penktadienis, rugsėjo 14, 2018

VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng

Ar jums yra buvę taip, kad skaitydami pajaučiat šiurpuliukus nuo kalbos grožio ir to, kaip sudėlioti sakiniai? Net jei pasakojama apie skausmingus dalykus, ar jus veikia tiesiog paties teksto grožis, žodžių parinkimas, panaudotos stilistinės priemonės? Ta visa bendra visuma, kuomet tekstas iš paprastos istorijos virsta į brandžią, tvirtai suaustą ir subtilią tuo pačiu metu...

Jun Ling – kinė, vienintelė išgyvenusi vienoje iš japonų darbo stovyklų, atvyksta į Malają pas japoniškų sodų meistrą Aritomo. Ji pasiryžusi išsiprašyti to, kad jis jai sukurtų tikrą japonišką sodą jos sesers atminimui. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Jun Ling nekenčia japonų, o ir už krūmelių sodinimo ir medžių genėjimo slepiasi gerokai daugiau, nei galėtume numanyti...

Visa istorija pasakojama dviem skirtingais laikotarpiais – praeityje, kai tik Jun Ling atvyko pas Aritomo, ir vėliau, kai po daugelio metų teisėjavimo ji išeina į pensiją ir grįžta į Vakaro Miglų sodą...

Jau esu ne kartą minėjusi, kaip man patinka knygos apie menininkus. Ir visai nesvarbu, ar tai dailininkas, ar tapytojas ar sodų kūrėjas, kaip kad šiuo atveju. Viskas apie jo meną papasakota subtiliai, o kadangi kalbama per gamtos prizmę, buvo sunku nesižavėti ir ilgesniais aprašymais ar filosofinėmis diskusijomis. Galiu užtikrintai pasakyti, jog Aritomo buvo pats įdomiausias veikėjas šioje istorijoje. Jis man priminė mano sūnėną, kuris yra ne kartą sakęs, kad jei neturi nieko protingo pasakyti, geriau patylėk. Toks man pasirodė ir garsusis sodų meistras. Personažas įtaigus ir vis priverčiantis spėlioti – kodėl, kaip, su kuo?

Įtikinamai papasakota istorija. Ir verkiau, ir šiaip graudinausi, praplėčiau istorijos žinias, nors japonų žiaurumas ganėtinai garsus ir po daugelio metų... buvo bent pora vietų, kur jau buvo net sunku skaityti, bet vis tik prisiverčiau, nes tai tik sustiprino įspūdį.

„Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities.“

Ar galima nekęsti ir neatleisti tau nieko nepadariusiems žmonėms, vien todėl, kad jų tautiečiai tau sugriovė gyvenimą? Kaip su tuo pykčiu, nesibaigiančia neapykanta gyventi? Kaip judėti toliau... kaip atiduoti pagarbą, kai tave verčia tą daryti, ir kaip išmokti gerbti savo priešą? O galbūt jis nėra priešas? Gal tiesiog nepažįsti žmogaus?

Begalės klausimų ir tik keli atsakymai. Užrištomis akimis Jun Ling keliavo į mirties stovyklą, užrištomis, ar bent jau užmerktomis galima jausmingai nukeliauti per šio romano puslapius... kad stipriau išjausti, suprasti, iš nuspręsti, kada jau verta paleisti.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥