sekmadienis, rugsėjo 30, 2018

ŠEIMOS REIKALAI - Rohinton Mistry

Indija ir jos kultūra man visada sukelia dvejopus jausmus. Vis tik jų maistas, šventės, spalvos, šventyklos ir gamta... visa tai vilioja, gundo, traukia. Jų skirtingos kalbos, religijos, dievybės, visame tame irgi nematau nieko blogo – juk begalės žmonių, didelė teritorija, normalu, kad jie kažkaip yra pasiskirstę. Tačiau daug daugiau dalykų man Indijoje nepatinka. 21 amžius, o jie niekaip neišlipa iš tos patriarchijos ir niekaip nesusitvarko su nepagarba moterims. Jei jau tiki, tiki fanatiškai, jokio aurea mediocritas čia nė būti negali. Jie geriau vaiko išsižadės, nei leis jam susituokti su kitos religijos atstove. Ir tai mane siutina, nes jiems tradicijos yra svarbiau to, kad jų vaikai ir artimieji būtų laimingi.

Ši istorija mus nukelia į dar tuometinį Bombėjų, kur senelis Narimanas ligos kamuojamas guli patale. Senukas kenčia nuo Parkinsono ir nuo nelaimingos meilės prisiminimų. Tuo tarpu juo rūpinasi jo nemylintys podukra su įsūniu... kuomet kitoje miesto pusėje, mažame butuke gyvena jo tikra dukra su vyru ir dviem sūnumis... netikėtomis ir visiškai „įprastomis“ aplinkybėmis Narimanas atsiduria būtent dukters ir jos šeimos namuose...

Pradėsiu nuo to, kad buvau pasiilgusi knygos, kurią skaitai ir nenori padėti į šąlį. Paskutinės tokios buvo „Tabakininkas“ ir „Anglai keleiviai“. O ši istorija sukurpta puikiai. Daug dramos, paslapčių, slėpimo, bet viskas tikrai nėra labai melodramatiška... pagalvojus, juk visi paprasti žmonės iš gėdos daug ką slepia, kol ta gėda virsta kalte ir tada jau būna sunku tiesiog prisipažinti.

Man patiko, kaip vaikai buvo mokomi sąžiningumo, kad negalima imti, to, kas ne tavo, kad korupcija yra blogai, kad visa Indija tame skendi... ir vėliau, pats didysis pamokslautojas ir mokytojas, pats tėvas susidomi juodaja loterija... taip ganėtinai ironiškai viskas susidėliojo... kad tuo pačiu metu ir vienas iš sūnų nueina šunkeliais ir pasinaudoja „tarnybine padėtimi“. Tačiau valgyti norėjo visi.

Visą knygą mane labai žavėjo brolių santykiai. Kaip jie vienas kitą mylėjo ir vertino... ypač Kalėdų ryto scena... ech, liejau ašaras... bet kaip ir du normalūs berniukai ir pasipykdavo, ir vienas kitą paskųsdavo... ko tik nebuvo, viskas tiesiog tikra ir natūralu.

Kai pačioje pradžioje minėjau patriarchiją – tikrai pykau daug kartų šioje knygoje. Visi darbai moteriai, viskas kas sunkiausia, šlykščiausia, viskas jai. Vyras gali bimbinėti, pralošinėti, bet namuose viskas vis tiek tenka būtent moteriai. Neturi taip būti. Sakykit kas ką norit.

Jei ne tie atgrasūs kultūrų skirtumai ir moters vieta virtuvėje ir prie buities darbų, drąsiai sakyčiau, kad knyga graži. Kupina išminties. Gražių minčių. Meilės artimam, pagarbos senam... Bet žodžių iš dainos ar tradicijų taip lengvai iš kultūros neišmesi. Nepaisant tų tikrų ir ne visada malonių jų kultūros niuansų, knygą tikrai rekomenduoju.

Ačiū www.tytoalba.lt už knygą ir draugystę.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥