Gyvenime kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Nekalbu tik apie praeivius, sutiktus gatvėje, tikrai ne, tačiau apie tuos, kurie praskaidrino vieną ar kitą dieną, kurie priėmė po savo stogu ir pasidalino paskutiniu kąsniu... arba apie tuos, kurie tave įkvėpia norėti, gyventi, keliauti, pamatyti... ir tik susimąstau, kaip gerai, kad mes negyvename tokiu laiku, kai laiškai nepasiekdavo adresato, skambučiai būdavo tokie brangūs, kad tiesiog griūna gyvenimai ir likimai nuveda labai skaudžiais keliais. Mums tiesiog pasisekė gimti kitu laiku ir kitoje vietoje.
Ši labai liūdna istorija pasakoja apie 95 metų senolę, gyvenančią Stokholme ir jaučiančią, jog tai jos paskutinės dienos. Nepaisant labai prastos sveikatos būklės, Dorė bendrauja per skype su savo dukterėčia, kuri gyvena San Franciske ir rašo prisiminimus į raudoną užrašų knygutę, kurią gavo dar dešimtojo savo gimtadienio proga iš tėvo...
Kiekvienas skyrelis knygutėje pažymėtas abėcėlės tvarka, o galiausiai prie kiekvieno žmogaus vardo, apie kurį pasakoja Dorė – po prierašą – MIRĘS/MIRUSI. Dorė jaučiasi be proto vieniša, visi aplink ją miršta, tačiau ji nori pasidalinti savo gyvenimo istorija.
Pati istorija šokinėja tarp New York ir Paryžiaus, vienų mano mylimiausių miestų – malonumas skaityti! O pasirinktas pasakojimo būdas nuostabus. Keli skyreliai apie žmogų, paskutinis jų – su prierašu apie mirtį... tarsi daug trumpų ir įtaigių įstorijų apie tai, kokią įtaką vienas ar kitas žmogus padarė jos gyvenime. Visas tekstas tarsi koreliuoja su normaliu gyvenimu – kuomet vieni „skyriai“ ilgi, tęsiasi dešimtmečius, o kiti būna vos kelių puslapių... vieno vakaro pokalbis ar skausmingas nutikimas, apie kurį nenori prisiminti, nenori juo dalintis, tačiau jauti, kad be jo nebūtum toks, koks iš tiesų esi.
Dievinu tokias istorijas - apie labai stiprias moteris, kurios klumpa, pašliaužia, vėl atsistoja ir eina pakelta galva iki kilo kluptelėjimo. Be mirties baimės, su mokėjimu atleisti, pripažinti klydus... tiesiog, tai istorija, kurioje yra visko - meilės, karo, žiaurumo, kovos už save, šeimos vertybių diskusijų ir netikėtų sprendimų... ir daug daug lemtingų (ne)sutapimų...
Visi nusipelnome mylėti ir būti mylimi. Bent kartą gyvenime.
Leidyklos dovana.
