šeštadienis, rugsėjo 15, 2018

ANGLAI KELEIVIAI - Matthew Kneale

bėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog tai buvo viena iš įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu. Geriausia? Ne. Įdomiausia – taip. Kodėl? Nes joje daug visko. Intelektualaus, įdomiai išdėstyto, priverčiančio susimąstyti, su savimi padiskutuoti, apsvarstyti, galų gale abejoti, tikrinti faktus, skaityti plačiau... tokios knygos man ir patinka. Buvau pasiilgusi romano su stipriu istoriniu užnugariu.

Net ant knygos viršelio paminima, kad istoriją pasakoja dvidešimt skirtingų personažų. O tai, pasakysiu atvirai, mane išgąsdino. Bet, žinokit, be reikalo. Tradiciškai buvau susiruošusi „konspektuotis“, tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad to neprireiks. Autorius meistriškai pateikia informaciją.

Devynioliktasis amžius. Iš Anglijos į Tasmaniją pajuda burlaivis su neįtikėtina ekspedicija – kontrabandininku kapitonu, rojaus sodo ieškančiu pastoriumi, gamtininku, aborigenų kaulų ieškančiu gydytoju ir ne ką mažiau įdomia įgula. Kita romano pusė – prieš kelis dešimtmečius Tasmanijos saloje vykstantis vietinių čiabuvių „auklėjimas“ ir genčių kovos. Tikriausiai toks būtų pats trumpiausias šio didelės apimties romano apibūdinimas.

Aš visada sakau, kad esu ypač nusiteikusi prieš žmonių skirstymą. Pagal rasę, religiją, odos spalvą, profesiją, luomą (?); bet kurias kitas priežastis. Priskyrus žmogų vienai ar kitai grupei, niekad negali būti tikras, ar tas grupės apibrėžimas tinka ir jam. Lygiai taip pat negali apie žmogų susidaryti nuomonės, žinodamas, kuriai grupei jis priklauso.

Literatūrinis nuotykis. Štai kas yra ši knyga. Tragedija persipina su komedija. Jūra susilieja su salomis. Gyvenimas laive tampa svarbesnis už tą gyvenimą, kurį paliko krante. Vienos tiesos – svarbesnės už kitas. Veikėjai pritrenkė savo įsitikinimais. Labiausiai – pastorius, išsiruošęs į ekspediciją tam, jog Tasmanijoje rastų rojaus sodą. Atleiskit, atskleisiu tai, kad būtent jis buvo tas veikėjas, kuriuo nuolat šlykštėjausi labiausiai. Tamsus, neišprusęs, nelankstus ir nuolat visais besinaudojantis ir mokantis tik imti, o ne duoti. Tarsi religija jam suteiktų tokias jėgas ir galias, kurių nesuteikia niekam kitam. Nieko daugiau nematė be savo tiesų, arogantiškas, piktas, negatyvus.

Skaudu skaityti, kaip gerais norais paremta ekspedicija virsta ego matavimusi ir šlykščiausių žmonių savybių paroda. Ir dėl to – skaudžios pasekmės. Nepaisant neigiamų dalykų, buvo įdomu daugiau sužinoti apie Australijos aukso karštinę, ir tai, kaip žmonės jai lengvai pasiduodavo.

Kita siužetinė linija mane domino kur kas labiau – Tasmanijos čiabuviai. Jų gyvenimas, papročiai, kultūra ir... jų genocidas. Atvykę anglai elgėsi beveik taip pat, kaip buvo elgiamasi su Amerikos indėnais. O gal ir blogiau... čiabuviai buvo paversti vergais, išnaudojami. Tikrai nesinori daug ko pasakoti – o ir išsiplėst galiu lengvai iki kelių lapų, tačiau skaityti lengva nebuvo. Atneša krikščionybę, neleidžia kalbėti savo kalba, prikabina nauju vardus, bando jiems primesti savo taisykles ir nuostatas. Atėję į JŲ žemę. Taip neteisinga. Niekada nebuvo ir nebus. Ir dar kalba, kad čia jiems daroma geras darbas. Manoma, kad jie yra mažiau išsilavinę; na gerai – nemoka rašyti ar skaityti. Bet juk komunikacija neapsiriboja vien raštu. Nesupranta Biblijos ar Dievo sąvokų ir įsakymų – bet juk jie šimtus metų gyveno ir išgyveno patys – matyt – turi kokius dievus ar tikėjimą ir patys. Skaičiau ir ėmė siutas. Kodėl ta krikščionybė ir jos „išlaisvinimas“, „geri motyvai“ išnaikina ištisas tautas ar gentis? Nesąžininga taip, ateiti ir į svečius ir diktuoti savo taisykles, o galiausiai namų šeimininkus išvaryti. Arba tai, kaip gentys buvo geranoriškos, nenorėjo nieko pulti, tačiau priverstos gintis liko kalčiausios.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie genocido problemas... Tasmanija, Amerika, Ruanda, žydai... taip eini per šimtmečius, ir vis tas pats, tik geografiškai per žemynus išmėtyta... bet visiškai tos pačios baisybės vyksta ir galo nematyt...

Puikus romanas. Mokslas prieš religiją. Rasizmas. Mirtis ir pagarba jai. Gentys, čiabuviai, kelionės laivu... mokėjimas būti ir išlikti žmogumi. Daug čia visko. Tikrai daug. Bet esu nuoširdžiai nustebinta to, koks turtingas pasakojimas ir kiek daug jaučiuosi sužinojusi. Tikrai rekomenduoju. Į šią kelionę verta leistis, tikrai tikrai.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥