penktadienis, lapkričio 16, 2018

MANO SESERS PASLAPTYS – Emily Giffin


Visų pirma, tai nėra bloga knyga. Tiesiog – netobula knyga apie netobulus žmones. Ir apie tai, kai kartais likimas pridaro dalykų, sumaizgo tokių mazgų, kurių geriau būtų nė nebuvę. Jei žmonėms lemta įsimylėti – lai įsimyli... nereikia, kad taip skaudžiai susidėliotų situacija, atsirastų kaltės jausmas, kažkas apsiimtų daryti kažką, ko nė nenori, tik vedami to kaltės jausmo. Skaitydama šį romaną nesupratau daugumos veikėjų sprendimų. Man buvo keista, nuolat stebėjausi. Bet tai tikrai nereiškia, kad tie sprendimai buvo blogi – kas Gretai Brigitai atrodo nenormalu – Justinai gal atrodys idealu. Logiška. Bet vėlgi... tiek dalykų man čia atrodė nereikalinga...
Istorija apie dvi seses – Mereditė, gyvena su vyru ir dukrele, abejoja savo santuoka. Džozė – pradinukų mokytoja, trokšta vaikų, tačiau yra vieniša, gyvena su geriausiu draugu ir vykdo spermos donoro paieškas. Seserų santykiai įtempti. Ypač kai priartėja penkioliktosios jų brolio Danieliaus mirties metinės, situacija dar paaštrėja.
Kaip ir patiko tai, kad šioje knygoje paliesta labai daug temų. Artimo mirtis, meilė draugams, santuokos reikšmė ir svarba, vaikų gimdymas ir auginimas, karjeros pasirinkimai, praeities įtaka dabarčiai... tai šie dalykai nėra blogi, tik viskas kartojosi, galiausiai jau pradėjo erzinti. Ir kai kurie iš jų buvo aptarti taip labai paviršutiniškai. Labiau būčiau norėjusi gal arba mažiau tų siužeto vingių, arba, kad jie būtų „pakapstyti“ giliau. Vietomis juokiausi, pabaigoje net ašarą nubraukiau, nors pabaiga man labai nepatiko. Manęs neįtikino Džozė, kuri pasirinko tokius variantus, kad iš tiesų skaičiau aukštai pakėlusi antakius ir mintyse savęs klausiau „kas per velnias?“, bet vėl, suprantu, kad veikėja, personažas, o jei būtų tikras žmogus, „į dūšią“ neįlįsčiau... bet tikrai manau, kad tai buvo būtent autorės darbas – atskleisti veikėjo psichiką tiek, kad sprendimai būtų gana aiškūs, būtų tikslios priežastys ar konktretūs pretekstai viskam, kas romane vyksta.
Knygoje daug kartų keliamas klausimas ar gali būti laimingas santuokoje, kur vienas myli labiau; kur žmonės būna vienas su kitu dėl vaikų, nors nebėra aistros, nėra tų kibirkščių, bendrumo jausmo... kai gyveni kaip bendrabuty, tik dar vietoj to, kad dalintumeis gėlių laistymu ir šiukšlių išnešimu – augini vaiką... ši dalis man tikrai buvo įdomi. Bet ir vėl, pagalvoju apie save, apie paskutinių savaičių sprendimus savo pačios gyvenime ir suprantu, kad nepritariu Mereditei. Neverta savo laimės aukoti dėl to, kad neva vaikai augtų su abiem tėvais, nors matys juos abu nelaimingus... arba kad neverta būti žmogum vien tik vardan to, kad būti...
Skaudi knyga, skaudžios pasekmės, kai kaltinimais drabstomasi dešimtmečiais, arba žmonės vieni kitus prikritikuoja tiek, kad paskui viskas būna slepiama... reikia kalbėtis. Ir tiek. Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥