Nežinau kodėl (nors įtariu), man visada labai sunku į rankas
pasiimti knygą, rašyta lietuvių autorių. Po Vienuolio, Ivanauskaitės, Putino,
Parulskio ir Radvilavičiūtės ar tos pačios Tiškevič... man
sunku išsirinkti ir patikėti, kad man patiks. Šios užsimaniau vos išvydus
nuostabų viršelį – pats Dziedas. Nei kas jis toks, nei kokią istoriją papasakos
– nė nenumaniau.
O Dziedo pasakojama istorija nukelia mus šimtmečiais į
praeitį – į Napoleono žygius, pasakoja apie Edgarą Ramsay, šoktų kilmės
karžygį, kontrabandininką. Taip pat nukelia ir pora šimtų metų atgalios ir
pasakoja apie du brolius – Andrių ir Tomą Ramzas; priverčia juos kovoti už savo
meilę ir su Raudonaja armija arba prieš ją. Ir kad ir kokie skaudūs būtų vyrų
likimai, juose netrūksta šilumos, žmogiškumo.
Kai skaitau tokius romanus, man viskas atrodo taip paprasta
– susirandi savo gyvenimo meilę vos persimetęs keliais žvilgsniais. Ar taip iš
tiesų ir būdavo, tik mes, turėdami visus tinder ir santykius padėsiančius
išsiaiškinti tūkstančius straipsnių intenete, vieni kitus nustojome vertinti?
Ar merginimas trukdavo ilgiau, o rašytojas nenorėjo visų tų ilgų aprašymų
įtraukti? Kažkaip visada toks klausimas iškyla.
Knygoje nemažai žiaurumo. Treinys rašė tiesiai šviesiai, be
užuolankų. Jei išvirto viduriai, taip ir parašys. Jei išlupta akis kabo ant
gyslos – bus juodu ant balto. Tik vietomis būčiau norėjusi ko nors nekramsnoti
skaitydama.
Romane persipina lietuvių, škotų, rusų, žydų ir švedų
likimai. Visko TIEK daug... keliami įdomūs ir svarbūs klausimai. Kai kada
skaitant taip širdį suspaudžia, kai kada pasidaro baisu dėl veikėjų, vienoje
vietoje net ir ašarą išspaudžiau... piktina neteisybė ir tai, kad yra be galo
be krašto kovojama, jau net ir nebežinant dėl ko tas karas vyksta. Skaitydama
tokias knygas suprantu, kad mes labai mažai žinome apie savo istoriją.
Negaliu nepaminėti poros personažų – Plunksnelės, kuris buvo
kontrabandininkas, maištininkas, su žmona visą gyvenimą rūpinosi žuvusio draugo
žydo sūnumi. Įdomus, stiprus veikėjas. Ir pats Dziedas. Vien visi juokeliai,
parašyti dzūkų tarme, skaičiau ir juokiausi, toks išminties kupinas žmogus,
negali nesižavėti.
Yra dar ne du ir ne trys dalykai, apie kuriuos norėčiau ir
galėčiau kalbėti, bet paliksiu paanalizuoti patiems skaitojams. Romanas tikrai
ne iš lengvųjų, vietomis painu, ypač pradžioje, kol suriši galus dėl
laikotarpių ir veikėjų, bet tikrai puikiai parašytas ir jutau malonumą jį
skaitydama.
Leidyklos dovana.
