Būna
situacijos, kai turi draugą, laikai jį draugu, jis tave taip pat. Tada žmogus
paslysta, padaro ką nors blogo, visuomenė jį pasmerkia. Ir tie patys draugai
puola sakyti, kad va, aš taip ir žinojau, jaučiau, kad su juo kažkas negerai.
Po velnių, kas per nesąmonė. Tai kodėl metų metais bendravai? Nieko tu vis tik
nejautei. Jei jauti, kad žmogus negeras, prie jo tiesiog neprisiriši. Ir tiek.
Oliveris
daug metų gyvena su žmona Elis. Elis tyli, rami, darbšti – jie susipažįsta jam
parašius pirmąja savo knygą vaikams, o jai tapus tos knygos iliustratore. Visi
labai nustemba, nes buvusios Oliverio partnerės buvo gerokai charizmatiškesnės
ir ryškesnės. Po daugelio metų santuokos Oliveris staiga neištveria – trenkia
Elis.
Romane
ieškomos Oliverio veiksmų priežastys - istorija mus nukelia į skirtingus
laikotarpius, pasakojama iš skirtingų žmonių perspektyvos, atskleidžiama
Oliverio praeitis – nuo labai skaudžios situacijos šeimoje, arba tiesiog tokios
nebuvimo, kas tik dar kartą įrodo, kad sūnus privalo bendrauti su tėvu, o ne
būti atstumtas. Iki jo jaunystės, kuomet su mergina ir draugais leidosi į
avantiūras ir tuomet atrodę nedideli dalykai pakeitė kitų žmonių likimus
amžiams...
Pradžioje
daug ko nesupratau – kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, nors tekste vis
būdavo mažos detalės, tarsi užuominos į tai, kas dar laukia skaitytojo. Bet
vėlgi save raminau, kad čia blogiau jau būti negali. Na, švelniai tariant, nors
kai kuriuos dalykus nuspėjau (atvirai, bandžiau savo spėliones gesinti, nes
atrodė per žiauru), romano atomazga vis tiek pritrenkė. Viskas taip supinta,
kad och...
Galiu
pasakyt tik tiek – labai atidžiai skaitant – daug kas paaiškės gana greitai,
bet matot, aš save laikau geru žmogumi ir man buvo sunku patikėti, kad tokie
monstrai egzistuoja.
Tai
nėra knyga apie blogą žmogų – greičiau tai psichologinis portetas – piešiamas
iš daug skirtingų kampų, leidžiantis prieiti prie žmogaus ir suprasti, kodėl jo
siela tokia tamsi. Ir žinot, romano pradžioje maniau, kad Oliverį pateisinsiu,
bet ne. Jei tavo praeitis buvo tamsi, niūri, liūdna – aš kaip tik
įsisvaizduoju, kad savo ateitį kurtum tik taip, kad nieko daugiau neskaudintum,
nes pats visa tai perėjai ir turėtum suprasti, kad taip negerai, pasirinkti
lengvesnį ir nesąžiningą kelią yra blogai. Neribotai naudotis kitų gerumu nėra
normalu.
Tikėjausi
labai lengvos knygos, o jei nebūčiau skaičiusi „Mes dedame tašką“, sakyčiau,
kad knyga labai netikėta, o istorija niekur prieš tai negirdėta... nors, tikrai
labai patiko. Emociškai labai stipriai nepaveikė, bet buvo įdomu skaityti ir
nekantravau versti puslapius.
