“And as hard as this choice is, we break the pattern before the pattern breaks us.”
Visų pirma, koks velnias mane traukia vis pasiimti knygą apie smurtaujančius vyrus, neurochirurgus ir šiaip baisius, tiesiog tragiškus vyrus?
Istorija pasakoja apie labai jauną merginą, kuri susipažįsta su tobulu vaikinu. Skaitydama taip saldžiai juokiausi kartu su ja, buvo taip linksma... tik ta nuojauta... (priminsiu, anotacijų neskaitau), kad kažkas čia ne taip. Ir buvo ne taip.
Autorė pasakoja ir perkuria viską iš savo gyvenimo – kaip jos tėvas mušdavo mamą, kaip ji tą stebėdavo... ir tokie pastovūs svarstymai, kad iš tiesų, yra labai lengva smerkti viską stebint iš šalies. Kodėl ji jo nepalieka? Kodėl neieško pagalbos? Atsakymų šis romanas nepateikia. Bet suteikia progą pasvarstyti. Apie ribas. Apie tai, kiek toli žmogus gali nueiti, o kitas leisti jam taip toli nueiti. Apie pasirinkimų svarbą. Kodėl visada visi skuba pasmerkti moterį, kurią vyras daužo, o ne vyrą, kuris tą veiksmą atlieka. Lyg tai būtų akivaizdu.
Kodėl kiekvienas kartas būna su begale įtikinamų atsiprašymų, ir kodėl moteris po to atranda kalnus pateisinimų vyrui... ir panašūs dalykai. Patiko Lily pokalbiai su motina, manau, atvėrę jai akis...
Labai patiko ir autorės parinkta forma prisiminimams papasakoti. Ir visa meilės, tos tikros meilės, ne stebuklingos, ne naivios, o visko mačiusios, puikiai įsipynė. Žavėjausi Lily, kad ji nesielegė netinkamai. Kad nepasuko iš karto pačiu lengviausiu keliu. Kentėjo nemažai, tačiau tikrai gal kartais, nepamatę blogo, neįvertinsime to labai gero... kaip ir autorė rašė, nenorėjo Lily paversti silpna ir naivia. Kad jos personažas buvo kurtas pagal Colleen mamą, kuri perėjo panašią ugnį, ir spėjo laiku iš jos ištrūkti.
Tikėjaus lengvo meilės romano (man rodos, teks pradėti skaityti anotacijas...), gavau vėl sunkią, apmąstymų pilną knygą ir vėl kalnus gražių minčių... skaitykit. Emocijų bomba, bet tikrai kupina įkvėpimo.
