ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2018

JONVABALIŲ TAKAS – Kristin Hannah

Istorija apie dvi drauges. Apie tikrą, labai realią draugystę ir tai, kas svarbiausia gyvenime. Žavi mane Hannah savo gebėjimu taip įtraukti, ir nebepaleisti. Nors prieš tai skaitytos jos knygos man patiko kur kas labiau, šioje visko man buvo kiek per daug – gal tas tempas kaltas, kai viskas tiesiog virte verda, čia jos paauglės, čia žiūrėk mąsto kiek per daug brandžiai, čia jau dėl vyrų pešasi...
Atrodo paaugiškas naivumas yra viena, tik Talė tuo buvo įsitikinusi, ir labai norėjo, kad tas pažadas ir būtų ištesėtas, tačiau Keitė suvokė, kad kiti dalykai jai svarbesni, ir tie jų požiūrio į gyvenimą skirtumai kišo koją jų draugystei ne kartą ir ne du.
Romanas perbėga per tris dešimtmečius – nuo netikėtos mergaičių pažinties, iki pat Pabaigos... kai viską buvo galima numanyti ir nujausti, tačiau skaitant nuo to emociškai lengviau nepasidarė. Tokia neteisybė, deja, bet dažnai pasitaiko ir gyvenime. O čia buvo nuostabus jausmas skaitant, kad tiek negandų, principų, emocijų, moteriško pavydo, naivumo ir kitų niuansų nesugriovė tos stiprios draugystės. Taip turėtų būti visur ir visada.
Vis dažniau ir dažniau susiduriu su ta nuomone, kad reikia gyventi, o ne egzistuoti. Kad reikia daryti tai, kas iš tiesų yra svarbu mums patiems, o ne standartams, ar kažkokioms visuomenės nustatytoms normoms. Svarbiau šeima ir mes patys. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Juk niekas negrąžins veltui praleistų metų, iššvaistytų galimybių ar prarastų draugų ar tiesiog brangių žmonių.
Daug moralų aš ižvelgiau šioje knygoje. Ir daug tiesų. Ir susimąstyti privertė. Visas dienas darbe vis mąsčiau apie Talės ir Keitės pasirinkimus, ir apie tai, ar mes galime turėti viską. Ir manau, kad galime, tik reikia labai norėti ir dar labiau stengtis.
Jauki istorija, šilti veikėjai ir emocijų sluoksniai. Štai ką gausite perskaitę. Jau nekantrauju skaityti tęsinį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥