trečiadienis, spalio 31, 2018

ŠEŠTASIS IŠNYKIMAS - Elizabeth Kolbert

Aš visą gyvenimą viskuo domėjausi, bet paprastai man kildavo tokie klausimai, kokie nekildavo niekam. Jei mokytoja aiškindavo apie karo pretekstus ir priežastis, man nerūpėdavo tie pretekstai ir priežastys – aš norėdavau visų pirma išsiaiškinti kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Jei universitete dėstytoja vos atėjus pradėdavo dėstyti dalyką, aš ganėtinai nekukliai ir net nemandagiai ją stabdydavau – pala pala, ką jūs čia kalbat? Ne nuo to galo pradedat. Jei jau norit apie ką nors papasakoti – supažindinkit mus, suteikit planą, kurį seksime. Turi būti kažkokia sistema. Gal todėl manęs niekada pernelyg nežavėjo biologija – mokslas, kuris yra nestabilus, pernelyg greitai kinta, molekulės skaidosi milisekundžių greičiu, rūšys nyksta kasdien. Kalba taip greit nekinta, gal todėl, esu filologė, o ne biologė, man reikia daugiau laiko viskam „sukramtyti“.

Autorė pasakoja apie mūsų pasaulį ir pateikia faktus bei įvairias istorijas apie pasaulyje vyraujančius pokyčius. Pasak jos, pasaulis kas kelis ar keliasdešimt milijonų metų „persikrauna“ – išnyksta didelė rūšis visų egzistuojančių floros ir faunos atstovų. Vienus išnykimus mes galime lengvai atsekti, dėl kitų dar vis sklando ne tokios jau tvirtos hipotezės.

Nors biologija nėra mano mėgstamiausia sritis, knygą skaityti buvo labai įdomu. Autorė rašo naudodama labiau publicistinį, nei mokslinį stilių, tad buvo progų pasijausti ir protingai, nes va, tą žinojau, o dabar dar prie to žinau ir aną. Viskas gana paprastai paaiškinta. Skaitydama kai kuriuos faktus žymėjausi, braukiausi... gyvūnų pasaulis yra stulbinantis!  Yra varlytės, kurios išgyvena sušalusios į leduką. Neįtikėtina. Arba, ganėtinai nustebino tai, kad Darwin'o mintys apie rūšių išnykimą – išlikimą galbūt nebuvo visiškai jo... o kad jis buvo įkvėptas kitų mokslininkų... na tiesiog, ginčijosi kaip filosofai, mokslas ir draugystė laimėjo.

Šiaip, liūdna. Autorė prieina visai akivaizdžias ir logiškas išvadas... ir tikrai, kai pagalvoji, kur žmogus nekelia kojos, ten gamta žydi visomis įmanomomis spalvomis, rūšys klesti, gyvūnai turi savo sistemas, savo išgyvenimo planus, puikiai dauginanasi, vadovaujasi biologiniais laikrodžiais, mitybos grandinė lieka nesutrikdyda... vis tik pasirodo žmogus, viskas pasikeičia...

Aš niekada nebuvau planetos išsaugojimo entuziastė. Ekologija manęs nedomino, bet paskutiniu metu tikrai stengiuosi nebepirkti maišelių, piktinuosi švaistomu maistu ir kitais dalykais... gal jau laikas nustoti galvoti, kad “po manęs nors  ir tvanas” ir tiesiog labiau mylėti gamtą. Mylėti, tačiau kuo mažiau kištis. Jei jūsų vaikas to nežino, o nežino todėl, nes nežino tėveliai – nukritusio paukščiuko, stirniuko ar šikšnosparnio liesti nereikėtų. JEI jau kažkuris jų guli vidury gatvės, ir jam tikrai gresia pavojus, perneškite, bet nelieskite plikomis rankomis, nes kitaip paukštelio mama savo vaiko nepripažins, kaip ir sterna stirniuko ar panašiai...

Mylėkite gamtą, tačiau laikykitės atstu, visiems taip bus geriau.




ketvirtadienis, spalio 25, 2018

FANTASTINIAI GYVŪNAI IR KUR JUOS RASTI - J.K.Rowling

Jei vadovautis J.K.Rowling logika, tai: magijos pasaulis yra stipriai slepiamas nuo mūsų, Žiobarų. Tam yra sukurta visa sistema, įstatymai, yra žmonės, kurie užleidžia užmaršinimo kerus tiems, kurie kažką pamato ar sužino; visur yra atskiri įėjimai, kuriuos matai tik tuo atveju, jei apie juos žinai... tai prašau, prašau, prašau, jei pagal visus magijos įstatymus mūsų zoologijos soduose gyvena kentaurai, vienaragiai, lankučiai ir kiti padarai, nustokit apsimetinėti zebrais, asilais ir kitais visai ne magiškais gyvūnais ir mirktelkit man, kai kitąkart būsiu zoologijos sode!

Scenarijus pasakoja apie tai, kaip Njutas Miglapūtys atvyksta į New York. O ten jau vyksta daug įvairių dalykų, susijusių su magija, ir niekam tai nepatinka… o kai iš Njūto lagaminėlio pabėga ir keli fantastiniai gyvūnai, prasideda smagioji dalis…

Jau seniai norėjau perskaityti šitą knygutę. Filmą mačiau jau seniai – žiūrėjau dėl Eddie Redmayne, ir todėl, nes magija, burtai, priešistorė visko, ką labai myliu... ir visai nesigailiu, kad skaičiau. Buvo įdomu, įtraukė, siužetas pasakiškas, Rowling tikrai turi neišsemiamus fantazijos klodus...
Ir žinot, skaitydama vis pagalvodau – o jei vietoj tų ar anų dviejų eilučių būtų visa pastraipa ar dvi... na, jei vietoj scenarijaus tai būtų tiesiog romanas. Kokių penkių šimtų puslapių. Aš nesunkiai galiu tą įsivaizduoti. Ir visi kiti likę Hario Poterio gerbėjai, tuo nė neabejoju.

Patiko. Noriu dar. Magijos, mojavimo lazdelėmis, nematomų gyvūnų, paslapčių... tik kaip jau minėjau, norėčiau, kad tai būtų romanas.



sekmadienis, spalio 21, 2018

MATAU TAVE - Clare Mackintosh

Kažkaip sunkokai man šiomis dienomis sekasi su knygų pasirinkimu. Šios užsimaniau vos tik perskaičiusi kitą šios autorės trilerį „Leidau tai išeiti“, kuris mane sužavėjo... o kai knyguklubas.lt panoro draugauti ir dovanojo kuponą, suskubau šią knygą įsikelti į krepšelį. Perskaičiau praktiškai dviem prisėdimais.

Istorija pasakoja apie dvi moteris – Zoją, kuri netikėtai pažinčių skelbimuose laiškraštyje pamato savo nuotrauką. Ir Kelę, policininkę, kuri susidomi neįprastomis žmogžudystėmis, kurias, atrodo, sieja nuotraukos, patalpintos laikraštyje. Romane abi bėga nuo savo praeities šešėlių ir baimių.

Visų pirmą, skiriu didelį pliusą romanui už tai, kad iki galo neatspėjau kas čia bus kaltas ir kodėl. Įtarinėjau visus iš eilės: bandžiau ieškoti detalių; bandžiau spėlioti motyvus ir galimas priežastis. O žinot ką, būtent tų motyvų ir preteksto viskam kas knygoje vyko, pritrūko. Daug kur skaičiau, kad istorija neįtikino. Kad viskas buvo labai nenatūralu, kad taip būti negali. O kodėl ne? Kodėl žmonės negali būti tokie baisūs, tokio liguisto mąstymo, kad norėtų stebėti tokius dalykus? Juk pasaulyje buvo rengtas ne vienas socialinis eksprerimentas, ir kaskart buvo įrodyta, kad žmonės turi tą blogio sėklą savyje. Ir dažniausiai tie socialiniai eksperimentai būdavo pasmerkiami, ne tik dėl to, kad būdavo kontraversiški, bet todėl, kad skaudi realybė gąsdina. Mes ir patys nesuvokiame, ką mes galėtume padaryti, jei tik labai norėtume...

Įdomiai sudėliota knyga. Sunkiai įsivažiavau, bet jau kai įsiskaičiau, likusius tris ketvirčius perskaičiau per rytą, kai nesimiegojo. Ar tai buvo puikus trileris? Ne. Neblogas? Tikrai taip. Iki pačios pabaigos laukiau to sprogimo, to „bum“. Bet kažkaip nesulaukiau; be tų dalykų, kurių neatspėjau, epilogas tik patvirtino dalį mano įtarimų ir davė stipresnį motyvą viskam, kas buvo. Bet kad nustebau, tikrai nepasakyčiau. Keista knyga, keista jos nuotaika. Dideliems skeptikams ar cinikams – sunkiai patikėsit tuo, kas čia aprašoma. Nors kai pagalvoji, nelabai toli viskas nuo realybės...


sekmadienis, spalio 14, 2018

MŪZA - Jessie Burton

Būna knygų, kurias perskaityti nori labai ilgą laiką, tik jos vis nepatenka į rankas. Būtent taip buvo su šia. Prieš tai skaityta autorės knyga – Miniatiūristas man tarsi iškritusi iš atminties. Pamenu tik kelias detales. O kame buvo knygos esmė? Ir kažkodėl manau, kad panašiai bus ir su šia, nors knygą skaityti labai patiko. Puikiai parašyta ir nuostabiai išversta, kaip visada, Baltos lankos, tik geriausi atsiliepimai.

Istorija mus nukelia kelis dešimtmečius atgal -  1967, kur Odelė, juodaodė moteris, Londone skinasi kelią ir bando atrasti pagrindą po kojomis, netyčia susipažįsta su Loriu Skotu. Netrukus jų santykiai pradeda formuotis, tačiau juos sieja ir paveikslas, apipintas paslaptimis. Mirus Lorio motinai, jis niekaip nesugalvoja ką su juo daryti, tad atneša paveikslą į Odelės darbovietę – galeriją. Odelė su davo viršininkais ponu Ridu ir panele Kvik pradeda aiškintis paveikslo paslaptis – taip mes nusikeliame į pačias Ispanijos pilietinio karo išvakares 1936, į Andalūziją. Ten gyvena Olivija su tėvais, o Olivija slapta tapo...

Tiesą pasakius, apie siužetą būtų galima parašyti gerokai daugiau, bet tikrai nenoriu to daryti, pasakysiu tik tiek: istorija paini, veikėjai įtaigūs, romanas privers spėlioti ir klysti, pamatysit.

Kai mes įsimylime, dažniausiai užsidedame rožinius akinius, bet šiame romane toks jausmas, kad Olivija ne tik rožinius akinius gavo, bet kad į komplektą įėjo ir prietaisai ausims, padedantys girdėti tik tai, ką pati norėjo girdėti. Pradžioje skaitant aš jos nesupratau. Pabaigoje vis tiek likau nesupratusi. Ir jei bandyčiau paaiškinti plačiau, atskleisčiau pagrindinę romano problemą ir svarbiausią akcentą. Skaitysiantys – pasiruoškit galvosūkiui, pasiruoškit daug nelogiškų sprendimų priimantiems veikėjams. Nesąžiningumui, išnaudojimui...

Ir apie moteris ir jų teises. Pamėgau šią temą paskutiniu metu, ypač kai toks slegiantis fonas paskutinėmis dienomis pasaulyje... knygoje vėl kalbama apie tai, kaip neva moterys niekada netaps tokiomis geromis menininkėmis kaip vyrai. Ir žinot ką, aš šiai minčiai pritariu. Iš dalies. Moterys gali būti puikiomis menininkėmis. Ir tokių būna (nekalbu apie F.Kahlo, apie kurią žino visi, ir tikrai esu tokios nuomonės, kad ją labiau išgarsino jos keistas gyvenimo būdas, o ne tapyba) tiesiog dažniausiai jos būna savo vyro ar tėvo šešėlyje. Šagalai? Lilės ir Gerdos istorija? Kažkaip toks įspūdis, kad tik vyras gali, o moteris, nors aukoja viską, lieka ant ledo... arba jei moteris pasislepia po vyrišku vardu, tada gal ir suveikia. Kodėl taip yra? Retorinis klausimas, bet juk tikrai, kodėl?

Ir kas yra mūza? Kas įkvėpė Odelę? Kas įkvėpė Oliviją? Ir kodėl jos buvo taip įsitikinusios, jog joms norint kurti, šalia būtinas vyras? Daug problemų aprėpiama šiame romane – karas, rasizmas, menininkų aukos ir šlovės kaina. Karjeros pasirinkimai. O ir šiaip, sunkus laikmetis aprašomas, tiek Ispanai prieš pilietinį karą, tiek pati Europa prieš ir po Antrojo pasaulinio... visi tarsi sustingę, gyvenimas sulėtėjęs...

Gera knyga. Man visada gera skaityti apie Andalūziją. Tarsi vos užmerkiu akis ir prisimenu visus baltus namukus, visas vingiuotas gatveles, vėjelį ir nesibaigiantį vyną...

Norintiems paskaityti mano fotoreportažą apie Andalūziją, spauskite čia: Nuotykiai Andalūzijoje., meniu puslapio dešiniajame krašte leis pasirinkti kitus įrašus ir paskaityti apie visas dienas.