Mano pirma pažintis su „Man Booker“ premijos finalininku Robert Seethaler. Šiame romane pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakares. Apie jauną vaikiną Francą, kuris yra priverstas palikti mažą Austrijos miestuką, savo mamytę, ir vykti į Vieną. Francas Vienoje įsidarbina tabako parduotuvėlėje ir netrukus įvyksta du dalykai: Francas įsimyli jauną čekę su įspūdinga švarple ir susirandą naują draugą – žydą Zigmundą Freudą. Taip taip, tą patį Freudą.
Galiu pasakyti tik viena – man
patinka skaityti geras knygas. Aš vengiu į rankas imti tas, kurių
vertinimas žemesnis nei vidutiniškas. Gal aš klystu, gal kartais ir rasčiau
kažką tobulo sau, kas nepatiko minioms, bet... man visai gaila laiko. Aš
kliaujuosi kitų žmonių rekomendacijomis, ir tikrai labai retai kada lieku
nusivylusi. Paskutiniu metu pastebėjau, kad Baltų lankų fėja man vis pasiūlo
knygas, kurios man tikrai patinka (apie Brodeką dar vis galvoju, nors jau ne
dvi ir ne tris knygas po jo perskaičiau) ir vėl pataikė beveik į dešimtuką.
Ach, „Tabakininkas“. Ant viršelio sakoma, kad poetiška. Nesutikčiau, esu
gerokai poetiškesnių skaičiusi. Bet ne tame esmė. Romanas puikus. Tikrai. Aš
visada stebiuosi kaip galima tokią gerą istoriją sudėti į tiek mažai puslapių
(šiuo atveju tikrai mažai) ir paversti ją įtaigia.
Siužetas
tikrai nėra kažkuo labai ypatingas. Bet geram įspūdžiui sukurti autoriui pakako
visai kitų dalykų. Skaitant vis pagalvodavau, ar Freudas ir realybėje buvo toks
šmaikštus? Į klausimus atsakinėjo klausimais (na, bet čia daugumos filosofų ar
psichoanalitikų „problema“) -
nepaprastai ironiškai, nesvarbu, apie liūdnus ar linksmus dalykus Francas su
juo kalbėjosi.
" - Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų?
- Atvirai pasakius, kažin.
- Tai kam tada visos tos knygos?
- Kartais ir aš savęs klausiu."
Aš tikrai suprantu, kad romanas apie
karo išvakares, apie žydų genocidą, apie baimę, lūkesčius, tikėjimą ir visus
kitus svarbius dalykus, bet ech... kaip aš vis tik būčiau norėjusi daugiau tų
pokalbių tarp Freudo ir Franco! Jų vis atrodė nepakankamai.
Taip
pat įdomus dalykas, kad apie Francą nebuvo suteikta daug informacijos, bet
skaitant romaną galima pamatyti, kad jis linkęs analizuoti, kad jo įžvalgos
teisingos, ir kad pats Freudas juo stebėjosi, tik niekada to garsiai nepasakė.
O galų gale, juk ar būtų svarbus mokslininkas bendravęs su kažkokiu piemeniu,
jei jam nebūtų buvę įdomu? Ir visa sapnų užsirašymo dalis, kurios nenoriu
atskleisti, bet man labai patiko. Perskaičiusi knygą puoliau skaityti apie
Freudo likimą ir kaip ten jam viskas susiklostė. Vėl jaučiuosi išmokusi ir
sužinojusi kiek daugiau nei per kelias psichologijos paskaitas aukštojoje.
Kartojuosi,
bet knyga puiki. Ir meilės, ir karo, ir rimtų temų, ir skaudžių likimų; kažkaip
sudėjo daug visko per tuos porą šimtų puslapių ir palietė mano širdį. Rekomenduoju
ir tikiuosi, kad ir jums knyga patiks.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
