sekmadienis, spalio 14, 2018

MŪZA - Jessie Burton

Būna knygų, kurias perskaityti nori labai ilgą laiką, tik jos vis nepatenka į rankas. Būtent taip buvo su šia. Prieš tai skaityta autorės knyga – Miniatiūristas man tarsi iškritusi iš atminties. Pamenu tik kelias detales. O kame buvo knygos esmė? Ir kažkodėl manau, kad panašiai bus ir su šia, nors knygą skaityti labai patiko. Puikiai parašyta ir nuostabiai išversta, kaip visada, Baltos lankos, tik geriausi atsiliepimai.

Istorija mus nukelia kelis dešimtmečius atgal -  1967, kur Odelė, juodaodė moteris, Londone skinasi kelią ir bando atrasti pagrindą po kojomis, netyčia susipažįsta su Loriu Skotu. Netrukus jų santykiai pradeda formuotis, tačiau juos sieja ir paveikslas, apipintas paslaptimis. Mirus Lorio motinai, jis niekaip nesugalvoja ką su juo daryti, tad atneša paveikslą į Odelės darbovietę – galeriją. Odelė su davo viršininkais ponu Ridu ir panele Kvik pradeda aiškintis paveikslo paslaptis – taip mes nusikeliame į pačias Ispanijos pilietinio karo išvakares 1936, į Andalūziją. Ten gyvena Olivija su tėvais, o Olivija slapta tapo...

Tiesą pasakius, apie siužetą būtų galima parašyti gerokai daugiau, bet tikrai nenoriu to daryti, pasakysiu tik tiek: istorija paini, veikėjai įtaigūs, romanas privers spėlioti ir klysti, pamatysit.

Kai mes įsimylime, dažniausiai užsidedame rožinius akinius, bet šiame romane toks jausmas, kad Olivija ne tik rožinius akinius gavo, bet kad į komplektą įėjo ir prietaisai ausims, padedantys girdėti tik tai, ką pati norėjo girdėti. Pradžioje skaitant aš jos nesupratau. Pabaigoje vis tiek likau nesupratusi. Ir jei bandyčiau paaiškinti plačiau, atskleisčiau pagrindinę romano problemą ir svarbiausią akcentą. Skaitysiantys – pasiruoškit galvosūkiui, pasiruoškit daug nelogiškų sprendimų priimantiems veikėjams. Nesąžiningumui, išnaudojimui...

Ir apie moteris ir jų teises. Pamėgau šią temą paskutiniu metu, ypač kai toks slegiantis fonas paskutinėmis dienomis pasaulyje... knygoje vėl kalbama apie tai, kaip neva moterys niekada netaps tokiomis geromis menininkėmis kaip vyrai. Ir žinot ką, aš šiai minčiai pritariu. Iš dalies. Moterys gali būti puikiomis menininkėmis. Ir tokių būna (nekalbu apie F.Kahlo, apie kurią žino visi, ir tikrai esu tokios nuomonės, kad ją labiau išgarsino jos keistas gyvenimo būdas, o ne tapyba) tiesiog dažniausiai jos būna savo vyro ar tėvo šešėlyje. Šagalai? Lilės ir Gerdos istorija? Kažkaip toks įspūdis, kad tik vyras gali, o moteris, nors aukoja viską, lieka ant ledo... arba jei moteris pasislepia po vyrišku vardu, tada gal ir suveikia. Kodėl taip yra? Retorinis klausimas, bet juk tikrai, kodėl?

Ir kas yra mūza? Kas įkvėpė Odelę? Kas įkvėpė Oliviją? Ir kodėl jos buvo taip įsitikinusios, jog joms norint kurti, šalia būtinas vyras? Daug problemų aprėpiama šiame romane – karas, rasizmas, menininkų aukos ir šlovės kaina. Karjeros pasirinkimai. O ir šiaip, sunkus laikmetis aprašomas, tiek Ispanai prieš pilietinį karą, tiek pati Europa prieš ir po Antrojo pasaulinio... visi tarsi sustingę, gyvenimas sulėtėjęs...

Gera knyga. Man visada gera skaityti apie Andalūziją. Tarsi vos užmerkiu akis ir prisimenu visus baltus namukus, visas vingiuotas gatveles, vėjelį ir nesibaigiantį vyną...

Norintiems paskaityti mano fotoreportažą apie Andalūziją, spauskite čia: Nuotykiai Andalūzijoje., meniu puslapio dešiniajame krašte leis pasirinkti kitus įrašus ir paskaityti apie visas dienas.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥