ketvirtadienis, gruodžio 27, 2018

BIČIŲ ISTORIJA - Maja Lunde

Ši knyga buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše ilgą laiką... ir vis neprisiversdavau jos susirasti. Išleido Leidykla "Tyto alba" Vandens istoriją, o sužinoję, kad neskaičiau šios – davė iškart abi. Ir dar sakė, kad mano tekstai kunkuliuojantys. Koks gražus žodis! Ir kaip aš vis tik šiam apibūdinimui pritariu. Ir kiek pakunkuliuosiu, nes kas gali būti smagiau.
Knygoje autorė pasakoja tris istorijas, apie tris skirtingas šeimas ir skirtingus laikmečius – darganotus ūkanotus laikus 1852 metų Anglijoje, kur Viljamas pakyla iš ligos patalo vien tam, kad sukurtų įmantrų inkilą. Visai neseniai mes aplenkėme 2007 metus, kur Džordžas augina milijonus bičių, jas dievina, o savo ūkį ketina perleisti sūnui Tomui. Tačiau vieną dieną įvyksta mįslingas įvykis – didžioji dalis bičių iš šimtų avilių tiesiog... dingsta. Ir trečioji – pati kraupiausia istorijos dalis, 2098, Kinija – Tao su savo vyru gyvena ir dirba. Dirba nuolat. Vieną stebuklingai gautą laisvadienį jų sūnelis Veivenas staiga išvežamas į ligoninę – nei kas jam nutiko, nei kur jį išveža, niekas atsakymų Tao ir jos vyrui neteikia.
Kaip, po galais, ši knyga man į rankas pateko tik dabar??? Kaip??? Aš nesu absoliuti distopijų fanė, bet esu skaičiusi ne vieną ir ne dvi. Labai patiko. Buvo baisu, kraupu, vietomis atgrasu. Bet sužavėjo.
Girdėjau, jog Maja Lunde nerašo istorijos, kol neturi susikūrusi tikslaus ir itin tikroviško veikėjo. Šiuo atveju Džordžas ir Tao buvo nuostabūs, įtaigūs, tikri. Skaitydama jutau visus tėvo jausmus vaikui, norą didžiuotis, norą, kad vaikas perimtų vadeles. Ir žinot ką? Žiauriai pykau. Tiesiog viriau viduje. Negaliu pakęsti, kai tėvai už vaikus (ir dar kokius čia vaikus, o studijuojančius universitete žmones) bando nuspręsti. Aš suprantu, kad kai įdedama daug darbo, kai viskas perduodama karta iš kartos – skaudu, kai kažkas nenori to tęsti. Bet. Visur yra tas bet. Ir nors pati dar neturiu vaikų – be proto jaudinausi dėl Tao.
Graudinausi, vos nepradėjau melstis, nes veikėja buvo tokia tikra, tokia nuožmi mama liūtė, kad negali ja nesižavėti. Ir labai norėjau, kad viskas pasibaigtų gerai. Apskritai, visi trys veikėjai darė viską dėl savo vaikų, atrodė, kad griaus sienas, vers kalnus, jei tik reiks... tikri pavyzdžiai. Darantys klaidas, tačiau ir tą pripažįstantys.
Gąsdino mane ta ateitis. Buvo šiurpu skaityti, kaip šiuo metu didžiausius kiekius gyventojų turinti šalis po 80 metų visa išmirusi... plyni laukai. Žmonių vienetai, jie be namų. Tokia kraupi, įtaigi, kartu puikiai parašyta distopija. Viskas susipina, visi trys veikėjai pasakoja tai, ko buvo galima išvengti. Pats didžiausias mūsų planetos priešas esame mes patys, ir tik patys. Su tuo dabar sutiks kiekvienas.
Bitės. Kaip man, nesant didelei gyvūnų fanei, buvo įdomu. Viskas buvo neįkyriai pateikta, nebrukama. Istorijai tiko, viskam buvo savas laikas ir sava vieta. Per bites buvo atskleisti veikėjai – o veikėjai mums papasakojo apie bites.
Galėčiau girti ir girti... ir jau galvojau, va, reikia pradėti rašyti apie metų top 10... bet jei taip ir toliau užbaiginėsiu metus, teks rašyti apie penkioliktuką.
Patiks, kam patiko:
Jose Saramago - Aklumas
https://www.gretabrigita.lt/…/…/george-orwell-1984-ieji.html
ir Gyvulių ūkis, bet ten labiau alegorija...
Margaret Atwood - Tarnaitės pasakojimas
Ray Bradbury - 451 Farenheito
Anthony Burgess - Prisukamas apelsinas
Visus šiuos distopinius romanus skaičiau jau labai seniai ir tikrai rekomenduoju. Gaila, jog tada nuoširdžiai neaprašiau, kai skaičiau.
Gal Jūs galit parekomenduoti dar ką panašaus?


2 komentarai:

  1. Vau! Mane labai senai domino ši knyga ir džiaugiuosi radusi jūsų aprašymą. Beje, krito į akis Jūsų teksto paprastumas ir aiškumas. Parašyta saikingai, kaip tik paskaitymui laisvą minutėlę. Ačiū ir lauksiu naujų apžvalgų!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas, džiugu skaityti gražius žodžius. Mielai kviečiu ir į FB puslapį, ten visko įprastai vyksta daug daugiau ir dažniau.

      Panaikinti

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥