penktadienis, rugsėjo 14, 2018

TRYS IEVOS DUKTERYS – Elif Shafak


Aš visada labai skeptiškai žiūriu į knygas apie religiją. Nesvarbu kurią. O jei dar Islamas! Juk tiek daug visko vyksta pasaulyje „Dievo vardu“, kad ta visa veikla nei smagi nei gera bebūna... o ir mane auklėjo kaip katalikę. Atrodytų, turėčiau tikėti vieną Dievą ir nieko daugiau. Bet aš taip negaliu. Man per sunku, ypač suvokiant kiek blogų dalykų yra įvykdyta ir tebėra vykdoma to Dievo vardu. Man labai  patinka katedros, bažnyčios, jų grožis, tačiau tuo pačiu suprantu, kad jas statant ir auksu kalant visas tas sienas, žmonės badavo, mirė, šeimos kentėjo, o ypač niekuo nekalti vaikiukai. Kodėl nebuvo galima tų auksų palupinėti ir Dievo vardu žmonėms padėti?

„Ji buvo išmokyta, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Ir vis dėl to ji negalėjo patikėti, kad religinį mokymą, kuris motinai šventas, o tėvui kelia norą plūstis, davė tas pats Dievas.“

Arba tas pats musulmonų kraustymasis į Europą ir savo tiesų brukimas... juk turite savo kultūrą, savo hidžabus, savo vargšes užguitas moteris, tai ir būkite... mes atvažiavę į jūsų šalis jums nenurodinėjame, kaip elgtis... o jūs Alacho žodį nešiojate prašyti ir neprašyti... aš esu labai šališka šiais klausimais ir šioje vietoje sutapimais tikiu ne daugiau nei tuo, kad žmonės perskaito šventus raštus ir juos supranta. Nesupranta. Tai yra gražių istorijų rinkiniai su begalėmis metaforų. O jei gyventume vadovaudamiesi metaforomis, kažin ar išgyventume.

„Trys Ievos dukterys“ – romanas apie tris drauges. Perė visą gyvenimą abejoja. Net tėvas vaikystėje jai yra sakęs, kad netikėtų tuo, ko nėra mačiusi, girdėjusi ir lietusi. Šyryn – ateistė, ir kartais net gana skaudžiai nusistačiusi prieš religijas, ypač Islamą. Ir trečioji – Mona. Nešiojanti hidžabą ir tuo besididžiuojanti, ginanti savo religiją aršiai ir entuziastingai. O visas merginas sieja ne tik religija, bet ir profesorius Azuras, kurio paskaitas apie Dievą jos lanko.

Autorė istoriją pasakoja dviem laikais ir daugiausiai kalba apie Perę. Perė prisiminimais grįžta į Oksfordą prieš keliolika metų, kur ir sutiko drauges bei jų visų gyvenimą pakeitusį profesorių. Profesorius arogantiškas, provokuojantis, tačiau tuo tik dar labiau traukiantis visus, kuriems religija kelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų.

Skaitydama tikriausiai pirmą kartą mintis ir citatas braukiausi pieštuku ir klijavau lipdukus. Religija čia dažniausiai nebuvo beprasmiškai kritikuojama, o labiau aptariama mažiau ar daugiau argumentuotose diskusijose. Būtent skaitant šias diskusijas ar Perės pamąstymus tų minčių ir radau labai daug. Ir tikrai daugumai jų pritariau. Net ir kai kurioms Monos mintims. Bet tai nekeičia fakto, kad žmonių tamsumas, nežinojimas ir laikymasis įsikibus į tradicijas prie gero dažniausiai nepriveda.

„Dievobaimingųjų tamsuoliškumas. Įsitikinimas, kad jų kelias tiesiausias, tik todėl, kad jie gimė šioje kultūroje ir neprieštaraudami sutiko su viskuo, ko buvo mokomi. Ir iš kur jie tokie tikri, kad jų tiesos pačios teisingiausios, juk jie mažai, beveik nieko nežino apie kitas kultūras, kitas filosofijas, kitą mąstymą?“

Knygoje vėl paliesta ir feminizmo bei moterų teisių tema. Ir nors viena pagrindinių veikėjų yra nuoširdžiai tikinti musulmonė, vyrauja nuotaika, tarsi pati autorė norėtų ištransliuoti mintis, kad vis tik nėra gerai elgiamasi su moterimis, kad jos užguitos, nelaimingos... dažnai net išnaudojamos. Man buvo labai įdomu apie tai skaityti. Apie gėdą kalbėti jei buvai išprievartauta ar buvo bandyta tą padaryti... apie melus vaistininkui, neva mėlynės paaky atsirado nukritus. Vyras yra viskas. Moteris yra niekas. Tokios tradicijos, jų reikia laikytis.

„Ar tikėjimas – vienintelis beteisių moterų jėgų šaltinis vyrų vyrams sukurtoje visuomenėje, ar jis -  tik dar vienas įrankis priversti moteris paklusti?“

Šioje knygoje buvo labai daug kartų paminėta, kad klausimai visada yra svarbiau, nei atsakymai. Ir iš esmės, tai bet kurios filosofijos pagrindas. Visi sakė tą patį, ir Sokratas, ir Aristotelis... nesvarbu koks laikmetis ar situacija. Tad skaitant šį romaną, patikėkit, klausimų kils ne vienas ir ne du. Skaičiau su dideliu malonumu. Mąsčiau daug, kai neskaičiau. Noriu diskutuoti, noriu kalbėti, ir noriu, kad žmonės būtų atviresni viskam. Nes tradicijos turi būti gerbiamos, bet vadovautis sveiku protu dar niekam nepakenkė...

Tyto Alba – esu nepaprastai dėkinga. Puiki knyga.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥