų, kur ir sutiko drauges bei jų visų gyvenimą pakeitusį profesorių. Profesorius arogantiškas, provokuojantis, tačiau tuo tik dar labiau traukiantis visus, kuriems religija kelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų.

Skaitydama tikriausiai pirmą kartą mintis ir citatas braukiausi pieštuku ir klijavau lipdukus. Religija čia dažniausiai nebuvo beprasmiškai kritikuojama, o labiau aptariama mažiau ar daugiau argumentuotose diskusijose. Būtent skaitant šias diskusijas ar Perės pamąstymus tų minčių ir radau labai daug. Ir tikrai daugumai jų pritariau. Net ir kai kurioms Monos mintims. Bet tai nekeičia fakto, kad žmonių tamsumas, nežinojimas ir laikymasis įsikibus į tradicijas prie gero dažniausiai nepriveda.

„Dievobaimingųjų tamsuoliškumas. Įsitikinimas, kad jų kelias tiesiausias, tik todėl, kad jie gimė šioje kultūroje ir neprieštaraudami sutiko su viskuo, ko buvo mokomi. Ir iš kur jie tokie tikri, kad jų tiesos pačios teisingiausios, juk jie mažai, beveik nieko nežino apie kitas kultūras, kitas filosofijas, kitą mąstymą?“

Knygoje vėl paliesta ir feminizmo bei moterų teisių tema. Ir nors viena pagrindinių veikėjų yra nuoširdžiai tikinti musulmonė, vyrauja nuotaika, tarsi pati autorė norėtų ištransliuoti mintis, kad vis tik nėra gerai elgiamasi su moterimis, kad jos užguitos, nelaimingos... dažnai net išnaudojamos. Man buvo labai įdomu apie tai skaityti. Apie gėdą kalbėti jei buvai išprievartauta ar buvo bandyta tą padaryti... apie melus vaistininkui, neva mėlynės paaky atsirado nukritus. Vyras yra viskas. Moteris yra niekas. Tokios tradicijos, jų reikia laikytis.

„Ar tikėjimas – vienintelis beteisių moterų jėgų šaltinis vyrų vyrams sukurtoje visuomenėje, ar jis -  tik dar vienas įrankis priversti moteris paklusti?“

Šioje knygoje buvo labai daug kartų paminėta, kad klausimai visada yra svarbiau, nei atsakymai. Ir iš esmės, tai bet kurios filosofijos pagrindas. Visi sakė tą patį, ir Sokratas, ir Aristotelis... nesvarbu koks laikmetis ar situacija. Tad skaitant šį romaną, patikėkit, klausimų kils ne vienas ir ne du. Skaičiau su dideliu malonumu. Mąsčiau daug, kai neskaičiau. Noriu diskutuoti, noriu kalbėti, ir noriu, kad žmonės būtų atviresni viskam. Nes tradicijos turi būti gerbiamos, bet vadovautis sveiku protu dar niekam nepakenkė...

Tyto Alba – esu nepaprastai dėkinga. Puiki knyga.



MERGINOS – Emma Cline


Visų pirma pradėsiu nuo paviršiaus, nekapstysiu giliai. Kai pamačiau šios knygos viršelį, jis man nieko nesakė. O juo labiau – visiškai nesuviliojo. Tik paskaičius aprašymą (prieš gaunant knygą iš savo Baltų lankų fėjos) supratau, kad vis tik man bus įdomu. Tada atsidariau goodreads puslapį. O ten – dar įdomiau. Visi vertinimai arba labai geri, arba labai blogi. Aha, mąstau, arba bus puiki knyga, mėgausiuosi skaitydama, arba eisiu Kalvarijomis ir sunkiai versiu puslapius. Mintyse meldžiausi ir vyliausi, kad būtų pirmas variantas. Ir neklydau. Bet apie viską po truputį.

Romanas pasakoja apie keturiolikmetę Evę, kuri gyvena 1969 metais Kalifornijoje su neseniai išsiskyrusia motina, lanko mokyklą, atrodo, yra visiškai paprasta paauglė. Tačiau kaip ir didelė dalis 
paauglių, ji jaučiasi pamiršta, nesuprasta ir nelaiminga, iki kol vieną dieną parke pamato merginų grupelę. Visiškai keistai susidėliojus aplinkybėms patenka į keistą sektą, komuną, vadinkime taip kaip norime, kuriai vadovauja Raselas. Visi jam puola po kojomis, visos merginos jį myli, o jis irgi dalina meilę, pažadus, emocijas ir reikliai vadovauja, bei, prireikus, merginas baudžia. Evė netrukus pasijaučia tarsi namuose – visi viskuo dalijasi, atrodo, lyg naujai jos atrasta vieta būtų tobulas priglobstis niekeno nemylimai paauglei.

Istorija parašyta labai jaunos amerikiečių autorės ir paremta tikrais faktais apie praėjusio tūkstantmečio aštuntąjį dešimtmetį siautėjusį serijinį žudiką Charles Manson’ą. Vos pradėjus skaityti romaną jungiausi googlę į pagalbą ir nemažai skaitinėjau. Iš tikrųjų realybėję moteris išnaudojęs ir viliojęs į sektą Charles (knygoje Raselas) vos pernai mirė kalėjime, kuomet daug metų jame sėdėjo. 

Pradžioje jam buvo paskirta mirties bausmė, tačiau, paskelbus ją nekonstitucine ir pažeidžiančia žmogaus teises, Kalifornijoje, Ch.Manson kalėjime turėjo praleisti visą savo gyvenimą.

Žinot, kai man kas pasako apie Kaliforniją, kad ech… kokia valstija… Los Andželas, svajonės, gražu, įdomu… mane apima visiškai kitokios emocijos. Kadangi yra tekę pabūvoti didelėje dalyje romane aprašytų vietų, galiu drąsiai pasakyti – jokioje šalyje nesijaučiau tokia nesaugi, kokia įbauginta, kokia  jaučiausi keliaudama šia valstija. Apie tai jau rašiau kelis atskirus įrašus, kam įdomu, sukelsiu nuorodas į komentarų skiltį. Kalbant apie knygą – toks San Franciskas, kokį pavaizdavo Emma Cline – yra ir po šiai dienai. Tokia Kalifornija – su kulkų suvarpytais langais, su nesaugiomis degalinėmis ir nejaukiais praeiviais… taip tebėra. O kai kam tai – svajonių išsipildymo valstija. Kontrastai ir tikriausiai, skirting žmonių lūkesčiai.

Pačioje knygoje veiksmas vyksta labai keistu tempu. Viskas tarsi sulėtinta. Tarsi jiems apsivartojus narkotikų, norima, kad ir skaitytojas į istoriją pasinertų panašiu tempu. Autorė labai daug smulkmenų atskleidžia iš anksto. Ir beveik nieko konkretaus iki pačios pabaigos, kol nepradeda aiškėti kas įvyko, kodėl, kada…

Mane visą romaną baugino ne pats Raselas, kaip personažas. Ne pats faktas, kad taip buvo vaizduojamas vienas žiauriausių pasaulyje egzistavusių nusikaltėlių; ne ne, ne tai. Mane kur kas labiau baugino tai, kaip lengvai buvo kontroliuojamos rančos merginos. Kaip užtekdavo vieno žvilgsnio ar prisilietimo ir jos darydavo viską, ko tik Raselui reikėdavo. Visos buvo tokios silpnos ir pažeidžiamos, kad tiesiog neįtikėtina, kaip jos visos atsidūrė tokioj vietoj tuo pačiu metu. Bet vėlgi, yra daug įtaigių žmonių. Ir labai daug silpnų, pažeidžiamų. Kad ir Evė, kurios mamai buvo svarbiau jos naujoji meilė, nei dukra. Pasijautė namie nereikalinga – nieko, bus reikalinga kitur. Ta dalis ir buvo pati baisiausia.

„Mano tėvams stigo švelnumo, tad vos atitokau iš nuostabos, kad kas nors bet kurią akimirką gali mane šitaip paliesti, kad prisilietimo dovaną gali gauti lyg niekur nieko, paprasčiausiai, lyg gabaliuką kramtomosios gumos. Tai buvo nepaaiškinama palaima“ (Apie plaukų pynimą.)
Knyga iki pačios pabaigos laikė mane prikausčiusi. Negalėjau patikėti dalykais, kuriuos skaičiau. Buvo baisu. Tikrai nuoširdžiai sakau, jaučiausi įbauginta. Ir emociškai paveikta. Esu toje kategorijoje, kuriems knyga labai patiko. Ir tikrai rekomenduoju, ypač visiems, kurie turi vaikų, ar ketina tokių turėti.

Mylėkite savo vaikus. Kalbėkitės su jais. Jei skiriatės su vyru/žmona, ieškotės naujos meilės, neleiskite, kad tai atsidurtų svarbesnėje vietoje, nei jūsų vaikas. Juk auginate žmogų. Asmenybę. Saugokite vieni kitus. Nes tokie dalykai, kokie vyko šiame romane, ar tiesiog Kalifornijoje prieš kelis dešimtmečius, gali nutikti bet kam. Istorija, deja, yra linkusi kartotis, ir kai vienus įkvepia geri žmonės ir gražios istorijos, kiti to įkvepimo semiasi iš pabaisų. Tad tiesiog, rūpinkitės savo vaikais. Apskritai, savo artimaisiais. Riba tarp gėrio ir blogio yra gerokai lengviau peržengiama, nei mums atrodo.



LAIMĖ PO DORDONĖS RIEŠUTMEDŽIAIS – Catherine Isaac


Ar žinot, kaip būna, kad vienos knygos iškart patraukia – nors ir su ganėtinai mažai atskleidžiančia anotacija, o galbūt vieta, kurioje bus vystomas siužetas... tai ši patraukė kažkuo, tik iki šiol nežinau kuo. Pavadinimas banalus, visiškai nesudomino, anotacija... na bent jau tema pasirodė šiek tiek įdomesnė ir arčiau realybės... taigi, nežinau kodėl, bet labai optimistiškai nusiteikusi čiupau šį romaną.

Džesė jau dešimtmetį viena augina sūnų, kadangi santykiai su vaiko tėvu nenusisekė – visi Adamo lakstymai palei moterų sijonus galiausiai ją privertė priimti svarbų sprendimą. Džesės motina guli mirties patale, tačiau pasiūlė dukrai važiuoti į Dordonę, į Prancūziją, pas buvusią gyvenimo meilę vien tam, kad sūnus gautų progų pabūti su tėvu. Arba kad tėvas pabūtų su sūnumi. Iš paskos Džesė prisikviečia ir draugų, kad jai pačiai nebūtų taip nejauku leisti laiką su Adamu.

Atvykus į Prancūziją – tušti pažadai, Adamas su nauja „meile“, užimtas, laksto po susitikimus, o Viljamas, dešimtmetis jų sūnus nuolat nuviliamas. Skaitant ne vieną ir ne du kartus norėjosi Adamą gerai papurtyti.

Labai patiko ir praeities motyvai – tiek pasakojimas apie Viljamo gimimą (toje situacijoje nors galva sieną daužyk), tiek istorijos apie Adamo ar Džesės tėvus. Viskas iš kažkur ateina – tiek nenoras turėti vaikų, tiek keisti santykiai su tėvais. Kaip sakoma, lazda turi du galus. Visada. Pamąsčius iš kitos pusės, juk mūsų niekas nemoko kaip būti gera mama ar geru tėvu. Viskas būna nauja, pirmas kartas dažniausiai viskam. Ypač pirmas vaikas dažniausiai būna tarsi bandomasis triušiukas. Suprantama, kad tėvų klaidos skaudina, ypač kai jų nenorima pripažinti... bet... ar patys galėtume geriau?

Šioje istorijoje nemažai ir paslapčių. Ir pagalvojus, jei ne tos paslaptys, galbūt Džesei nė nebūtų reikėję vienai auginti sūnaus? Tiesiog labai nedėkingai susiklosčiusios aplinkybės. Deja, taip labai dažnai būna ir gyvenime, kai matome tik tai, ką norime matyti.

Ir žinoma, pagrindinė tema, gal greičiau, knygos problema – liga. Nepagydoma. Nenuspėjama ir priverčianti kankintis visus aplinkui. Bet kartu ir suvienijanti šeimas, sugrąžinanti viltį ir padedanti mylintiems vėl sugrįžti vieniems pas kitus.

Labai optimistiška istorija. Gražiai parašyta. Tik man šiek tiek pritrūko išbaigtumo, norėjosi sužinoti daugiau ir apie kitus veikėjus, ne tik Adamą su Džese... bet knygą tikrai rekomenduoju. Bent aš keliose vietose graudinausi, kad nesakytumėt, jog neįspėjau – servetėlės prie šios knygos – būtina.



HELENOS PASLAPTIS – Lucinda Riley


Sakysit, yra tobulų šeimų? Tokių, kuriose nėra paslapčių? Matyt ne veltui egzistuoja posakis – nėra namų be dūmų. Visos šeimos turi savo dėmes, problemas; galbūt asmenį, kurio niekas nekviečia į šventes , nes prisigeria ir daro nesąmones; galbūt moterėlė, kuri mano, kad niekas jos gyvenimo būdo nežino, o iš tiesų žino visi ir tai apkalbinėja už akių... ir daug kitokių galimų variantų. Visos šeimos yra įdomios savaip. Apie visas būtų galima parašyti gerą knygą arba sukurti puikaus siužeto filmą.

Buvusi balerina Helena su šeima ir draugais po daug metų vėl atvyksta į Kiprą, ir vilą „Pandora“, kurią jai prieš mirtį paliko jos krikštatėvis. Čia Helena sutinka savo paauglystės meilę, o Pandora tarsi burbulas paslapčių, tarsi tik ir laukia, kad jos visos bus atskleistos...

Kaip simboliškai pavadinta vila. Esu visiškai tikra, kad Riley tą padarė sąmoningai. Skaitai ir stebiesi – ar turės žmonės čia ramias atostogas, ar ir bus, kaip diena, taip naujiena?

Pasakojimas vyksta dviem perspektyvomis – pasakoja pati Helena; taip pat skaitome ir jos trylikamečio šūnaus Alekso dienoraštį, kuris iš pat pradžių mane glumino. Vaiko mintys buvo išdėstytos taip, jog maniau, kad skaitau kokio brandaus vyro memuarus. Su keliais vaikiškais intarpais ir pasiguodimais dėl vaikiškų meilių. Vėliau viskas paaiškėjo – Aleksas, nepaprastai protingas vaikas, tad jo filosofiniai išvedžiojimai, pradžioje kėlę šypseną, vėliau man pradėjo patikti.

Ir tas kaltės jausmas. Helena turi paslapčių, kruopščiai jas slėpė daug metų. Kodėl? Kodėl mes slepiame dalykus, kurie įvyko prieš tai. Juk mus vyras ar nauja moteris priima su visu bagažu. Bent jau taip turėtų būti. Ir kodėl Helena save kaltino. Skaičiau ir stebėjausi, nes taip būtų elgusis moteris prieš šimtą ar daugiau metų, o ne šiame tūkstanstmetyje. Pykau ant jos. Gera žmona, puiki mama, jaunystėje mylėjo, darė klaidų. O kas jų nedaro? Moteriška ir beprasmiška yra graužti save dėl dalykų, kurių tikrai negali pakeisti.

Romano pradžioje, pripažinsiu, Riley rašymo stilius (kas nežinote, ji rašo į diktofoną, vėliau, turi žmogų, kuris viską perkelia ant popieriaus ar į kompiuterį) erzino. Net ir visi gana tikroviški ir natūralūs dialogai, seniau mane taip džiuginę. Taip jau būna paskaičius daug sunkesnės literatūros...

Bet kuriuo atveju, ši istorija buvo tikra atgaiva. Vasara, Kipras, įdomios šeimos dramos ir paslaptys, viskas pinta perpinta... Lucinda Riley moka sukurti istorijas taip, kad nesinori padėti knygos į šalį, kol neužverti paskutinio puslapio. Buvo gera pabėgti nuo holokaustų ir inauguracijų. Vasariškas, ne per saldus, bet pripažinsiu, ne pats geriausias jos darbas, nors padėti šalin, pradėjus, nebenorėjau.
Ačiū Tyto albai. Mano smegenys tarsi po gero gero spa. 



ESEKSO SLIBINAS – Sarah Perry


Oj kokia nuostaba mane ištiko skaitant šį romaną. Viktorijos laikai. Pats „derlingiausias“ amžius ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje; tobulėja pramonė, mokslas, medicina, žmonės įgija daugiau teisių (su keliomis išimtimis). Jeigu jie yra mieste ir gali daugiau lengvai pasiekti. Būna juk panašios situacijos ir šiais laikais, kuomet miestas ir kaimas, o ypač žmonės juose, skiriasi kaip diena ir naktis. O šis romanas būtent apie kaimo gyvenimą.

„Esekso slibinas“ – labai keista knyga. Tiesiog neįprasta. Pasakojimas atskleidžia XIX amžiaus pabaigos intrigas ir problemas, puikiai sukuria kontastą tarp miesto ir kaimo, tarp vidutinės ir aukštesniosios klasių.

Kora – jauna moteris, po vyro mirties viską meta ir pasiėmusi sūnų atvyksta į Eseksą tirti įvairių uolienų ir fosilijų. O miestelis susikaustęs, visi žmonės įbauginti pelkynuose ir dumblynuose gyvenančio slibino. Kora netrunka susipažinti su klebonu Viljamu Ramsonu ir jo nuoširdžia ir šilta žmona Stela. Lyg ir vyktų normalus gyvenimas, tačiau Kora netrukus išgirsta legendą apie slibiną ir ja susidomi, o miestelyje pradeda dėtis keisti dalykai...

Labai daug kartų skaitant vis reikėjo grįžti. Perskaitai pastraipą dvi ir supranti, kad nieko nesupratai. Tekstas labai gražus, turtinga ir spalvinga kalba leidžia mėgautis, nors skaityti nebuvo lengva. Tikrai ne atostogų romanas.

Vėl eilinį kartą menkinami dalykai, apie kuriuos nežinoma – medicina, ypač chirurgija, nes juk kaip galima pjaustyti dievo kūrinį? Mergaitė svajoja būti gydytoja? Nebus! Vaikas keistai elgiasi - jo reikia bijoti. Šiais laikais suprantame, kad ko gero vaikas – autistas. Ir dar begalės tokių pavyzdžių, puikiai iliustruojančių, kaip iš tiesų mes patobulėjome. Nors dar tikrai yra kur. Diskriminacija tarsi peršoka nuo vienų, ant kitų, kurie atrodo, kalba, ar tiesiog gimsta kitokie.

Tie, kurie nemėgstate fantastikos, nesileiskite atbaidomi pavadinimo.  Nors skaitant, patikėkite, minčių kyla visokių – tikrai buvo keli nejaukūs epizodai, kuomet ta gotikinė nuotaika prasiskverbia iki kaulų smegenų... ne fantastikos ir ne slibinų reikia bijoti. Ne tamsos, kuri nusileidžia kartu su saule, o tamsumo savo galvose, neišprusimo. Bandos jausmo, paskalų, smegenų plovimo; kas keisčiausia, būtent klebonas šioje istorijoje buvo tas, kuris mąstė racionaliai ir logiškai. Knyga labai priminė H.Kent „Gerieji žmonės“, tad garantuoju, kam patiko ana, patiks ir ši.

Pasikartosiu – tai labai keista knyga. Kas tikitės daug veiksmo, slibinų skerdynių, kraujo, kovos – to bus nedaug ir kiek kitokiomis aplinkybėmis. Kai ties knygos viduriu maniau, kad ech... kaip man čia ją greičiau pabaigus, tai vėliau viskas stojo į savas vietas ir skaityti pasidarė daug įdomiau. Man tiesiog patinka knygos, kurios priverčia apie labai daug ką pagalvoti.

Dar kartą didelis ačiū leidyklai Baltos lankos už proto mankštą ir gražų tekstą! Beje, jūsų vertėjai NUOSTABŪS. Reta leidykla leidžia knygas be korektūros klaidų ir su stipriu vertimu.



DZIEDAS – Romas Treinys


Nežinau kodėl (nors įtariu), man visada labai sunku į rankas pasiimti knygą, rašyta lietuvių autorių. Po Vienuolio, Ivanauskaitės, Putino, Parulskio ir Radvilavičiūtės ar tos pačios Ivanauskautės su Tiškevič... man sunku išsirinkti ir patikėti, kad man patiks. Šios užsimaniau vos išvydus nuostabų viršelį – pats Dziedas. Nei kas jis toks, nei kokią istoriją papasakos – nė nenumaniau.

O Dziedo pasakojama istorija nukelia mus šimtmečiais į praeitį – į Napoleono žygius, pasakoja apie Edgarą Ramsay, šoktų kilmės karžygį, kontrabandininką. Taip pat nukelia ir pora šimtų metų atgalios ir pasakoja apie du brolius – Andrių ir Tomą Ramzas; priverčia juos kovoti už savo meilę ir su Raudonaja armija arba prieš ją. Ir kad ir kokie skaudūs būtų vyrų likimai, juose netrūksta šilumos, žmogiškumo.

Kai skaitau tokius romanus, man viskas atrodo taip paprasta – susirandi savo gyvenimo meilę vos persimetęs keliais žvilgsniais. Ar taip iš tiesų ir būdavo, tik mes, turėdami visus tinder ir santykius padėsiančius išsiaiškinti tūkstančius straipsnių intenete, vieni kitus nustojome vertinti? Ar merginimas trukdavo ilgiau, o rašytojas nenorėjo visų tų ilgų aprašymų įtraukti? Kažkaip visada toks klausimas iškyla.

Knygoje nemažai žiaurumo. Treinys rašė tiesiai šviesiai, be užuolankų. Jei išvirto viduriai, taip ir parašys. Jei išlupta akis kabo ant gyslos – bus juodu ant balto. Tik vietomis būčiau norėjusi ko nors nekramsnoti skaitydama.

Romane persipina lietuvių, škotų, rusų, žydų ir švedų likimai. Visko TIEK daug... keliami įdomūs ir svarbūs klausimai. Kai kada skaitant taip širdį suspaudžia, kai kada pasidaro baisu dėl veikėjų, 
vienoje vietoje net ir ašarą išspaudžiau... piktina neteisybė ir tai, kad yra be galo be krašto kovojama, jau net ir nebežinant dėl ko tas karas vyksta. Skaitydama tokias knygas suprantu, kad mes labai mažai žinome apie savo istoriją.

Negaliu nepaminėti poros personažų – Plunksnelės, kuris buvo kontrabandininkas, maištininkas, su žmona visą gyvenimą rūpinosi žuvusio draugo žydo sūnumi. Įdomus, stiprus veikėjas. Ir pats Dziedas. Vien visi juokeliai, parašyti dzūkų tarme, skaičiau ir juokiausi, toks išminties kupinas žmogus, negali nesižavėti.

Yra dar ne du ir ne trys dalykai, apie kuriuos norėčiau ir galėčiau kalbėti, bet paliksiu paanalizuoti patiems skaitojams. Romanas tikrai ne iš lengvųjų, vietomis painu, ypač pradžioje, kol suriši galus dėl laikotarpių ir veikėjų, bet tikrai puikiai parašytas ir jutau malonumą jį skaitydama.



DOLCE AGONIA – Nancy Huston


Dvylika apaštalų. Paskutinė vakarienė ir Jėzus su batuta, diriguojantis jiems. Ar tikrai?
Romanas pasakoja apie dvylika draugų, įstrigusių name per Padėkos dieną. Visus pasikviečia rašytojas Šonas, ir netrukus jo draugai su antrosiomis pusėmis, ir net mažu vaiku, atvyksta. Kas laiku, kas pavėlavę, bet atvyksta.vakarėlio eigoje pastebima, kad lauke tiek sniego, kad vyrai nė neketina eiti kasti – visi pernakt sėdi ir dalinasi prisiminimais. Tačiau ar tikrai?

Sugadinsiu tris puslapius malonumo kažkam pasakydama, kad didelė dalis veikėjų susijusi. Kas buvęs kieno nors meilužis, kas kažką tebemyli, kiti mokslo draugai, treti – pavydūs konkurentai. Bet vis tiek, veikėjai surišti nematomais likimo mazgeliais, ir didelėje dalyje istorijų vienas ar kitas veikėjas pasimaišo draugų kelyje.

Kai sakiau, kad dalinasi istorijomis, gal kiek melavau. Bet ne ne. Dalinasi ir jomis, pamatysit. Bet daug labiau yra dalinamasi prisiminimais tik su skaitytoju, skliaustuose. O dabar klausimas, ar esate kada nors ką nors padarę gyvenime, kas buvo šlykštu, negera, nedora visomis prasmėmis, apie tai garsiai niekam neprisipažintumėt, nes gėda? Tai nebūtinai turi būti didelis blogas dalykas. Nebūtinai. Bet ar esate? Aišku, kad taip. Mes juk žmonės. Jei ne iš blogos valios, bent iš smalsumo esame kažką padarę, kas mintyse mus pačius vis sugėdina, tačiau garsiai nepuolame to pasakoti. Taip ir šiame romane – pasakojimų daug. Tiesiog šimtai paviršutiniškų pasakojimų garsiai – o prisiminimai... tie neįgarsinti...  ohoo... ir šlykštoka vietomis, ir neteisinga... na visi dalykai, kuriuos minėjau prieš tai. Bet suvokiu, kad vis tik žmogus yra toks padaras. Visi turim tą kruopelę blogio ir visiems ji pasireiškia skirtingai.

Ir pati geriausia knygos dalis. Tikrai, pamatysit – kas antras skyrelis, kai pasakoja ne kas kitas – o Dievas. Po prologo rojuje, tas kas antras skyrelis vis su nauju vardu. Vieno iš užstalėje sėdinčių vakarieniautojų. Ir pasakojama, kaip Dievas juos pasiima. Žinot, šioje situacijoje galėčiau net ir daugiau komentuoti, bet to nedarysiu. Pasakysiu tik tiek, kad tekstai buvo puikūs. O keli iš jų taip prajuokino, kad nepamenu kada paskutinį kartą mirtis atrodė tokia linksma. Skamba žiauriai, bet juokiausi pasikūkčiodama vienoje vietoje.

Daug skaudžių likimų, dar daugiau paslapčių. Gražus, lėtas, poetiškas tekstas. Dar įdomesni Dievo intarpai (aš juokauju ir suprantu, kad knygą Nancy Huston rašė). Knyga tikrai intelektualiam skaitytojui, greitai tokios neįveiksi, nes bent jau aš, kaip labai greitai skaitantis žmogus, turėjau daug ir dažnai grįžti pastraipomis ir skaityti darsyk. Tikrai kitokia knyga.



BRODEKAS – Philippe Claudel


Kodėl gi, kodėl, kodėl aš šios knygos neatradau anksčiau? Juk parašyta ji, palyginus, taip seniai... ir dabar, vis pasižiūrėdavau, kad tokia yra, bet vis rankos neprieidavo. Kol galiausiai ji pateko man į rankas Baltų lankų dėka.

Brodekas grįžta po karo į namus. Pas mylimą žmoną, nes tik jos veidas ir prisiminimai apie ją padėjo jam išgyventi koncentracijos stovykloje. Jis atlaikė buvimą šunimi, atlaikė sunkias keliones traukiniu, žmonių žiaurumą, jų skirstymą pagal daug skirtingų dalykų... sadizmą, mirtį, kažkokiais stebuklingais būdais pasiglemžusią visus, tik ne jį. Grįžus į neįvardytą miestelį, nepasakyta kokioje šalyje, jį pasitinka pasikeitusi žmona. O po kurio laiko į miestelį įžygiuoja vyras, kurį Brodekas pramina Anderer (vok. kitas). Niekas nežino kas jis toks, ko jis atėjo, ką čia veikia. Galiausiai miestelio vyrai jį nužudo, o Brodekui pavedama parašyti apie tai raportą.

Štai čia yra daugiasluoksniškumas, apie kurį kalbu, kai sakau, kad tokius romanus ir mėgstu. Čia apie viską kalbama metaforomis – nerasite žodžio žydas, holokaustas... tačiau atsekant mažas detales, viskas susidėlioja į savas vietas. Ir kaip simboliškai pavadintas atvykęs vyras, tarsi pats būdamas to kitoniškumo simboliu!

„Žmogaus gyvenimas toks keistas. Kai mes į jį įstumiami, dažnai svarstome, ką čia veikiame. Gal dėl to, kai kurie, nuovokesni už kitus, tik praveria duris, užmeta akį ir, išvydę, kas slypi už jų, pajunta norą greičiau jas uždaryti.
Galbūt teisūs yra kaip tik jie.“

Romane vyrauja mirtis. Daug keistų sutapimų – nesutapimų, daug simbolių, nemažai galios suteikiama motinai, kaip tai, kuri pati gali nuspręsti, nuteisti, jei reikia, sudoroti. Be viso to, kad vyrauja mirtis, sukuriamas įspūdis, kad vadovaujantis žmogiškumu, lyg ir viskas vyksta „vienas už visus ir visi už vieną“ principu – nė velnio. Buvo aprašytos kelios situacijos, kur skaičiau, ir suvokiau, kad nors ir skamba baisiai, būčiau pasielgusi taip pat, kad tik išgyventi.

„Visi bijo to, kuris tyli.“

Baisūs dalykai čia aprašomi. Kaip jau ne kartą ir ne du esu minėjusi kitose savo apžvalgose, man kraujas užverda dėl neteisybės, dėl žmonių tamsumo, baimės tam, apie ką nieko nežino. Lengviau yra atsikratyti, nei tiesiog ateiti ir paklausti. Visi miestelio gyventojai susikuria savas versijas viskam, apie ką vėliau sklinda kalbos. Kai būtų galima tiesiog prieiti prie žmogaus, Anderer, ir paklausti – pone, ką jūs iš tiesų čia veikiate? Niekas to nepadaro. Niekas. Ir po to sumokama kaina. Nes niekam nepatinka tie, kurie žino ir mato per daug. Nepatinka kitokie. Išskirtiniai.

„Bet šiame pasaulyje verčiau niekada nebūti teisiam. Už tai jus vėliau visada privers labai brangiai sumokėti.“

O baisiausias man pasirodė Brodeko požiūris, ir ypač jo sakinys romano (raporto) pradžioje ir pabaigoje: aš čia niekuo dėtas.  Rašant raportą jis juk tampa tarsi nuodėmklausiu. Išgirsta tokių dalykų, kurių būtų norėjęs niekad negirdėti... ir vis tiek nieko nepakeitė... nors nujautė, matė, kažkur giliai žinojo... ar tikrai nedaryti nieko yra teisingiausia?

Ties knygos viduriu mąsčiau, kad knyga gera. Puiki. Tik kad kažko trūksta. Dar ir draugui rašiau, kad jei pasibaigs su klaustuku, bus trys žvaigždės iš penkių. Nes būtų didelė neteisybė skaitytojo atžvilgiu – per daug ištampytų nervų. Bet žinokit, dabar pagalvoju, pasibaigė kaip pasibaigė... ir viskas aišku, tikrai atsakoma į visus kilusius klausimus. Tik taip slogu palieka... ir taip liūdna. Ir man dar vis sunku patikėti, kokie negeri, juodi, tamsūs, kerštingi ir nesupratingi žmonės vis tik gali būti padarai. Knygos pabaigoje jau ir nervinausi, ir ašaros kaupėsi, ir pykau, ir norėjau pati bėgti gatvėmis, pasipiktinusi visa neteisybe... mane tokie romanai veikia. Pradžioje kažkiek priminė seniai skaitytą knygą „Amo sūpuoklės“. Sudėtinga, poetiška, vietomis šlykštoka. Bet karas ir nebūna romantiškas. Žmonių, kaip gyvulių, vežimas vagonais nebūna jaukus, mirtinas uždaužymas vien dėl to, kad esi kitoks, nebūna optimistiškas ar pateisinamas... skaudu. Ir tiek.

Puiki knyga. Drąsiai rekomenduoju. Jau senokai neskaičiau kažko, kam duočiau visas penkias iš penkių žvaigždučių. Ir vėl didėlė padėka vertėjai, šįkart Jonei Ramunytei, už preciziškai atliktą darbą.



ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2018

SAUSRA – Jane Harper

Tiesą pasakius, niekada nemėgau detektyvų, nes būna daug painiavos, niekada negalima niekuo pasitikėti, o galiausiai viskas labai greitai ir neįtikinamai išaiškinama. Bet šiai knygai buvo tiesiog sunku atsispirti. Vien viršelis, kai į į žiūri, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaizdas liejasi... ir vėl, taip sutapo, kad dabar knygą skaičiau tuo pat metu, kai veidu ir kūnu teka prakaitas nuo karščio. Nežinau, kuris kurį papildė – ar karštis čia, ar knygoje.
Jane Harper istoriją pradeda gana painiai – po daug metų į Kievarą atvyksta Aronas Falkas, o čia visi jį puikiai prisimena. Ir tikrai svetingai nesutinka. O Aronas atvyksta į laidotuves – miestelyje įvykusi didžiulė nelaimė, jo geras vaikystės draugas iššaudė savo šeimą ir nusišovė pats. Tik deja, sausros iškamuotoje vietovėje gerokai daugiau paslapčių, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir pirmas įspūdis ne visada teisingas. Taip pat, iškeliamos į aikštę ir senos paslaptys bei mirtys. Iš buvusio gerų draugų ketverto gyvi belikę tik du. Ir visi, įtariama, susiję su vieni kitų mirtimis.
Skaitant į akis labiausiai krito ir patiko du dalykai, kurie glaudžiai vienas su kitu susiję. Pirmas – tai smulkmenos ir detalės. Ypač romano pradžioje. Taip skaitai, ir jauti viską. Kiekvieną praskrendančią musę ar karšto oro gūsį. Antras – atmosfera. Būtent ją ir junti daug stipriau tų detalių pagalba. Tokia maža detalė, kaip atnešta viskio stiklinė, su jau patirpusiu ledu, o po kelių minučių pokalbio viskis jau šiltas... įtaigu? Tikrai taip. Esu perskaičiusi nemažai knygų, kuriose kaimas ar miestelis yra paralyžiuojamas vienos ar kitos gamtos stichijos. Čia buvo šis tas naujo. Sausros pagalba viskas sustingsta ir sulėtėja. Tiesiogine ta žodžio prasme.
Kalbant apie patį detektyvą – labai žavėjo ne tiek tas „neoficialus“ policininkų darbas, kiek jo efektyvumas. Jau atrodo randa siūlo galą, ir vėl išsprūsta, tačiau tada tuoj pat imamasi kito. Puikiai aprašytas jų darbo procesas.
Autorė pasakoja apie visus ir daug, tačiau tarsi keliomis perspektyvomis – atsiranda mažos pastraipos, papildančios liudininkų parodymus trumpais papasakojimais, kaip viskas vyko iš tikrųjų, ir tik įrodančiais, kaip mes iš tiesų nepastebime vienas kito, kūno kalbos, neskaitome tarp eilučių. Ir kaip tas pastabumas kartais gali išgelbėti gyvybę...
Yra dalykų, apie kuriuos ir susimąstyti verta. Bet čia nenoriu apie tai kalbėti, kad nesugadinti skaitysiantiems malonumo. Ir tikrai, skaitykite dabar, kai toks oras. Knyga pasirodys labai stipri ir įtikinanti. Be viso to, labai malonus rašymo stilius. Nelengvas, bet malonus.
Dar kartą ačiū Baltos Lankos.
#50 (ir taip, labai džiaugiuosi šiuo skaičiuku, nes tai reiškia, kad įveikiau savo šių metų nusistatytą tikslą)


NAMŲ FRONTAS – Kristin Hannah

Myliu Hannah, bet ši jos knyga jau tokia tip top pagal Picoult suregzta. Ar sutapimas, nežinau. Lygiai taip pat priminė ir filmą „A Thousand Times Goodnight“, ta pati tema – mama išvyksta į karą. Tik Hannah atveju kaip karė, o filme kaip reporterė-fotografė. Beje, labai rekomenduoju abu.
Istorija aprėpia tiek daug – šeimos santykius, vyro ir moters meilę, karą, paauglystės problemas, potrauminio streso sindromą... ir daug kitų dalykų, apie kuriuos užsiminusi, atskleisčiau per daug siužeto vingių ir sugandinčiau malonumą skaitysiantiems.
Labai patiko mamos pasirinkimas meluoti šeimai ir rašyti gražius, tarsi pro rožinius akinius, laiškus savo dukroms. O realybę aprašyti dienoraštyje. Aš elgčiausi lygiai taip pat.
Amerikiečių kišimasis į visus įmanomus karinius konfliktus man kelia dvejopas mintis – kovoja už savo šalį, tačiau... ar ta kova reikalinga? Tiek stebint media, tiek žiūrint panašaus siužeto filmus ir perskaičius šią knygą kilo mintys, kad važiuoja, skrenda jie į Iraką kariauti. O dėl ko? Kokia to priežastis? Žinau, kad tų pretekstų Amerika turi ne vieną, ypač po rugsėjo vienuoliktosios, bet... vis tiek suabejoju jų reikalingumu Irake. Ir įdomu, dėl ko kovojantys jie patys mano?
Aš suvokiu galimas priežastis. Amerikos istorija teko domėtis daug ir giliai, lygiai taip pat keliauti po valstijas, bendrauti su kariais, veteranais... man viskas aišku. Tik panašu, kad patys amerikiečiai ne visai tiki tuo, ką daro.
Skaudūs aprašymai įtikina. Priverčia susimąstyti. Ar ryžčiausi? Ko gero ne. Daug mieliau keliaučiau su kokia misija gelbėti skurstančių vaikų ir šeimų kokioje Afrikoje. Ir tokios mintys aplanko vis dažniau.
Patiko knyga. Nors ir nuspėjama absoliučiai dėl visko. Matyt, man reikia pertraukos nuo Hannah, nors dar jos daug daug knygų nesu skaičiusi. Kaip jau minėjau pradžioje, patariu perskaityti. Ir skaitant vėl turėti servetėlių.

JONVABALIŲ TAKAS – Kristin Hannah

Istorija apie dvi drauges. Apie tikrą, labai realią draugystę ir tai, kas svarbiausia gyvenime. Žavi mane Hannah savo gebėjimu taip įtraukti, ir nebepaleisti. Nors prieš tai skaitytos jos knygos man patiko kur kas labiau, šioje visko man buvo kiek per daug – gal tas tempas kaltas, kai viskas tiesiog virte verda, čia jos paauglės, čia žiūrėk mąsto kiek per daug brandžiai, čia jau dėl vyrų pešasi...
Atrodo paaugiškas naivumas yra viena, tik Talė tuo buvo įsitikinusi, ir labai norėjo, kad tas pažadas ir būtų ištesėtas, tačiau Keitė suvokė, kad kiti dalykai jai svarbesni, ir tie jų požiūrio į gyvenimą skirtumai kišo koją jų draugystei ne kartą ir ne du.
Romanas perbėga per tris dešimtmečius – nuo netikėtos mergaičių pažinties, iki pat Pabaigos... kai viską buvo galima numanyti ir nujausti, tačiau skaitant nuo to emociškai lengviau nepasidarė. Tokia neteisybė, deja, bet dažnai pasitaiko ir gyvenime. O čia buvo nuostabus jausmas skaitant, kad tiek negandų, principų, emocijų, moteriško pavydo, naivumo ir kitų niuansų nesugriovė tos stiprios draugystės. Taip turėtų būti visur ir visada.
Vis dažniau ir dažniau susiduriu su ta nuomone, kad reikia gyventi, o ne egzistuoti. Kad reikia daryti tai, kas iš tiesų yra svarbu mums patiems, o ne standartams, ar kažkokioms visuomenės nustatytoms normoms. Svarbiau šeima ir mes patys. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Juk niekas negrąžins veltui praleistų metų, iššvaistytų galimybių ar prarastų draugų ar tiesiog brangių žmonių.
Daug moralų aš ižvelgiau šioje knygoje. Ir daug tiesų. Ir susimąstyti privertė. Visas dienas darbe vis mąsčiau apie Talės ir Keitės pasirinkimus, ir apie tai, ar mes galime turėti viską. Ir manau, kad galime, tik reikia labai norėti ir dar labiau stengtis.
Jauki istorija, šilti veikėjai ir emocijų sluoksniai. Štai ką gausite perskaitę. Jau nekantrauju skaityti tęsinį.

MES DEDAME TAŠKĄ – Colleen Hoover

“And as hard as this choice is, we break the pattern before the pattern breaks us.”
Visų pirma, koks velnias mane traukia vis pasiimti knygą apie smurtaujančius vyrus, neurochirurgus ir šiaip baisius, tiesiog tragiškus vyrus?
Istorija pasakoja apie labai jauną merginą, kuri susipažįsta su tobulu vaikinu. Skaitydama taip saldžiai juokiausi kartu su ja, buvo taip linksma... tik ta nuojauta... (priminsiu, anotacijų neskaitau), kad kažkas čia ne taip. Ir buvo ne taip.
Autorė pasakoja ir perkuria viską iš savo gyvenimo – kaip jos tėvas mušdavo mamą, kaip ji tą stebėdavo... ir tokie pastovūs svarstymai, kad iš tiesų, yra labai lengva smerkti viską stebint iš šalies. Kodėl ji jo nepalieka? Kodėl neieško pagalbos? Atsakymų šis romanas nepateikia. Bet suteikia progą pasvarstyti. Apie ribas. Apie tai, kiek toli žmogus gali nueiti, o kitas leisti jam taip toli nueiti. Apie pasirinkimų svarbą. Kodėl visada visi skuba pasmerkti moterį, kurią vyras daužo, o ne vyrą, kuris tą veiksmą atlieka. Lyg tai būtų akivaizdu.
Kodėl kiekvienas kartas būna su begale įtikinamų atsiprašymų, ir kodėl moteris po to atranda kalnus pateisinimų vyrui... ir panašūs dalykai. Patiko Lily pokalbiai su motina, manau, atvėrę jai akis...
Labai patiko ir autorės parinkta forma prisiminimams papasakoti. Ir visa meilės, tos tikros meilės, ne stebuklingos, ne naivios, o visko mačiusios, puikiai įsipynė. Žavėjausi Lily, kad ji nesielegė netinkamai. Kad nepasuko iš karto pačiu lengviausiu keliu. Kentėjo nemažai, tačiau tikrai gal kartais, nepamatę blogo, neįvertinsime to labai gero... kaip ir autorė rašė, nenorėjo Lily paversti silpna ir naivia. Kad jos personažas buvo kurtas pagal Colleen mamą, kuri perėjo panašią ugnį, ir spėjo laiku iš jos ištrūkti.
Tikėjaus lengvo meilės romano (man rodos, teks pradėti skaityti anotacijas...), gavau vėl sunkią, apmąstymų pilną knygą ir vėl kalnus gražių minčių... skaitykit. Emocijų bomba, bet tikrai kupina įkvėpimo.

ĮKVĖPTI TYLĄ – Paul Kalanithi

Net nežinau nuo ko pradėti. Ir nenoriu, kad mintyts „susigulėtų“. Noriu perteikti tą tikrą, nuoširdų įspūdį. Ašaros nudžiuvo, tačiau negarantuoju, kad vėl nepradėsiu verkti ir apmąstydama ir rašydama apie šį romaną/memuarus.
Visų pirma, skatinu save skaityti angliškai – tą dariau ir šį kartą. Buvo sunku, nes jautėsi, kad rašyta be galo apsiskaičiusio ir intelektualaus žmogaus. Buvo gera vis atrasti Paul‘o parinktas citatas ir jo mintis apie meilę literatūrai. Bet. Aš esu vieno medicininio serialo gerbėja jau kelioliką metų, tad terminai manęs negąsdino, mane glumino, kad viskas kažkur girdėta...
Situacijos, pacientai, įvairūs atvejai... tačiau tada suvoki – gi toks gyvenimas. Jei pati nebūčiau mačiusi vieno tragiško atvejo savo gyvenime ir atsisveikinusi su jaunu žmogumi (deja, net ne vienu), gal manyčiau, kad perdėta... bet... deja...
Bet kuriuo atveju, parašyta labai poetiškai. Dikcijos parinkimas absoliučiai maloniai pritrenkiantis ir žavintis. Verčiausi daug įdomių žodžių.
Įžanginė knygos dalis mane paguldė ant menčių, būtent ta dalis, rašyta jo draugo jau po mirties. Ir ne, detalių neatskeidžiu, nes esu tikra, kad tą rasite anotacijoje. P.Kalanithi apibūdinamas kaip nuostabus, ambicingas, geras žmogus, kuris, pats būdamas medikas, susirgo ketvirtos stadijos vėžiu. Vos 35 metų. Neurochirurgas. Nė vienas nėra nuo to apsaugotas.
Pačio Kalanithi rašytos dalys: pirmoji, supažindina autorių iš mokslininko ir gydytojo bei vyro perspektyvos. Ir gal labiausiai iš žmogaus, kuris bando paaiškinti ir iššsiaiškinti kas yra mirtis, gyvenimas, kaip jie susiję, kas išvengiama, ir kas ne. Ir jo pamąstymai apie santykius su pacientais. Tiesiog žavėjausi. Skaičiau ir šypsojausi.
Antroje dalyje atsiduriame kitoje barikados pusėje – Paul‘as kovoja. Bando susitaikyti, vėl kovoja. Kaip pats kalbėjo apie penkias gedėjimo stadijas, ir kaip jis jas perėjo atvirkščiai – pradžioje susitaikė, tada klimpo į depresiją, bandė derėtis su dievais ir ne tik, pyko ir galiausiai viską neigė. O ir susiklosčiusios aplinkybės nepadėjo geriau jaustis. Ir vėl perėjo tas stadijas, tik jau normalia tvarka.
Daug minčių kilo ir skaitant žmonos rašytą epilogą. Norėčiau būti tokia moteris, žmona, mama.
Ar rekomenduoju? Žinoma. Knyga apie žmogiškumą, baimes, neišvengiamumus, susitaikymą. Labai patiko. Labai.

trečiadienis, rugsėjo 12, 2018

VIENIŠAS VILKAS – Jodi Picoult

Lukui vilkai yra visas gyvenimas. Dėl jų palieka šeimą ir apsigyvena miške. Po kurio laiko grįžta ir patenka į avariją, po kurios dėl jo gyvybės turi nuspręsti vaikai... toks, ko gero būtų trumpiausias įžanginis paruošimas sudėtingai istorijai.
Ech kaip ironiška, tai apie zuikius, tai apie vilkus skaitau. Juokas juokais, bet užbėgdama už akių pagirsiu epilogą. Tiesiog fantastiškas. Tiki ar netiki tokiais dalykais.
Visi, kas mane pažįsta, žino, kad nealpstu pamačiusi mažą kačiuką. Nesidalinu pamestų ir rastų kačiukų ir šuniukų nuotraukomis. Ir nesu beširdė. Gal tiesiog man labiau rūpi žmonės. Bet esu absoliučiai tikra, kad visus skyrius, kuriuos Picoult parašė apie vilkus, skaitysiu dar kartą greitu metu. Jie, ko gero, buvo dar įdomesni nei pats knygos siužetas. Tiek įdomių faktų apie gyvūnus, ir tuo pačiu, tiek išminties... ir ta išmintis taip gražiai pateikta, kad tikrai perversiu darsyk ir išsirankiosiu perliukus.
Kadangi autorę puikiai pažįstu (na gerai, asmeniškai ne, bet skaičiau jau beveik visas jos parašytas knygas), buvo galima numanyti tam tikrus dalykus. Ir šįkart džiaugiausi, kad ta išlindusi yla pabaigoje neturėjo didesnės įtakos niekam. Tik gal padėjo geriau suprasti Karos užsispyrimą.
Žinau, ką reiškia taip aistringai kažką mylėti, kad viskas būtų nebesvarbu. Manau, kad suprantu. Ir gal net pavydu, kaip Lukas tai aistrai buvo atsidavęs. Tuo pačiu gaila šeimos. Būdama žmonos vietoje – išprotėčiau.
Labai patiko knyga. Picoult vėl prisluoksniavo, ir taip stipriai šįkart, kad įlindus po kiekvienu sluoksniu, emociškai lengviau nebuvo. Viena iš tų jos knygų, kurias rekomenduočiau norint pradėti pažintį su autore, nes joje yra visko. Pagrindinis elementas, žinoma – šeima.