penktadienis, rugsėjo 14, 2018

BRODEKAS – Philippe Claudel

Kodėl gi, kodėl, kodėl aš šios knygos neatradau anksčiau? Juk parašyta ji, palyginus, taip seniai... ir dabar, vis pasižiūrėdavau, kad tokia yra, bet vis rankos neprieidavo. Kol galiausiai ji pateko man į rankas Baltų lankų dėka.

Brodekas grįžta po karo į namus. Pas mylimą žmoną, nes tik jos veidas ir prisiminimai apie ją padėjo jam išgyventi koncentracijos stovykloje. Jis atlaikė buvimą šunimi, atlaikė sunkias keliones traukiniu, žmonių žiaurumą, jų skirstymą pagal daug skirtingų dalykų... sadizmą, mirtį, kažkokiais stebuklingais būdais pasiglemžusią visus, tik ne jį. Grįžus į neįvardytą miestelį, nepasakyta kokioje šalyje, jį pasitinka pasikeitusi žmona. O po kurio laiko į miestelį įžygiuoja vyras, kurį Brodekas pramina Anderer (vok. kitas). Niekas nežino kas jis toks, ko jis atėjo, ką čia veikia. Galiausiai miestelio vyrai jį nužudo, o Brodekui pavedama parašyti apie tai raportą.

Štai čia yra daugiasluoksniškumas, apie kurį kalbu, kai sakau, kad tokius romanus ir mėgstu. Čia apie viską kalbama metaforomis – nerasite žodžio žydas, holokaustas... tačiau atsekant mažas detales, viskas susidėlioja į savas vietas. Ir kaip simboliškai pavadintas atvykęs vyras, tarsi pats būdamas to kitoniškumo simboliu!

„Žmogaus gyvenimas toks keistas. Kai mes į jį įstumiami, dažnai svarstome, ką čia veikiame. Gal dėl to, kai kurie, nuovokesni už kitus, tik praveria duris, užmeta akį ir, išvydę, kas slypi už jų, pajunta norą greičiau jas uždaryti.
Galbūt teisūs yra kaip tik jie.“

Romane vyrauja mirtis. Daug keistų sutapimų – nesutapimų, daug simbolių, nemažai galios suteikiama motinai, kaip tai, kuri pati gali nuspręsti, nuteisti, jei reikia, sudoroti. Be viso to, kad vyrauja mirtis, sukuriamas įspūdis, kad vadovaujantis žmogiškumu, lyg ir viskas vyksta „vienas už visus ir visi už vieną“ principu – nė velnio. Buvo aprašytos kelios situacijos, kur skaičiau, ir suvokiau, kad nors ir skamba baisiai, būčiau pasielgusi taip pat, kad tik išgyventi.

„Visi bijo to, kuris tyli.“

Baisūs dalykai čia aprašomi. Kaip jau ne kartą ir ne du esu minėjusi kitose savo apžvalgose, man kraujas užverda dėl neteisybės, dėl žmonių tamsumo, baimės tam, apie ką nieko nežino. Lengviau yra atsikratyti, nei tiesiog ateiti ir paklausti. Visi miestelio gyventojai susikuria savas versijas viskam, apie ką vėliau sklinda kalbos. Kai būtų galima tiesiog prieiti prie žmogaus, Anderer, ir paklausti – pone, ką jūs iš tiesų čia veikiate? Niekas to nepadaro. Niekas. Ir po to sumokama kaina. Nes niekam nepatinka tie, kurie žino ir mato per daug. Nepatinka kitokie. Išskirtiniai.

„Bet šiame pasaulyje verčiau niekada nebūti teisiam. Už tai jus vėliau visada privers labai brangiai sumokėti.“

O baisiausias man pasirodė Brodeko požiūris, ir ypač jo sakinys romano (raporto) pradžioje ir pabaigoje: aš čia niekuo dėtas.  Rašant raportą jis juk tampa tarsi nuodėmklausiu. Išgirsta tokių dalykų, kurių būtų norėjęs niekad negirdėti... ir vis tiek nieko nepakeitė... nors nujautė, matė, kažkur giliai žinojo... ar tikrai nedaryti nieko yra teisingiausia?

Ties knygos viduriu mąsčiau, kad knyga gera. Puiki. Tik kad kažko trūksta. Dar ir draugui rašiau, kad jei pasibaigs su klaustuku, bus trys žvaigždės iš penkių. Nes būtų didelė neteisybė skaitytojo atžvilgiu – per daug ištampytų nervų. Bet žinokit, dabar pagalvoju, pasibaigė kaip pasibaigė... ir viskas aišku, tikrai atsakoma į visus kilusius klausimus. Tik taip slogu palieka... ir taip liūdna. Ir man dar vis sunku patikėti, kokie negeri, juodi, tamsūs, kerštingi ir nesupratingi žmonės vis tik gali būti padarai. Knygos pabaigoje jau ir nervinausi, ir ašaros kaupėsi, ir pykau, ir norėjau pati bėgti gatvėmis, pasipiktinusi visa neteisybe... mane tokie romanai veikia. Pradžioje kažkiek priminė seniai skaitytą knygą „Amo sūpuoklės“. Sudėtinga, poetiška, vietomis šlykštoka. Bet karas ir nebūna romantiškas. Žmonių, kaip gyvulių, vežimas vagonais nebūna jaukus, mirtinas uždaužymas vien dėl to, kad esi kitoks, nebūna optimistiškas ar pateisinamas... skaudu. Ir tiek.

Puiki knyga. Drąsiai rekomenduoju. Jau senokai neskaičiau kažko, kam duočiau visas penkias iš penkių žvaigždučių. Ir vėl didelė padėka vertėjai, šįkart Jonei Ramunytei, už preciziškai atliktą darbą.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥