Visų
pirma, tai nėra bloga knyga. Tiesiog – netobula knyga apie netobulus žmones. Ir
apie tai, kai kartais likimas pridaro dalykų, sumaizgo tokių mazgų, kurių
geriau būtų nė nebuvę. Jei žmonėms lemta įsimylėti – lai įsimyli... nereikia,
kad taip skaudžiai susidėliotų situacija, atsirastų kaltės jausmas, kažkas
apsiimtų daryti kažką, ko nė nenori, tik vedami to kaltės jausmo. Skaitydama šį
romaną nesupratau daugumos veikėjų sprendimų. Man buvo keista, nuolat
stebėjausi. Bet tai tikrai nereiškia, kad tie sprendimai buvo blogi – kas
Gretai Brigitai atrodo nenormalu – Justinai gal atrodys idealu. Logiška. Bet
vėlgi... tiek dalykų man čia atrodė nereikalinga...
Istorija
apie dvi seses – Mereditė, gyvena su vyru ir dukrele, abejoja savo santuoka.
Džozė – pradinukų mokytoja, trokšta vaikų, tačiau yra vieniša, gyvena su
geriausiu draugu ir vykdo spermos donoro paieškas. Seserų santykiai įtempti.
Ypač kai priartėja penkioliktosios jų brolio Danieliaus mirties metinės,
situacija dar paaštrėja.
Kaip
ir patiko tai, kad šioje knygoje paliesta labai daug temų. Artimo mirtis, meilė
draugams, santuokos reikšmė ir svarba, vaikų gimdymas ir auginimas, karjeros
pasirinkimai, praeities įtaka dabarčiai... tai šie dalykai nėra blogi, tik
viskas kartojosi, galiausiai jau pradėjo erzinti. Ir kai kurie iš jų buvo
aptarti taip labai paviršutiniškai. Labiau būčiau norėjusi gal arba mažiau tų
siužeto vingių, arba, kad jie būtų „pakapstyti“ giliau. Vietomis juokiausi,
pabaigoje net ašarą nubraukiau, nors pabaiga man labai nepatiko. Manęs neįtikino
Džozė, kuri pasirinko tokius variantus, kad iš tiesų skaičiau aukštai pakėlusi
antakius ir mintyse savęs klausiau „kas per velnias?“, bet vėl, suprantu, kad
veikėja, personažas, o jei būtų tikras žmogus, „į dūšią“ neįlįsčiau... bet
tikrai manau, kad tai buvo būtent autorės darbas – atskleisti veikėjo psichiką
tiek, kad sprendimai būtų gana aiškūs, būtų tikslios priežastys ar konktretūs
pretekstai viskam, kas romane vyksta.
Knygoje
daug kartų keliamas klausimas ar gali būti laimingas santuokoje, kur vienas
myli labiau; kur žmonės būna vienas su kitu dėl vaikų, nors nebėra aistros,
nėra tų kibirkščių, bendrumo jausmo... kai gyveni kaip bendrabuty, tik dar
vietoj to, kad dalintumeis gėlių laistymu ir šiukšlių išnešimu – augini
vaiką... ši dalis man tikrai buvo įdomi. Bet ir vėl, pagalvoju apie save, apie
paskutinių savaičių sprendimus savo pačios gyvenime ir suprantu, kad nepritariu
Mereditei. Neverta savo laimės aukoti dėl to, kad neva vaikai augtų su abiem
tėvais, nors matys juos abu nelaimingus... arba kad neverta būti žmogum vien
tik vardan to, kad būti...
Skaudi
knyga, skaudžios pasekmės, kai kaltinimais drabstomasi dešimtmečiais, arba žmonės
vieni kitus prikritikuoja tiek, kad paskui viskas būna slepiama... reikia
kalbėtis. Ir tiek. Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
