sekmadienis, gruodžio 16, 2018

BEVEIDĖS AUKOS – Stefan Ahnhem


Šikart viskas gavosi labai įdomiai. Mane labai viliojusios knygos, kurias paskutinius kartus parsinešiau, aikčioti neprivertė. Bet tos, kurios domino, tačiau buvau nusiteikusi: kas bus, tas – pritrenkė. Taip nutiko su šiuo detektyvu.
Fabianas Riskas nutaria gelbėti šeimą – iš itin aktyvaus detektyvo darbo Stokholme nutaria grįžti į savo gimtąjį miestelį, kur, tikėtina, bus ramesnis darbas, mažiau įtampos, pagerės santykiai su žmona. O tam, kad būtų mažiau streso atsikrausčius, Riskas planuoja ir kelias savaites paatostogauti, tačiau žinot, kaip sako, kažkas planuoja, o kažkas... vos atvykus ant Risko durų slenksčio išdygsta jo viršininkė. Miesteyje įvykdyta kraupi žmogžudystė – nužudytas mokyklos dailidė. O baisiausia tai, kad prie jo rasta klasės nuotrauka su užbrauktu nužudytojo veidu. Blogiausia tai, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir Riskas...
Šios knygos kertinis akmuo – patyčios. Patikėkit, romano siužeto tai neatskleis, kas žudikas (-ai) – neišduos, tačiau aš vis tiek noriu apie tai bent jau užsiminti, nors ir pačiai labai sunku. Fabianas, aiškindamasis kas žiauriai nužudė jo buvusį moksladraugį, prisimena ir tai, kodėl kažkas galėtų norėti nužudytojo mirties. Radus antrą lavoną, Risko nuojauta tik pasitvirtina. Atrodo, viskas logiška – praėjus daug metų po mokyklos baigimo, kažkas tebejaučia nuoskaudą ir nusprendžia atkeršyti. Skaitai, ir tuo įtiki, nes susiduri su daugiau veikėjų, kurie mokėsi toje pačioje klasėje, kas kelis skyrelius yra tarsi dienoraštis, kuriame vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias... na viskas tiesiog gula į savo vietas puslapis po puslapio... o ir visi prisiminimai, kuriuos skaitant buvo šlykštu, skaudu, sunku – jei būtų filmas, prisidengčiau akis ir nežiūrėčiau...
Tačiau neapsigaukite, nes romanas jus apgaus ne kartą ir ne du – autorius puikiai susukęs siužetą. Kelis kartus net aiktelėjau, kad oj, aš jau maniau, kad čia viskas aišku. O pasirodo, autorius vėl visus apgavo.
Kuomet šiek tiek bijojau tų 600 puslapių apimties, o pradžia pasirodė kiek ištęsta, tai persilaužus per pirmąjį trečdalį romano jau nebesugebėjau jo padėti šalin. Jaučiausi, tarsi žiūrėčiau puikų serialą – serija po serijos, o kiekviena jų baigdavosi vis didesniu klaustuku. Paskutinius šimtą puslapių skaičiau labai susijaudinusi, širdis spurdėjo, labai norėjau, kad viskas gerai pasibaigtų, kad nenukentėtų daugiau žmonių, kad laimėtų teisybė. O epilogas tiesiog pribaigė. Likau išsižiojusi tiesiogine ta žodžio prasme. Šiemet perskaičiau gal apie dešimt detektyvų – trilerių. Šis be jokių išimčių buvo pats geriausias.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥