Indija
ir jos kultūra man visada sukelia dvejopus jausmus. Vis tik jų maistas,
šventės, spalvos, šventyklos ir gamta... visa tai vilioja, gundo, traukia. Jų skirtingos
kalbos, religijos, dievybės, visame tame irgi nematau nieko blogo – juk begalės
žmonių, didelė teritorija, normalu, kad jie kažkaip yra pasiskirstę. Tačiau daug
daugiau dalykų man Indijoje nepatinka. 21 amžius, o jie niekaip neišlipa iš tos
patriarchijos ir niekaip nesusitvarko su nepagarba moterims. Jei jau tiki, tiki
fanatiškai, jokio aurea mediocritas čia nė
būti negali. Jie geriau vaiko išsižadės, nei leis jam susituokti su kitos
religijos atstove. Ir tai mane siutina, nes jiems tradicijos yra svarbiau to,
kad jų vaikai ir artimieji būtų laimingi.
Ši istorija
mus nukelia į dar tuometinį Bombėjų, kur senelis Narimanas ligos kamuojamas guli
patale. Senukas kenčia nuo Parkinsono ir nuo nelaimingos meilės prisiminimų. Tuo
tarpu juo rūpinasi jo nemylintys podukra su įsūniu... kuomet kitoje miesto pusėje,
mažame butuke gyvena jo tikra dukra su vyru ir dviem sūnumis... netikėtomis ir
visiškai „įprastomis“ aplinkybėmis Narimanas atsiduria būtent dukters ir jos
šeimos namuose...
Pradėsiu
nuo to, kad buvau pasiilgusi knygos, kurią skaitai ir nenori padėti į šąlį.
Paskutinės tokios buvo „Tabakininkas“ ir „Anglai keleiviai“. O ši istorija
sukurpta puikiai. Daug dramos, paslapčių, slėpimo, bet viskas tikrai nėra labai
melodramatiška... pagalvojus, juk visi paprasti žmonės iš gėdos daug ką slepia,
kol ta gėda virsta kalte ir tada jau būna sunku tiesiog prisipažinti.
Man patiko,
kaip vaikai buvo mokomi sąžiningumo, kad negalima imti, to, kas ne tavo, kad
korupcija yra blogai, kad visa Indija tame skendi... ir vėliau, pats didysis
pamokslautojas ir mokytojas, pats tėvas susidomi juodaja loterija... taip
ganėtinai ironiškai viskas susidėliojo... kad tuo pačiu metu ir vienas iš sūnų
nueina šunkeliais ir pasinaudoja „tarnybine padėtimi“. Tačiau valgyti norėjo
visi.
Visą knygą
mane labai žavėjo brolių santykiai. Kaip jie vienas kitą mylėjo ir vertino...
ypač Kalėdų ryto scena... ech, liejau ašaras... bet kaip ir du normalūs
berniukai ir pasipykdavo, ir vienas kitą paskųsdavo... ko tik nebuvo, viskas
tiesiog tikra ir natūralu.
Kai pačioje
pradžioje minėjau patriarchiją – tikrai pykau daug kartų šioje knygoje. Visi darbai
moteriai, viskas kas sunkiausia, šlykščiausia, viskas jai. Vyras gali
bimbinėti, pralošinėti, bet namuose viskas vis tiek tenka būtent moteriai. Neturi
taip būti. Sakykit kas ką norit.
Jei ne
tie atgrasūs kultūrų skirtumai ir moters vieta virtuvėje ir prie buities darbų,
drąsiai sakyčiau, kad knyga graži. Kupina išminties. Gražių minčių. Meilės artimam, pagarbos senam... Bet žodžių
iš dainos ar tradicijų taip lengvai iš kultūros neišmesi. Nepaisant tų tikrų ir
ne visada malonių jų kultūros niuansų, knygą tikrai rekomenduoju.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
