„Mergina privalo susilieti su kambariu: būti ir sykiu neegzistuoti.“
Čia beveik nerasite tuščių dialogų. Šioje nedidelės apimties knygoje – šimtai veikėjų, ir apie juos kalbama kaip apie vienetą. Skaudžiai, tačiau labai poetiškai. Su begalėmis pasikartojimų ir priešingybių. Ir subjektyviai, ir objektyviai.
Julie Otsuka pasakoja apie grupę japonių, kurios prieš karą yra ištekinamos ir iškeliauja pasitikti savo naujo gyvenimo Kalifornijoje. Vos atvykusios, pamato, kad vyrai, kurių nuotraukas laikė rankose visą kelionę, nėra visai tie ar tokie realybėje. Ir kad tas bankininkas tėra ūkininkas, ir net nedirba sau... visos apkvailintos moterys kankinasi ir gyvena sunkų gyvenimą – be šeimų, su vyrais, kurių jos nemyli, ir kurie nemyli jų.
O daugiau nenoriu pasakoti. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai knyga apie skaudų žmonių genocidą, apie melą, apgaules. Apie moterų stiprybę. Apie žmonių šaltakraujiškumą ir abejingumą. Šioje knygutėje telpa tiek daug jausmų, kad perskaičius lieka toks slogutis gerklėje... ir vis susimąstai, o jei aš būčiau galėjus nors ką pakeisti? Sukilo nemažai minčių ir apie tą kitataučių atskyrimą; kastas, visuomenės sluoksnius. Ir kaip skaudu, kad tokie dalykai, vykę prieš šimtmetį, dar vis tebesitęsia ir dabar.
Man labai patiko tiek knygos pavadinimas, tiek autorės pasirinktas stilius. Tekstas skaitėsi labai lengvai, nesimaišė nei vardai (nes gal jie ir nebuvo knygos esmė). Stipriai parašyta. Ir ne visada tam reikia 500psl. Tik kuomet pirmosios knygos dalys buvo labai intriguojančios ir įtraukiančios, pabaiga gal kiek nepateisino lūkesčių.
Vakaro skaitinys. Ir manau, kad ne toks jau ir lengvas skaityti emociškai.
