IŠNARPLIOTI OLIVERĮ – Liz Nugent

Būna situacijos, kai turi draugą, laikai jį draugu, jis tave taip pat. Tada žmogus paslysta, padaro ką nors blogo, visuomenė jį pasmerkia. Ir tie patys draugai puola sakyti, kad va, aš taip ir žinojau, jaučiau, kad su juo kažkas negerai. Po velnių, kas per nesąmonė. Tai kodėl metų metais bendravai? Nieko tu vis tik nejautei. Jei jauti, kad žmogus negeras, prie jo tiesiog neprisiriši. Ir tiek.

Oliveris daug metų gyvena su žmona Elis. Elis tyli, rami, darbšti – jie susipažįsta jam parašius pirmąja savo knygą vaikams, o jai tapus tos knygos iliustratore. Visi labai nustemba, nes buvusios Oliverio partnerės buvo gerokai charizmatiškesnės ir ryškesnės. Po daugelio metų santuokos Oliveris staiga neištveria – trenkia Elis.

Romane ieškomos Oliverio veiksmų priežastys - istorija mus nukelia į skirtingus laikotarpius, pasakojama iš skirtingų žmonių perspektyvos, atskleidžiama Oliverio praeitis – nuo labai skaudžios situacijos šeimoje, arba tiesiog tokios nebuvimo, kas tik dar kartą įrodo, kad sūnus privalo bendrauti su tėvu, o ne būti atstumtas. Iki jo jaunystės, kuomet su mergina ir draugais leidosi į avantiūras ir tuomet atrodę nedideli dalykai pakeitė kitų žmonių likimus amžiams...

Pradžioje daug ko nesupratau – kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, nors tekste vis būdavo mažos detalės, tarsi užuominos į tai, kas dar laukia skaitytojo. Bet vėlgi save raminau, kad čia blogiau jau būti negali. Na, švelniai tariant, nors kai kuriuos dalykus nuspėjau (atvirai, bandžiau savo spėliones gesinti, nes atrodė per žiauru), romano atomazga vis tiek pritrenkė. Viskas taip supinta, kad och...

Galiu pasakyt tik tiek – labai atidžiai skaitant – daug kas paaiškės gana greitai, bet matot, aš save laikau geru žmogumi ir man buvo sunku patikėti, kad tokie monstrai egzistuoja.

Tai nėra knyga apie blogą žmogų – greičiau tai psichologinis portetas – piešiamas iš daug skirtingų kampų, leidžiantis prieiti prie žmogaus ir suprasti, kodėl jo siela tokia tamsi. Ir žinot, romano pradžioje maniau, kad Oliverį pateisinsiu, bet ne. Jei tavo praeitis buvo tamsi, niūri, liūdna – aš kaip tik įsisvaizduoju, kad savo ateitį kurtum tik taip, kad nieko daugiau neskaudintum, nes pats visa tai perėjai ir turėtum suprasti, kad taip negerai, pasirinkti lengvesnį ir nesąžiningą kelią yra blogai. Neribotai naudotis kitų gerumu nėra normalu.

Tikėjausi labai lengvos knygos, o jei nebūčiau skaičiusi „Mes dedame tašką“, sakyčiau, kad knyga labai netikėta, o istorija niekur prieš tai negirdėta... nors, tikrai labai patiko. Emociškai labai stipriai nepaveikė, bet buvo įdomu skaityti ir nekantravau versti puslapius.